Ledo muzika, arba vienos moters dienoraštis

Kartais žmogaus gyvenimas per vieną minutę praplaukia lyg kino filmas: su savo scenarijumi, režisūra ir aktoryste jame. O po to ateina noras visa tai įamžinti.

Ledas ištirpsta, pasilieka muzika

Ankstus rytas. Saulė įsiskverbusi į kambarį visų pirma apšviečia koklinę krosnį. Lovoje, iš po didžiulio patalų kalno kyšo mažos mergaitės nosis  ir dvi jos akys. Kambaryje šalta. Krosnis jau atvėsusi, todėl , jei iškištų iš po patalų galvą, galėtų ir garus išpūsti . Rytmetinės saulės spinduliai  atsitrenkę į koklinės krosnies plytelių glazuruotą paviršių , blyksi jos ornamentuose . Kartu su  saulės zuikučiais  mergaitė žaidžia savo įprastą žaidimą. Jai atrodo , kad ten , ant  krosnies ,  yra nupiešta daug mažų vaikiškų vežimėlių, tad prisigalvodama įvairiausių istorijų , ji dalyvauja didelių tetų ir dėdžių gyvenime.

Šitaip gulėti galėtų ji ištisą dieną. Po patalais šilta , niekur skubėti nereikia. Mergaitė šeimoje mažiausia , galimai  daugiau palepinta , nei jos dvi seserys, todėl naudodamasi pagranduko šeimoje privilegijomis, ji niekur  ir neskuba.  Mergaitė turi ir vyresnį brolį, juodu vienas kitą labai myli, tačiau jo beveik niekada namie nebūna. Ir dabar jo nėra . Jis išvykęs į mokslus.

Už koridoriaus , virtuvėje ,  seniai šilta. Paryčiais į namus sugrįžo tėvas . Jis  iš jūros parnešė suledėjusius tinklus ir juos  sukabino virtuvės palubėje ant specialiai tam skirto kablio. Mergaitei visada patikdavo žiūrėti į šį keistą  reginį. Ką tik iš  jūros ištraukti tinklai  blizga , sukasi , o ledo gabalėliai , atsitrenkę vieni į kitus , skamba lyg muzika. Tas skambesys  kažkoks ypatingas. Jis ramina jos mažą širdį pajauta, jog šis garsas išliks amžinai. Tačiau ledai šilumoje labai greitai ištirpdavo, palikę tik prisiminimą apie jų kerintį grožį.

Aš esu. Tai- mano gyvenimas

Vaikystė yra nuostabi tuo , kad esant mažam tu pamėgdžioji suaugusių žmonių gyvenimus manydamas, kad jie, kaip pasakose, visada turės laimingą pabaigą. O kai tu užaugi , ir tavo gyvenimas prisipildo sklidina  taure,  tu ją  nori  išgerti kartu su kitais. Taip pasielgti nėra lengva. Reikia tam  sutelkti visas dvasines jėgas , ir tik tada,  kai  krūtinėje pajauti sprogstantį garsą – kalbėti… Žmonių apkalbos ar nuomonės  tau visai neberūpi . Tu nori garsiai visiems pasakyti : Aš  esu. Tai- mano gyvenimas.  Aš turiu priimti šią dovaną , kurią gavau gimstant  kaip duoklę Visatai, kad savo gyvenimu įrodyčiau dėl ko ir kam  atėjau į šį pasaulį .

Vaikystės prisiminimai daro stebuklus. Dėka jų, gimė ir šios moters dienoraštis.

 

Tėvų meilė vaikams besąlygiškai dosni, tačiau ne visada protinga

Iš mamos pasakojimų mergaitė buvo nugirdusi , jog ji į šį pasaulį atėjo laukiama. Tėvai pasimylėję nuėjo į kiną, o kai mama pasijautė esanti nebe viena,  tėvas  nusprendė, kad jo vaikelis bus artistas.

Šiaip ar taip, beveik prieš penkiasdešimt metų, šiltą bobų vasaros  vakarą , žvejo ir namų šeimininkės šeimoje gimė ketvirtasis vaikas – graži , maža mergaitė.

Gamta nepašykštėjo šiam mažam kūdikiui duoti šiek tiek daugiau dailumo , nei  vyresnėms jos seserims. Jos buvo daugiau panašios į tėvą , o ji su broliu – į mamą. Už tokią išdavikišką genų paskirstymą  vaikystėje jai nekartą teko ir nukentėti. Kartą  jos vyriausioji sesuo  vos nepaskandino ją išmatų duobėje supykusi, kad mama jaunėlei nupirko baltus triušio kailinukus ir  dar liepė seserį “daboti”. Nežinia ką ši mažoji auklė  galvojo laikydama kūdikį virš lauko tualeto duobės. Aišku tik viena: ji  pyko už tai , kad  mažoji sesuo pagrobė iš jos vaikystę. O nauji  kailiniai? Beabejo, ji taip pat tokių norėjo…  Vaikai skaudžiai išgyvena neprotingai tėvų skirstomą meilę,- vienam daugiau , kitam – kiek liks. Tokia tėvų meilė gyvenime pagimdo  aibes nesutarimų , pykčio , širdgėlų , kurios vėliau išsigimsta į nesąmoningus poelgius vienas kito atžvilgiu.

Žmogus į savo vaikystės kiemą sugrįžta sendamas. Senti, tai ne reiškia matyti save vien tik iš fiziologinės pusės. Greičiausiai ši samprata susyjusi su save atradusiu ir pilnavertiškai  suvokusiu žmogaus gyvenimu žemėje. Deja , iki šio supratimo praeina keli tūkstančiai metų : pažinti, kentėti , suprasti , atleisti , pamilti , mylėti.

 

Vaikystės kiemas – atverti vartai  į ateitį

 

Kiek ji save atsimena , jos vaikystės kiemą supo labai gera aura. Jei aiškeriagiai gali pamatyti žmogaus aurą , tai paprasti žmonės  savo vidumi jaučia tą šviesą ir šilumą, kuri šildo juos nuo vaikystės iki pat gilios senatvės. Šiai mergaitei likimas buvo padovanojęs augti pasakiškoje vietoje. Jos namų langus kutendavo nuo vėjo besiplaikstančios pušų šakos, naktimis ji klausydavosi monotoniško jūros ošimo . Jūra buvo čia pat, už miško. O kaip kvepėjo kiemas, nulytas pušų sakais …

Deja , jūra ne visada būdavo draugiška , kartais ji priversdavo krūptelti ne tik mažo vaiko širdį.  Namiškiai visada žinodavo, jei klykdamos žuvėdros be paliovos suka kieme ratus  – lauk audros. Šiaip  mažame pajūrio miestelyje audrų nelabai kas bijodavo , jos būdavo dažnas svečias . Jos ateidavo  neprašytas ir nelaukiamas. Ypač didelių audrų ir štormų baimindavosi žvejų šeimos. Logiška,  yra buvęs ne vienas atvejas , kai  negailestinga jūros banga pasiglemždavo žvejų valtį, todėl žvejienės,  atėjusios ryte prie molo ir nesulaukusios iš jūros grįžtančių savo vyrų , klykdavo baisiau  nei tos žuvėdros mergaitės kieme . Tik jų riksmas buvo nebilus , jos  klykdavo  tiesiai sau į  širdį, ir ,tik moterų gilūs atodūsiai ir iki kraujo suspausti kumščiai išduodavo  jų skausmą.  Tokie matyti ir išgyventi vaizdiniai jūrą žmogaus sąmonėje padaro ne tik romantišką , tačiau ir baugią.

Mergaitės tėvai ir seneliai buvo žvejai. Daugiau nei prieš šimtą metų statyta senelių troba buvo bene viena pirmųjų namų mažoje pajūrio gyvenvietėje. Iš šios gryčios į pirmąjį pasaulinį karą buvo išėjęs mergaitės senelis. Senelio neaukštas stotas ir begalo efektingi ūsai žavėjo mergaitę. Jis visada sėdėdavęs erdvioje gryčioje,  tik jam skirtoje vietoje-  ant savo paaukštintos taburetės, ir, papsėdamas   pypkutę atrodė stiprus ir galingas, nors daugelį metų reumato išsuktomis kojomis sunkiai vaikščiojo, o susuktais rankų pirštais  vos nulaikė šaukštą sriubos lėkštėje. Nesusitaikydamas su negalia bočius ( taip mergaitė vadino) buvo piktas. Mergaitė visada jo bijodavo, todėl atėjusi aplankyti savo mylimos močiutės, visada stovėdavo nuo jo atokiau. Juk bočiaus rudoji lazda galėjo pasiekti ir ją. Kai dar bočius vaikščiojo, yra mačiusi , kaip jis, pasidėjęs ant kaladės  vištas, nukirsdavo joms galvas. Vištos, paplūdusios krauju, dar keletą sekundžių bandydavo pakelti sparnus manydamos, jog čia tik pokštas, dar galima pakilti…Deja ,  migla aptrauktomis akimis jų galvos liūdnai gulėdavo ant kaladės saulės nutviekstame kieme.

Keistas žmogaus gyvenimas, galvodavo mergaitė . Iš pradžių žmonės laukia gyvybės. Štai, iš kiaušinio išsirita gražus viščiukas. Rodo jį savo vaikams, anūkams . Sunerimę  per naktis budi kol apsiveršiuos jų karvė. Ryte atėję į tvartą džiaugiasi ką tik gimusiu padarėliu. Apsiseilėjusį ,  ant laibų ir  drebančių kojų   vos bepastovintį  gyvulį didžiuodamiesi rodo jį kaimynams . Žmonės skuba gyvūlėliams duoti vardus,  bet , žiūrėk , praeina keli mėnesiai ar metai, kaip veršiena   ar vištienos sultinys garuoja ant  žmonių stalo.  Prie nuomonės- užmušk silpnesnį, vaikai pratinami jau nuo pat vaikystės.

Mergaitė sunkiai išgyvendavo gyvulių netektis. Kai gyvuliui ateidavo egzekucijos diena , ji išbėgdavo iš namų ir slėpdavosi pajūrio miškeliuose.  Jai  taip pat buvo koktu  žiūrėti ir į tėvo iš jūros  namo parvežtus pilnus ūdų  krepšius . Tuose krepšiuose aštriais kabliukais paspringę unguriai raitydavosi tarsi gyvatės. Ji buvo girdėjusi , jog jūroje ši  žuvis minta skenduoliais , tad mamos pagamintas ungurys  ant pietų stalo jai kėlė vaizdinius, kuriuos ji ne kartą regėjo pajūryje . Skenduolių vasaromis ji buvo mačiusi tiek ir tiek … Kiek paaugusi  ji suprato, kad pardavę žuvį tėvai vaikams  nupirkdavo duonos ir saldainių.

Laukimas turi savo spalvas

Mergaitės mama kas vakarą sėdėdavo virtuvėje prie lango ir klausydavosi ar nepakils lauke vėjas. Toje vakaro šviesoje mamos kontūrai nusidažydavo pilka spalva. Tas vaizdas mažam vaikui primindavo akmenį, nes  jis dvelkė kažkuo itin kietu ir šaltu. Kai mama paskęsdavo  laukime,  prie jos mergaitė bijodavo  prisiartinti. Ir tik tada, kai jos lieknas kūnelis susiliedavo su vakaro šešėliais , ji išdrįsdavo užsiropšti mamai ant kelių ir taip jai padėti klausytis , ką lauke sako vėjas…  Ne duok , Dieve, jei  pasigirsdavo švilpiantis , į pušų kamienus besidaužąs  vėjo gausmas… Tada namus užvaldydavo širdį draskantis nerimas, kuris pavirsdavo mamos ašaromis ir poterių nuotrupomis jos lūpose.  Šis , iš proto varantis laukimo momentas vėliau mergaitės sąmonėje iškils  postamentu, ant kurio pastatyti kertiniai akmenys meilei, draugystei, pagarbai, atjautai ir ištikimybei. Ant jo dega amžinas šeimos židinys .

Rytą , kai  žuvimi kvepiantis  tėvo vežimas linksmai įriedėdavo  į kiemą, mergaitė matė be galo laimingą savo motiną ir iš pasitenkinimo blizgančias  tėvo akis.

Jūron išplaukę žvejai jaučia savo mylimąsias.  Meilės galia – tarsi  lynai , prie kurių pririšamas laivas. Jam nuskendus – žūva laivas , ne meilė .

Mergaitė dažnai prisimindavo savo  močiutę , kuri praradusi vieną iš savo keturių  sūnų,  pykdavo ne ant jūros , pasiglemžusios jos gražuolį vaiką , ji pykdavo,  kodėl jūra nesugrąžino  sūnaus  kūno į žemę.

Žvejų žmonos- moterys be savo gyvenimo

Mergaitės močiutei, mamai ir jai pačiai likimas lėmė būti žvejo žmonomis. Mokėti laukti yra didžiulis menas. Jo reikia mokytis visą gyvenimą. Kai vyras uždarydavo lauko  duris prieš tai pabučiavęs jos miegančius vaikus ir apsiverkusią ją pačią,  jau nuo tos minutės ji žinodavo, kad visos mintys, visi jausmai ir visa širdis paskendo laukimo gelmėje. Ilgesys yra  nenusakomas žodžiais. Jo gelmėje sustoja laikas. Gyventi, rūpintis buitiniais dalykais, spręsti gyvenimiškas problemas nėra taip sudėtinga. Tai – lyg kasdieninis darbas stovint prie konvejerio. Jei nori ,kad darbas eitųsi sklandžiai ir be broko – turi kantriai atlikti tau pavestą darbą.  Niekur nuo jo nepabėgsi, o tavo mintys visą laiką surištos su tuo žmogumi, kurio tu lauki.  Prabėgus daugeliui metų ir išgyvenusi šį jausmą, ji tuo labai didžiuosis.

Jaunystės šėlsmas- lyg vėjas, jo nesulaikysi

Kaip į lagaminą mes viską susikrauname išeidami iš  savo tėvų namų.  Mergaitė iš savo tėvų namų  išsinešė tėvo ir mamos santuokoje nugyventų metų modelį. Jis buvo labai paprastas : vyro ir moters gyvenimas šeimoje turi eiti vientisa linija : kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui. Kad santuoka būtų sėkminga, abu sutuoktiniai turi nepamiršti dešimt Dievo įsakymų, daugiau nieko.

Kadangi mergaitė  buvo romantiškos prigimties , tai romantiškų pažiūrų vyrukai dažnai sukiodavosi apie jos namus. Jai patiko bohemiškas gyvenimo stilius. Pati anksti pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame tilpo visos jos svajos, jaunatviškas maksimalizmas , ir ,aišku savaime, pirmieji jausmai gimę priešingos lyties atstovams. Ji pirmą kartą savo dienoraštyje prabilo apie skausmą , liūdesį , vienatvę, kurių dar nebuvo . Ji nežinojo kas slypi po šių žodžių skraiste. Paragauti tikrojo jos skonio neišvengia nei vienas žmogus. Tik vienam ši skraistė atsidengia ankščiau, kitam- žymiai vėliau. Kodėl taip yra? Matomai, žmogus kartais pats sau prisišaukia bėdų visai to nenorėdamas. Taip nutiko ir šiai jaunai merginai . Kai ji pavargo klausytis apie jos bendraamžių kuriamas  ” fiks” idėjas,  ji sutiko jauną vaikiną, kuriam visa tai kuo ji gyveno anksčiau buvo svetima. Jis buvo žvejys.

 

Ah, tas muselyčių vynas

 

Jūreiviai greiti žmonės. Jie žino, kad laikas krante yra suskaičiuotas, todėl jau antrą jų pažinties dieną jaunuolis atėjo į merginos namus, o ši iš molinio gaidžio pildama į taures mamos pagamintą vyną, raudo. Nežinia dėl ko, gal dėlto, kad  iš gaidžio gurklio į taures krito mažos muselės, ar dėl to, jog šis jaunuolis, visai nepanašus į tuos su kuriais ji draugavo, dirbo vyrišką darbą ir realiai mąstė apie gyvenimą. Tą vakarą raudo ir jaunuolis: gal nuo muselių, įkritusių į jo taurę, o gal ir nuo jaunos merginos kerinčio žavesio. Likimo kortomis nereikia lošti; bus taip, kas  turi įvykti. Jaunuolis , grįžęs iš jūros merginai  pasipiršo, o po mėnesio buvo atšoktos judviejų vestuvės.

Per jų jungtuves lijo liūtimi, nors šiaip tą vasarą saulė svilinte svilino žemę. Žmonės šnekėjo, kad bus derlingas gyvenimas, kiti – ašarų neišvengs. Buvo visokių kalbų, bet jie jomis netikėjo, nes buvo jauni .  Vestuvių dieną jaunuolis vilkėjo gražiu mėlynu kostiumu, o ji buvo nepakartojama savo žydra vestuvine suknele ir nuometu.  Mažame pajūrio miestelyje  toks apdaras buvo neįprastas .  Mergaitės draugių akys žibėjo paprasčiausiu moterišku pavydu. Nuotaka buvo laiminga, nes manė tinkamai pasirinkusi savo gyvenimo draugą. Dabar, prisiminusi savo vestuves galėtų drąsiai pasakyti: nereikia niekada skubėti tuoktis gerai nepažinus žmogaus ir nepamilus jo visa širdimi, nes norint išlikti savimi, teks visą likusį gyvenimą  kovoti dėl vietos po saule.  O patirtos gyvenimo pamokos – rūsčiai atsilieps ne tik tau pačiai , bet ir tavo vaikams. Tačiau iki to supratimo turi praeiti  labai daug metų…

Tąkart ,  vestuvių naktį , dvidešimtmečiams visa tai nerūpėjo. Per langą pabėgę nuo didelio būrio į vestuves susirinkusių draugų, giminių ,pažįstamų, jie laimingi lakstė pajūriais. Lijo lietus. Kažkokie atsitiktiniai praeiviai virš jų galvų laikė antklodę, kad jaunieji sesušlaptų, o jie kvatojosi vėjui , lietui , nes jų sielose šėlo jaunystė , vasara,  vestuvių puota ir naujai užsimezgęs gyvenimo žiedas. Jis žadėjo abiems didžiules permainas  jų likimuose.

Povestuvinėje kelionėje, kurią jiems dovanos artimieji, jaunavedžiai pasijuto iš tiesų laimingi. Nebebuvo čia žmonių šurmulio, nebebuvo skubos. Jie galėjo mėgautis laisve, duotais pinigais ir vienas antru. Įsimylėjęs jaunuolis kasdien dovanojo žmonai gėles, naktimis jie mylėjosi ir džiaugėsi galimybe būti kartu. Jau tada, tame senoviniame mieste prie jūros , jaunos moters krūtinėje įsižiebė  jausmas, kurio ji iki tol nebuvo pažinusi. Kas sekundę ji troško savo vyro artumos:  norėjo jį vieną matyti, liesti, myluoti.  Į jaunos moters  širdį beldėsi meilė. Ji atėjo nedrąsi, su baime ir tikėjimu patirti tai, ką išgyvena  visos ištekėjusios  moterys.

Kai moteris suprato, kad jos mylimasis greitai išplauks į jūrą, jos meilė įgavo pagreitį. Artėjantis išsiskyrimo laikas  skaičiavo valandas, minutes, sekundes, suduždamas į smulkiausias stiklo šukes, kurios  žeidė ne tik širdį . Su kiekvienu laikrodžio strėlės virptelėjimu, trumpinančiu judviejų buvimo  laiką kartu , įsitempęs moters kūnas rėkė iš nevilties ką nors pakeisti. Žinoma, laikas buvo jos priešas ir draugas. Jis sutuoktinius išskirdavo , o praėjus šešeriems laukimo mėnesiams, vėl sujungdavo drauge.

Išsiskirti buvo sunku visiems trims, nors juodu dar nežinojo, kad greitai taps tėvais.

Gyvenimas be jo pamokų – bedugnė, ten nieko nerasi

Šiai jaunai moteriai gyvenimas pateikė pirmąją pamoką: suprasti ir pajausti ilgesį. Laukimu  reikėjo gyventi: laukti laiškų, skambučių, telegramų ir skausmingai braukyti dienas mažyčiame kišeniniame kalendoriuje. Vakarais,  kai vaikai sumigdavo,ji atsisėsdavo virtuvėje prie lango ir žiūrėdavo  kaip tolumoje blyksi neoninė švieselė ant netoliese stūksančio šiluminės katilinės bokšto. Žiūrėdama į jį , ji mintimis nukeliaudama pas savo vyrą, pasakojo jam tai, kas tuo metu gulė jai ant  širdies.  Taip buvo lengviau laukti…

Pusmečiais laukti iš jūros grįžtančio vyro jaunai moteriai nepaprastai sunku. Bet ji ištverdavo. Jos ilgesys buvo jos viduje. Jo niekas negalėjo paliesti .  Jūreivių žmonos neša labai sunkią  gyvenimo naštą.  Jos atiduoda savo gyvenimą besąlygiškai tam, kurio laukia,  sau pasilikdamos tik mažyčius trupinius nuo pilnaverčio gyvenimo santuokoje stalo. Deja, šią auką  jos pasirenka pačios.

Liūtis per jų vestuves  prisodino vaikų kaip grybų. Pirmas pasaulį išvydo sūnus. Jis buvo angeliškai gražus ir mielas vaikas. Taip kaip buvo graži ir švari jaunų žmonių  meilė. Antroji gimė duktė. Ji buvo tėvo paveikslas. Vyras nepaprastai ją mylėjo.  Iki trečiojo vaiko gimimo prabėgs dar dešimt metų. Moteris, laukdama iš jūros grįžtančio  vyro  dirbo, mokėsi , augino vaikus ir manė, kad jos namai yra jos tvirtovė, kurios nevalia niekam sugriauti. Kad laikas neprailgtų, ji pati viena grąžino  buitį: dažė langus, duris, sienų apmušalais dailino buto interjerą, pirko ir  keitė baldus.   Vakarais ji mezgė drabužėlius visai šeimai.  Vyras, sugrįžęs iš jūros  sakė, kad jam nieko nereikia, arba pasijuokdavo iš jos įdėto triūso. Visa tai  labai skaudino. Nurydama susikaupusias ašaras ji dažnai  išeidavo paklajoti pajūriais galvodama, jog nesantaikos šeimoje praeina,  reikia tik ištverti, juk ir vėjai kažkada nurimsta…

Išplaukus vyrui į jūrą,  jiedu,  užmiršę barnius,  vienas kitam vėl rašė meile dvelkiančius laiškus, buvo dėmesingi sau  ir savo  vaikams.

 

Skausmą reikia pažinti. Jis turi tapti tavo draugu

 

Mes nė vienas nežinome, kas mūsų laukia rytoj. Sakoma, kad žmogų valdo likimas.  Likimas lėmė tą nepakartojamą vasarą susitikti su žmogumi, kuriam jaunystės metais buvo neabejinga. Tos kelios dienos praleistos kartu , moters širdyje sužadino aistrą . Ji vėl pajuto esanti mylima ir, žinoma, nusikaltusi savo vyrui.

Savo mylimus išduodame tada, kai širdimi pajaučiame apie jų išdavystes.

Dažnai vyrai, matydami savo moteris  stiprias, sąmoningai nori jas sugniuždyti, kad šios pasijaustų esančios silpnos, o tai reikštų- jie nori matyti jas savo vergėmis. Tai liečia silpnus vyrus. Tokie vyrai niekada nemato ką moteris veikia, kaip ji šiandien gražiai atrodo, kaip protingai pasielgė vienoje ar kitoje situacijoje. Silpni vyrai – taip kaip amžiams pasilikę mamos vaikai. Jei jais rūpiniesi, sprendi šeimos problemas, gamini valgį, tvarkai namus ir dar pasiruoši erotiniam vakarui – jie bus labai patenkinti. Bet jei pradėsi reikalauti sau dėmesio ir , ne duok , Dieve, pasakysi teisybę tiesiai išrėžusi jam į akis – lauk namuose audros. Geriausiu atveju jis pirmas trinktels duris ir bėgs pasiguosti kitai moteriai. Moterys yra kvailos priimdamos tokius bėglius  į savo glėbį. Jos tiki , jog jie pasikeis. Deja, dažniausiai  rytui išaušus ir aistrai nurimus,  tokie vyrai bidzena atgal į namus ir atsigula prie  šeimininko kojų,- iki  kito karto.

Taip atsitikdavę dažnai šios moters gyvenime. Bet jis, jos vyras, matyt dar nebuvo tvirtas savo pasirinkime. Jis vis laiku grįždavo į namus, rūpinosi vaikais ir dažnai žmonai kartodavo kaip ją mylys. Ji prie tų jo žodžių ir aikštingo jo  būdo priprato, nes dar jį labai mylėjo. Meilė  padaro žmogų aklą.   Rausdamasi giliai po žeme, tokia meilė daug ko nemato . Išties, neįdomus kurmio gyvenimas.

Išduotos moterys yra tartum bitės. Jos nenuilstamai kovoja už savo šeimos laimę. Jeigu  avilyje apsigyvena tranai, jos linkusios juos išmesti . Deja , ji taip negalėjo padaryti, nes jautėsi taip pat nusikaltusi savo vyrui. Norėdama visiškai užmiršti šį trumpą  savo meilės romaną ir sutvirtinti savo šeimą – ji  pagimdys dar vieną vaikelį.

 

Išdavystė – ilgalaikio veikimo nuodas

Šaltas žiemos vakaras. Greitai Kalėdos. Žmonės gyvena laukimu sušilti prie žvakių šviesos. Jie tiki, kad ta stebuklinga gamtos ir Dievo šventė atneš į jų namus šviesos, kažko nepaprastai gražaus ir neapčiuopiamo. Tai bus šventė ne tik kūnui, bet ir sielai. Todėl kalėdinių dovanų pirkimas turi magišką galią. Pirkdami jas galvojame, kad tuo  suteiksime džiaugsmą  brangiam žmogui  ir taip išreikšime jam savo atsidavimą. Spintos gilumoje gulėjo paslėptos  dovanėlės visiems šeimos nariams. Vyras, išvažiavęs į darbą  žmonai pasakė, kad  einąs tvarkyti reikalų. Prieš išeidamas jis nuprausė kūdikį ir į lovą atnešė žmonai puodelį kavos. Auginti vaiką, kai moteriai yra ne dvidešimt metų, nėra taip paprasta. Moterys per dieną išeikvoja tiek daug energijos, kad vakare užmiega taip pat saldžiai, kaip ir jos kūdikis. Moters namuose buvo dar du vaikai , kuriems taip pat reikėjo skirti nemažai dėmesio. Tačiau motina ir miegodama budi prie savo vaikų. Išgirdusi menkiausią subruzdimą, ji atsibunda labai greitai. Šį kartą ją pažadino ne kūdikio verksmas, bet negera nuojauta pajutus šalia savęs tuščią vietą. Kaip įgelta  ji pašoko iš šilto patalo ir puolė žiūrėti kelinta dabar valanda. Buvo labai vėlus metas. Ją apėmė paniška baimė dėl savo vyro.  Juk nėra buvę atvejo, kad vyras negrįžtų naktį ,arba kur nors užtrukęs jai nepaskambintų.  Miego neliko nei krislo. Ji  virpėdama stovėjo prie virtuvės lango ir žiūrėjo į brėkštantį rytą.

Rytas išaušo , tačiau jokios žinios iš niekur ji negavo. Į mokyklą išėjo sunerimę moters vaikai.  Netekusi vilties ką nors sužinoti, paskambino į greitąją pagalbą ir į policiją. Pareigūnai  jai pasakė, kad tą naktį jų mažame miestelyje nieko nebuvo atsitikę.  Moteris, lyg sužeistas žvėris, blaškėsi iš kampo į kampą nuo skruostų braukdama srūvančias iš akių ašaras . Nežinomybės skraistė užgulė moters pečius, ledo lytimi  pavirtęs laukimas  varė ją iš proto. Jei nebūtų kambaryje pravirkęs jos vaikas , manytų, kad namai virto šermenimis. Sugrįžusi į miegamąjį motina švelniai paėmė  kūdikį ant rankų.  Kūdikio saldus kvapas leido jai kiek nusiraminti. Vaikai nepaprastai sunkiais išgyvenimo momentais  neleidžia žmogui padaryti nepataisomų klaidų.  O ypač šis, dėl kurio buvo tiek daug abejota. Tai lemtingai  akimirkai, kai kažkas, rodos,  laikė ją  paėmęs už rankos ir neleido jo prarasti, ji bus dėkinga visą savo gyvenimą. Vėliau ji suvoks, jog tai buvo Dievo ranka.

Gyvenimas-teatras, žmonės- aktoriai

(V.Šekspyras)

Antra naktis taip pat praėjo bestovint  prie lango. Moteris jau buvo bepraradusi viltį, kad tuoj sučirkš telefonas ir jos mylimasis švelniu balsu praneš, kad jis kažkur užtruko ir tuoj sugrįš į namus. Vėjas, kartu su pūga stūgaudamas prie jos namo ir cypindamas gatvėje statybininkų paliktą geležinę tvorelę, varė ją į neviltį.

Ryte moters nerimas įgavo kitą formą. Jis tapo apčiuopiamu.

Ant naktinės lempos ji pamatė vyro paliktą vestuvinį žiedą. Vėliau jo bendradarbiai paskambino ir pranešė, kad jis gyvas ir sveikas. Moteris apkabinusi vyresniuosius savo  vaikus iš džiaugsmo pravirko. Kaip bus taip tegu būna, mirties ji niekada niekam nelinkėjo. Pyktis dėl  suteikto skausmo nieko gero nežada. Jis žmogaus kepenis paverčia korėtomis, o širdį užlieja tulžimi. Todėl tą dieną ji savo likimą pasirengė sutikti tokį, kokį jai davė gyvenimas.

Gyvenimas jai pirmą kartą padovanojo pamestos žmonos vaidmenį. Taip, vyras grįžęs namo pasakė, kad buvęs pas kitą moterį ir pareiškė, kad ją paliekąs. Dar paprašė išvirti  puodelį kavos. Šią žinią ji priėmė gana ramiai. Tačiau nuo to momento, kai kraujas sustingo jos gyslose, ji tapo aktore. Moteris su šypsena veide užkaitė virdulį, prieš tai pasakiusi savo vyrui nubėgti į parduotuvę ir nupirkti butelį šampano. Juk tai paskutinis kartas, kai jiedu dar gali pasėdėti dviese. Kol vyras užtruko parduotuvėje, paliktoji žmona apsivilko kažkada jo dovanotus baltus marškinius , pasidažė, stalą serviravo proginėmis taurėmis. Iš jų jiedu gerdavo tik per vestuvių sukaktis. Keturioliktą kartą jie gers nesulaukę vasaros vidurio. Šeimose laikomos tradicijos kai kuriais gyvenimo atvejais turi labai stiprią jėgą. Vyras sugrįžęs iš parduotuvės buvo  šokiruotas vaizdu virtuvėje. Pasipuošusi žmona  į puodukus pilstė kvapnią kavą ir šypsodamasi pasakojo, kad niekas taip nemylės ir nelauks jo , kaip mylėjo ir laukė ji su vaikais.  Ji jam padėkojo už pragyventus metus ir už tai, kad jis jai paliekąs didžiausią turtą – vaikus. Ji pasiliks su vaikais ir neleis jam jų lankyti, kadangi ji norinti, kad vaikai gyventų  kartu su ja ir kasdienybėje ir šventėse. Tuo momentu jai atrodė, kad toks sprendimas yra  teisingiausias. Vėliau ji suvoks, kad taip sakyti jai liepė  širdis. Ji nebūtų galėjusi jo matyti ateinančio pas vaikus ir išeinančio iš jos namų pas kitą moterį.

Pirma spektaklio dalis artėjo į pabaigą. Pakilusi ir, grakščiai pro langą išmetusi taures, savo vyrui pasakė, kad nebegalinti jam daugiau skirti laiko, kadangi reikia eiti maitinti mažylę. Vyras ,ištraukęs pluoštą pinigų siūlė juos paimti. Ji griežtai atsisakė juos paimti, pareiškusi, kad , jei jis juos paliks, ji tuos pinigus sudegins. Moters širdyje užvirs didybės manija savo skausmą priimti nuogą. Taip kaip pati jautėsi : visų akivaizdoje išrengta ir paniekinta.

Moteris sugrįžo į miegamąjį, kur jos lauks trys  vaikai. Sūnus ir duktė prigludo prie jos peties,  ieškodami atramos savo mažyčiame, tačiau jau skaudžiai juos nutvilkiusiame  pasaulėlyje. Vaikai išgyvena šeimynines dramas stipriau nei suaugusieji. Tačiau jie savo kančią uždaro ir neša kaip sraigės  savo nameliuose.

Vyras stovėjo tarpduryje sutrikęs. Išeiti jam  buvo sunku. Vakaro šviesoje ant lovos sėdinčių žmonių paveikslas, nusidažęs šiltomis ir jaukiomis spalvomis, kėlė jo širdyje sumaištį. Jis atsispindėjo  jo veide. Sūnus sutrikusiam tėvui priminė, jog jam laikas išeiti, o duktė, verkdama tėvo klausė: kur jis išeina? Mažiems vaikams yra  sunku išgyventi tėvų sukeltas šeimynines dramas.  Žmogus gimsta, auga ir jam jo tėvas ar mama yra patys svarbiausi žmonės. Apie tėvų neretai padarytas klaidas suprantame tik užaugę, ir smerkti, ar pateisinti jų poelgius negalime, tam reikia pačiam praeiti nelengvą gyvenimo kelią. Tačiau mažam vaikui praradimo jausmas yra tarsi gilus šulinys į kurį netyčia įkrito jo pats mylimiausias žaisliukas.  O kaip jį ištraukti, niekas negali patarti.

Kartais žmogaus keliai ir klystkeliai taip susipina,  kad ,rodos, eini nakties tamsoje lyg girtuoklis. Mėnulis apšviečia kažkokias rodykles, kelio ženklus, o kuriuo keliu pasukti –  neaišku.  Ne kitaip jautėsi ir paliktoji žmona. Ji vėl stovėjo prie virtuvės lango, vėl klausėsi širdį draskančio geležinės tvorelės cypimo, tik dabar ji mėnulio apšviestoje gatvėje matė savo vyrą, kuris vis kažkur pradingdavo… Gal tai buvo jos  įsiaudrinusios vaizduotės pasekmės , o gal – realybė… Ji ir šiandien to nežino.

Ryte, kai išgirdo vyro rakinamų durų garsų trakštelėjimą , moteris gulėjo lovoje. Akimirka jos galvoje šmėkštelėjo mintis, jog vyras sugrįžo pasiimti savo daiktų. Ji klausėsi  koridoriuje varstomų spintos durų girgždesio ir  jautė, kaip jos gyslose nustojo tekėti kraujas. Jai pasidarė silpna.

Nežinia kas tą naktį įvyko palikusiojo savo šeimą vyro galvoje. Gal jis išsigando pradėti gyvenimą iš naujo, o gal sugalvotas melas leido jam taip apsispręsti, bet jis sugrįžo į savo namus ne gyventi laimingam pačiam , o gyvenimą pragaru padaryti savo artimam žmogui. Šią tiesą, kaip ir daugelį kitų, ji supras žymiai vėliau.

 

Laiko dulkės nusėda auksu ant moters pečių

 

Nuo to lemtingo ryto praėjo dešimt metų. Užaugo ir į gyvenimą išėjo vyresnieji moters vaikai. Namuose širdį ramina mažoji dukrelė. Moteris vėl paskendusi  laukime. Tik jis dabar kitoks. Jis dabar nuspalvintas abejonėmis, išgyventais vaizdiniais ir kančia. Taip, ji visą tą laiką gyveno kančioje, nes jautė, kad vyras gyvena dvilypį gyvenimą: jam taip patinka, jo toks gyvenimo stilius.

Nieko nėra gyvenime skaudžiau už išduotą meilę. Atleidimo randai taip giliai įsiręžia į odą, sielą, kad rodos tavo kaklą apvijo šetonas. Jis traukia virvę: stipriau, lėčiau,  kartais visai pamažu… Tu nebejauti skausmo, tik jauti didžiulę baimę kada tai pasikartos iš naujo.

Dabar ji mąstė, ar reikėjo vaikams išsaugoti šeimą, laimės pagailėjus sau pačiai? Žinoma, vaikams  gerai turėti mamą ir tėvą. Tada jų taip skaudžiai nepaliečia aštrios gyvenimo briaunos. Jie auga tvirtesni. Tačiau  moteris save kaip auką guldo ant durklo ašmenų tikėdama, kad tuo išgelbės visą pasaulį. Ji daug kartų rinko save iš mažų gabalėlių ir lipdė save vis kitokią: gerą mamą, švelnią žmoną, seksualiai patrauklią moterį. Išgyveno ir finansiškai stiprios bei nepriklausomos moters įvaizdį. Tačiau jai nei viena rolė nepatiko, nes ji visada troško  būti  vieno vyro moterimi.   Kaskart žemindamas ją , pasityčiodamas, vyras  stūmė ją nuo savęs tolyn. Todėl dabar, prabėgus dešimtmečiui, ji save  įsivaizduoja jau visai kitokią: iškentėjusią, subrendusią, save pamilusią.

Šeštas pojūtis moteriai yra duotas jai gimstant. Ji visą laiką žinojo, jog vienodų žmonių nėra ir negali būti. Moteris gali pakeisti savo išorę, išsilavinimą, bet savęs ji niekada  nepakeis. Gyvenimas moteriai suteikia galimybę pabūti aktore.  Ji vaidina tol, kol vieną dieną supranta: pavargo, nebenori , ji nori būti  savimi. O tapus savimi, ji nori išsiaiškinti daugelį dalykų, kurie neleidžia jai ramiai gyventi.

 

Išbandymų jūra gilesnė už visas kitas pasaulio jūras

 

Likimas kartais dovanoja neįtikėtinas staigmenas. Kai atrodė, kad ji nebenori su tuo žmogumi toliau gyventi, likimas dovanojo jiems laiką pabūti kartu . Jiedu išplaukė kartu  į jūrą.

Tas, kas dar nepatirto, visada truputį baugina. Todėl jau pirmąją minutę, kai ji atsirado laive, nerimo akys buvo plačios. Noras išbandyti save neįprastoje situacijoje buvo stipresnis už baimę. Todėl šią kelionę ji priėmė kaip dovanotą likimo.

Tą šaltą žiemos vakarą, kai jų laivas pajudėjo iš uosto, ji stovėjo kartu su juo ant denio ir galvojo, kad abu plaukia į rytdieną, kurioje nėra praeities. Deja, praeitis, kaip tas nuvalkiotas šunytis, vis sliūkina ir sliūkina iš paskos. Kad ir kaip neišvaizdžiai jis atrodo,  tačiau negali jo paspirti, nes supykęs jis gali tau grybštelt  už kojos dar kartą .

Šioje kelionėje moteris suprato, kad noras laikytis už šiaudo – beprasmiškas.  Reikia keisti savo gyvenimą iš esmės. Ir toks momentas atėjo.  Jeigu ji šios progos  neišnaudos – praras save amžiams. Jai liks mintis apie mirtį, kaip neišvengiamą savo būties akimirką, kuri anksčiau ar vėliau ją aplankys. Ji nebijos tos lemtingos akimirkos. Ji drąsiai žiūrės jai į akis, nes būnant jūroje ir žiūrint į neaprėpiamus vandenyno tolius ji pajautė savo stiprybę. Mes bejėgiai prieš gamtą, tačiau mes pajėgūs atsispirti prieš mums siūstus išgyvenimus ir, apsivalius save iš vidaus, sutvirtėjus, sau pripažinti:esame tik dulkės beribiame žmonių okeane, tačiau jei stovi atsisukęs veidu į vandenis, jauti jėgą ir gyvenimo džiaugsmą.

Dabar moteris galvoja, kad išvažiuoti į kitą miestą, yra jos išsigelbėjimas. Nežinia kankina, bet ji ir į jūrą baiminosi plaukti. Ji tapo drąsesnė savo apsisprendime. Atsakomybės jausmo prieš savo šeimą ji nebejautė. Vaikai, perdaug ilgai užsibuvę prie mamų sijonų, gyvenime būna ištižę. Kuo greičiau jie pradės savarankišką gyvenimą, tuo jiems bus geriau. Aišku savaime, ryšio su vaikais ji neketina nutraukti. Tačiau  ji nebenori save  aukoti jiems. Prisiminusi artimųjų gyvenimus ji žino, kad noras vaikus pririšti prie savęs, užtikrinant saugią senatvę sau – rezultatų neduoda. Vaikai turi tapti tik gerais draugais, kuriuos malonu matyti, pasikalbėti, pasidžiaugti ir kartu paliūdėti. Gimstame vieni ir gyventi reikia pačiam. O kaip susiklostys tavo likimas, priklauso  nuo tavęs, nuo aplinkos ir nuo aukštesnių galių, kurios mums nežinomos.

Kiekvienas mes galime papasakoti apie savo gyvenimą, jei esame nemažai jame pagyvenę .  Kančia žmogų, ypač moterį, padaro labai tvirtą. Su metais ji tampa lyg ąžuolas, nė žiemą nenumetęs savo lapų. O kai pasijauti esąs žymiai tvirtesnis nei buvai , prisimeni vaikystę ir savo kiemą. Sugrįžti ten, kur bėgo nerūpestingos dienos, kur šildė tavo basas kojas vasaros lietūs, kur gulėdama šaltoje troboje supratai, kad ten, už sienos, yra suaugusiųjų pasaulis, karšta ugnies liepsna ir tinkluose skambantys ledukai. Jie ir dabar skamba tavo ausyse kaip nuostabiausia vaikystės muzika.

 

Irena ValužėDSC02425

Nomeda Kazlaus:”Mes turime tarnauti žmonėms savo menu”

 

Ketvirtą kartą tarptautinis edukacinis  projektas vaikams ir jaunimui „ Nomedos Kazlaus vokalo ir aktorinio meistriškumo  vasaros akademija “ Palangoje atvėrė duris įvairaus žanro vokalistams , pedagogams ,  žmonėms , kurie , norėdami tobulėti  ieško savo gyvenimo  mokytojų .  „ Save mobilizavę , siekdami kilnaus ir sakralaus grožio, padarysime viską , kad  mūsų menas patiktų dievams“, atidarant Vasaros Akademija – 2018 ,-  sakė Nomedos Kazlaus buvęs mokytojas ,vienas akademijos pedagogų , režisierius Rimantas Vaitkevičius .

Mintimis apie Palangą , vasaros akademiją , muzikos meno kelius ir kryžkeles maloniai sutiko pasidalinti vasaros akademijos įkūrėja ir meno vadovė Nomeda Kazlaus.

„ Baltijos jūros jėga “

„ Palanga- tai mano vaikystės prisiminimai. Močiutė gyveno Klaipėdoje. Visos mano vasaros buvo praleistos prie Baltijos jūros. Palanga ir Klaipėda – tas pats regionas“,- pasakojo N. Kazlaus. Prieš ketvertą  metų ji nė neabejojusi idėja  būtent Palangoje atidaryti  akademiją , nes  Palanga – tai nuostabus oras su jos pušynais ir išskirtine Baltijos jūra, kas labai padeda operos solistų balsams. Ką tik operos žvaigždė  grįžo iš  Graikijos , kur dainininkę buvo pakvietęs ( darbinė ir poilsinė kelionė) praėjusios vasaros akademijos Palangoje pedagogas, operos grandas L. Manikas. „ Ten jūra visai kitokia . Palangos jūra turi gelmę , jėgą. Kai čia pailsi , jautiesi pasisėmęs geros energijos . Dėl tos priežasties mūsų kvėpavimo pratimai,  kuriuos mes su auklėtiniais darome kiekvieną rytą ,  sujungia ir apjungia bendrą žmogaus gerą būseną, nuo kurios jis pabuvęs prie jūros, tiesiog atsistato “. Operos solistė apgailestavo, jog daug kas dabar renkasi kitokį poilsį , išvažiuoja į kitus šiltus kraštus. „ Gaila -, sakė ji ,  visgi reikėtų prisiminti,  kad Palanga – ypatinga vieta, tuo labiau dainininkui, kuriam kvėpavimas labai svarbus“.

Pasak Nomedos Kazlaus , Palanga svetinga ne tik jai, bet ir jos auklėtiniams .  „ Susiklostė puikūs santykiai su Vl. Jurgučio pagrindine mokykla ir jos direktore Laimute Benetiene ,  Palangos meras šarūnas Vaitkus parodo  mums dėmesį,  dalyvauja baigiamuosiuose mūsų koncertuose ( mero sūnus Domantas yra mūsų akademijos dalyvis). Turime ir savo pastovų klausytojų ratą , kurie ne pirmus metus atvažiuoja į mūsų koncertus. Palanga gali didžiuotis ne tik puikia Kurhauzo sale, bet ir didžiąja Palangos koncertų sale“,- džiaugėsi dainininkė.

Europinis atlikimas

-Nomeda Kazlaus – operos scenos žvaigždė , turinti turiningą koncertinę veiklą, ilgus metus gyvenote užsienyje. Sakykite,  ar mes , lietuvaičiai, europinio lygio atlikėjų kontekste skiriamės nuo kitų  atlikėjų ? Jei taip, tai kuo mes skiriamės ?

– Lietuviai bendrame europiniame kontekste pasižymi savo profesionalumu , geru pasiruošimu ir puikiu prigimtiniu balsu.  Lietuviai ,   dainuojantys užsienyje mokosi ir pas užsienio pedagogus. Kai   2000 m. susipažinau su  mano ilgamete scenos partnere ir pedagoge  Montserrat Caballe , pati tai patyriau . Lietuvos solistui  europietiško mąstymo ir dainavimo žinių labai reikia. Gyvenant  vien tik Lietuvoje turbūt būtų sudėtinga jausti europietiškas naujoves, dabartinius dainavimo reikalavimus. Bendram kontekste lietuvaičiai labai puikiai įsilieja į europinį atlikėjų kontekstą. Jie yra visiškai lygiaverčiai partneriai , dažnai tampa ir lyderiais. Jei lietuvaičius palyginti su slavais , kurie taip pat pasižymi stipriais atlikėjų balsais , lietuviai išsiskiria  savo vidine kultūra ir europietiška elegancija.

Metus laiko esu dainavusi Sankt – Peterburgo „Marijos“ teatre. Labai gerai prisimenu mano premjerą, kai Verdžio „Don Karle“ dainavau Elizabetą . Po generalinės repeticijos visas orkestras sukėlė dideles ovacijas  :“Vau , stebėjosi jie , koks europinis atlikimas… „ Ką reiškia europinis atlikimas? Tai reiškia ne šaukti,  ne rėkti , tai yra kultūringas , gražus dainavimas . Lietuviai , turėdami iš prigimties puikų balsą, susipažinę su europine kultūra, išėję  puikią dainavimo mokyklą , yra  vertinami.

-Ar sunku mūsų talentingiems vaikams prasiveržti į kitus „ vandenis “ , į tuos, kuriuose savo karjeros siekia operos grandai ?

– Labai sunku.  Paskutiniu metu yra atviros sienos su Japonija, Kinija, Korėja. Ir tie žmonės , valstybė labai  daug investuoja į savo vaikus, jaunimą, kad jie gautų kuo daugiau žinių.  Šių šalių žmonės dabar užlieja visą Europą. Už tai visi pedagogai, su kuriais man tenka bendrauti , sako, jog patys geriausi mokiniai yra būtent šių šalių atstovai. Ir ne dėl to, jog jie moka gerus pinigus. Jie turi labai aiškų tikslą , yra susitelkę ir be galo darbštūs.  Todėl šiandieną  daryti karjerą yra labai sunku , konkurencija yra begalinė.

Tarnauti žmonėms

-Ko labiausiai Nomeda norėtų sulaukti iš savo auklėtinių: pagarbos sau ir kitiems, aukštos vidinės kultūros , elegancijos , ar nepriekaištingo balso skambesio?

– Jūs jau  puikiai viską išvardinote , ko aš norėčiau iš savo auklėtinių sulaukti. Šalia to norėčiau  , kad mūsų vasaros akademijos auklėtiniai jaustų be galo didžiulę  meilę ir gyvenimui , ir dainavimui, ir visai publikai – visus dieviškus dalykus, kuriuos mes ir spinduliuojame  baigiamojo koncerto metu Kurhauze.  Atlikėjo misija yra atiduoti. To mes  čia ir mokinamės. Mes ne dėl to čia save tobuliname , kad parodytume , kokie esame puikūs ir gražūs. Mes turime tarnauti žmonėms savo menu.

-Kiekvieną sykį , kai jūsų auklėtiniai dainuoja baigiamajame koncerte, kokį nerimą ar džiaugsmą savyje išgyvenate?

-Visada išgyvenu didelį džiaugsmą , nes kiekvienas per tas penkias , intensyvaus darbo dienas akademijoje nueina savo kelią. Vienam jis būna sunkesnis, kitam  lengvesnis.  Labai malonu matyti galutiniame rezultate tuos žmones , kurie susikaupia . Jei pažiūrėtumėte LRT mediatekoje pernai metų įrašytą mūsų baigiamąjį koncertą Kurhauze , arba šiais metais LRT sukurtą dokumentinę apybraižą „ Dainuojanti vasara“ apie mūsų akademiją, akivaizdžiai pastebėtumėte kiekvieno vaiko ar jaunuolio vidinę bei dainavimo kultūrą. Mes labai didžiuojamės savo auklėtiniais.

„Dievo duota prigimtis“

Nomeda Kazlaus yra TV laidų ciklo „ Skambantys pasauliai su  Nomeda Kazlaus“  vedėja ir idėjos autorė . Laidose kalbinamos pasaulinio garso kultūros meno asmenybės. Prisipažinau operos dainininkei , kad esu šios  laidos  gerbėja. Žiūrėdama jos vedamas muzikines laidas, visada žaviuosi operos solistės išskirtiniu žavesiu, puikia iškalba, intelektualumu , užsienio kalbų žinojimu, aukšta vidine kultūra bendraujant su pašnekovu, todėl gerb. Nomedos ir paklausiau : “ Kada visa tai išmokote, kas visa tai sąlygojo : tėvai, studijos, jūsų gyvenimo kelyje sutikti žmonės? “.

Anot jos, „  Pridėčiau dar prigimtį . Šalia visų  tų dalykų yra matomai kažkokia Dievo duota prigimtis, kurią tėveliai kryptingai auklėjo ir  vystė, o taip pat M.K. Čiurlionio Meno mokykla. Ši mokykla buvo  meno tvirtovė, didžioji meno kalvė, ir, savaime suprantama, ji , šešių metų vaiką negalėjo nepaveikti.  Taip pat manau paveikė mano ankstyvos kelionės . Nuo šešiolikos metų pagal mainų programas pradėjau išvažiuoti, tobulintis. Kalbų mokėjimas  taip pat padeda pažinti kitas kultūras, atveria gilesnes erdves tarpusavio bendravimui. Ir, žinoma, mano puikūs pedagogai bei sutikti gyvenimo bei dainavimo mokytojai pasaulyje, kuriems esu be galo dėkinga „ – kalbėjo Nomeda Kazlaus.

-Ko norėtumėte palinkėti šių metų jūsų vadovaujamos akademijos absolventams?

-Norėčiau palinkėti tikėti savo keliu , meno galia ir savo ateitimi. Dabar menininkui yra labai sudėtingi laikai  , nes , deja, nuvertinamas mokslas , mokslininkai , daktarai , daug pasiekę žmonės . Aš jiems linkiu tikėti  mokslu , žiniomis , tikėti savo talentu ir ieškoti  žinių . Man  yra įstrigusi viena frazė , kurią , pasakė labai išmintinga moteris :“ Mokytojai į mūsų gyvenimą ateina tada , kada esame tam pasiruošę “. Matomai mes gyvenime turime sukaupti tiek daug patirties, vidinės drąsos , kad į mūsų gyvenimą ateitų mokytojai, kuriais  mes patikėtume.

„ Pamaitinti sielą “

-Gerb. Nomeda, Palanga lauks jūsų 2019 m. vėl ?

-Būtinai. Mes jau turime savo datą kitais metais. Mes mylime Palangą , mylime nuostabią jos  gamtą , žmones , mes čia labai gerai jaučiamės. Palanga yra mūsų namai.

-Ko norėtumėte palinkėti vasarotojams ir vietiniams Palangos gyventojams?

-Aš noriu palinkėti  ir palangiškiams, kurie mus svetingai  priima,  ir visiems atvažiavusiems į Palangą (tiek lietuviams, tiek užsieniečiams ,nes jų tikrai yra),  kad šalia nuostabios gamtos, šalia fantastiškos jūros ir mūsų lietuviškos virtuvės, ką visi atostogu metu darome,   neužmirštumėme pamaitinti ir savo sielą. Linkime, kad atėję į mūsų baigiamuosius koncertus išgyventumėte sielos šventę! Juk mes norime jūsų poilsį ir gyvenimą praturtinti vidiniais dalykais ir muzikos meno pagalba kartu jausti tą pakėlėjimą.

 

 

“Nomedos Kazlaus vokalo ir aktorinio meistriškumo vasaros akademija” ir jos įkūrėja , meno vadovė, operos žvaigždė – Nomeda Kazlaus

Irena Valužė

 

Reda Rimkutė – Ščerbakovienė: “Triušiuku man nelemta būti”

 

Dailininkė Reda Rimkutė – Ščerbakovienė , ką tik grįžusi iš Palangos kūrybinės grupės „ Mostas “  dailininkų plenero „ Auksinio elnio dvare “ ( Luokės seniūnija ) teigė esanti truputį pavargusi , nes plenerai – tai visų pirma intensyvus kūrybinis darbas , reikalaujantis ne tik dvasinių , bet ir fizinių jėgų . Porą dienų poilsio  ir   liepos penktą dieną ji , ir  18 palangiškių menininkų pristatė savo darbus (Palangos menininkų darbų paroda – “ Balta drobulė “ )  Kurorto muziejuje . Rudenį dailininkė planuoja dalyvauti tarptautiniame dailininkų plenere Rusijoje , na , o kiek laisvo  laiko dar liks –  ji su savo senu dviratuku žada pasivažinėti po Palangą ir paatostogauti.  Juk vasara ir menininkui yra vasara.

 

„ Mūsų šeima “

Reda Rimkutė Ščerbakovienė nelaiko savęs palangiške ( palangiškė ta,  kuri čia gimė ir lanko savo giminių kapus)  , nors mieste prie jūros jau gyvena 28 -erius metus.  Dalindamasi įspūdžiais apie šių metinį plenerą džiaugiasi turėjusi puikią galimybę susipažinti su unikalia „ Auksinio elnio dvaro “ šeimininko surinkta  senovinių motociklų kolekcija ir pasimėgauti Luokės istorinėmis vietomis : „ Mes gyvenome gražioje kaimo turizmo sodyboje už Biržuvėnų. Ši sodyba turi unikalų motociklų muziejų ( seniausias motociklas pagamintas 1848 m. ) .  Kai atidaviau duoklę peizažams , piešiau motociklus “,-  pasakojo dailininkė. Reda rodė nuotraukas , kuriose užfiksuotas plenero gražuolis – ant žemės snukį padėjęs ir saulės atokaitoje besišildantis bavarų pėdsekys , „ožiukas mažas, bet jis didelis ir neaugs“ ( nuotraukoje baltas, mažytis ožiukas ), „ čia mūsų „ mostytė “  ,  nes ji gimė per vieną „ Mosto “ parodą “ ( mažos mergaitės nuotrauka) , „ čia pagulėjimas hamake, o čia mūsų Eglė Lapinskaitė,  ji iš balto šilko pasiuvo drabužius, mes jas (sukneles) nusidažėme  ir prie  vokiečio kūrėjo šeimininko sodyboje paliktų metalinių konstrukcijų , pasimaivėme ,“ – rodydama  nuotraukas ,  juokėsi ponia Reda.

Anot dailininkės ,  „ Mosto“ pleneras –  tai šeimos susirinkimas, kur  išsivadavęs nuo buitinių rūpesčių, tu dvidešimt keturias valandas bendrauji ir dirbi. Dirbdavome iki pat sutemų.  Kai prieš 11 metų pradėjome kasmet važinėti , nuo to karto save vadiname „ mūsų šeima“,- pasakojo dailininkė. Save menininke ji nelaiko .  Jos manymu , menininkas turi būti profesionalus visose srityse. Ji –  profesionali piešime , todėl  save įvardija dailininke. Yra grafikė , piešianti su tapybinėmis priemonėmis. Dailininkė yra dalyvavusi ir tarptautiniuose planeruose , kur susirenka meno žmonės iš daugelio  šalių .

„ Esu pedagogė “

Reda Rimkutė – Ščerbakovienė , tik atvykusi į Palangą pradėjo dirbti Palangos „ Baltijos “ pagrindinėje mokykloje dailės mokytoja . Pedagogė džiaugiasi dirbanti  puikiame pedagogų kolektyve. „ Mano kolektyvas yra tobulas.  Nėra jame jokios įtampos. Malonu dirbti ir bendrauti su kolegomis “,- sakė ji.

-Gerb. Reda, kokie jie, šiuolaikiniai , menu besidominantys vaikai. Ar skiriasi jie  nuo ankstesniųjų,   prieš dešimt metų mokyklą užbaigusių mokinių ?

-Be abejo skiriasi, gyvenimas eina į priekį . Aš dirbu ne dailės mokykloje . Aš dailę dėstau visiems vaikams . Manau , tik kuriantis žmogus vienareikšmiškai yra laimingas žmogus. Dailės istorijos žinojimas taip pat praturtina žmogaus gyvenimą.

Jai , kaip ir kiekvienam pedagogui , yra  malonu , kai jos mokiniai , pasirinkę dailės studijas , yra laimingi.

Namų aplinka taurina

Ponia Reda – šiaulietė. Ji nemėgsta „ kūrybinio paukščio “ įvaizdžio ( apie tai kalba tie, kurie niekada kūryba neužsiėmė ) , kai kalbama apie jos darbą.  „ Užsidarai ir ateina įkvėpimas“,- sako ji,  o grįžtant mintimis prie „ Mosto “ kūrybinės grupės savaitę laiko trukusio plenero mananti , kad tokiuose renginiuose ir slypi ta tikroji kūrybinė jėga.   Per trumpą laiką menininkas turi susikoncentruoti ir dirbti .

„ Kūrybinės paukštės niekada nelaikiau už uodegos , aš visą laiką piešiau. Mano tėvai ne menininkai , tačiau mano mama puikiai rašo , tėtis kūrybingas techninėje sferoje , jie abu labai šviesūs žmonės .  Močiutė  taip pat visada domėjosi pasauliu . Užaugau drąsi , šį bruožą paveldėjau iš tėvelio . Tėveliams buvo natūralu , kad vaikai piešia . Šeimoje gerai piešė sesuo , ji lankė dailės mokyklą.  Sesuo tapo architekte .  Man iš tiesų pasisekė , namų aplinka žmogų taurina“,- įsitinusi Reda Rimkutė – Ščerbakovienė .

Palanga- unikalus miestas

-Gerb. Reda , žiūrėdama į jūsų darbus jaučiu juose  ekspresiją , jie energetiškai labai stiprūs.  Moters įvaizdis teatrališkas , jame daug skausmo.

– Kodėl moters įvaizdis? Tiesiog moteris .  Man atrodo , jog laimingas , išsišiepęs žmogus nėra išraiškingas.  Aš reaguoju į gyvenimą visada aktyviai , emocingai , tas ir mano darbuose atsispindi. Gražių paveikslėlių nemėgstu . Man kažkas yra sakęs ,  gal tavo sunkus gyvenimas buvo ? (juokiasi).

Palangoje dailininkei  patinka gyventi  . Jūros motyvai Redos kūryboje , anot jos , itin reti. Jūra dailininkę „ išvalo“  , jai patinka pasivaikščioti , ypač po audrų.

-Palanga vasarą – kultūros sostinė,  ar Reda lankosi kurorto renginiuose?

-Turiu savo nišą . Man patinka kinas , spektakliai. „Ramybės“ galerijoje paskutinė mano darbų paroda, prieš porą metų –  mano darbai buvo eksponuoti  Klaipėdoje.

Dailininkė negalinti suprasti , kodėl palangiškiai liūdi , jog  Palangoje  nėra ką veikti. „ Jei negalima ko nors surasti šiame mieste,  tai šalia yra Klaipėda“,- stebisi dailininkė. „ Palanga yra unikalus miestas .  Vasaros metu mano draugai atvažiuoja pas mane,  o žiemą aš juos aplankau. Dailininkė turi draugų Vilniuje ( studijų mieste) ir kituose Lietuvos miestuose. Prakalbus apie materialius dalykus , dailininkė mano , jog menininkas gali pragyventi iš meno pagal tai kiek jis dirba ( ji pati nepakankamai daug tapanti ) .

Turėdama suaugusią dukrą ponia Reda sutinka su  mintimi  , kad vaikai yra kiekvienos moters kūryba. Anot Redos , žmogus ( tiek vyras,  tiek moteris ) negali būti laimingas , jei tavo vaikams nesiseka ir jie nelaimingi .

„ Reaguoju į gyvenimą “

 

-Ponia Reda , ar mylit gyvenimą ?

-Ar gi aš panaši į tą , kuri jo nemyli?

-Ar esate optimistė ?

-Esu realistė .

-Ar esate romantikė ?

-Mes visos norėtumėme būti romantikėmis,   tik gyvenimas sudėlioja taip,  kad  tos romantikos lieka mažai , taip jau išeina.

-Ponia Reda filosofė?

-Manau , ne. Aš reaguoju į gyvenimą , aš reaguoju į žmones. Turiu ir teigiamų ir neigiamų emocijų. Jei aš žmogaus negerbiu,  o  jis man lenda į akis – galiu jam apie tai ir į akis pasakyti . Esu gimusi drakono metais ir esu šaulys. Man reikia staigiai čia ir dabar , paskui bus nebeįdomu. Esu girdėjusi žynio pranašystę pagal paukščius.  Gal kas ir tikėjosi ,  jog būsiu gulbe , bet, deja,   esu  erelis, ir nieko čia nepakeisi.   Neduota  man triušiuku gimti nei vienam horoskope , vis kažkaip aštriai, ugniniai išeina … Mano draugai žinodami mano reakcijas , man atleidžia. Kitiems gal ir nepatinku. Žmogaus įžeisti  negaliu,  tada aš pati blogai jaučiuosi.  O šiaip  , žmogus gyvenimo bėgyje turi keistis ( nesikeičia tik idiotai )  .

Nors  kūrybinės paukštės įvaizdis dailininkei nėra priimtinas , atsisveikinant  vis dėl to man norėjosi  Palangos mieste gyvenančiai ir kuriančiai dailininkei palinkėti , kad ji nepaleistų jos  iš  savo rankų. Tegul ši paukštė  sklando ir džiugina žmones  dar ne vieną dešimtį metų.

O Reda Rimkutė – Ščerbakovienė visiems palangiškiams linki gražaus ir saulėto rudens . Tada ,   kai mieste nebesimatys  svetimų veidų , tegul  palangiškiai vienas su kitu  susitikę , nusišypso…  Juk šypsenos deficitas Lietuvoje ypatingai  didelis.

20180703_150510

Irena Valužė

Dailininkė Reda Rimkutė- Ščerbakovienė džiaugiasi suradusi unikalų motociklų muziejų

Prof. dr. Petras Grecevičius: „ Tikiu prasmingomis Nepriklausomos Lietuvos permainomis “

Klaipėdos universiteto architektūros ,  dizaino ir dailės katedros vedėjui prof. dr.  Petras Grecevičiui šiandien pats didžiausias džiaugsmas, kai jo studentai realizavę savo projektus yra laimingi, jie šypsosi, yra žinomi  ne tik Lietuvoje ,  bet ir visame pasaulyje .

Nuo 1982 m. kartu su žmona  Vilija apsigyvenęs mieste prie jūros , Palangą profesorius įvardija kaip „ meilės emigraciją “ .  „ Šiame  puikiame pajūrio mieste dažnai tik nakvoju , gyventi yra šiek tiek kitaip, – tai Klaipėdoje , tai Vilniuje“, – įsitikinęs inžinierius statybininkas pagal pirminę kvalifikaciją ,   dabar – atestuotas architektas, vienintelio vadovėlio  turizmui  rengėjas ,  kraštovaizdžio architektas , architektas ir urbanistas ,  trijų vaikų ( dviejų sūnų ir dukros ) tėvas ir dviejų anūkų senelis.

Svarbiausia – nenustoti tobulėti

Architektūra ir urbanistika , kraštovaizdžio architektūra, parkų ir sodų kūrimas, Lietuvos ir Tolimųjų Rytų kraštovaizdžių tyrimai ,  kultūros paveldo restauravimas , interjero dizainas , tai veiklos , kuriomis profesorius užsiima šiandien.

“ Esu baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją , kuri tuo metu vadinosi A. Vienuolio vidurine mokykla .   Gaila, kad tokio  lygio , kaip buvo ši gimnazija ,  mažai Lietuvoje liko (  bėda ne mokyklose, o jų  profiliavime) . Buvau gatvės chuliganas, tačiau ten (gimnazijoje) mokytojai buvo puikūs , sugebėjo sudominti , todėl  , kai įstojau į institutą ,  jaučiausi pakankamai stiprus. Studijas baigiau su pagyrimu .  Šiandien  savo studentams  sakau , jog kiekvienas gyvenimo etapas yra labai svarbus , reikia jame labai greitai suktis,  suspėti su visomis technologijomis ir  nenustoti mokytis.  Ir man pačiam tenka tobulėti, kito kelio nėra “,- pasakojo jis.

Kalbėdamas apie mokslo studijas , kurias   savo gyvenime rinkosi , P.Gecevičius galvoja , jog kai ką galėjo paveldėti ir iš savo protėvių .

“ Mano senelis buvo miškininkas ( miręs tremtyje, palaidotas Karagandoje). Gal tas meilės gamtai jausmas ir man yra persidavęs? Gamtą myliu , medžius sodinu , tačiau mane dar visą laiką traukė menai , kūryba. Esu dirbęs su keramika , vitražais , bet Dailės institute sugalvojau studijuoti grafiką. Konkursai tada buvo dideli , nepraėjęs konkurso , „ atsidūriau “ miestų statyboje “.

„ Lietuva bus nepriklausoma “

-Gerb. profesoriau , daug metų gyvenau Anglijoje. Šiandieną grįžau į namus, tačiau reikia pripažinti , jog emigrantas, gyvenantis svetur, ar sugrįžęs į namus , dažnai jaučiasi esąs podukros vaidmenyje: nei išvyta , nei mylėta . Jūs ( dr. P. Grecevičius –  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis nuo pat jo įkūrimo pradžios) visą šį sudėtingą Lietuvai  kūrimosi laikotarpį  buvote šalia. Šiandien lietuviai mini  garbingą  nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šimtmetį . Kokia ji – šimtmečio Lietuva?

-Dabar keista prisiminti, bet dar būdamas keturiolikos metų savo dėdei buvau pasakęs, kad Lietuva bus nepriklausoma. Neseniai su žmona kalbėjome , jog dar kokiais 1980 m. sunku buvo pagalvoti , kad Lietuva bus laisva. Nebuvau nei pionieriu, nei komjaunuoliu, daug giminių buvo  ištremta. Buvo kažkoks vidinis moralinis stabdis, nors mokykloje sakė , jei neįstosi į komjaunimą – niekur toliau neįstosi. Armijoje, siunčiant mokytis seržantų mokykloje  , buvau raginamas stoti į komjaunimą. Vėliau, pabaigus tarnybą, susilaukiau tokio pasakymo : ” Grecevičius , ti nas obmanul (tu mus apgavai) . Tvirtino , kad  būsiu komjaunuolis , po poros metų kompartietis ir būsiu ŽMOGUMI – nepasitvirtino … (juokėsi profesorius) . Beje , baigus institute pretenduojant į geresnes pareigas pirmiau klausdavo ar turi komunisto bilietą , o tik po to galėjai rodyti diplomą.  Gal tai ir apsprendė mano posūkį į mokslinį ir kūrybinį darbą , kur galima buvo darbuotis neparduodant dūšios.

 

Anot architekto ,  sunku vertinti  emigraciją . Juk žmogui negali pasakyti – grįžk į namus . O kalbant apie žmonių bendravimą ,  jos šilumą ,  profesoriui yra liūdna.

“ Kažkas su mumis yra atsitikę . Nestabili ekonominė Lietuvos situacija  mus visus padarė labai atsargiais .  Aš ir pats retkarčiais jaučiu tam tikrą netikrumą. Asmeniškai  iš Lietuvos aš niekur nevažiuosiu.  Žinoma, norėtųsi, jog Lietuva būtų gražesnė , tvarkingesnė , ir ta pati Palanga gražesnė galėtų būti, tačiau mylint savo kraštą  ir turint mėgstamą darbą  – gali ir čia gyventi . Džiaugiuosi, kad mano vaikai darbuojasi Lietuvoje “,- kalbėjo profesorius.

Politikoje (  prof. dr. P.Grecevičius – buvęs Tėvynės sąjungos tarybos narys ) ne naujokas, yra dalyvavęs Lietuvos respublikos Seimo rinkimuose . Deja , šioje sferoje likimas nebuvo dosnus.

„ Partijai  aš noriu būti reikalingas  nuolat , ne tik per rinkimus , pasigendu profesionalios  diskusijos, savo nuomonės išsakymo galimybių. Gal esu pernelyg atviras ir kritiškas?  Beje , pagal gamtos  dėsnius ( buvau  Klaipėdos universiteto Gamtos mokslų ir matematikos fakulteto dekanu) ,  „tik burbulai ir putos kyla į viršų “.

Kai iš TV ekranų pirmą kartą pamatau naujus politikų veidus , nustembu.  Paskutinis „ marazmas“, kurį išgirdau , tai politikų  siūlymas  Švietimo ir Mokslo ministeriją pervadinti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Sportas prie sveikatos , dar sutikčiau. Norint ištaisyti šiandien padarytas klaidas , gali prireikti penkiasdešimt metų , kol pasieksime normalų europinį lygį . Ne milijonuose  ( gyventojų skaičiumi)  yra esmė .  Estija mažesnė , tačiau   ten profesoriui yra mokama tris kartus didesnis atlyginimas ( Latvijoje – du kartus ) , nei Lietuvoje .

„ Svarbiausias projektas tas , kurį tu realizuoji“

-Esate daugelio projektų :  Senosios Palangos pajūrio ruožo detalaus plano, Didžiosios Palangos neužstatytų erdvių planavimo schemos , Lietuvos Baltijos jūros kranto zonos integruoto valdymo plano autorius. Tai – globalūs visai Lietuvai projektai. Kaip juos sekėsi įgyvendinti, ar jie išliko tokie, kokius jūs sukūrėte ? Kaip sekėsi įgyvendinti Baltų kultūros parko projektą  Kinijoje ? Ar jis jau užbaigtas ir atviras lankytojams?

-Projektas svarbus tas , kurį tu realizuoji. Deja, realizavimo procentas nėra didelis. Iš Palangos neužstatytų erdvių planavimo projekto, pavyzdžiui , beveik nieko nebeliko. Esame kalbėję apie vienuolikos parkų sistemą , apie kopų parkų sistemos sukūrimą. Šiandieną mano doktorantė analizuoja ankstesnę pajūrio planavimo patirtį. Bandys įvertinti kodėl ir kaip,  ir ką galima padaryti , ką naudingo perimti iš senosios patirties. Šiaip , esu daug namų , interjerų, o ypač  savo draugams , giminėms ir pažįstamiems suprojektavęs. Labai laimingas , kad jie nesiskundžia. Su daugeliu buvusių užsakovų bendraujame ir dabar. Iš naujų projektų – Šilalės rajone esu parengęs karinės teritorijos planą. Gal tai savotiškas mano indėlis į saugią Lietuvą.

Daugiausiai gerųjų emocijų man ir mano šeimai sukėlė realizuotas Baltų kultūros parko projektas  Kinijoje.

Projektas, pelnęs medalį

„ Baltų kultūros parkas buvo realizuotas per labai trumpą laiką. Turėjau puikią galimybę pamatyti kaip dirba kinų architektai, kraštovaizdžio architektai,  kaip žmogui dažnai nereikia nei anglų , nei „ mandarinų “ kalbos. Galima sėdint eskizais apie viską išspręsti. Parkas buvo įrengtas per metus laiko. Pas mus tokio projekto įvykdymui turbūt prireiktų kelerių metų . Baltų kultūros parkas šiandieną funkcionuoja , prižiūrimas ir atviras lankytojams.

2010 m. Jinzhou mieste , kuris dar vadinamas Rytų Venecija,  įvyko tarptautinės kraštovaizdžio architektų  sąjungos pasaulinis kongresas. Ten būdamas stebėjau kuo kinai domisi. Po savo „kultūrinės“ revoliucijos , kinai dabar stengiasi atstatyti tai ,  kas buvo sugriauta , o taip pat jie domisi ir kitų tautų kultūromis. Grįžus iš kongreso gavau informacijos apie paskelbtą pasaulinį parką EKSPO Kinijoje Jinzhou mieste . Pajuokavęs nutariau ir aš  ką nors nusiųsti. Pasirodo , 2011 metais   patekau į pasaulio projektavimo kompanijų dvidešimtuką ( pasisekė taikliai pasirinkti temą ) 2012 metais  – intensyvus darbas , 2013 – parko atidarymas. O sklypas , tai buvę  didžiuliai žuvininkystės rajonai, kanalai, derlingos žemės.  Patiko kinams Baltų kultūra . Laimėta trečia vieta pasauliniame lygmenyje, manau ,  yra puikus kūrybinis laimėjimas . 2013 metais , pagal lankytojų apklausą , Baltų kultūros parką aplankė 11 milijonų lankytojų . Kinų kultūroje  kraštovaizdžio kūryba pasaulinėje praktikoje yra aukščiausio lygio. Tai puiki mokykla, kurios patirtį galiu perduoti savo studentams. .Kai pradedi gilintis , pasirodo, ir grafai Tiškevičiai keliavo į Kiniją.  Iš ko sėmėsi kūrybinių idėjų  Palangos parko kūrėjas E.F. Andre ? Kai važiuoji į svetimą šalį komerciniais tikslais –  esi apribotas,  o kai vyksti tyrinėti kultūrų ypatumus – pamatai daug. Ir ne tik istorinius sodus ar parkus. Susipažįsti su   šilko , arbatos, medicinos kultūra. Sužinai , kas yra  tikroji arbata (tai ne tos  arbatžolių dulkės, kurias užpildavom sovietinės okupacijos metais ) . Man tas  kūrinys (Baltų kultūros parkas)  svarbiausias , o kita – studentai , kurie mokėsi , gavo  žinių , kurie jau dirba . Nuvažiuoju į Kretingą , aikštė apsodinta labai įdomiai,  pasirodo – mano studento darbas .  Kita studentė , kuri ką tik Vilniuje atidarė Japonų sodą ( pristatė savo projektą ) – Laura Popkytė,  įvertinta labai aukštai ir pačių japonų,-pasidžiaugė profesorius.

 

Palanga architekto akimis

-Profesoriau, kokie mes , palangiškiai? Ką jūsų nuomone Palangoje reikėtų būtinai pakeisti , kad  ji būtų patraukli visiems, – gyventojams ir miesto svečiams?

-Vilnius man yra miestas Nr.1. Jame gimiau ir augau. Palangos pagrindas yra labai geras (žmona man sakė per daug nekritikuoti) (juokiasi).  Esu buvęs pirmosios Palangos  tarybos narys, privatizavimo komisijos pirmininkas.  Kai ką mums tuomet pasisekė gero padaryti. Stengėmės padėti vietiniams žmonėms, kad ne viską pagrobtų atvykę iš kitur. Šiandieną esu Palangos nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos pirmininkas (kartu su akademiku Vladu Žulkumi). Deja , senųjų vertybių išsaugojimas komplikuotas, labia trūksta lėšų, o kartais ir meilės bei pagarbos architektūros vertybėms . Jei kalbėti apie kultūrą , norėtųsi didesnio atvirumo, bendruomenės  ir specialistų nuomonių išklausymo.  Palangoje daromi geri darbai,  bet kartais pritrūksta  profesionalumo. Profesionalumas ateina su branda ir kūrybine intuicija. Deja , kurorto vadovai ne visada gali priimti geriausius sprendimus dėl  nevykusio viešųjų pirkimų įstatymo.

O jei ką skubiai reikia pataisyti, tai nekritikuodamas galiu pasakyti, kad reikėtų  esminiai pertvarkyti aplinką prie generolo J. Žemaičio paminklo, išrauti metalines konstrucijas su gėlinėmis, atidžiau parinkti gėlynų augalus… Norėtųsi , kad Šventosios uostas būtų atgaivintas.  Šventoji yra svarbi mitologinė vietovė, kurioje žyniai gyveno, yra daugybė senųjų kultūrų ženklų , kuriuos būtina įamžinti.

Palangiškiams visų pirma norėčiau palinkėti, kad nereikėtų važiuoti į Anglijas , ar Norvegijas tarnauti. O mieliems  žurnalistams – rašyti gerus žodžius, nes jūsų pusėje yra didelė ir įtaigi jėga.

Ačiū už pokalbį.

Irena Valužė

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

 

Nuotrauka  iš asmeninio prof.dr. Petro Grecevičiaus albumo

 

 

Romas Paulikas: “Noriu išlikti toks, koks esu”

 

 

Palangos dailininkų kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjas ir narys Romas Paulikas birželio 19  dieną atšventė savo 64 – tąjį gimtadienį . Prieš ketvertą metų likimas lėmė menininkui išgirsti klastingos ligos diagnozę . „ Tiesiai iš ligoninės atvažiavau į  savo jubiliejinę parodą , kurią suorganizavo Juozas Griušys kartu su mano draugais“,- prisimena menininkas.  Anot Romo,  ligą įveikti padėjo jo optimizmas ir tikėjimas,  kad viskas bus gerai. Gyvenime duoti išbandymai yra ne kas kita, o savo paties laiko dvasioje suvokti dalykai.  „ Kaip gi kitaip , juk kiekvienas upelis ar upeliukas per laiką tekėdamas savo akmenis šlifuoja į deimantus , taip ir žmogus  per  išbandymus atranda save ir savo terpę joje “, – įsitikinęs ketvirtą dešimtmetį Palangoje gyvenantis ir kuriantis menininkas.

 

Kūrybinėse dirbtuvėse

 

Ponas Romas gimė ir augo Klaipėdoje,  su savo žmona Zitute (taip švelniai vadina savo išrinktąją) apsigyveno Palangoje , kai ši , atvykusi dirbti pagal paskyrimą  „ gavo raktus nuo buto“. Šiandieną šeimos vyras ir trijų sūnų tėvas  galvoja , jog gyvenant ilgus metus santuokoje ( kitą vasarą jiedu švęs 40 metų santuokoje sukaktį ) du žmonės  suauga ir nebegali būti vienas be kito . „Šeimoje būna visko,- sako ponas Romas –  būna ir susipykstame , bet aš labai greitai „ atauštu “ , atsiprašau “. Kad ponia Zita Paulikienė  yra savo vyrui didelis autoritetas byloja  ir mažytė smulkmena , kurią pastebiu ant gražiai paserveruoto stalo menininko dirbtuvėje :  “ Aš jai sakau, kam jų reikia ( stalo servetėlių )  , esu paprastas žmogus, o ji – reikia, juk moteris  ateis “ ,- juokiasi menininkas.

Kūrybines dirbtuves gyvenamojo kvartalo rajone R. Paulikas įsigijo gimus trečiam sūnui – pagrandukui 1994 metais. „Turiu tris sūnūs. Vienas sūnus baigė Dailės akademiją, bet dirba bankininku ( juokiasi)  , kitas – gyvena Amerikoje, kažkuo į mane panašus. Turi  aktorinių gabumų, labai vikrus, jaunėlis – išmaniomis technologijomis domisi , gyvena ir dirba Vilniuje. „   Turiu tris anūkes ,- didžiuodamasis toliau pasakoja šeimos vyras – tik , va (iš kišenės išsitraukia mobilųjį telefoną ir rodo pačios mažiausios anūkėlės nuotrauką) , susilaužė darželyje rankelę “,- liūdnai taria jis. Skaičius trys R. Pauliko  gyvenime yra reikšmingas . Tarp vyresniųjų pono Romo sūnų yra trijų metų , trijų mėnesių ir trijų dienų skirtumas.

Kiekvienam menininkui kūrybinės dirbtuvės yra ta vieta , kurioje jis praleidžia daugiausiai laiko.

Ponas Romas į dirbtuves ateina anksti ryte. Jį čia suranda draugai , kolegos, menininkas ruošiasi kūrybinėms išvykoms.  Per Jonines Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ menininkai išvyksta į  dailininkų plenerą, kuris  šiais metais įvyks „ Auksinio Elnio dvare“ ( Telšių raj. Luokės seniūnija, Rapalių kaimas) . Anot menininko , plenerai – tai puiki  galimybė parodyti save , pasimokyti iš kitų  ir į namus parsivežti  naujo ir gaivaus kūrybinio „vėjo“.

 

„Esu kosmopolitinis žmogus‘

-Gerb. Romai, ar menininkas šiandieną gali pragyventi iš savo kūrybos?

– Anksčiau galėjo,  dabar ne. Tai susiję su pinigo nuvertėjimu. Pamenu, sovietiniais metais ( R. Paulikas yra baigęs dailės mokyklą Klaipėdoje,  Maskvos liaudies dailės universitete  grafikos tapybos fakultetą ) dirbau Dailės kombinate. Gaudavome įvairius užsakymus. Pamenu, kaip  didžiulį F. Dzeržinskio plakatinį portretą kėlėme ant „Pušyno“ poilsio namų fasadinės sienos. Per vieną dieną esu į namus parnešęs 200.000 vagnorkių. Tokią sumą  susirinkau iš salonų , gatvėje niekada nestovėjau ( esu naminis katinas ).   Mano darbus yra nupirkęs A .Brazauskas Kazachstano prezidentui N. Nazurbajevui, A. Saudargas , kai buvo atvažiavęs su Slovėnijos prezidentu.

Pasikeitus laikams, po mūsų revoliucijų, reikėjo kažkaip  išgyventi. Teko ir man paragauti emigranto duonos. Esu du metus su pertraukomis važinėjęs į Vokietiją . Iš pradžių dirbau sandėlyje, kai akcijos nukrenta , šeimininkas duoda didžiulę pinigų sumą (27.000 markių)  ,  mes su draugu  važinėdami po šalį supirkdavome prekes , vėliau jas pakuodavome. Vieną dieną šeimininkas leido man piešti. Tapydavau paveikslus, o jis juos parduodavo. Už tai per dieną gaudavau devyniasdešimt markių. Esu prašęs gal kokį procentą nuo pardavimo ir man skirtų, bet šis nesutiko , sako – “ nein “.

– Trisdešimt penkeri  metai kaip esi palangiškis. Kaip ,Romai, sekasi sutarti su vietiniais menininkais?

– Esu kosmopolitinis žmogus. Kartais matau kažkokių nesutarimų. Aš džiaugiuosi, kai žmogus gali save parodyti, niekada neturiu ir neturėjau jokio pavydo. Kiekvienas turime savo arkliuką. Bendravime neturiu  jokių problemų . Tiesa, dar prieš „Mosto“ įkūrimą turėjome liaudies meistrų paviljoną (šalia kavinės „Kerpė“ ). Kad pastatas nebūtų tuščias, suorganizavome parodą. Esu vienam palangiškiui pasakęs , kad jo akte pavaizduotos tarsi žalios gyvatės. Pajuokavau, o jis labai supyko. Vėliau , po dailininko mirties, jo žmona išleidusi knygą parašė, kad vienas dailininkas buvo jos vyrui tai pasakęs . Ai , nekreipiu į tai jokio dėmesio. Šiandieną man liūdniausia, kad esu netekęs  daug savo draugų . Iš „ mostiečių “  likau vienintelis vyras , neskaitant  Juozuko ( a.a. Juozo Griušio sūnaus) . Šiandieną jis vadovauja „Mostui“. Organizuoti patinka . Palangos kūrybinę grupę įkūriau aš, ir pavadinimą jai sugalvojau ( anksčiau tokią pat grupę buvau įkūręs Klaipėdoje) ,  bet vadovauti  nenoriu, tą tegu daro jaunimas.

Svarbiausia- neprarasti optimizmo

Apie ligas kalbėtis nėra didelis malonumas, tačiau Romas Paulikas ir šioje vietoje yra linkęs juokauti. „ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje buvau savas ( ne vienas mano paveikslas ligoninėje kabo ).  Palatoje gyvenau vienas , seselės ateina pas mane ir klausia:  o ką jūs šiandieną valgysite, ar guliašą, ar dar kažko norėčiau . Arba,  ateina jaunuoliai sudaužytais žandikauliais,  švebeldžiuodami  manęs klausia ( aš jų nesuprantu) , ar gali  jie įsijungti televizorių (tada vyko pasaulio futbolo čempionatas) , nes daktaras pasakė klausti Romo, ar jam netrukdys “ ,- smagiai kvatojasi Romas.

Pasak R. Pauliko, žmogus,  atsidūręs nelengvoje gyvenimiškoje  situacijoje turi neprarasti optimizmo , žiūrėti į priekį ir galvoti , jog viskas su tavimi bus gerai. „ Aš save prižiūriu, geriu įvairias arbatas , domiuosi netradicine medicina ir džiaugiuosi sutikęs puikius medikus,  kuriais pasitikėjau , o jie pagelbėjo man nugalėti ligą “.

Spiralinis gyvenimo virsmas

-Esate vyresnės kartos menininkas. Ką  norėtumėte palinkėti jauniems menininkams?

– Mus visus įtakoja laikas. Išbandyti viską reikia. Ir aš blaškiausi  (ir prie abstrakcijų , ir prie akademinės ar impresionistinės tapybos).  Tas pasiblaškymas  atsiliepia į ateities kūrybą. Per laiką  viskas šlifuojasi į deimantą. Ateina tokia diena, kai tu pats save sugalvoji. Atsimenu ,  man vis prikišdavo menininką  A.Taurinską ( kaip A.Taurinskui jo mokytoją  V. Karatajų) . Tai yra neišvengiama , mes visi kažką iš gyvenimo „pavagiame“ . Tuo labiau , kai šalia yra tavo mokytojai. Ir tik  viską išbandęs pradedi save tobulini. Nereikia pergyventi , galbūt tu būsi reikšmingesnis ir įdomesnis kitiems per tuos išbandymus. Iš visų kelių atsirenki vieną . Mokslas jaunam žmogui yra būtinas. Talentas gali būti be nieko , bet gabus žmogus pats ieškos , nes norės į kažką atsiremti.

Anksčiau sakydavo,  matai, koks jis apžėlęs (ilgais plaukais),  ar kliošines kelnes vilki. Yra nauja karta ,   dabar jaunimas pina ar dažo plaukus ,  ir su tuo reikia susitaikyti. Mes buvome tokie patys kaip ir jie- šiandieniniai. Kartų karta eina spirale  ir vėl kartojasi.

-Romai, ko norėtumėte sau palinkėti?

– Norėčiau išlikti toks , koks esu sau , savo šeimai ,  visiems pažįstamiems. Palangiškiams norėčiau palinkėti optimizmo ir geros sveikatos.

Jūros vaikas

Nesu meno žinovė, tačiau atsisveikinant su tapytoju Romu Pauliku ir apžiūrėjusi jo dirbtuvėje kabančius paveikslus, įsitikinu , jog Romas Paulikas – jūros vaikas. Jo kūryboje dominuoja jūros motyvai.  Jūra , ar  laivai stovintis krantinėje , man yra tarsi stikliniai : lengvi , regimi  iš įvairių pusių , juose daug žydros spalvos (tarsi tapytojo akys) , saugantys paslaptį . Suprantama, šias paslaptis gali įminti  tik pats kūrėjas, kurio vaikystė, jaunystės metai ir gyvenimo branda prabėgo čia , prie Baltijos jūros.

Irena Valužė

 

 

 

 

 

2018-06-13 10.51.17

Tapytojas Romas Paulikas

 

 

 

 

 

 

Palangos turizmo mama-Alla Valužienė gali ilsėtis ramiai. Jos darbai patikimose rankose

Prieš metus laiko amžinybėn iškeliavo Palangos turizmo- informacijos centro direktorė Alla Valužienė.

Nustojus tiksėti gyvenimo laikrodžiui,  žmogaus ateitis ,pasislėpusi už horizonto ,suspindi kitoje- sakralinėje šviesoje. Jos paslapčių mes neįminsime. Tai –  ne žmogaus prerogatyva. Tačiau kalbėdami apie didžio žmogaus gyvenimą mes galime didžiuotis tomis nepakartojamomis bendravimo su juo akimirkomis, nes jų šviesoje  augome patys,- įsitikinę Palangos turizmo-informacinio centro vadybininkai- Alma Slaboševičienė, Mindaugas Surblys, buvusi bendradarbė- Egidija Smilingienė, buhalteris-Jonas Paulauskas ir dabartinė centro direktorė –Rasa Kmitienė .

„Mano mergaitė“

Susėdusios už stiklinio stalo, kurio viršų laiko dekoratyvinės „meškos letenos“(  Allos Valužienės asmeninė dovana centrui), Almos Slaboševičienės klausiu: „Dešimt metų kartu. Tai- nemažas laiko tarpas. Kas tau labiausiai įstrigo bendraujant su Alla? Ko išmokai iš darbdavio  pradėjusi dirbti Palangos turizmo-informaciniame centre? “

-Kai pamačiau skelbimą „Vakarinėje Palangoje‘ , atėjau prašytis darbo . Allos visai nepažinojau. Man labai įstrigo tada jos pasakyti žodžiai: „Šis darbas  yra toks, jog tu vieną dieną bendrausi su ministru , o kitą galbūt grindis plausi. Ir man tai teko daryti. Toks yra turizmas, tu negali sėdėti ir laukti“. Šie žodžiai man, atėjusiai iš tokios sferos, kur nežinojau kas yra turizmas, suformavo naują požiūrį į darbą. Direktorė visada sakydavo: ateik, nebijok, klausk, parodysiu. Žinoma,  dirbant visko pasitaikydavo. Kartais direktorė ir pabardavo , ir patardavo, bet niekada nebuvau pažeminta, įžeista. Ji mokino, augino ir visada aš jai buvau – “mano mergaitė“.

„Palanga buvo Allos“

-Kažkada aš jai buvau sakiusi,  jog gyvenime norėčiau turėti tiek draugų, kiek turi ji, mylėti juos taip, kaip ji myli juos . Aš Allą gerbiau, gerbiu ir gerbsiu, nes ji man  profesionalumo, meilės darbui ,  pagarbos  ir mokėjimo bendrauti pavyzdys.  Visiems linkėčiau gyvenime jausti begalinę meilę žmonėms ir žmonių meilę sau pačiam. Manau, Alla Valužienė buvo laimingas žmogus.

Direktorė turėjo draugų visame pasaulyje. Pagarba ir žmonių atsidavimas jaučiasi iki šiol .Dalyvaujant įvairiose parodose, susitikimuose tenka sutikti žmonių, kurie iki šiol negali patikėti, kad  direktorės nebėra. Kad ir Allos draugė Iročka,  keletai dienų iš Smolensko (Allos gimtinės) atvykusi  į Vilnių, šiandien  atskubėjo Palangą .“ Kaip aš galėčiau neaplankyti savo draugės ?“-susitikusi mane gatvėje, klausė ji.

Palanga buvo Allos. Iki šiol jaučiasi Jos trūkumas. Gerbiu Ją už jos profesionalumą ir nesuvaidintą meilę “.

-Artėja vasaros sezonas. Turizmo centrui taip pat pats darbymetis. Ko norėtumei palinkėti palangiškiams?

-Matyti miestą atvykstančiųjų žmonių akimis, kurie sako ,kokia graži Palanga, jos paplūdimiai , kaip jūs čia gražiai gyvenate, ir tai taria, pavyzdžiui,  vokietis.  Esu jurbarkietė. Prieš dvidešimt metų atvykau gyventi į Palangą , žavėjausi jūra, gamta. O dabar, dėka Allos , kuri šį miestą mylėjo  besąlygiškai (nepriklausomai nuo valdžios, žmonių, nuo nieko), neįsivaizduoju savo gyvenimo be Palangos.  Manau palangiškiai turėtų nepaskęsti kasdienybėje, mažiau bambėti, o kiekvieną pavasarį naujomis akimis pažvelgti į žalumą ir išmokti vertinti tai , ką turime šiandien.

Jonelis

 

Palangos turizmo- informacinio centro buhalteris Jonas Paulauskas, kuris su Alla Valužiene pradėjo dirbti nuo pat Palangos informacinio centro įkūrimo (1999 m. liepos. 10 d.) pradžios yra tas žmogus, kuriuo ji visada  pasitikėjo. Finansai, buhalterija- dalykas rimtas  planuojant  visą  centro darbą. Anot  darbuotojų, vadovė Joną vadindavo Joneliu ir puikiai su juo sutardavo. Darbuotojams išvykus į parodas, ar kitus renginius ofise Joną palikdavo , nes šis viską žinodavęs. Ponas Jonas – kuklus žmogus. Kalbėti apie save nėra linkęs . Tačiau ir jam labai Allos trūksta. Anot jo, ji buvo labai geras žmogus ir puiki vadovė.

Mindaugas

Turizmo vadybininkas Mindaugas Surblys, prisimindamas pirmuosius darbo turizmo centre žingsnius yra dėkingas Allai Valužienei už tai, kad jį, jauną specialistą (turėdamas istorijos bakalauro diplomą)  priėmė į darbą. Dirbdamas TIC, e Mindaugas turėjo galimybę užbaigti magistratūros mokslus , kurie jam atvėrė kelią į turizmą. Šiandieną palangiškis dirba ten, kur visada ir norėjo dirbti. Mindaugas su vadove bendravo tik porą metų, tačiau jam užteko laiko suprasti, jog   Alla Valužienė yra Palangos turizmo mama. Anot jo, atminimas apie šį puikų žmogų ir vadovą turi būti rašomi didžiosiomis raidėmis.

Prasidedant vasaros sezonui Mindaugas Surblys linki visiems optimizmo, nusiteikti gerai vasarai, daug dirbti ir pasiekti gerų rezultatų.

Rasa

Dabartinė Palangos turizmo- informacinio centro direktorė Rasa Kmitienė- sena Allos Valužienės pažįstama. Jas abi vienijo darbas turizme. Ponia Rasa  šilutiškė, laimėjusi konkursą Palangos –informacinio centro direktorės pareigoms užimti, pasakojo: „Alla buvo tas žmogus, kuri mane mokino turizmo ir tas žmogus, kuriam galėjau pasiguosti.  Ėjau  į konkursą su ta tendencija, kad ji man padės .Simboliškai susiklostė taip, kad iš vakaro prieš konkursą Ji išėjo…

Šiandieną galvoju, jog man nusišypsojo laimės spindulėlis – mudvi pasišnekėdavome , ji man duodavo patarimų įvairiomis temomis. Ir šiandien  ,kada reikia priimti kokius sprendimus, dažnai pagalvoju: o kaip Alla darytų?

Manau mūsų visų pagrindinis tikslas, kad ji „ten“ būdama visada jaustų ir žinotų, jog Palanga yra gerose rankose, jos darbai yra tęsiami. Kaip kiekvienas žmogus turi savo Angelą Sargą, taip ir mes turime Ją. Ji yra tas Baltas Angelas, kuris ateina tada, kai mums to labai reikia.

Palangiškiams ir miesto svečiams linkiu, kad Palangoje turizmo sezono atidarymas  būtų sausio pirmą dieną, o jo uždarymas –ateinančių metų sausio pirmąją.   Manau, jog ir Alla to visada norėjo“.

Egidija

Egidija Smilingienė Palangos –informaciniame centre pradėjusi dirbti nuo 2001 metų, šiandieną darbuojasi kitoje kompanijoje. „Kai tiek daug metų dirbi su profesionalu – tave  inspiruoja“ (įkvepia, aut.p),-sako ji. “Labai sunku buvo matyti ją sergančią. Ji nemėgo lankytis nei ligoninėse, nei laidotuvėse, todėl, kai atsitiko nelaimė –  vedė uždarą gyvenimo būdą. Alla buvo ne tik vadovas . Ji  buvo mentorius.  Mentorius- vadovas gyvenimo prasme. Kai man pačiai reikėdavo priimti kokius rimtus sprendimus, visų pirma jai pasakydavau“.

Pasak Egidijos, turizmo vadovė kompiuterio kabinete neturėjo, viską atlikdavo telefonu ir tiesioginiu bendravimu. Jeigu jai žmogus patikdavo, ji juo visapusiškai rūpinosi. Mylėjo savo darbuotojus. Niekada nepamiršdavo pasveikinti gimtadienio proga. O kiek porų yra palaiminusi…”Gera piršlienė buvo”,-šypsosi Egidija.

-Aštuonetą metų ėjau direktorės pavaduotojos pareigas. Ji labai norėjo, kad išlaikyčiau teises. Išlaikiau, gavau vairuotojo pažymėjimą, bet jau tada, kai ji sirgo. Atvirai pasakius, aš ją nuvyliau. Ji tikėjosi iš manęs žymiai daugiau, bet gyvenimas yra gyvenimas. Jame teka ir povandeninės srovės . Šiandien aš laiminga, turiu mėgstamą  darbą. Jis susietas taip pat su turizmu (  Egidija Smilingienė administracijos direktorė „Sala Plateliai resort“ kompanijoje). Žinau, jog Allai būtų labai patikę pas mane atvažiuoti. Buvau jai kaip dukra, o ji man – kaip mama. Mano mama gyveno toli, o ji ilgėjosi savo sūnaus.

Iš Platelių į namus grįžtu kaip į Niujorką. Palangiškiams linkiu nekreipti dėmesio į blogus komentarus, o eiti pirmyn. Daugiau tokio miesto, kaip Palanga  N4RA ( nei Lietuvoje, nei kur už jos).

Kam skamba varpai?

Dar ilgai tą vakarą mano ausyse skambėjo Palangos turizmo mamos – Allos Valužienės kolegų išsakytos mintys . Alma pasakojo, jog Alla ją išmokino gerti žalią arbatą (iki tol ji jos nemėgusi) ir būtinai su saldumynais (protui reikia).  O kokie būdavę Allos gimtadieniai… Jos draugai ir kolegos dar ilgai atmins tas nuostabias vasaros pabaigas… Egidijai įstrigo vadovės neeilinis skonis pasirenkant restoranus ar kavines. Jei Alla išsirinkdavo, vadinasi šis restoranas ar kavinė Palangoje  geriausi. Alma žavėdavosi  „beprotiška“ vadovės atmintimi (darbus planuodavo keliems metams į priekį).

Atsiminimų daug. Visko nesutalpinsi į baltą popieriaus lapą. Jie, ar nuotraukos, kuriose užfiksuota tai, ko niekada niekas iš širdies ištrinti negali -amžini, kaip amžinas varpas, pakviesdamas maldai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Alla Valužienė

Nuotraukos iš asmeninio E.Smilingienės albumo

Irena Valužė

Ką suradome, tą ir paliksime

 

http://www.irenavaluze.eu

 

Jau ketvirtas pavasaris, kai mamos dovanotą gėlę- pelargoniją išnešu į lauką. Noriu, kad ši  paaugtų, sustiprėtų , pasilepintų saulės spinduliuose . Pelargonija – ne tik gražius žiedus užauginantis augalas. Jis- mano  draugas,- mamos nebėra (iškeliavo į savo kalnelį), o pelargonija gyvena mano namuose…

Misija-būti mama

Motinos diena  visame pasaulyje  minima skirtingu laiku. Lietuvoje ji švenčiama nuo 1928 m. pirmąjį gegužės sekmadienį. Kartu su lietuvaičiais Motinos dieną mini vengrai, portugalai, ispanai, Pietų Afrikos gyventojai ir rumunai.

Kiekviena tauta turi savą istoriją.  Moters-motinos įvaizdis susyjęs su   iškirtinėmis  vienos, ar kitos šalies istoriškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis : švietimu, kultūra, ekonomika, morale.

Būti mama- garbė ir atsakomybė. Motina ,  kaip Žemė: vientisa, nedaloma, svarbi visiems ir atskirai kiekvienam iš mūsų.  Kokius “vaisius” ji  užaugina , tuo ir džiaugiasi.

Pamenu ,  mano anyta, žinodama, kad jos liga sunki ir nepagydoma, susiruošusi į ligoninę  pasiėmė tik savo trijų  sūnų nuotraukas, kurias įsidėjo į maldaknygę. Daugiau nieko… Motinos meilę priimame kaip kasdieninę duoną. Galvojame, jog ji niekada nesibaigs. Gyvenimas diktuoja savo sąlygas, o laiko ratas, kaskart atsinaujinęs nepaliaujamai juda į priekį. Gaila, kad besisukdami šiame kosminiu greičiu lekiančiame laive atsikvošime  tik tada, kai ant palangės pražysta kažkada mamos dovanota gėlė …

 

Šeima- medžio šaknys ir šakos

Besidalindama savo nostalgiškais prisiminimais, gavau nuo savo draugės elektroninį laišką. Šis laiškas sugrąžino mane į realybę.

Ji rašė:

“Šeima- tai mūsų šaknys. Iš jų mes išaugome. Ir ne tik tėvai, seneliai, bet ir proseneliai, propropro… seneliai. Mes turime jų genus (faktinis įrodymas-ligų paveldimumas siekia septynias kartas), mes esame jų nemirtingumas , o mūsų vaikai- yra mūsų nemirtingumas (ne kiekvienam duotas nemirtingumas, ne kiekvienam duoti Vaikai) . Negalime teigti, kad tai yra biologinis nemirtingumas, nes ir talentai, ir charakterio savybės irgi kažkiek persiduoda iš kartos į kartą.Todėl ŠEIMA, kurioje gimėme- yra tai, kas jau buvo šimtmečiais iki mums gimstant joje. Tai tarsi medis-su gilios praeities ir dabarties (praeityje-proproseneliai, dabartyje-dar gyvi seneliai,tėvai) šaknimis ir su artimesnėmis ar tolimesnėmis šakomis (broliais, seserimis, pusbroliais, pusseserėmis, tetomis, dėdėmis). Ir kiekviena giminė stengiasi saugoti savo  šaknis (sąlyginai vadinkim-medžiu) ir visas jo šakeles, nes nukirtus bet kurią šakelę- visas medis daugiau ar mažiau kraujuoja, kenčia. O ar šakelė gali gyventi be medžio? Gali, jei pati išleidi tokias šaknis, kad jokios audros jai nebaisios. Bet kol   išleidžia tokias tvirtas šaknis pati – vėtros ją gerokai aplaužo (jei visai nesulaužo). Bet net išleidusi savas šaknis, šakelė lieka būtent to medžio dalis .Iš uosio šakelės išaugs uosio medis, iš obels šakelės – obels medis ( tegul ir sulaukėjusios obels kitokiais obuoliukais, bet obels). Paradoksas tame, kad šakelė pati pradės tos pačios rūšies naują medį kada nors tapdama to medžio gilia šaknimi. Panašu į filosofiją? Gal, bet tai tikra, tai egzistuoja nepriklausomai norim mes tai ar ne-tiesiog taip radom, taip ir paliksim”.

 

Pabaigai

Parašiusi šias eilutes, nutariau palaistyti gėles( “gėlių batus”), kuriuos prieš keletą dienų pasodinau kartu su savo anūkėmis . Nepamiršau ir pelargonijos. Kaip galėčiau, juk ji pražysta per  Motinos dieną!

2018-05-05 18.20.34

Irena Valužė

 

http://www.irenavaluze.eu

 

 

Previous Older Entries

%d bloggers like this: