Palangos turizmo mama-Alla Valužienė gali ilsėtis ramiai. Jos darbai patikimose rankose

Prieš metus laiko amžinybėn iškeliavo Palangos turizmo- informacijos centro direktorė Alla Valužienė.

Nustojus tiksėti gyvenimo laikrodžiui,  žmogaus ateitis ,pasislėpusi už horizonto suspindi kitoje- sakralinėje šviesoje. Jos paslapčių mes neįminsime. Tai –  ne žmogaus prerogatyva. Tačiau kalbėdami apie didžio žmogaus gyvenimą mes galime didžiuotis tomis nepakartojamomis bendravimo su juo akimirkomis, nes jų šviesoje  augome patys,- įsitikinę Palangos turizmo-informacinio centro vadybininkai- Alma Slaboševičienė, Mindaugas Surblys, buvusi bendradarbė- Egidija Smilingienė, buhalteris-Jonas Paulauskas ir dabartinė centro direktorė –Rasa Kmitienė .

„Mano mergaitė“

Susėdusios už stiklinio stalo, kurio viršų laiko dekoratyvinės „meškos letenos“(  Allos Valužienės asmeninė dovana centrui), Almos Slaboševičienės klausiu: „Dešimt metų kartu. Tai- nemažas laiko tarpas. Kas tau labiausiai įstrigo bendraujant su Alla? Ko išmokai iš darbdavio  pradėjusi dirbti Palangos turizmo-informaciniame centre? “

-Kai pamačiau skelbimą „Vakarinėje Palangoje‘ , atėjau prašytis darbo . Allos visai nepažinojau. Man labai įstrigo tada jos pasakyti žodžiai: „Šis darbas  yra toks, jog tu vieną dieną bendrausi su ministru , o kitą galbūt grindis plausi. Ir man tai teko daryti. Toks yra turizmas, tu negali sėdėti ir laukti“. Šie žodžiai man, atėjusiai iš tokios sferos, kur nežinojau kas yra turizmas, suformavo naują požiūrį į darbą. Direktorė visada sakydavo: ateik, nebijok, klausk, parodysiu. Žinoma,  dirbant visko pasitaikydavo. Kartais direktorė ir pabardavo , ir patardavo, bet niekada nebuvau pažeminta, įžeista. Ji mokino, augino ir visada aš jai buvau – “mano mergaitė“.

„Palanga buvo Allos“

-Kažkada aš jai buvau sakiusi,  jog gyvenime norėčiau turėti tiek draugų, kiek turi ji, mylėti juos taip, kaip ji myli juos . Aš Allą gerbiau, gerbiu ir gerbsiu, nes ji man  profesionalumo, meilės darbui ,  pagarbos  ir mokėjimo bendrauti pavyzdys.  Visiems linkėčiau gyvenime jausti begalinę meilę žmonėms ir žmonių meilę sau pačiam. Manau, Alla Valužienė buvo laimingas žmogus.

Direktorė turėjo draugų visame pasaulyje. Pagarba ir žmonių atsidavimas jaučiasi iki šiol .Dalyvaujant įvairiose parodose, susitikimuose tenka sutikti žmonių, kurie iki šiol negali patikėti, kad  direktorės nebėra. Kad ir Allos draugė Iročka,  keletai dienų iš Smolensko (Allos gimtinės) atvykusi  į Vilnių, šiandien  atskubėjo Palangą .“ Kaip aš galėčiau neaplankyti savo draugės ?“-susitikusi mane gatvėje, klausė ji.

Palanga buvo Allos. Iki šiol jaučiasi Jos trūkumas. Gerbiu Ją už jos profesionalumą ir nesuvaidintą meilę “.

-Artėja vasaros sezonas. Turizmo centrui taip pat pats darbymetis. Ko norėtumei palinkėti palangiškiams?

-Matyti miestą atvykstančiųjų žmonių akimis, kurie sako ,kokia graži Palanga, jos paplūdimiai , kaip jūs čia gražiai gyvenate, ir tai taria, pavyzdžiui,  vokietis.  Esu jurbarkietė. Prieš dvidešimt metų atvykau gyventi į Palangą , žavėjausi jūra, gamta. O dabar, dėka Allos , kuri šį miestą mylėjo  besąlygiškai (nepriklausomai nuo valdžios, žmonių, nuo nieko), neįsivaizduoju savo gyvenimo be Palangos.  Manau palangiškiai turėtų nepaskęsti kasdienybėje, mažiau bambėti, o kiekvieną pavasarį naujomis akimis pažvelgti į žalumą ir išmokti vertinti tai , ką turime šiandien.

Jonelis

 

Palangos turizmo- informacinio centro buhalteris Jonas Paulauskas, kuris su Alla Valužiene pradėjo dirbti nuo pat Palangos informacinio centro įkūrimo (1999 m. liepos. 10 d.) pradžios yra tas žmogus, kuriuo ji visada  pasitikėjo. Finansai, buhalterija- dalykas rimtas  planuojant  visą  centro darbą. Anot  darbuotojų, vadovė Joną vadindavo Joneliu ir puikiai su juo sutardavo. Darbuotojams išvykus į parodas, ar kitus renginius ofise Joną palikdavo , nes šis viską žinodavęs. Ponas Jonas – kuklus žmogus. Kalbėti apie save nėra linkęs . Tačiau ir jam labai Allos trūksta. Anot jo, ji buvo labai geras žmogus ir puiki vadovė.

Mindaugas

Turizmo vadybininkas Mindaugas Surblys, prisimindamas pirmuosius darbo turizmo centre žingsnius yra dėkingas Allai Valužienei už tai, kad jį, jauną specialistą (turėdamas istorijos bakalauro diplomą)  priėmė į darbą. Dirbdamas TIC, e Mindaugas turėjo galimybę užbaigti magistratūros mokslus , kurie jam atvėrė kelią į turizmą. Šiandieną palangiškis dirba ten, kur visada ir norėjo dirbti. Mindaugas su vadove bendravo tik porą metų, tačiau jam užteko laiko suprasti, jog   Alla Valužienė yra Palangos turizmo mama. Anot jo, atminimas apie šį puikų žmogų ir vadovą turi būti rašomi didžiosiomis raidėmis.

Prasidedant vasaros sezonui Mindaugas Surblys linki visiems optimizmo, nusiteikti gerai vasarai, daug dirbti ir pasiekti gerų rezultatų.

Rasa

Dabartinė Palangos turizmo- informacinio centro direktorė Rasa Kmitienė- sena Allos Valužienės pažįstama. Jas abi vienijo darbas turizme. Ponia Rasa  šilutiškė, laimėjusi konkursą Palangos –informacinio centro direktorės pareigoms užimti, pasakojo: „Alla buvo tas žmogus, kuri mane mokino turizmo ir tas žmogus, kuriam galėjau pasiguosti.  Ėjau  į konkursą su ta tendencija, kad ji man padės .Simboliškai susiklostė taip, kad iš vakaro prieš konkursą Ji išėjo…

Šiandieną galvoju, jog man nusišypsojo laimės spindulėlis – mudvi pasišnekėdavome , ji man duodavo patarimų įvairiomis temomis. Ir šiandien  ,kada reikia priimti kokius sprendimus, dažnai pagalvoju: o kaip Alla darytų?

Manau mūsų visų pagrindinis tikslas, kad ji „ten“ būdama visada jaustų ir žinotų, jog Palanga yra gerose rankose, jos darbai yra tęsiami. Kaip kiekvienas žmogus turi savo Angelą Sargą, taip ir mes turime Ją. Ji yra tas Baltas Angelas, kuris ateina tada, kai mums to labai reikia.

Palangiškiams ir miesto svečiams linkiu, kad Palangoje turizmo sezono atidarymas  būtų sausio pirmą dieną, o jo uždarymas –ateinančių metų sausio pirmąją.   Manau, jog ir Alla to visada norėjo“.

Egidija

Egidija Smilingienė Palangos –informaciniame centre pradėjusi dirbti nuo 2001 metų, šiandieną darbuojasi kitoje kompanijoje. „Kai tiek daug metų dirbi su profesionalu – tave  inspiruoja“ (įkvepia, aut.p),-sako ji. “Labai sunku buvo matyti ją sergančią. Ji nemėgo lankytis nei ligoninėse, nei laidotuvėse, todėl, kai atsitiko nelaimė –  vedė uždarą gyvenimo būdą. Alla buvo ne tik vadovas . Ji  buvo mentorius.  Mentorius- vadovas gyvenimo prasme. Kai man pačiai reikėdavo priimti kokius rimtus sprendimus, visų pirma jai pasakydavau“.

Pasak Egidijos, turizmo vadovė kompiuterio kabinete neturėjo, viską atlikdavo telefonu ir tiesioginiu bendravimu. Jeigu jai žmogus patikdavo, ji juo visapusiškai rūpinosi. Mylėjo savo darbuotojus. Niekada nepamiršdavo pasveikinti gimtadienio proga. O kiek porų yra palaiminusi…”Gera piršlienė buvo”,-šypsosi Egidija.

-Aštuonetą metų ėjau direktorės pavaduotojos pareigas. Ji labai norėjo, kad išlaikyčiau teises. Išlaikiau, gavau vairuotojo pažymėjimą, bet jau tada, kai ji sirgo. Atvirai pasakius, aš ją nuvyliau. Ji tikėjosi iš manęs žymiai daugiau, bet gyvenimas yra gyvenimas. Jame teka ir povandeninės srovės . Šiandien aš laiminga, turiu mėgstamą  darbą. Jis susietas taip pat su turizmu (  Egidija Smilingienė administracijos direktorė „Sala Plateliai resort“ kompanijoje). Žinau, jog Allai būtų labai patikę pas mane atvažiuoti. Buvau jai kaip dukra, o ji man – kaip mama. Mano mama gyveno toli, o ji ilgėjosi savo sūnaus.

Iš Platelių į namus grįžtu kaip į Niujorką. Palangiškiams linkiu nekreipti dėmesio į blogus komentarus, o eiti pirmyn. Daugiau tokio miesto, kaip Palanga  – nėra ( nei Lietuvoje, nei kur už jos).

Kam skamba varpai?

Dar ilgai tą vakarą mano ausyse skambėjo Palangos turizmo mamos – Allos Valužienės kolegų išsakytos mintys . Alma pasakojo, jog Alla ją išmokino gerti žalią arbatą (iki tol ji jos nemėgusi) ir būtinai su saldumynais (protui reikia).  O kokie būdavę Allos gimtadieniai… Jos draugai ir kolegos dar ilgai atmins tas nuostabias vasaros pabaigas… Egidijai įstrigo vadovės neeilinis skonis pasirenkant restoranus ar kavines. Jei Alla išsirinkdavo, vadinasi šis restoranas ar kavinė Palangoje  geriausi. Alma žavėdavosi  „beprotiška“ vadovės atmintimi (darbus planuodavo keliems metams į priekį).

Atsiminimų daug. Visko nesutalpinsi į baltą popieriaus lapą. Jie, ar nuotraukos, kuriose užfiksuota tai, ko niekada niekas iš širdies ištrinti negali -amžina, kaip amžinas varpas, pakviesdamas maldai.

P.S.   Šv.Mišios už velionę įvyks  Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo  į dangų   bažnyčioje birželio 6 d. 8 val.ryto

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Alla Valužienė

Nuotraukos iš asmeninio E.Smilingienės albumo

Irena Valužė

Ką suradome, tą ir paliksime

 

http://www.irenavaluze.eu

 

Jau ketvirtas pavasaris, kai mamos dovanotą gėlę- pelargoniją išnešu į lauką. Noriu, kad ši  paaugtų, sustiprėtų , pasilepintų saulės spinduliuose . Pelargonija – ne tik gražius žiedus užauginantis augalas. Jis- mano  draugas,- mamos nebėra (iškeliavo į savo kalnelį), o pelargonija gyvena mano namuose…

Misija-būti mama

Motinos diena  visame pasaulyje  minima skirtingu laiku. Lietuvoje ji švenčiama nuo 1928 m. pirmąjį gegužės sekmadienį. Kartu su lietuvaičiais Motinos dieną mini vengrai, portugalai, ispanai, Pietų Afrikos gyventojai ir rumunai.

Kiekviena tauta turi savą istoriją.  Moters-motinos įvaizdis susyjęs su   iškirtinėmis  vienos, ar kitos šalies istoriškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis : švietimu, kultūra, ekonomika, morale.

Būti mama- garbė ir atsakomybė. Motina ,  kaip Žemė: vientisa, nedaloma, svarbi visiems ir atskirai kiekvienam iš mūsų.  Kokius “vaisius” ji  užaugina , tuo ir džiaugiasi.

Pamenu ,  mano anyta, žinodama, kad jos liga sunki ir nepagydoma, susiruošusi į ligoninę  pasiėmė tik savo trijų  sūnų nuotraukas, kurias įsidėjo į maldaknygę. Daugiau nieko… Motinos meilę priimame kaip kasdieninę duoną. Galvojame, jog ji niekada nesibaigs. Gyvenimas diktuoja savo sąlygas, o laiko ratas, kaskart atsinaujinęs nepaliaujamai juda į priekį. Gaila, kad besisukdami šiame kosminiu greičiu lekiančiame laive atsikvošime  tik tada, kai ant palangės pražysta kažkada mamos dovanota gėlė …

 

Šeima- medžio šaknys ir šakos

Besidalindama savo nostalgiškais prisiminimais, gavau nuo savo draugės elektroninį laišką. Šis laiškas sugrąžino mane į realybę.

Ji rašė:

“Šeima- tai mūsų šaknys. Iš jų mes išaugome. Ir ne tik tėvai, seneliai, bet ir proseneliai, propropro… seneliai. Mes turime jų genus (faktinis įrodymas-ligų paveldimumas siekia septynias kartas), mes esame jų nemirtingumas , o mūsų vaikai- yra mūsų nemirtingumas (ne kiekvienam duotas nemirtingumas, ne kiekvienam duoti Vaikai) . Negalime teigti, kad tai yra biologinis nemirtingumas, nes ir talentai, ir charakterio savybės irgi kažkiek persiduoda iš kartos į kartą.Todėl ŠEIMA, kurioje gimėme- yra tai, kas jau buvo šimtmečiais iki mums gimstant joje. Tai tarsi medis-su gilios praeities ir dabarties (praeityje-proproseneliai, dabartyje-dar gyvi seneliai,tėvai) šaknimis ir su artimesnėmis ar tolimesnėmis šakomis (broliais, seserimis, pusbroliais, pusseserėmis, tetomis, dėdėmis). Ir kiekviena giminė stengiasi saugoti savo  šaknis (sąlyginai vadinkim-medžiu) ir visas jo šakeles, nes nukirtus bet kurią šakelę- visas medis daugiau ar mažiau kraujuoja, kenčia. O ar šakelė gali gyventi be medžio? Gali, jei pati išleidi tokias šaknis, kad jokios audros jai nebaisios. Bet kol   išleidžia tokias tvirtas šaknis pati – vėtros ją gerokai aplaužo (jei visai nesulaužo). Bet net išleidusi savas šaknis, šakelė lieka būtent to medžio dalis .Iš uosio šakelės išaugs uosio medis, iš obels šakelės – obels medis ( tegul ir sulaukėjusios obels kitokiais obuoliukais, bet obels). Paradoksas tame, kad šakelė pati pradės tos pačios rūšies naują medį kada nors tapdama to medžio gilia šaknimi. Panašu į filosofiją? Gal, bet tai tikra, tai egzistuoja nepriklausomai norim mes tai ar ne-tiesiog taip radom, taip ir paliksim”.

 

Pabaigai

Parašiusi šias eilutes, nutariau palaistyti gėles( “gėlių batus”), kuriuos prieš keletą dienų pasodinau kartu su savo anūkėmis . Nepamiršau ir pelargonijos. Kaip galėčiau, juk ji pražysta per  Motinos dieną!

2018-05-05 18.20.34

Irena Valužė

 

http://www.irenavaluze.eu

 

 

Verbų sekmadienis – magija kiekviename iš mūsų

Paskutiniai sniego kauburėliai kur nekur dar vis baltuoja  drėgmės prisisotinusioje žemėje. Iš žiemos sąstingio pabudusi gamta alsuoja  pavasario vėsa. Ji, besirungdama su saule, neužilgo žada dovanoti žmonėms jūras gėlių, bičių dūzgesį pievose, rytmetines paukščio giesmes ir dar daug daug puikių dalykų.

Esame religinga tauta. Šį rytą  lietuvaičiai iš didelių ar mažesnių miestų bei miestelių skubėjo į savo maldos namus, kad atiduotų pagarbą Tam, kuris pasiryžęs kentėti už mus, nusidėjėlius, vargstančius, ligonius, atsidūrusius  gyvenimo kryžkelėje. Jo ,Aukščiausiojo širdies gelmės neišmatuojamos. Jose – gerumo, atjautos , atleidimo, vilties ir tikėjimo  jūros.

Prieš du tūkstančius metų Kristus, kaip pranašas garbingai  įžengė į Jaruzalę. Verba -Šv.Velykų simbolis, tapatinama su palmių šakelėmis ir gėlėmis , kurias žmonės klojo Jam po kojomis. Ne visi šlovino ir džiaugėsi Mesijo atėjimu. Puikioje  kunigo A.Toliato  knygoje “Žmogaus ir Dievo metai”, galime perskaityti tokius žodžius : ” Ne veltui sakoma, kad meilę nuo neapykantos skiria tik vienas žingsnis, ir viskas lengvai apsiverčia. Užtenka tik propogandos ir nieko nebelieka iš tikėjimo, taurių pojūčių, mes puolam naikinti, laužyti, plėšyti, deginti, jeigu tik neturim gilesnio pamato – pasitikėjimo Dievu”.

Eidama Palangos Kretingos gatve ,su didžiule širdgėla žvelgiau į ne vieną dešimtmetį augusius ir žmones džiuginusius sveikus , ką tik išpjautus storakamienius medžius. Saulės šviesoje nupjautų medžių kelmai baltavo tarsi žvakės pilkame žemės fone. Kažin, pagalvojau, ar nenutrūks rankos tam, kuris tai padarė. Tokia bukapročių sugalvota psichozė kirsti Lietuvoje medžius šiandien itin populiari. Mat kažkam parūpo kuo greičiau panaudoti europinius pinigus tiesiant magistrales, statant pramogai ar bizniui plėtoti skirtus objektus protingai nepasvarsčius, kaip nesužaloti gamtos.

Ar atleisi mums, Viešpatie, už mūsų padarytas klaidas? Kokią Lietuvą paliksime savo vaikams ir anūkams?  Neišsaugoję gamtos, nepaliaujamai ją kasdieną teršdami ir naikindami , neišsaugosime savo planetos. Delsti nebėra kada, žmonija akivaizdžiai mato to pasekmes. Todėl, kaip sako kunigas A.Toliatas,” Didžioji savaitė veda į Kristaus glėbį. Melskime jo, kad netaptumėme Jaruzalės asilaičiais ir suvoktume, kad visa tai, ką turime, yra dovana ir kad geriausia daugyba  tai yra dalyba”.

O ši dalyba, mano manymu, gali prasidėti ir pačiais mažiausiais dalykais. Kad ir šia, kurią papasakojo mano geras pažįstamas Jaroslavas. Jis praėjusią vasarą dalyvavo savo draugės  giminės vestuvėse Lenkijoje, kur jaunieji visiems į vestuves susirinkusiems žmonėms iš anksto buvo pranešę apie jų norą: visi svečiai vietoje gėlių atneša vaikiškų knygelių. Jaroslavas džiaugėsi tokiu jaunų žmonių sumanymu, nes ne vieną šimtą atneštų knygučių jaunieji padovanojo vaikų namų auklėtiniams. Sakysit, nieko čia ypatingo? Galbūt, bet jei kiekvienas iš mūsų  ką nors padarytume tokio, kas  vėliau verstų jaustis labai gerai – būtų tai, kas leistų “surūdyjusiems” laikrodžiams  rodyti tikslų Žemės laiką.

Šiandien bažnyčioje pašventinusi  savo verbų šakelę, rytoj ją nuvešiu ir padovanosiu savo  dukros šeimai Anglijoje. Jų šeimoje gimė kūdikis. Tegu Aukščiausiasis saugos šį mažutį žmogų- mano anūką . Jis, kaip tūkstančiai kitų, šią ar kitą minutę gimstančių ir gimsiančių žmonių yra Naujo Gyvenimo pranašai.

Velykas pasitiksiu svečioje šalyje. Žmogui nėra sienų ar kliūčių apkabinti savo artimą ir džiaugtis tuo, ką duoda tau gyvenimas.

“Prašykime, kad Dievas mums duotų dosnią ir dėkingą širdį, į kurią įžengtų Kristus, vedantis į tikrąjį prisikėlimą, į tikrąjį atgimimą (A.Toliatas, kn., “Žmogaus ir Dievo metai”).

2018-03-24 13.48.01 Velykinė J.Basanavičiaus gatvė Palangoje

IrenaValužė

Hi, cuties

 

Sveikos , mielosios. Visos moterų papasakotos istorijos  – realios, neišgalvotos, juokingos, turinčios saldžiai kartų prieskonį , tačiau absoliučiai tikros.

Koks tavo svajonių vyras?

– Ar tas,  dėl kurio buvau netekusi “pometies” ?-klausimu į klausimą atsako balzakiško amžiaus moteris ir pradeda savo pasakojimą.

-Vakar pas mane buvo atėjęs draugas. Mylėjomės, aš jam visa atsidaviau. Paskui žiauriai išsigandau , supratau, jog aš nieko neatsimenu: mane ištiko amnezija. Kitą dieną nuėjau pas savo šeimos daktarę ir  jai  viską papasakojau. Daktarė pasiklausė pasiklausė ir  sako:

– Gal buvai  iš lovos iškritusi, ar į lovos kampą galvą susimušusi?

-Ne,-sakau jai, o ji ir vėl manęs klausia :

– Iš kur žinai, juk nieko neatsimeni ?

-Būčiau susižeidusi, -atkertu.

Daktarė apžiūrėjo mano galvą, ieškojo  gal kokių guzų bus, bet  nieko nerado. Tada aš jai  ir sakau:

-Daktare, mano sesuo man vakar sako: sene, pagalvok, kiek tau metų, kas galima jaunam, to negalima senam. Ji turbūt man pavydi. Sakykit , juk seksas yra sveika?

-Be abejo sveika. Svarbu tik viską prisiminti.

užrašė: Irena Valužė

 

Justinas Vaitiekūnas:”Darai tai, ką reikia daryti”

 

Kovo 11 –osios išvakarėse Antano Mončio namuose – muziejuje Palangoje,  atidaryta Justino Vaitiekūno personalinė paroda – Mažoji tapyba.

“Mažoji tapyba, tai kaip Mažoji Lietuva, kaip kitos mažos šalys , puoselėjančios savo kuklų išskirtinumą tarp didžiųjų valstybių,”- atidarydamas personalinę parodą Antano Mončio namuose – muziejuje kalbėjo menininkas  Justinas Vaitiekūnas.

Personalinė autoriaus paroda – Mažoji tapyba – tai trečioji menininko parodinės trilogijos dalis, reiškianti paties tapančiojo savybių siekimų nuorodą į nuolankumą, kantrybę ir įsiklausimą, užbaigia menininko kūrybos etapo apžvalgą.

„Lietuva- viena, kitos nėra“

Parodoje eksponuojama virš 100 įvairia technika sukurtų tapybos darbų, piešiniai, grafika. J. Vaitiekūno kūrybos paroda išskirtinė. Jos atidarymas sietinas su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiu. Muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė , pristatydama parodos autorių Z.Vaitiekūną , kalbėjo : “ Esu dėkinga Nepriklausomybei. Jei nebūtų kovo 11-os, nebūtų A. Mončio namų Palangoje, nebūtų  šios parodos, nieko nebūtų“,-įsitikinusi muziejaus vadovė.  Z.Vaitiekūnas , dėkodamas už suteiktą galimybę eksponuoti savo kūrybą šioje meno šventovėje (su puikiu salių išsidėstymu) prisipažino, jog tai buvusi sena jo svajonė. Supažindindamas parodos svečius su eksponuojamų darbų išdėstymo struktūra pasakojo,  jog kiekviena salė turi savo pavadinimą :“ Vakarinė salė- marinistinė, vidurinė- kelionės (Velsas, Gruzija, Bosnija  ir Hercegovina , Latvija) . Rytinėje salėje piešinių ciklai apie  mūsų gyvenimo nūdieną.  Du darbai skirti Lietuvos šimtmečio garbei –„1991 m. sausio 12”, arba  “Pergalė”, kuriuos jungia menotyrininko Evaldo Dirgėlos tekstas ir mano  tekstas apie tapybą”.  Parodos autorius padėkojo parodos kuratorei Rimai Blažytei ir menotyrininkui Evaldui Dirgėlai , be kurių pagalbos būtų neįmanoma parodą surengti:“ Viena tapyti, o kita – jas daryti“,-sakė jis.

Menotyrininkas ir mąstytojas E.Dirgėla, užbaigdamas oficialiąją Z.Vaitiekūno parodos atidarymo dalį, kalbėjo: „Dejonėms kepurę uždėsim. Ant namo sienos plėvesuoja  mūsų vėliava. Lietuva yra čia. Kitos Lietuvos nėra. Lietuva šiandien tik mažoji liko. Tai kas liko iš jotvingių, skalvių ir kitų genčių yra paskutinė. Kitos gali  ir nebebūti“. „ Ne pranašų bedugnei ateities mums reikia. Mums reikia tų, kurie susikaupę veikia- daugiau šviesios vilties“,- Jono Mačiulio – Maironio žodžiais linkėjo renginio dalyviams  Evaldas Dirgėla.

Daugiau dirbti, mažiau parodų

 

Palangoje  eksponuojami įvairių metų sukurti J.Vaitiekūno darbai. Yra darbas, kurį jis sukūrė būdamas paaugliu, o yra štai šis (rodo akvarele nutapytą darbą – „Olando kepurė“) ,padarytas praėjusiais metais. Patinka dailininkui mūsų pajūrio pakrantės. Pėsčiomis yra išvaikščiojęs nuo Klaipėdos iki Palangos ir Šventosios.  Dailininkas mėgsta keliones.  Didžiulį įspūdį menininkui paliko Velsas, kur žemė, anot jo, prisisotinusi drėgmės ,vietomis net žliugsi, o štai provincija ,anot jo, nesuvokia kas yra karas.

Parodos salėse eksponuojami Z. Vaitiekūno darbai atlikti akvarele, pieštuku, tapyti, todėl  gerb. menininko  klausiu: “Ar esate daugiaplanis menininkas?“

-Ne viskas iš karto,-juokiasi jis. – Pavyzdžiui, keliaujant piligrimų keliais, gimė darbų ciklas, pašvęstas tai kelionei.   Mano kelionės nėra vien kelionės. Jose važinėta ir paišyta. Piešinių ciklas -„Salos“, kurias dailininkas pavadino antropologinėmis byloja apie tai, kad „galbūt  kada nors ir mes tapsime geologine iškasena, svarbu kaip į tai pažiūrėti“,- sakė jis.  Menininkas nevengia savo darbuose „kalbėti” politinėmis temomis . “Ar reikia  įrodinėti, kad malkos yra medis?“,- šmaikštavo.  Tai galima įžvelgti Z. Vaitiekūno piešiniuose apie Gruzija.

Anot menininko, parodoje eksponuojami paveikslų formatai, dydžiai čia neturi jokios reikšmės. Mažosios tapybos sampratai autorius pasitelkė „Mažosios akademijos“ vardą, kurio kursą yra išklausęs 2017 m. Pasak menininko, geriausia būtų, kad „ reiktų dirbti visada, o parodų mažiau “. Praėjusieji metai menininkui buvo labai intensyvus. Pirmoji Justino Vaitiekūno paroda buvo eksponuojama VDA parodų salėje (Titanika) Vilniuje, antroji – VDA Panemunės pilyje. Visos trys (dabartinė A. Mončio namuose) personalinės, autorinės ir suverenios.

„Esu vasarojęs Tiškevičių rūmuose“

 

-Ar esate vilnietis?-pasiteiravau. – Penkis metus buvau kaunietis, vėliau mama ištrėmė į  Vilnių. Būdamas kokių penkių metų kartu su mama (mama dirbo gide Gintaro muziejuje) vasaromis vasarodavau Tiškevičiaus rūmuose, kurios  patalpose gyveno ir menininkai.

Menininkui priminiau apie sovietiniais metais Palangoje veikusius kūrybos namus, kur kūryba užsiimantys  žmonės turėjo galimybę tenai dirbti. Anot mano pašnekovo, sovietinio paveldo nereikėtų gedėti. Amerikoje net kultūros ministerijos nėra. Kam ji?- klausė jis – gyvenimas savaime nepaliaujamai juda į priekį. Kalbant apie patį kurortą, menininkui atrodo, jog jis skirtas tam, kad žmogus atitrūkęs nuo visko ilsėtųsi, ko negalėtų jis pasakyti apie A. Mončio muziejų. „Muziejus yra tam, kad tą žmogų judintų“,-įsitikinęs Justinas Vaitiekūnas.

Kūrėjas yra laisvas savo pasirinkime , o gyvenimas vystosi taip, kaip reikia,-  kalbėjo vilnietis menininkas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo  minėjimo išvakarėse atidaręs  savo „Mažąją tapybą“ Antano Mončio namuose – muziejuje palangiškiams bei miesto svečiams . Justino Vaitiekūno paroda veiks iki gegužės 12d.

 

 

 

 

 

 

Mažosios tapybos autorius- menininkas Justinas Vaitiekūnas

Šv. Kazimieras skelbia pavasario pradžią

Kovo pradžioje į Lietuvą parskrenda kovarniai, kovai. Senoliai šią šventę (kovarnių dieną) skirdavo pavasariui. Buvo manoma, jog tą dieną atidarius tvartų duris ir įsileidus į juos saulės, gyvuliai geriau augs ir  bus sveikesni.

Truputis istorijos

Lietuvos globėjo Šv.Kazimiero diena krikščionybės laikais sutapatinama su Šv. Kazimiero vardadieniu (kovo 4 d.).  Šv. Kazimieras (1458-1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio sūnus. Jo mama – Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Šeimoje augo šeši sūnūs ir penkios dukterys. Kai princui suėjo 13 metų, tėvas jį, lydimą didelės karių armijos išsiuntė į Vengriją, nes vengrų diduomenė pageidavo, kad Kazimieras užimtų jų karaliaus vietą. Žygio metu Kazimierui teko stebėti kariuomenės žiaurumą- plėšimus, sukilimus dėl neišmokėtų žmonėms algų, prievartavimus.  Tokie išgyventi vaizdai sukrėtė jaunuolį. Jis atsisakė Vengrijos karaliaus sosto ir tapo  pamaldžiu žmogumi, kuriam rūpėjo paniekintųjų ir nuskriaustųjų likimai. Jaunuolis gyveno asketišką viengungio gyvenimą. Jis turėjo puikų  savo mokytoją –  Krokuvos kanauninką Janą Dlogošą.   Būdamas 26- erių metų Kazimieras , pakirstas tuberkuliozės , mirė.  Netrukus po jo mirties pradėjo sklisti stebuklingi  pasakojimai ( gydąs sergančius nepagydomomis ligomis ir kt.). 1602 m. Kazimieras buvo paskelbtas Šventuoju.

Kaziuko mugė Vilniuje

1636 m. paskelbtas Šv.Kazimieras Lietuvos globėju. Tais pačiais metais Šventojo palaikai buvo iškilmingai perkelti iš Jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios Į Zigmundo Vazos įsakymu specialiai pastatytą puošnią koplyčią Katedroje. Kaziuko mugės atsiradimo ištakos siekia XVII a., kai  Katedroje buvo pradėti  rengti Šv.Kazimiero atlaidai. Po bažnytinių iškilmių miesto aikštėje vykdavo  “kermošius”.

Šiandien galvoju, jog žmonės atėję į Kaziuko mugę nelabai žino jos atsiradimo istorijos. Nelabai apie ją žinojau ir aš. Mums, sovietinio meto jaunuoliams, buvo slepiama Lietuvos istorija vien tam, kad mes nežinotume jos ištakų , nes jose paslėpta mūsų tautos didybė.

Kiekvienais metais kovo pirmosiomis dienomis Vilniaus senamiestyje šurmuliuoja Kaziuko mugė. 415 -ąjį kartą vykusi mugė Vilniuje sukvietė 2000 jos dalyvių,  tris dienas džiuginusių  į šventę atėjusius žmones savo rankomis pagamintais gaminiais  (liaudies meistrų dirbiniai) ir renginio organizatorių  surengtomis pramogomis. Šventę vainikavo įspūdinga karnavalinė eisena centrinėje miesto gatvėje. Kiekvienais metais Kaziuko mugė organizuojama ir kituose Lietuvos miestuose. Vilniaus Kaziuko mugė pasižymi svarbiausiu mugės atributu – širdelės formos meduoliais “Kaziukos širdis”,”baronkių” karoliais ir verbomis.J os, kaip  Lietuvos globėjas ir viso pasaulio jaunimo globėjas (paskelbtas 1948 m.) – Šv.Kazimieras, atnešė visiems džiugią žinią: į Žemę atėjo PAVASARIS.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kaziuko mugė Vilniuje

šventinės akimirkos

Irena Valužė

To dar nebuvo!

To dar nebuvo!-aiktelėjau šį rytą gavusi iš savo draugės žinią, jog šalčiu ir sniego lavinomis paralyžuotas gyvenimas mano mieste Exseter’yje (UK) , kur penkioliką metų jame gyvenau. Draugė pasakojo, jog šį rytą iš darbo (ponia Rita dirba Exseter’io ligoninėje med. sesele), slidinėdama į namus ėjusi tris valandas. Kadangi kelias padengtas plonu ledo sluoksniu, paralyžuotas visas transporto judėjimas gatvėse.

Exseter’is randasi pietvakarinėje Anglijos dalyje, todėl žiemos čia niekada nebūdavo. Didžiulio miesto gyvenimas  visada vyko  pliusinėje temperatūroje. Išėjęs Kalėdų rytą į sodą, galėjai į namus parsinešti pražydusios rožės žiedą.

Savaime suprantama, jog tokios gamtos anomalijos, kaip atsitiko pastarosiomis dienomis Didžiojoje Britanijoje-sunkus išbandymas jos gyventojams.

Nežiūrint į sunkią situaciją, šalis stengiasi visais būdais padėti vienoje ar kitoje situacijoje į bėdą pakliuvusiems žmonėms. Apie tai kas minutę praneša masinės informavimo priemonės.

Gerai žinau, jog tuščios maisto prekių parduotuvių lentynos prisipildys maisto produktais, ištirps sniegas  gatvėse , o   žmonės, dalindamiesi prisiminimais , sakys: ar pameni, kai  siautėjo Sibiro vėjas…

 

 

 

 

gamtos išdaiga Anglijoje

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: