Meilė

Ji atnešė man parodyti savo piešinius. Mačiau jos jaudulį  ,kai dėliojo vis krintančius ir slystančius iš jos rankų popieriaus lakštus.Tie, iš kažkur išplėšti ar paskubom surasti popieriaus lakštai, buvo šios jaunos moters gyvenimo dienoraštis.

Ant grindų dėliodama piešinius, ji rodė juos man pasakodama, kokias spalvas ir vaizdus regėjo ,kai pati buvo “atgulusi” į kapo duobę, kai bandė keltis iš jos, ir dabar-praregėjimo ir prisikėlimo momentu.

Kai mirė jos mažametis sūnus, ji mirė kartu su juo. Ilgai gulėjo tamsoje, negirdėdama pauksčių giesmių, neregėdama bundančios saulės, neįsileisdama į savo krūtinę gaivaus pavasario oro. Ji buvo mirusi .Kitaip ir būti negalėjo. Jei iš motinos atimsi kūdikį ,tai ji nebeteks kažkurios kūno dallies .Joje atsiras didžiulė skylė.Skylė nekraujuos. Ji paprasčiausiai bus. Daugelis moterų stengiasi greitai tą tuštumą užpildyti :nauju vaiku ,artimo žmogaus meile ,įdomiu darbu. Stengėsi ir ji.Turėdama gražų balsą-dainuodavo, mokėdama skambinti pianinu-grodavo, būdama poetiškos prigimties-rašydavo eiles, piešdavo .Išmoko rankomis minkyti molį ,dirbti su marmuru. Iš marmuro pati iškalė savo vaiko portretą ir pastatė paminklinę skulptūrėlę ant jo kapo. Praėjo tryliką netekties metų. Piešiniai, kažkada buvę tik juodų ir raudonų spalvų, šiandien piešiami šviesiomis spalvomis. Juose galėjai įžiūrėti Ariadnės siūlą iškentėjusio ir dvasia nepalūžusio žmogaus rankose .Žmogaus, kaip Dievo, prisikėlimas yra be galo džiuginantis. Jis teikia  vilties gyvenimui: geresniam, šviesesniam, laimingesniam. Tačiau, nori ar  nenori, protas prieštaraudamas klausė: ar reikėjo tiek metų gyventi skausme, kad pamatytumei šviesą?..

Iš kažkur atskriejo atsakymas:  gimdamos iš naujo, motinos savo mirusiems vaikams atneša saulę ir dalijasi   kartu su jais.

WP_000184

motinystė

Lemtingas skrydis

Romualdas Ramašauskas,Krakių miestelio klebonas,Lietuvos karinio jūrų laivyno kapelionas,žmogus,kuris ekstremalioje gyvenimo situacijoje išgirdęs Dievo klausimą:”Ką gero esi padaręs?” šiandien tiki,jog nebejaustų tokio kaustančio šalčio,kaip tai buvo prieš daugelį metų.

5DNErdt5RP9XRfNBJ7T0V4LB

Lemtingas skrydis

Įsivaizduokime,kad žiūrime įtempto siužeto filmą,kuriame regime lėktuvo avariją,kai jis, skrisdamas kelių dešimčių kilometrų aukštyje,staiga smarkiai vibruodamas krinta žemyn,vėliau kaukdamas išlygina sparnus ir tris su puse valandos skrenda vos neliesdamas ledkalnių viršūnių.Toks vaizdas žiūrint kino filmą ne vienam užgniaužtų kvapą.Tokius išgyvenimus teko patirti ir mūsų pašnekovui,kuris 1989 metais su savo kolega skrido iš Maskvos į Monrealį. Kaip sakė Romualdas, nė vienas nežinojome,kaip ši kelionė baigsis. Lėktuve nebuvo panikos,tačiau žmonių akyse-tarsi rūkas.Kiekvienas buvo akistatoje su mirtimi. Pasak kunigo,prie jo atsisėdęs Jėzus ir paklausęs: “Romai, ką gero esi padaręs?”.

Prašė paramos

Nors kelionė baigėsi sėkmingai,tačiau šis klausimas ilgai  nedavė kunigui ramybės.Praėjus kuriam laikui Romualdas sužinojo,jog Viduklės (Raseinių rajonas) kunigas pradėjo globoti vaikus. Tada jis dar neįsivaizdavo, kad jis galėtų imtis šios veiklos,jei ne atsitikimas Krakėse ,kur viena mergina,vardu Dženeta, ėmė regėti Mariją. Mergina lankėsi pas psichiatrus, kurie konstatavo, jog ji išgyvena haliucinacijas. Dievo motina Dženetai neva pasakiusi, jog šis Krakėse įkurtų vaikų namus. R.Ramašauskas nuvyko į Švietimo skyrių prašyti pagalbos. Švietimo skyriaus vedėjas sutiko padėti.

Skambutis į duris

Šiandien vaikų globos namai, įkurti prie parapijos Krakėse, jau gyvena ne vieną dešimtmetį. R.Ramašauskas, kalbėdamas apie savo globotinius,apibūdina juos vienu trumpu sakiniu:”Turiu 50 vaikų”. Prisiminęs 1993 m. Didžiojo penktadienio ankstų rytą, kai 22 vaikai buvo surinkti iš Krakių,Vilniaus ir Kauno šiukšlynų, jis teigė :”vaikus reikėjo aprengti. O kur gauti tuos drabužėlius, juk vaikų namai buvo nebiudžetinė įstaiga”. Ilgam klebonas atsimins tą rytmetį, kai prie durų išgirdo skambutį. Atėjęs žmogus pranešė, jog atvežė vaikams siuntą nuo vienos ponios iš Kanados. Pasak Romualdo, ši siunta buvo išsiųsta prieš metus, o atėjo tą lemtingąjį rytą.

“Vaikai-Dievo dovana”

“Vaikai- Dievo dovana,-sakė jis, tad, pasakodamas apie juos džiaugėsi, jog nė vienas jo globotinis niekada nesėdėjo kalėjime, kai kurie sukūrė savo šeimas.Tarp jų yra studentų, kurie bet kada gali grįžti į namus. Jie čia yra laukiami, visada bus pamaitinti.  Kambariuose auklėtiniai gyvena po vieną ar po du,namai turi savo baseiną. Savo autobusu jie yra aplankę Europą, jiems patinka paplaukioti baidarėmis,vaikai ilsisi ir Palangos pajūryje. Vaikų globos namai turi savo poilsio stovyklą Utenos rajone, Ilčiukuose, o prie Karklės 11 ha žemės, kur vaikai augina daržoves, obuolius. Kaip gyvena jo auklėtiniai,pasak Romualdo,reikėtų jų pačių paklausti. Jis tik galįs prisiminti tą laiką, kai pats buvo pavirtęs “elgeta”, kai teko rinkti pinigus skaitant pamokslus ar net grojant gitara Vokietijoje,Belgijoje. Šiandieną, apmąstydamas prabėgusius metus,kunigas galvoja,jog pinigai įgavo visai kitą prasmę. “Pati džiaugsmingiausia akimirka,kai Kūčių vakarą su savo globotiniais gali susėsti prie vieno stalo ir pasidžiaugti tais,kurie sąžiningai išeina į gyvenimą.”

Visiems-palaimos

Iš 15 kunigų, kurie dirba kariuomenėje, R.Ramašauskas-vienintelis Lietuvos karinio jūrų laivyno kapelionas. Pasak jo, tai esąs kasdienis darbas (paskaitos, mišios, kartu su jūreiviais plaukia į jūrą).Nors pats tris kartus  yra skendęs, tačiau trauka vandeniui niekada nebuvo išblėsusi.  Išplaukęs į jūrą jis jaučia,jog jį “laiko” Dievo rankos. Jam labai gaila tų žmonių, kurie neturi tikėjimo”Juk krantas-tai ne sausuma ir ne jūra.Tai -krantas,-” sakė kunigas. Reikia visada tikėti, jog rytojus bus šviesesnis.Visiems mieliems žmonėms kunigas linkėjo Dievo palaimos:”Tikiu,jog geram žmogui jis būtinai jos atsiųs”.

Irena Česnavičienė

2003 m.

Eilės

Aš myliu visus

Žmones

Man brangius ir svetimus

Žmones

kaip, rodos, paprasta ištart

veiduos, delnuos ir meilėje nuskendusius…

Žmones

iki skausmo pažįstamus

kaip Žemė-

Sugrįšime į ją

visi!

Viltis – nevilty ?..

Dangaus tylioji žvaigžde

pasakyk

kur ta stiprybė žmogaus

kas esame mes?

daiktai bestuburiai

ar tik kelio ženklai?

kur mūsų širdys ?

vilty – nevilty ?

gal vaiko delnuos

gal meilės prasmėj – beprasmėj ?..

tyli

tu nieko man nesakai

spindulį ištiesi

ir nusišypsai…

Į kitą krantą

Ąsotį meilės

Ąsotį skausmo

Išpilu po lygiai

Į upę savo

Tolyn nuo tavęs…

Versmė pagauna – šniokščia, ritas

Aplenkdama šiukšles

Nusidaužydama kelius

Į klastingus krantus

Tolyn nuo tavęs…

Nusineša

Mano rankų šilumą

Atvirą širdį

Svajonę svajoti

Ir tai, kas brangiausio

Tolyn nuo tavęs…

Gyvenimo upe,

Meldžiu,

Suteik man jėgų

Irtis į priekį

Ar nendre pavirsti

Toli nuo tavęs…

Nežinau upės kėslų:

Nešti ar paskandinti mane

Įkvepiu gurkšnį lemties

Padedu širdžiai alsuoti…

Plaukiu …

Tolyn nuo tavęs.

Abejonės

Abejoti draugu – nuodėmė

Abejoti savimi – pragare sudegti

Abejoti žmogumi – savęs nekęsti

Vaikštau  žeme, mąstau,

Kartais pakišu  galvą

Po  giljotinos kirviu

Nukrenta ji

Ir vėlgi mąstau : ar palengvėjo?

Gal ir lengviau

Nuo kvailybėm išpusto kūno

Tačiau …

Kraujas aptemdo mano vis dar spurdančią širdį

Plaka delnuos…

Nuodėmę savo

Nuplaunu rasa,

Pragaro ugnį – tiesa,

Biaurastį – GYVENIMU !

Moteris

Riksmas į šviesą

Kančia užrakinta namie

Žemuogių sauja

Jūra ir krantas

Žemė esi

Žalioji vasaros spalva

tu apakini žmogų

smaragdo šviesa.

Žalioji vasaros dukra,

tu sujungi meilei ištroškusias širdys

pagirdai ryto rasa

paukščiui surenti būstą

sielai – paveikslą

Žemei – Viltį:

augti,

duoti derlių,

ruoštis vestuvėms.

Jei nebūtų

bemiegių naktų,

pasimatymo valandų

akis pakelt į dangų-

širdį pripildyčiau

tylos ir ramybės.

Jei nebūtų manęs ir tavęs-

mintys lyg paukščiai išskristų,

akių upeliai išdžiūtų,

pavargusios rankos nusvirtų

kaip sodai,

nusiaubti uragano.

Galbūt kažkas kitas klajotų;

vaiduoklis ar mano šešėlis

tabaluodamas kojomis

sėdėtų ant nudžiūvusios medžio šakos.

///

išėjau brėkštant į sodą

musė saldžiai miegojo

obelų žieduos…

Pasiilgau Tavęs, Nepažįstamo…

gyvenimas mano ritas

lyg bangos atgal

tebūnie, tik…

nebenoriu melo, apgaulės

karčių tavo žodžių

peiliu sudrąskytų,

nebenoriu sugriuvusio namo,-

šalta jame

net gulbės sparnų nebenoriu

kas man iš jų

jei plasnot negaliu.

Lyg skenduolis stveriuosi

už švelnios jūros putos

dar šaukiu

kai jau šaukt nebemoku

dar šypsausi ašaroj savo

dar sugrįžus į krantą tariu:

-Sveikas, Nepažįstamas mano…

Vasara

Išbėgau iš namų

Į pievą

Parsinešiau gėlių

Didžiulę puokštę

Dabar – žvelgiu į jas

O jos – į mane

Ir šypsomės, ir juokiamės, ir verkiame…

Taigi:

Jei linksma, liūdna ar graudu

Išbėk į pievą

Parsinešk gėlių.

Vakaras sode

Dangau, nepyk, šįvakar tikrai pasigėriau…

Vaikai uždegė laužą

Šalia braškės kvepėjo

Pieva apsunkus lingavo

Iškėlusi puokštę gėlių

Sėdėjau ant prieklėtės slenksčio

Jau temo

Miškas sutemas glaudė ir supo savo glėby

Tyliai šaltinis čiurleno

Savo giesme migdąs medžius ir paukščius

Apkvaitus žiūrėjau

Į šį mažą pasaulio stebuklą

Kėliau taurę lemties:

Už jaudulį vasaros sutemų , už būtį, palaimą

Gyvenimo troškulį numalšinti

Žemės skoniu

Dangau, nepyk, šįvakar tikrai pasigėriau…

Netikėk, jei dar tikisi

Nemylėk, jei dar noris mylėti

Tu bandai kas tikra – paslėpti

Kas atmiežta melu – išgert ligi dugno

///

Dieve, Žemės kūrėjau,

ar atleisi mums nuodėmę

saldųjį obuolio kąsnį

praryti

suvilgius gomurio ašara?

Netikėk, jei dar tikisi

nemylėk, jei dar noris mylėti

prisikalę prie kryžiaus

kraujuoti,

nejaučiam skausmo

šypsomės miniai žioplių

tokių pat

kaip aš

arba tu.

Mano eilės-

Mano draugės

Susėdusios nakties labirinte

Ieško manęs,tavęs,

Gal dar žemės ašies

Atsiremti.

Mano eilės-

Žydintys sodai

Žiedlapiais sninga…

Paglosčiusios medį ir žolę,

Ir žmogų…

Kartais užkaukia vėjais

Sustingsta…

Apanka…

Jei žodžių pristinga.

Mano eilės –

Atverti vartai į nežinią

Jei išdrįsi įeiti –

Būsiu Laiminga!

Meilės vizija

Meilės ugnis

Sudegina mus

Lieka žarijos:

Kaitrios , skaudžios, ranka nepasiekiamos, širdimi neišmatuojamos

Amžiams pasmerktos

Drugeliu virpėti

Angelų sparnuose.

Kas mes esame, žmonės, be meilės?

Kam saulė, kam jūros muša

Jei meilės nėra

Nei krislo

Tikėti?

Mes patys kalti

Dėl to, ko šiandien neturim

Dėl to, kad šiandien

Kažkam kažko nepasakėm

Pačio brangiausio…

Meilės vizija

Ji toli ir arti

Kaip mudu kadaise

Vienas kitam neatleidę.

///

Prarasti

Ir vėl iš naujo gyventi

Gerai

Jei laikas

Mūsų varžovas

Gerai

Jei rankos dar tiesias

Į saulę

Ir jūros muša

Prie tavo ir mano kojų

Lopšinė

Ar tu žinai,

ko trokšta moteris?..

Kai laikrodis dunksi

į rėkiančią tylą

kai oras nebejaučia svorio

kai žvaigždės šviesas užgesina

moteris trokšta –

lopšinės…

Paliesk jos pavargusį kūną

į akis pabučiuok

įsupk ją į minkštą

apklotą

priglausk prie krūtinės

ir tyliai niūniuok…

Sakysi, užaugom,

nevalia čia kvailioti

pažvelgsi į ją – nusijuoksi

bijai apsirikti

tad Rytui spręsti paliksi

Tačiau…

Kiek daug mes netenkam

nakty neištarę

nei vieno žodelio

iš jos dainų kraitės…

Kiek daug mes netenkam

nustoję liūliavę

jos kūną

ir širdį…

///

kol dar neužaugom

kol upė vandenį tyrą

dar gena

kol pauksčiai

dar suokia

balsais stebuklingais

kol dar aidi sidabrinis šulinio aidas

kol dar moterys laukia lopšinės.-

Mylėkim.

Bepročiai ir yra bepročiai…

Toks nekenčia žydinčio sodo

ūkanos ir saulės

Jis bijo visko

kas į viršų stiebias

Bepročiai ir yra bepročiai…

Baltais vyzdžiais jie stebi mus,

kvailelius,

norinčius dar gėlės žiedą nuskintą pakelti

Jie stebi mūsų rankas

ištiestas į saulę

ir akis

ieškančias mylimo

Jie stebi

mūsų praviras lūpas

geriančias tiesą.

Ruduo pajūryje

Ramybė užgula dangų

Palaiminga skraiste

Apkabina

Pavargusios bangos ritas

Bučiuodamos krantą

Žvejų valtis jūroj baltuoja

Gyvas taškelis mintims susitikti

Dar šilta, dar gera

Vienas kitas praeivis

Saulė ir lietus kartu susitinka

Nepyksta

Danguj vietos nestinga

Širdį užlieja palaima

Čia būti, užuosti, matyti

Ant kopos sėdėti

Šalia svirpiant svirplio klausytis

Ar sekundę su žuvėdra pakilti…

Nuostabus metas

Tikrumui

Laivelis toli, o aš taip arti…

Namų ilgesys

Kūdikis panašus į rožę

savo kvapu, gležnumu, spalva

Tas žiedas be spyglių

mintyse, širdyje, delnuose

///

atsinešę dalelę rojaus

savo delnuos

suglumę galvojam:

kas išdrįso mus išvaryti

iš Edeno sodo?..

///

savuos namuos

jau slenkstis bado kojas

ir šulinio gaivus vanduo

įstringa gerklėje

///

Kūdikis panašus į rožę

savo kvapu, gležnumu, spalva

Tas žiedas be spyglių

mintyse, širdyje, delnuose

Kuo būti

kad rože pavirstum iš naujo?..

Nesuprastas

Kaip žibintą ūkanotą dieną

savo sielą išskleidęs

eini per akmenys, beldiesi į beveidį langą

klausi:

-Ar nešalta, ar gerai jautiesi?..

Tačiau dažnai nutinka taip:

užkliuvęs už akmens keliesi

eini pro beveidžius langus

bevardžius žmones

ir ūkanoj nuskęsti

pats.

Dainuojančiai širdžiai

Dainuojančiai širdžiai

Aš maldą sudėsiu

Sunertais pirštais

Ją apkabinsiu

Dainuojančiai širdžiai

Aš dainą sudėsiu

Kad spinduliu skristu

Pas tą, kuris laukia

Dainuojančiai širdžiai

Dovanosiu Dievo artumą

Tą audeklą šventą

Nuo skriaudų pasislėpti

Dainuojančiai širdžiai dar reikia

Manęs ir tavęs

Paukščio giesmės

Ryto rasos, sutemų grožio

Jūros baltos putos, saulės ir žaibo…

Sudėsiu

Aš viską sudėsiu

Ir tau dovanosiu.

,,,

Kaip išvaryti baimę?..

Išeiti pačiai?..

Nei velnio taip neišeina

Ji sliūkina

Ji dvokia

Ji temdo mano akis.

Baimė-

Antžmogis šitas

Geležinė kaukė

Kad klykt negalėčiau.

Baimė-

Baisi prostitutė

Pamynus po kojom

Mano garbę ir sąžinę.

Mano mintys-vaiduoklės

Kasnakt

Lipa iš lovos…

O jei…

Jeigu aš jas pažabočiau?

O jei…

Jeigu jas uždusinčiau?

Ir liepčiau miegoti per amžius?

O jei…

O jei…

O jei numirsiu kartu?

Poetui Doniui Remiui

Diena man atnešė

Pilną pintinę kregždiško džiaugsmo.

Ant mano lūpų

Ant mano širdies

Ji atnešė žydrąjį dangų

Ir įsileido vidun…

Besiblaškančiai sielai

Iš motinos raudų

Sudėčiau dainą

Balta skraiste

Apglėbčiau skausmą

Sugaučiau vėlę

Ugnelę tą nematomą

Priglaudus prie širdies

Ilgai laikyčiau.

Ateičiau rytą, vakarą

Tada, kai šauktum

Tada, kai skausmas Tavo

Nebejaučia erdvės

Klajokle Tu, vėlele,

Plaštake  vienadiene,

Paklausyk,

Kaip  cypia graudžiai

Palinkus svirtis

Prie šulinio peties

Kaip ošia jūra

Dūžta bangos

Kai gintaro krante

Pranyksta Tavo pėdos.

///

Plaštakė tyliai nutūpė

Ant žemės veido

Linguojas, supas

Ant laikrodžio ašies…

Blogi ketinimai

Išlindo gyvatė pajutusi saulę

Ne ryto metą, o gilų dienovidį.

Jei gimus esi gyvate

Tu renkiesi geriausią:

Tik šviesą, tik saulę, tik mėlyną dangų

Dar vandenį tyrą ir, žinoma, auką –

Geriausią.

Sakysit –smulkmė ?

Nejuokaukite, ponai,

Geriau jos protui nulenkite galvą

Užuosti, tyliai prišliaužti, paruošti geluonį …ir spjauti

Tada,

Kai nieks to nelaukia, kol tiki ir myli, saujoje viltį  suspaudę

Dar laiko

Dar poterius šneka ir prašo lemties

Nejuokauti.

Deja, gyvatė nelaukia

Atlikusi darbą, tulžim nusiprausia, savy nusijuokia ir, greitai pradingsta, dryžuota…

Tylu, lyg nieko nebuvę

Ne, ponai, aš klystu

Vietovardis liko.

Laikas ir mes

Jaučiu laiką kaip gyslomis tekantį kraują

Jaučiu kaip kartais jis muša į galvą

Norėtų ištrūkti iš šio uždaro indo ir lėkti kaip vėjas

Tačiau…

Kažkas jį sulaiko

Vis verčia sugrįžt į namus.

Jaučiu laiką kaip neaprėpiamą erdvę

Susiliejus su juo, pakimbu jam ant kaklo

Atiduodu mintis, svajones, karčias ašaras ar kvailą juoką.

Kartais

Rėkiu jam

Į veidą

Kai nežmoniškai sopa,kai tiesa tamsą perplėšti noriu

Kai ieškau savęs ir bučinio tavo

Ir žmonių,-

Mylimų ir mylėtų…

Esu vergeta

Ant akmens suklupus meldžiuosi

Įsileisk, dar pabūkim,

Dar žodžiai užstrigę gerklėj

Dar noriu  sėklą įmesti į žemę

Ją subrandinti

Kad vėliau

Iš dangaus

Į save pažiūrėčiau.

Pakalnutė

ką tik sniegas ištirpdė savo baltą kepurę

saulė dar šykščiai spindulį tiesia

miško tamsoj pakalnutė kelia žydintį stiebą

varpeliais sugaudžia tyliai

ir per žemę nuvilnija svajinga daina.

Kaip viskas gražiai surėdyta:

augti

jausti po kojomis žemę

svaiginti…

ir viskas tik jam,

pavargėliui žmogui,

kurs dažnai nusivylęs klajonėm

ieško namų, žmonių ir saldaus aromato.

Stebuklinga pavasario gėle,

miškų karaliene,

skambėk tu per amžius

žadinki žemę ir žmogų.

Vienatvei

Ėjau, klupau ir vėl kėliaus

Taip metai bėgo tolyn nuo manęs

Šildžiau kitų žmonių ašaras

Savas užgniaužus gerklėj

Lyg buvau, lyg dar niekur nebuvus…

Vis viena ir viena

Savyje pasislėpus

Nieko sau nepaėmus…

Vis viena ir viena

Į žvaigždes aš žiūrėjau

Dar snaigei leidau nutūpti

Ir nusijuokti iš šio kvailo žaidimo

Dar gėlę paglosčius

Puokštę spalvų į namus parsinešti

Dar popieriaus lapą mylėti

Aistrą numalšinti jame

Dar širdį dainuoti išmokiau

Kai lūpos tylėjo

Vis viena ir viena

Laukiau kažkokio stebuklo

Gal kas pasikeis?..

Vis viena ir viena

Vienatve gaivinausi

Bet žvakė kažkada juk baigia užgesti

Viena, be ugnies.

Prarastoji

Užsklęsta velkė

Kamaroj

Plazdėjo ir daužės lyg paukštė

Širdis.

Nubėgo laikas

Palangėm

Suaižėjusio rėmo graudus

Atspindys.

Tuščia…

Voriukai tvirtą tinklą sau pina

Braido šešėliai pavargę

Surūdijusi velkė

Kamaroj

Kikena…

Aušra

Šampano purslai

Lyg spjūviai į veidą

vis tiško ir tiško

Lemties karuselėj,

skrendi

lyg paklydusi snaigė

ieškai tylos ir ramybės

draugo ir mylimo

auštant

ištirpsi saulės lašeliais

apkabinusi Rytą.

1993 m.- 2oo3 m.

Vasaros su Aliodija

Džiaugiuosi, jog man teko didelė garbė susipažinti su nuostabia moterimi, Lietuvos baleto žvaigžde Aliodija Ruzgaite, kuri niekada neįsivaizdavusi savo gyvenimo be Lietuvos ir Lietuvos pajūrio.Prieš dešimt metų, Aliodija Ruzgaitė per Šv.Joną birželio  24 d.šventė garbingą savo 80 metų jubiliejų.Tada, Palangoje, mažame Aliodijos kambarėlyje,kalbėjomės ,atrodytų, apie labai paprastus dalykus. Šiandieną , telefono ragelyje išgirdusi Aliodijos balsą nudžiugau dar labiau. Ji mane prisiminė ir  mudvi  kaip dvi  seniai besimačiusios draugės kalbėjomės apie ,atrodytų,dar paprastesnius dalykus ,vadinamus vienu žodžiu -Gyvenimas. Ponia Aliodija savo amžiaus neslepia. Šį birželį ji švęs garbingą 90-metų jubiliejų. Supratusios, kad nuo mūsų paskutinio susitikimo prabėgo dešimtmetis ,abi nusijuokusios pasakėme: “rodos,tik metai praėjo…” Man,  2001-2003 metų vasarų susitikimai buvo ir yra tas laikas,kokiu aš jį noriu prisiminti. Matau Aliodiją Ruzgaitę, gražią moterį, einančią aukštai iškelta galva,grakščia balerinos eisena Palangos gatvėmis;švytinčia vidumi ir išore.

Image

“Niekada nesakau :mano laikas”

“Esu saldumynų alkoholikė,galiu per dieną suvalgyti dvi plytas šokolado,tačiau esu abstinentė,todėl tai kažkiek kompensuoja”. Vieną vienintelį kartą Aliodija išgėrė “Anyksčių likerio”,-kai baigėsi karas.Jos tėvelis taip pat nevartojo alkoholio,buvo šviesi asmenybė(pedagoginės mokyklos įkūrėjas,rašė vadovėlius pedagogams).O Aliodija nuo jaunų dienų norėjo tik šokti.”Krikšto mama nuvedė į Kaune veikusią teatro studiją,pakilnojau kojas ir priėmė”,-apie karjeros pradžią kalbėjo ji. Nuo to karto baletas užvaldė ją ir iki 66-metų amžiaus ji liko ištikima savo pasirinktai profesijai.Baigusi Marijos Pečkauskaitės privačią gimnaziją A.Ruzgaitė įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą,studijavo filosofinės literatūros pagrindus,puikiai išmoko prancūzų kalbą.Iš atminties Aliodija vardijo matytus spektaklius,sutiktus savo gyvenime žymius žmones.Likimas lėmė pakeliauti ir po pasaulį.Porą kartų buvo Amerikoje,lankė muziejus,domėjosi šiuolaikinio šokio menu,praplėtė savo akiratį.Yra išleidusi knygą “Lietuvių baleto kelias”,auklėjo jaunuosius talentus Čiurlionio meno mokykloje ir,kaip pati pajuokavo:”mano auklėtinės jau pensininkės”.Anot Aliodijos Ruzgaitės,balerinos profesija yra išskirtinė profesija moteriai,nes joje greičiausiai pastebi savo amžių,todėl Aliodija tik karjeros pabaigoje,būdama 34-erių pagimdė sūnų. Visada gyvenusi  tikrą gyvenimą:lankė įvairius kultūrinius renginius,domėjosi pasaulyje vykstančiomis muzikos bei šokio naujienomis,rašė straipsnius “Muzikos barams”.Kalbi,maloniai besišypsanti, elegantiškai atrodanti garbaus amžiaus sulaukusi moteris teigė,jog malonu prisiminti praeitį,bet ji niekada savo kalboje nevartoja žodžių “mano laikas”.

Palanga prisiminimuose

Nuo 1932 metų Aliodija Ruzgaitė kartu su P.Klimo dukra daugelį vasarų linksmai praleido atostogas Palangoje mokytojų profsąjungai priklausiusioje viloje “Romeo ir Džiuljeta”.Ji prisimena J.Basanavičiaus  gatvėje buvusią “Ledainę”, šalia tilto stovėjusį restoraną,kur klausydavosi A.Šabaniausko dainų,A.Jonušo vadovaujamo pučiamųjų orkestro koncertų parke.”Vakarais eidavome susikabinę už rankų ant tilto,ant Birutės kalno uždegdavome laužą”.Jauno žmogaus sąmonėje užsifiksuoja įspūdis,kuris pasilieka visam gyvenimui,o matyti vaizdai gyvi lyg nuotraukoje.Baleto šokėja prisimena,su kokiu džiaugsmu po kurortą važinėjosi vienintele jame buvusia atvira mašina,vadinamu “kaliošu”.Įlipus į mašiną prie kurhauzo,galėdavai nuvykti iki Nemirsetos. Žinoma,anais laikais kurorte buvo ramesnis gyvenimas-šiandien jis pasikeitęs, bet Palanga Aliodijai išliks tokia,kokią jai visada norėjosi matyti. Tai miestas, į kurį visada sugrįžtama.

Ponia Aliodija tvirtai įsitikinus,jog žmonės,atsidavę menams,negali būti blogi.O jei dar esi pataikęs į savo profesiją,tai jokie sunkumai nebaugina.Kai pati su Valstybinio muzikinio operos ir teatro artistais atvažiuodavo gastrolių į Palangą,visą dieną kratęsi kietuose sunkvežimiuose,vakarais šoko “Faustą” nedengtoje scenoje vasaros estradoje.Su ilgesiu ponia Aliodija prisimena,kaip jai patikę “Vasaros” bei “Jūros” restoranai ir gerai būdavę su gera draugų kompanija pašokti. “Įdomūs šokiai ten vykdavo.Vienas draugas man buvo sakęs per daug nesiraityti.Juk net tango kažkada buvo uždrausta šokti,”-juokavo  šokėja. Aliodija visada mėgdavusi rengtis ryškiais drabužiais,ir jai nė motais,ką apie ją pasakys kiti žmonės. Ji rengiasi pagal savo nuotaiką.  Ponia Aliodija  septyniasdešimt metų vasarojo  Palangoje, todėl man norėjosi paklausti: kas ją čia taip traukė?”Vadinasi, kažko trūko. Aš ne viena tokia.Trauka jūrai, parkui-vienišiams ir ne vienišiams. Pats maloniausias metas-birželis, kai žydi alyvos, jazminai.Patys gražiausi sentimentai, kai šokau su teatralais.”

Gyvenimo džiaugsmas

“Aliodija save laiko laimingu žmogumi. Turi sūnų. Su vyru išsiskyrė, kai suprato,jog esantys visai skirtingi žmonės.”Jaunystėje buvo visokių kavalierių,vėliau ne.Vienintelė meilė išvažiavo į Ameriką.”Kai susitikome po daugelio metų, siūlė likti,bet aš nenorėjau.”.Platoniška meilė tilpo laiškuose.Paskutinį laišką nuo jo gavo, kai jo jau nebebuvo. Aliodiją visada siejo meną mėgstantys žmonės.”Palangoje bendravau su Dvarionais, Griciais. Senųjų inteligentų nebėra,tačiau Aliodijai patinkdavę viskas,kas vykdavo kurorte,o bendrauti su žmonėmis-pati didžiausia gyvenimo vertybė,- sakė ji. Kažkada,vaiksčiodama Amerikos paplūdimiais, ji dažnai savęs klausdavo,ko gi jai trūksta?Dabar galvoja,jog žmogus turi augti ten, kur jis gimė, nes žmogų visą gyvenimą supa vietos aura, pasirinktos profesijos džiaugsmas.Ir tik tada,kai ateis laikas,galėsi drąsiai pasakyti:likimu nesiskundžiu. Atrodytų,visada optimistiškai nusiteikusiai Aliodijai prabėgęs laikas-tai lyg grakštus balerinos šuolis į rytdieną,kurią ji nori matyti ,pajausti, išgirsti?Trumpam susimąsčiusi Aliodija Ruzgaitė prisipažino: “Karas, nepritekliai, netektys, artimųjų ištrėmimas į Sibirą, draugų bei draugių emigracija, klubo operacija.Visa tai grūdino, prie to teko priprasti”.

 

Pažadas duotas

Savo senoje užrašų knygelėje suradau Aliodijos telefono namų numerį.Neturėdama jokios informacijos ,kaip  sekasi mielai mano Aliodijai ,nerimavau tol ,kol telefono ragelyje išgirdau žvalų jos balsą. Nudžiugau kaip vaikas. Aliodija puikiai mane prisiminė,todėl pasilabinusi Aliodijos visų pirma ir paklausiau: ar į Palangą bevažiuojanti? “Ne, guliu lovoj”,-linksmai nusijuokusi atsakė ši. Jau penki metai, kai tik jos bičiuliai P. Skirmantas, J.Terleckaitė nuvykę į pajūrį paskambina jai ir “duoda ” paklausyti jūros ošimo. Tik mėnuo,kaip Aliodija grįžo iš Sapiegos slaugos ligoninės,  namo. Dabar jos rūpestis peržiūrėti ir pataisyti raštus (600 straipsnių).Kaip pajuokavo, reikia visus prisiminti;mirusius mokytojus,savo mokines-pensininkes,o dar nuotraukas atiduoti į archyvą,paskutinius saulėlydžio memuarus parašyti. Darbo daug. Vakarais, lovoje ,Aliodija klausosi savo mėgstamiausios pirmosios Lietuvos radijo stoties,ar pergyvena,žiūrėdama “Mezzo” TV programą (baleto klasika) .Moteriškai pasišnekučiavusios, palinkėdamos viena kitai stiprybės, pažadėjome  šią vasarą būtinai susitikti Aliodijos Ruzgaitės namuose, Vilniuje. Manau, mudvi žodžio laikysimės.

Irena Česnavičienė-Valužė

2001-2013 m.

Stebuklas – skruzdės kūne

Stebuklai Žemėje ir Kosmose vyksta nuolat. Mes juos matome , arba nematome. Kai įvyksta nelaimė (mirtina liga) žmogaus protas (o gal ne jis) leidžia mums į kažkokius mums nesuvokiamus reiškinius pažiūrėti iš naujo. Koks atomas glūdi mumyse? Perskaitęs, ar pamatęs filmą apie neįtikėtinus reiškinius susimąstai: kaip galėjo nutikti, kad žmogui, kuriam buvo skirta gyventi tik keleta mėnesių , į galvą šovė mintis iš plastmasinių butelių (sukarpius) pastatyti  piramidę, toje piramidėje užveisti sodą ir nustūmus mirtį į šalį, užauginti džiaugsmą gyvenimui ? Kitam pasmerktąjam padėjo bėgimas . Kas dieną nubėgęs po dešimt kilometrų, šiandieną jis laksto vienas (pametęs ligą). Pagaminti savo rankomis motociklą buvo kito, paskutinę vėžio stadiją turėjusio  žmogaus, viename mažame Rusijos kaimelyje, paskutinė svajonė. Nuo tos lemtingos minutės, kada žmogus ėmėsi darbo, praėjo dešimt metų. Per tą laiką žmogus ne tik savo rankomis sumeistravo motociklą, bet įkūrė savo verslą. Gydymas delfinais – pripažintas jau ir medikų. Visos šitos, o ir tūkstančiai kitų panašių istorijų verčia susimąstyti:ar tai, kas vyksta aplink mus yra fikcija, ar stebuklas . Kas esame mes, iš ko sudėtas mūsų organizmas? Nejučia į galvą ateina mintis, jog  ore, galvoj, širdy, plaukuose, judesy, mąstyme, esame ne kas kitas, kaip mus supančios molekulės. Jos verčia pasirinkti tai, kas tuo metu yra svarbiausia. Kitaip tariant-suranda išeitį.

Esu savo kailiu patyrusi, kaip tai atrodo.Vieną dieną, nežinau kieno vedama, sėdau ir atvažiavau į nedidelį žvejų miestelį prie jūros. Pirmą kartą atvažiavusi nustėrau suvokusi, jog aš jau čia esu buvusi. Visur, kur tik pagalvojus žengdavau- ten ir atsidurdavau (noriu valgyti-ateinu prie mažos bandelių parduotuvės,pailsėti-užsuku į kiemą ir atsisėdu ant seno,seno suolo. Žiūriu į taip matytus namo langus,o prispyrus žemiškam reikalui kojos nuveda į gal daugiau nei prieš šimtą metų statytą miesto tualetą). Nemeluosiu,tąkart per nugarą nubėgo ne vienas šimtas skruzdėlyčių (keistas jausmas). Praėjo  dešimt metų. Mažas miestelis  prie jūros  tapo mano gyvenimo neatsiejama dalimi. Kai stoviu tarp savo keturių krantų ,kurie sujungti jūra ,įlanka ,tiltu ,nuostabiom apylinkėm juntu tą energiją, kuri mane pakrauna ir padeda gyventi  (kaip sugrįžus į namus). Nežinau , gal ši vieta -tai mano organizmo išsaugota informacija, o gal man ją padovanojo Kosmosas? Bet  kuriuo atveju- esu laiminga turėdama savo   kaimą (taip aš jį  vadinu), kuris visada mane pasitinka išskėstomis rankomis.

Kiekvienas tur būt esame išgyvenę netektis, kada artimieji gęsta diena iš dienos, o tu jiems gali  padėti nebent tik malda. Aš kalbu apie mūsų gyvenimo rykštę-vėžį. Palaidojusi tėvą ir seserį galiu teigti ,jog paskutinę vėžio stadiją turinčiam žmogui reikia ne hemoterapijos (ji  padeda tik greičiau jam išeiti). Jam reikia padėti išpildant jo paskutinius norus. Jei ligonis svajoja nuvykti į kalnus-atraskime lėšų  jo svajonei realizuoti, jei sugrįžti į namus-vežkimės namo, jei prašosi kunigo -pakvieskime šventiką (tik niekada tuo neužsiimkime patys). Palikime viltį Gyvenimui. Ji stipresnė už mirtį.

Keturi krantai

Ilgoje kelionėje  ieškojau aš savojo kranto

trumpam prisiglaudus priglusdavau

atoslūgių jūrose

audrai užkilus

ilgai gelmėse gyvenau

ten saulės mažoka

ten pinklių daugiau nei planktonų

kovoj žūtbūtinėj laimėti…

bet štai

saulės blyksnis iškėlė mane viršum kranto

tikėti

po tūkstančio ,tūkstančių

metų

pakylėta viršum debesies

stebėsiu ar stebėsiuos

kaip šviečia ant kranto

keturi žiburiai

keturi meilės uostai.

Image

Teignmouth,

Anglija

Irena Valužė

2013 m.

Turtas-” šūdo” krūva ant auksinio padėklo

Kuo ilgiau gyvenu šioje žemėje, tuo dažniau pradedu norėti daiktus vadinti savo vardais. “Šūdas”-tai ta “bomba”, kurią  mums paliko  mūsų palikuonys. Tėvų, vaikų  auklėjimo ir nesantaikos  dėl turto  buvo užrašytos jau ant piramidžių sienų. Praėjo šimtmečiai, bet žmonės  ir toliau griebia broliui ar seseriai už gerklės, drąsko dūšią  iki pat mirties. Valstybės ryja viena kitą . Laimi tas, kas stipresnis. Ne savo vidumi, o tuštybe būti pranašesniam už kitą  (esu turtingesnis nei tu) iki tol, kol vieną dieną jo gyvenimas  apsiribos lova (kad ir auksine) ir” šikpuodžiu” po ja.

Labiausiai man gaila senų mamų. Jos išeina amžinybėn taip ir nesupratusios už ką jas nubaudė Dievulis…Prieš daugelį metų publikuotas mano straipsnis, manau, senaties neturi. Tokia mano nuomonė,o kaip galvojate jūs?

Image

Image

mamos sapnas

Gyvenimas – opiumas.Protingiems- stebuklas,durniams – mirtis.

Manau daugelis man pritars,kad pavalgius kažko saldaus, visada norisi sūraus maisto,ar atvirksčiai.Esu ne išimtis.Kai sutinku savo gyvenimo kelyje  nesuprantančių kur rytas,o kur vakaras, lekiančių kaip voverės savo gyvenimo cirke,norom nenorom imu ieškoti tų,su kuriais susitikus jausdavaisi pailsėjęs “dūšia”, o susipažinęs su  jų veikla,išvesdavai lygiąją-genealu.

Pirmą kartą Joną Vaišę sutikau jo dirbtuvėje Palangoje. Jonas, užkietėjęs  žemaitis, mylintis Palangą, moteris, muziką, žirgus ir dar daugelį dalykų, kuriuos vadina vienu žodžiu- Gyvenimas.

ImageImage

“Labai patinka žirgai”

Kai buvo visai mažas,senelio prašydavęs pajodinėti ant arklio,bet šis neleisdavęs,nes bijodavo,kad arklys gali jį numesti.Tad mažasis Jonukas sugalvojęs kitą dalyką.Darže,išrovęs morką,tampydavęs ją už lapų įsivaizduodamas,kad tampo arkliui už uodegos.Vėliau pradėjęs arklius karpyti iš popieriaus.Tie karpiniai, matyt, buvę visai neblogi,nes daug kas iš giminaičių išsivežiodavo(pasidovanodavo).Dabar, menininko dirbtuvėje žvelgdama į gana didelius paveikslus su nutapytais žirgais,paklausiau: ar vaikystės svajonė išsipildė? Jonas atsakė,kad gali būti,nors nupiešti žirgą nėra taip paprasta.Reikia ne kartą važiuoti į žirgyną,juos fotografuoti,kad pagautumei žirgo judesį, atskleistumei jo charakterį. Jonas Vaišė piešia ne tik žirgus.Menininką ypač “pakrauna” ir “iškrauna” gamta.Dažnai atsikėlęs penktą valandą ryto sėda ant dviračio ir išvažiuoja į gamtą pasiklausyti “pauksčių simfonijos”.Kartais gamtos grožis jam duoda tokį stiprų impulsą,jog gali joje ir “nukristi”.Jono Vaišės drobėse gamtos motyvai sudaro jo kūrybos pagrindą,tačiau kiekvienas kūrinys yra užbaigtas tik tada,jei meninkas jame gali iki galo išgauti tam tikrą spektrą spalvų.

“Norėčiau turėti visą gyvatyną”

Nuo pat jaunystės laikų Jonas labai mėgo šokti.Jau seniai tango melodijos yra pavergusios jo sielą.Net jam numirus norėtų,kad skambėtų tik tango garsai.Su šia muzika siejasi ir dar daugiau.Jis mano,kad muzika ir moterys jo gyvenime eina viena kreive. Pasak menininko,moterį jis visada įsivaizdavęs gyvate.Jam patinka gyvatės plastiškumas,jos grožis,pagaliau-paslaptis. Beje,vienos gyvatės niekada nenorėjęs turėti, jis visada svajojęs turėti “visą gyvatyną”.Nesvarbu, mano Jonas,jei už savo nuodėmes eis į pragarą, bet jis gerai žino,kad vienos moters niekada nemylėjo ir nemylės.”Jei pavasarį,papūtus vėjui,pamačiau moters šlaunelę,dešimt ar dvidešimt vyno butelių neatstos to jaudulio…Myliu visas pasaulyje moteris. Taip kaip nė vieno zebro nėra vienodo,taip kiekviena moteris yra nepakartojama ir įdomi”,- įsitikinęs menininkas.Yra bandęs piešti moterų aktus,tačiau nelabai sekėsi, jam tai buvę per stipru. Gal kiek nesisekė ir asmeniniame gyvenime. Gerai,anot Jono, jei kam pavyksta iš pirmo karto gyvatyne ištraukti ungurę.Tačiau su buvusia žmona Gražina jis labai gerai sutaria.Ji jam yra gera draugė,abu rūpinasi ir myli savo dukrą. Jonas Vaišė mano,kad gyvendamas ir užsiimdamas kūryba jis “kvėpuoja visu kūnu, o ne vien nosim”,todėl jis niekada nemeluoja sau , o kitiems pataria:būkite natūralūs.

“Jaučiu vidinį pasitenkinimą”

Apmąstydamas prabėgusius metus,Jonas mano,jog gyvenime nesijaučia esąs vienišas ar pasiklydęs.Jis jaučiasi laimingas.Baigė Kauno dailės mokyklą,turėjo puikius mokytojus(Žmuidzinavičius,Kontrimas,Klova),tačiau negalvojęs gyvenimą paskirti vien tik dailei. Iš pradžių taip ir buvę.Daugelį metų dirbo valdiškame darbe,kol vieną dieną prieš daugelį metų draugo rekomenduotas į jo namus atvažiavo žmogus ir užsakė jam nutapyti paveikslą su piliakalnių ir įvairių istorinių vietų vaizdais.Tuos Jono Vaišės darbus”užsakovas” eksponuodavo ir rengdavo parodas,prisistatydamas autoriumi. Į Maskvą yra iškeliavę apie 30 menininko darbų.Nuo to laiko Jonas nebepaleido iš rankų teptuko.Kaip jis pats sakė:įsivažiavęs.Kurdamas jaučia vidinį pasitenkinimą, tarsi rogutėmis čiuožtų nuo pakalnės:”Aš dar lekiu,o kai sustoju-nežinau”.Jonas mano,kad žemėje yra labai daug gėrio,todėl jis dar neketina jo ieškoti danguje.Jaunystėje pamiltas erškėtrožės žiedas meninką jaudina ir šiandieną.Tačiau laukinis erškėtrožės žiedas yra labai trapus.Nuskinsi-ir grožio nebėra…Jonas Vaišė yra romantikas iš prigimties.Jis mano,kad pats asmuo,neturėdamas romantikos,susikuria nostalgiją.Ypač tai būdinga jauniems žmonėms,nes jie,nebeturėdami ką daryti,pradeda svaigintis. Palangiškis menininkas mano,kad seniai yra perpratęs žemaitišką filosofiją.Pats turi daug draugų,su kuriais malonu susėdus pasikalbėti ar išgerti taurelę,tačiau Palanga jam yra labai materialus miestas ir daugelis iš jo pažįstamų taip pat sumaterialėjo.Jonas Vaišė mano,kad būtų labai gerai,jei žmogui numirus-kūnas išnyktų,o kol gyvena-niekas negali nueiti perniek…

Joną Vaišę paskutinį sykį  sutikau Palangoje šią žiemą,kai svečiavausi Lietuvoj. Mane atpažinęs, “vaišiškai” pridūrė:”aš ir galvoju,kieno čia tokios gražios kojos pareina”.Pasiguodė,jog akys silpnai bemato(Jonas visada turėjo regėjimo problemų), žiemos metu  mažiau šviesos , produktyviam darbui laiko lieka taip pat mažiau. Persimetę vienu kitu žodžiu,išsiskyrėme.Jis sau,aš-sau. Pasiliko ,tik Artumas.

Išvažiuodama iš Lietuvos niekada neužmirštu nors minutei užbėgti į netoli autobusų stoties esančią “Jovos” kavinę Palangoje, kurioje ant sienų kabo keletas įspūdingų menininko darbų.Pabuvojus tarp jų, galiu keliauti toliau…

Irena Česnavičienė-Valužė

2001-2013 m.

Previous Older Entries

%d bloggers like this: