Į KITĄ KRANTĄ

Ąsotį meilės

Ąsotį skausmo

Išpilu po lygiai

Į upę savo

Tolyn nuo tavęs…

Versmė pagauna-šniokšcia,ritas

Aplenkdama šiukšles,

Nusidaužydama kelius

Į klastingus krantus

Tolyn nuo tavęs…

Nusineša

Mano rankų šilumą,

Atvirą širdį,

Svajonę svajoti

Ir tai,kas brangiausia,-

Tolyn nuo tavęs…

Gyvenimo upe,

Meldžiu,

Suteik man jėgų

Irtis į priekį

Ar nendre pavirsti

Toli nuo tavęs…

Mano eilės-

Atverti vartai į nežinią

Jei išdrysi įeiti-

Būsiu laiminga.

10 METŲ TYLOS

Matyt gyvenime ateina toks momentas, kai žmogus, kaip tos pavasarinės lytys, turi pajudeti iš vietos. Tam reikia jegos, o gal gero draugo žodžio , to vienintelio ir nepakartojamo stumtelijimo  į priekį , kad norėtum kalbėti apie tai, kas seniai buvo padėta širdies stalčiuje. Jei savo gyvenimo kelią pažymečiau kelrodžiu, jame būtų skaičius – 10. Mano pačios nuostabai, ne kartą esu save sugavusi galvojant, jog  atejo laikas pasukti rodyklę,- praejo 10 metų.

PLYŠYS

Savo valia prieš 10 metų išvaziavau iš Lietuvos.Tada, savo dienoraštyje užrašiau tai, ką galėčiau pakartoti ir šiandien:nenorejau dalyvauti sąmoningai vykdomam tautos genocide. Man nepatinka žodis emigracija ar emigrantas, tuo labiau pabėgėliai, kaip pradžioje mus, išvažiavusiuosius vadino. Jau pirmaisiais gyvenimo užsienyje metais supratau, kad Žemė-žmonių planeta, todėl žmogui, kuriame žemės taške gyventi, pasirinkimas nepriklauso nei  nuo kalbos, nei nuo rasės, nei nuo religijos.Tokiu pavyzdžiu laikau Angliją, kuri tolerantiška visiems čia atvykstantiems žmonėms. Žinoma, gyvendamas svečioje šalyje, turi laikytis tos šalies įstatymų,priimti jos kultūrą, tradicijas, gerbti jos žmones.

Lietuvą palikau tada, kada supratau didžiulę valstybės mastu daromą žalą jos  žmonėms. Nenorėjau nei matyti, nei girdeti apie tuos, kurie prisidengę lietuvių liaudies naiviu tikejimu šviesia Lietuvos ateitimi, savo akiplėšiškais metodais, niekino Lietuvos vardą.Palikau ne savo Tevynę, palikau tuos, kurie vieną ankstų rytą išpjovė mano tėvų ir senelių sodintas pušis mano jaunystės miške, prakeikiau tą valdininką, kuris lįsdamas per įstatymų piramidėje paliktas, tokiems kaip jis, landas sunaikino mano anytos namus, pasibaisėjau mūsų švietimo sistemos sukurta gabių vaikų naikinimo mašina, kurioje žuvo ir mano sūnėnas. Pasmerkiau tuos, kurie lietuvių tautą privedė prie savižudybės slenksčio, uždėdami jai savižudės ženklą.

Savo straipsniams  ieškojau  žmonių,kurie  padėtų atsakyti į daugelį man, ir kitiems žmonėms , rūpimus klausimus .Rašydama niekada nemelavau nei sau, nei kitiems.Yra sakoma, kad viską ,ką žmogus  išmoksta, susideda į savo gyvenimo lagaminą. Aš  įsidėjau savo pačios ir kitų, mano kelyje sutiktų žmonių patirtį, nes, čia, svetimame krante, ji turejo aukso kainą.

Prieš 10 metų, kai keltas Prancūzijos Calle uoste atsiskyręs nuo kranto pradėjo tolti ir tolti -širdyje atsivėrė plyšys. Jį jauciu ligi siol. Manau, jis liks su manimi iki galo.

SVETIMAS VEIDAS

Jaunystės metais skaitytas japonų rašytojo romanas Kobo Abė /Svetimas veidas/ man buvo sunkiai suprantamas. Knygos herojus, sužalojęs veidą , užsidėjo kaukę .Tada dar nesupratau herojaus išpasakoto skausmo, gyvenant  svetimu veidu. Po daugelio metų, atsidūrus situacijoje , kai nebeturi namų, darbo, pinigų, nemoki kalbos, pergyveni už savo paauglio vaiko likimą, žiūrėdama į veidrodį  mačiau save, o veidą-svetimą . Ir tik po kurio laiko , nugalėjus baimę, įveikus tūkstančius kliūčių, veidas  tapo manimi.

Grįžus atostogoms į namus nuolat girdžiu kalbant apie mus.  Visomis masinėmis informacinėmis priemonėmis,  pasigardžiuojant,  gvildenami emigracijos keliai ir klystkeliai. Atrodo, kad Lietuvoje nebėra apie ką kalbėti. Vienoje TV laidoje išgirdau seimūnės teiginį, jog iš Lietuvos išvažiavo visos šiukšlės, tad dabar, esą, Lietuvoje gyventi tapo švariau. Ji rėmėsi statistiniais nusikaltimų  duomenimis ,padarytais užsienio valstybėse. Gyvenu nemažoje Devono karalystės sostineje. Apie lietuvius čia kalbama su didžiule pagarba ,kaip apie darbščius, pareigingus, kultūringus ir santūrius žmones. Ne seimo nariai, o žmonės, gyvendami užsienyje, atstovauja Lietuvių tautą. Susitikus su šia valdininke norečiau jos paklausti, ar kada nors ji matė čia atvažiavusių žmonių akis, kurios nepaliauja ilgėjusiosios savo namų, paliktų brangių žmonių, artimųjų kapų, ar pažįstamas jai  nuo sunkaus darbo geliančio kūno skausmas, ištinę sąnariai? Lietuvio kantrybė iškęsti viską: padėti savo vaikams, tėvams, nebadautų pats, o atėjus atostogoms-visą save parvežtų namo(tiesiogine ir perkeltine prasme). Ar gali ji man, Lietuvos pilietei, atsakyti į klausimą: kodėl oro uostai pilni kūdikių, vaikų, pagyvenusių žmonių ,akademinio jaunimo? Gal mes tapome įkaitais svečiose šalyse? Jei kalbėti apie nusikaltėlius, tai  šiukšlių buvo ir bus kiekvienoje šalyje, ir ne mums jie turi rūpeti.Tam yra teisėsaugos organai. Gerai  žinau, jog tautos išrinkta atstovė, niekada neatsakys į mano klausimą. Ji, kaip dauguma valdininkų,trins valdiškas kėdes ir vaizduosis esantys pasaulio banbomis. Jų kaukės seniai įaugusios į jų mąstymus pasaulį matyti tik nuo savo interesų varpinės. Tad, ponai seimūnai, nelieskite mūsų. Susitvarkykite savo kieme.

ŠIRDIES BALSAS

Niekada nesivaikiau sensacijų, nepasirašydavau kontraktų vien dėl to, kad atsisakydavau rinkti medžiagą kriminalinėms skiltims.Tada man atrodė, kad rašyti apie šeimą, kuri savo gimusį kūdikėlį įmetė į krosnį ir ramiai užsikaitė virti kopūstienę-yra nusikaltimas  visai žmonijai. Dabar, po daugelio metų (gal ir galėčiau rašyti), grįžusi namo atostogoms ir paėmusi bet kurį dienraštį matau, kad kriminaliniais įvykiais nusėti visi tituliniai puslapiai ir  nužudyto bomžos   galva, kyšanti pajūrio smėlyje mažai ką besujaudina. Kodėl visagalis pinigas lemia viską, kodėl tiek daug besielių,velniui pardavusių sąžinę žmonių? Bijome Kosmoso, kuris atseikės,  jau ir dabar atseikėja tai, ką mes patys padarėme. Juk ir Dievas gali nebepažinti Žemės veido.

Gyvendama užsienyje išmokau vertinti ir džiaugtis mažais dalykais. Džiaugiuosi žiūrėdama į gražų ir protingą jaunimą,kuris skinasi kelius pats savo jėgomis, džiaugiuosi, žiūrėdama į mamas, kurios kažkada nepabijojo pabėgti nuo savo girtuoklių ir netikėlių vyrų, materialinių nepriteklių. Jos pagaliau čia surado ramybę ir tikėjimą gyvenimu.

Pasak italų rašytojos S.Tamaro knygą /Eik,kur veda širdis/ , pikčiausias žmogaus priešas -jis pats sau, ir vienintelis tikras kelias yra tas, kurį parodo širdis. Prie dešimt metų, dalindamasi mintimis su skaitytojais, rašiau, jog bandau ir aš išmokti klausytis savo širdies. Šiandieną galiu drąsiai pasakyti, jog ji – mano gyvenimo vedlė. Mano gyvenimo kelias turi dvi atšakas,-tarsi dvi kojas. Viena koja remiuosi  į savo namus, barchatinį pajūrio smėlį, tik mano jūrai būdingą kvapą, artimųjų kapus, giminę, draugus, kurių taip mažai belikę, kita – į savo šeimą, puikią gamtą, švelnų klimatą, draugiškus žmonių santykius,valstybę, kuri rūpinasi manimi ir mano šeima. Iki šiolei žaviuosi S.Tamaro   žodžiais:/ kai prieisi daug kelių ir nežinosi kuriuo pasukti, atsisėsk, alsuok giliai kaip kūdikis ir lauk, lauk ir lauk. Sėdėk ir tyloje klusykis širdies./

PRADŽIOJE BUVO ŽODIS

Atvėrus savo širdies stalčių surandu tai, kas sudėta brangiausio. Tai ne materialūs dalykai-tai brangenybės, be kurių neegzistuotų mūsų pasaulis. Pasaulio sukūrime iš pradžių buvo- ŽODIS.

Iš savo brangenybių dėžutės išsitraukiu prima balerinos Aliodijos Ruzgaitės papasakotas istorijas mažame Palangos vasarvietės kambarėlyje, mintimis grįžtu į savo vaikystės kiemą, su juo susyjusius prisiminimus. Matau save mažą žaidžiančią dailininkų Broniaus Uoginto ir jo žmonos Bronės Mingailaitės namuose kartu su jų dukra Gintare, girdžiu per tvorą kviečiantį mano mamą    profesorės , pianistės A.Dvarionienės balsą . Prisimenu keistuolį Mikelį Balčių,-kuršį nuo Šventosios, laisvės šauklį A.Vaišnorą, Palangos /Grubiojo/teatro režisierių V.Milinį   ir jo žmoną Ritą. Ilgiuosi per anksti anapilin išėjusio sūnėno Kęstučio , jo tėvo, docento Alfredo Tytmono.  Prisimenu žemaičių žemaitį, pagonių žynį ir Žemaičių kultūros seniūną A.Narmontą,  B.Turauskienę, sakančią pačius švelniausius žodžius savo broliui, skulptoriui A.Mončiui. Esu laiminga suspėjusi pakalbinti  poetą Remį Donių, savo pirmąją mokytoją Antaniną Lazauskienę (įšėjusių žmonių atmintis –neįkainuojama), ir dar daugeliu  mano žmonių, sutikusių man papasakoti apie save, savo šeimą, duoti patarimus vienokiais ar kitokiais gyvenimo klausimais. Ieškodama savęs, išdrįsau  pasinerti ir į dvasines gelmes,- atradau tikėjimo žodžio galią. Dėkinga likimui, kuris leido man susitikti su rusų cerkvės ganytoju tėvu Aleksijum, broliais Viluckais, Krakių miestelio klebonu R.Ramašausku, muzikos mokytoja, poete S.Mockiene. Laiminga, turėjusi galimybę savo gyvenimo kelyje sutikti menininkus, poetus , dainininkus, šviesius ir taurius žmones.

NEGALIU NERAŠYTI

Koks didžiulis džiaugsmas aplankė mane, kai gyvendama toli nuo namų,  dovanų gavau mano kolegos J.Griškevičiaus parengtą knygą/Žmonės,balandžiai ir Palanga/ . Joje Gediminas patalpino du mano rašytus straipsnius apie mano klasės draugą Reinoldą Liaudanską ir jo gyvenimo džiaugsmą-karvelius:/Jie gražūs, aukštai pakyla,-sako Palangos aukštaskraidžių klubo pirmininkas.Balandžiai padėjo suvokti, jog žmogui, kaip ir pauksčiui, reikia erdvės ir laisvės./

Gyvena Lietuvoje daug nuostabių žmonių, kurių atviros širdys gražioms mintims, geriems darbams. Tai- mūsų tautos lobis , o kiekvieno iš mūsų /akistata su Sąžine, Laiku, savuoju /ego/ būtina, ji gydo kaip išpažintis; po to, po savikritiškų /plaktynių/akimirksniu susivoki, lyg išblaivėji, išskaidrėji, ir stebuklingas Angelas į sielą vėl įleidžia Gėrį,Viltį, ir kiekvienam-Džiaugsmo, naują aistrą – dar pasitenkinti tuo, ko kas dar vertas; pasverti reikia, kiek dar liko meilės tam, kas gyva/. Ačiū tau , rašytojau širdimi, tavo (G.Griškevičius str./Nubėgo metai kaip vanduo/) žodį, parašytą daugiau nei prieš dešimt metų, išsaugojau savo širdies stalčiuje.

Jaunystės metais pirmieji bandymai kūryboje buvo švelniai tariant, nušvilpti. Mano klasės auklėtojas (gerbiamas ir mylimas) Jonas Brindza į kurio rankas (draugės išdavė) pateko mano rašiniai, sukvietė literatus kritiniam mano kūrybos įvertinimui. Kaip šiandien atsimenu R.Rastausko pasakytus žodžius :/Jei gali, nerašyk/Tada, širdies gilumoje pyktelėjau, o šiandieną sakau: ačiū tau ,Rolandai. Tu tapai žymiu rašytoju, o aš-  žmogumi , supratusių šių žodžių esmę ir prasmę. Esu tarsi indas, kuris laikui atėjus, ima kalbėti.

IRENA ČESNAVIČIENĖ-VALUŽĖ

Jungtinė Anglijos Karalystė        2013 m.

1 Comment (+add yours?)

  1. Anonymous
    May 12, 2013 @ 23:06:11

    Kai prabyla Tiesa – nebera ka pridurti…O kai Tiesa,kuria nesiojasi savyje tukstanciai zmoniu issakoma garsiai vieno Zmogaus lupomis is Sirdies – belieka nusiimti kepure is pagarbos kalbanciam ir su palengvejimu atsidusti ,,pagaliau kazkas pasake ka as jauciu,galvoju,pagaliau nuskambejo Tiesa ,,
    su pagarba -Snieguole

    Like

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: