Moters laikas

Naktis. Pro konvulsiškai išskėstus pirštus tekėjo laikas. Laikas tekėjo ne tik pro pirštus. Pirštai tik buvo laiko kelio pradžia…

Laikas iš kažkur ateidavo:paslapčiomis,lyg sužeistas žvėris įsliuogdavo į moters šiltus patalus, palįsdavo po jais. Jo šlapia ir gauruota galva negąsdino moters. Ji apglėbdavo jį kaip kažką labia laukiamą ir iki skausmo pažįstamą. Laikas šiai moteriai buvo panašus į žemės rutulį, o kvapas priminė rudens lapus,kai eidama užkliūdavo juos savo kojomis. Tai buvo žemės kvapas.

Truputį išdžiūvęs ir sušilęs Laikas apkabindavo moterį, savo tvirtomis rankomis paliesdamas jos galvą, įsiveldavo į plaukus, nuslinkdavo žemyn po kaklu iki liemens. Minutė, sekundė, o laiko ratas lėkdavo šviesmylėm:nesustodamas, nė kiek nepavargdamas, tik laukdamas lemtingojo ženklo keliauti toliau. Trumpa stotelė-ištikimybės stotelė suradus save ,savo laiką,savo gyvenimą…Kai moters liemuo pamažu aprimdavo ,Laikas kilstelėdavo galvą, o gal atmerkdavo visažinančią ir visareginčią akį supratęs,jog jam nelemta sustoti, o tik, sumažinus pagreitį ,tekėti toliau…Tekėti per moters taip stipriai dunksinčią širdį, šniokšti kraujo upeliais jos kūne. Tai trunka akimirką,o gal amžinybę?..Kas žino. Tačiau moteris, paskutinį kartą beviltiškai sujudėjusi liemeniu nustumdavo Laiką žemyn… Dabar, nuo šios lemtingos akimirkos, Laikas žinodavo ,jog reikia bėgti greičiau ir liestis švelniau: vos vos prisiglaudus nubėgti moters karštu pilvu, slidžiomis šlaunimis, kojų vingiais…

Laikas galėtų daugiau nesugrįžti. Tačiau taip nėra. Jis žino, kad niekur nėra taip gerai ,kaip sugrįžus namo. Jis greitai palenda po moters nugara ir atidaro savo buveinės duris. Jo namas: tai vienas tamsus koridorius su tūkstančiais išraizgytų varpų ir varpelių. Sėdi Laikas, saugo juos ir klausosi muzikos. Štai, suskambus krikštoliniams, patiems mažiausiems, laikas girdi vaikų juoką. O kai pradėdavo dundėti pats didžiausias ir sunkiausias varpas  ,Laikas girdi skausmo ,raudos ir sielvarto garsą. Yra jo namuose ir keistas ,kreivai sulipdytas varpas .Kai jo švytuoklė sunkiai įsisvyruoja, Laikas išgirsta dar sunkesnį nei garsas  žodį :atleidžiu…Ne visada jo tamsioje buveinėje būna tamsu. Ją nušviečia kažkoks keistas, į žvaigždę panašus varpelis. Kai jo blyksnis apakina Laiką, jis užsimerkia ir sėdi tylesnis už tylą. Taip reikia. Atėjo moters laikas mylėti.

Kasnakt ateina laikas…

WP_002511

Irena Valužė

1 Comment (+add yours?)

  1. Anonymous
    May 11, 2013 @ 20:33:36

    Nuostabu!

    Like

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: