Robinzonais gimėme visi

Praėjo penkiolika metų nuo pirmosios mano publikacijos spaudoje.Šiandieną,vartydama nuo laiko pageltusius laikrasčio lapus galvoju: popierius  sensta,jis nepajėgus atlaikyti nuolat besikeiciančios atmosferų kaitos,į jį galima suvynioti silkę ar panaudoti dar ir kitiems tikslams. Mano kelionė “Baltijos prospektu”  tęsias iki šiol. Aš tuo didžiuojuosi. Esu laiminga kažkada turėjusi galimybę pajausti dangaus ir jūros erdvę, kurios gelmėse sustoja  LAIKAS.

Kelionė „Baltijos prospektu“

Atsiverčiu savo pirmąjį dienoraščio puslapį. Jis dar tuščias, nors galvoje ir širdyje visko pilna: nepatirto, jaudinančio.

Netikėtas pasiūlymas

Mano laivas skrodžia Baltijos jūra tykiai ,ramiai. Kol kas nekankina jokios jūrligės. Šiandieną susitvarkiau savo kajutę. Po pagalve pasikišau Šv.Agotos duonelę. Ją davė mano mama. Ant lentynėlės pastačiau savo vaikų nuotraukas ir Dievo Motinos statulėlę. Tegu ji saugo mus. Pajutusi esanti vien tik gamtos valioje, noriu tikėti viskuo.
Kartais gyvenimas mums dovanoja neįtikėtinas staigmenas ir atsidūrę mums neįprastoje situacijoje dažnai pagalvojame, kad taip, matyt, lėmė likimas. Pasiūlymo plaukti šiuo laivu, kuriame dirba mano vyras, sulaukiau visai netikėtai. Jau daug metų esu žvejo žmona. Prisimenu, kaip laukdama savo vyro, skausmingai kalendoriuje žymėdavau dienas. Jei tie užbraukti taškeliai galėtų prabilti, jie papasakotų apie nerimo ir begalinio ilgesio kupinas naktis, apie kasdienius rūpesčius ir didžiulį atsakomybės jausmą prieš save pačią ir savo vaikus…Gyvenimo padiktuotos pamokos nenuėjo veltui. Laukti mokiausi visą savo gyvenimą. Ar išmokau? Turbūt ,kitaip likimas nebūtų dovanojęs man šios kelionės.

Prieš akis- tūkstančiai mylių

Jau pačią pirmąją dieną buvau užlipusi ant kapitono tiltelio. Vyrai rimti, susikaupę. Nuo jų budrių akių priklauso laivo saugumas. Trečias šturmanas Romanas parodė man, kaip pasirenkamas kelias „eiti“ tiesiai, anot jo, Baltijos „prospektu“. O, kad taip būtų žmogaus gyvenime- niekur nenukrypstant nuo kurso į šalį. Deja, turbūt ir laivams visko atsitinka. Juk prieš akis dar tūkstančiai mylių į tikslą, ir atgal – namo. Namus pasieksime dar negreitai-tik po dviejų mėnesių (kovo) gale. Dabartinis kelionės tikslas –Naudibų uostas (Mauritanija). Iki jos 3231 mylių (5983 km.). Laivas, kuriuo plaukiu, jūros vandenis skrodžia jau dvidešimt penkerius metus. Tai didysis Žvejybinis traleris, tačiau dabar jis gabena viską, ko reikia laivams, dirbantiems jūroje. Krovinius perduosime Mauritanijos ir Maroko zonose ir, jei viskas bus gerai, laivą turėtų remontuoti Kanarų salose. Fantastika- dešimt dienų rojaus kampelyje! Bet apie tai bijau garsiai kalbėti.

Jūra ir dangus

Esu girdėjusi posakį, kad laivo įgula- lyg viena šeima. Įsitikinau tuo visu šimtu procentu. Aplinkui visi rūpinasi, ar aš gerai jaučiuosi ,ar nepykina. Pasirodo, pirmą kartą jūron išplaukęs vaikinukas ne galuoja jau trečia para. Nežinau, gal aš stipri ( esu ne tik žvejo žmona, bet ir žvejo dukra). Jūreiviai juokaudami sako mano vyrui, kad visada imtų mane į reisą- tokių ramių jūrų dar nėra buvę. Šiaurės jūra iš tiesų buvo nuostabi. Bet prieš akis Biskanijos įlanka, gal ji nebus tokia svetinga? Jūreivė Vita pasakojo, kad laivą supa dvejopai: išilgai ir skersai. Kai plaukia prieš bangas, laivas čiuožia kaip nuo kalniuko, o kai bangos daužosi į šonus, prieš akis iškyla du vaizdai: jūra ir dangus, kaip Aivazovskio drobėse. Kiekviena jūra turi savo charakterį. Šiaurės jūra buvo rami, Biskanijos įlanka iš šešių balų taip ir neišsikapstė. Kai pradėdavo viskas kajutėje drebėti, ne tik daiktai, bet ir sienos, pasijusdavai nejaukiai. Ir vaikščioti laive reikėjo išmokti. Bet nieko, prie visko žmogus pripranti, svarbu nepasiduoti blogai nuotaikai. Todėl į viską žiūrėjau gana optimistiškai.

Žmogus ir jūroje žmogus

Daug praplaukėmė jūrų, bet didžiausią įspūdį paliko Atlanto vandenynas. Kai plauki Zundos, Lamanšo sąsiauriais ar Biskanijos įlanka, dar matai ar jauti krantus, regi apšviestą Hamleto pilį (Danija), spindi Gavro (Prancūzija) ar Duvro (Anglija) švyturiai, gatvės, pilys… Tuo tarpu vandenyno platybėse pasijunti esąs visiškai vienas (bejėgis). Kai bangos vis didėja ir laivas sustoja, nerimsti dvigubai, nors to ir nerodai. Jūreiviai pasakojo, kad ir jie išgyvena šį jausmą. Būna tokių audrų, kai laivas pakrypsta ant šono taip, kad su baime lauki, ar jis vėl išsities. Nenuostabu, juk kiekvienas nori pasiekti savąjį krantą. žmogus ir jūroje žmogus. Nerimas išblėsta tada, kai aplinkui jauti draugiškas šypsenas, ištartą gerą žodį. Todėl, žvelgdama į begalinius jūros vandens tolius, ir aš dariausi stipresnė. Už tai, lyg kokią dovaną, vandenynas man pažerdavo tūkstančius žvaigždžių, nutiesdavo nuostabų saulėlydžio ar mėnulio taką. Ta šviesa ateidavo iki manęs ir, rodos, galėdavau ją rankomis sugauti. Krante to niekada nepamatysi. Čia viskas kitaip. Net mėnulis- jis apačioje ,pakabintas lyg gelda.

Laivas- lyg bičių avilys

Darbas jūroje sunkus ir pavojingas. Todėl jau namuose reikia pasirūpinti savo sveikata. Ne paslaptis ,kad dauguma jūreivių medicininę knygelę „susitvarko“ už pinigus. Laive yra gydytojas, bet jis gali suteikti tik būtiniausią medicinos pagalbą. Jei iškiltų kokių problemų, ligonį reikėtų gabenti į krantą. Tada jau visiems būtų blogai. Nereikalingų problemų niekas nenori. Užvirus rimtam darbui, laiko nelieka visai. Vyrai dirba ir dieną, ir naktį. Kroviniai greitai, saugiai ir būtinai visi turi nukeliauti į kitą laivą. Vyrai vieni kitus keičia kas aštuonias valandas. Žvelgiant iš šono, laivas atrodo kaip bičių avilys. Visi pluša susitelkę ,ritmingai. Vyrauja gera darbinė nuotaika. Laivo moterys sunkiai triūsiančią įgulą maitina kas keturias valandas. Mane praminė naktine šeimininke, nes dalindavau valgį dirbantiems naktinėje pamainoje (leisdavau laivo virtuvės moterims pamiegoti). Smagu būdavo žiūrėti į kambuze (valgykloje) susirinkusių vyrų pavargusius, bet patenkintus veidus. Juk visi žino, kad nuo jų sėkmingo darbo priklausys ir uždarbis.

Tatjanos tortai

Gardus maistas yra vienas iš žmogaus gyvenimo malonumų. Ypač čia, jūroje, kai jų ne tiek jau daug. Kambuzo šefei Tatjanai darbo virtuvėje tikrai netrūko. Maitindavo labai sočiai, aš suvalgydavau tik trečdalį porcijos. Dirbant fiziškai, reikia ne tik sotaus maisto, bet ir vitaminų. Todėl kas rytą arbatą būdavo geriama su citrina. Vieną vakarą šventėme Tatjanos gimimo dieną. Ji po darbo dar turėjo jėgų iškepti tortus ir pavaišinti pačios pagamintu likeriu. Pasirodo, jei nori, gali ir čia suruošti vaišes. Tatjana jūroje dirba jau dvidešimt penkerius metus. Nežinau, ar tai tik įprotis, ar jau „susirgta‘ jūros liga. Įdomūs žmonių gyvenimai, kiekvienas, matyt, esame unikalūs.

Be moterų sunku

Kadangi aš nebuvau pripratusi prie tokio sotaus maisto, dažnai pusryčius ir vakarienę valgydavau kajutėje. Na, o pietauti nueidavau. Tai būdavo pats svarbiausias mano pasirodymas. Laivo įgulą sudarė 30 vyrų ir 3 moterys. Taiga vyrų pasirinkimas gana didelis! Kai atsisėsdavau už stalo, jausdavau visų jų žvilgsnius. Juokingai atrodydavo. Vyrai lyg į tave nežiūri, bet matydavau akių blykčiojimus- tarsi fotografuotų. Kai prie mūsų priplaukdavo kiti laivai, apskritai apimdavo keistas jausmas. Mat ten, kaip ir pas mus, moterų yra mažai. Todėl pakakdavo pasirodyti denyje, tuoj prisirinkdavo būrys jūreivių. Vyras juokaudamas sakydavo, kad pusę metų nematyti moters-nelengva. Man būdavo ir nesmagu, ir juokinga- be mūsų, moterų, niekur nedingsi. Taip jau yra sutvarkiusi gamta. Apie moterų elgesį laivuose prisiklausiau įvairių dalykų. Nežinau, gal kai kurios ir naudojasi savo išskirtine teise čia būti karalienėmis. Bet, kiek žinau, šis titulas netenka galios tik pasiekus savąjį krantą. Jei atsisėdai ne į savo roges, tai bet kokiu atveju liksi atstumta ir vieniša. Jūreiviui šeima yra šventas dalykas. Jei kuris iš tiesų pameta galvą, kiti smerkia tokį jo poelgį. Tad, matyt, dar kartą reikia prisiminti posakį: nepamesk kelio dėl takelio.

Laive kaukių nėra

Gimtadieniai laive švenčiami įvairiai :kai kada triukšmingiau, didesnėje kompanijoje, kai kada kukliau-paprašant tiesiog rytoj užeiti. Taip ir aš patekau į Romano, trečiojo šturmano, gimtadienį. Kai atidariau kajutės duris, pamačiau puikiausiai paruoštą ir net serviruotą stalą. Romano paklausiau, ar nepykstąs, kad kai kurie draugai neprisiminė jo gimtadienio? Pasirodo, nė trupučio. Jūroje tu vienas ir ne vienas. Kokią atmosferą aplink save sukursi, taip ir gyvensi. Ypač čia ,laive, išryškėja kas yra kas. Kaukių nėra. Na, o laisvalaikį kiekvienas praleidžia taip, kaip išmano. Kas salone žiūri vaizdo filmus, kas su draugais taurelę „išmeta“, o kas tyliai svajoja apie namus, mylimą moterį, ar žiūri į ant sienos kabantį anūkėlės piešinį. Stebėjau, su kokia meile rodė Romanas savo anūkėlės kūrinėlį. Ko tik jame nebuvo: priklijuotos monetos, paveikslėlių iškarpos, net auskarai įsegti… Matyt, meilė abipusė. Kad žmogus turi gerą širdį , matyti iš jo veido. Todėl aš pakėliau tostą už gerą Romano šypseną ir šiltas akis. Jis buvo labai patenkintas, nes vyrai tokių tostų nesako. Trisdešimt vienerius metus Romanas dirbo kapitonu, o dabar jau dešimt metų- trečiasis šturmanas. Taigi laive yra du kapitonai. Tikiuosi, kad kelionė bus sėkminga.

Ryšys su artimaisiais nenutrūksta

Laive, kaip žemėje, draugus atsirenki pats. Ir tave, savaime aišku, susiranda. Tada maloniai leidi laiką pagal nusistovėjusias jūreivių tradicijas. Labai populiarios greito susiėjimo tradicijos; išgeri taurelę ar arbatos puodelį ,pašmaikštauji, pasijuoki ir vėl bėgi savais keliais. Jūreiviškas tostas atitinka to susiėjimo paskirtį: „Trink į denį ir į triumą“. Kartais žmogus tave pasikviečia paprasčiausiai norėdamas kartu pasidžiaugti geromis naujienomis iš kranto. Juk laive gyvena viena šeima ,todėl visi viską žino. Kranto ir laivo ryšys niekada nebūna nutrūkęs. Jis tamprus lyg tie lynai, kuriais rišami laivai. Vita pasakojo, jog į radijo ryšio susitikimą su namiškiais ji visada einanti pasipuošusi kaip į šventę. Brangių žmonių balsai skamba ausyse dar kelias dienas. Man apie tai yra pasakojęs vyras. Dabar žinau ir pati. Kai mano mažoji dukrelė, išgirdusi mano balsą, pravirko, nesusilaikiau ir aš. Ilgesio negalima užpildyti, jis- kiauras maišas. Kiek bepiltum, vis vien išbėgs. Todėl radijo „rupkė‘ laive yra šventovė. Jei viskas namie gerai, tai Nikolajų (radijo stoties viršininką) gali iš džiaugsmo apkabinti.

Miestas išrinktiesiems

Kai skanavau Adomo išsuktą kastinį, iliuminatoriuje pamačiau kalnų kontūrus. Supratau, kad tai Kanarų salos. Vaizdas buvo nuostabus. Saulė leidosi ne į jūrą, o kaip šventųjų paveiksluose, į krantą. Nuo kapitono tiltelio per žiūronus mačiau žėrintį miestą. Tamsios jūros fone jis atrodė lyg naujametė eglė. Kanarų salų gyventojai ruošėsi karnavalui. Apie tai kas pusvalandį primindavo televizijos stotys, rodydamos ištraukas iš švenčių. Apėmė kažkoks nenusakomas džiaugsmas. Atrodė, jog patekau į šventę, kuri visada pasiliks manyje… Mūsų laukė dar daug įtempto darbo dienų. Dirbome Maroko, Mauritanijos zonose. Kvėpavome smėlio dulkėmis ir karšta pietų saule. Daug praplaukėme valstybių, miestų, bet aš jų nemačiau. Kartais atrodydavo, kad jų ir būti negali, nes aplinkui vie tik vanduo. Tik vakarais išėjusi ant denio pamatydavau daug žybsinčių žiburėlių. Atrodydavo, kad aplink mane yra miestas, skirtas ne visiems, o tik kai kuriems-nebijantiems „eiti“ Baltijos keliu.

Kodėl traukia jūra?

Mano dėdė, rašytojas ir publicistas Ignas Pikturna, jūrą, matyt, pamilo dar vaikystėje. Mano tėvai ir seneliai ,kaip ir jo, buvo žvejai. Gal tas žuvies kvapas įsigeria į odą, kūną, sielą ir tada susergi jūros liga? Žinau, kad Ignas yra dirbęs laivyne, yra ėjęs į jūrą kartu su mano vyru. Dirbdamas daug rašė apie jūrą ir gyvenimą joje. Tačiau man labiausiai įstrigo vienas epizodas iš mano vaikystės. Kartą į kiemą įbildėjo žali „viliukai“,ir mus, vaikus ir suaugusius, išsivežė į Klaipėdą filmuotis dokumentiniame filme. Prieš porą metų jį pakartojo Lietuvos televizija. Filmas vadinosi „Gero vėjo, žydroji žuvėdra‘. Filmavimas vyko prie laivo „Tarybų Lietuva“. Tuo metu tai buvo pats didžiausias laivas Klaipėdos uoste. Mūsų rolė buvo suvaidinti palydinčius laivą į tolimą reisą. Nė nebūčiau nutuokus, jog po penkiolikos metų, pati stovėsiu prie šio laivo ir mojuosiu savo vyrui. Dabar aš pati jūroje.Junystėje žavėjausi E.Hemingvėjaus, J.Kelermano, V.Lacio knygomis. Tačiau niekada nekėliau klausimo, o kodėl jie ja žavėjosi, kuo jūra juos viliojo? Dabar mąstau: neišgyventi ir nepatirti pavojai traukia žmogų. Tai lyg savotiškas dopingas. Kuo daugiau bandai, tuo daugiau norisi. Gal ir man jo reikėjo?

Belaukiant išsvajotojo kranto

Visi darbai užbaigti. Vyrai laimingi atidavę visą krovinį. Tad vakare surengėme nedidelį pikniką. Išgėrėme „dzūkiško absoliuto“ ir iš minkšto kampo mudu su vyru susimeistravome lovą. Atsibodo miegoti atskirai. Lova gavosi „firminė‘: plati, minkšta ir pakabinta ant sūpuoklių. Laivą taip supa, kad vienam tikrai labai nejauku, o dviese- prarandi baimės ir realybės jausmą. Nebesupranti, kur tave tos bangos neša, o kartais ir tų bangų nebejauti. Atrodo, plauki į laimingą nežinią. Keista būsena, linkėčiau visiems tai patirti. Išsvajotas miestas jau čia pat. Rytą mus turėtų įvežti į uostą. Per radiją sklinda linksmos ispaniškos melodijos, o televizorius be perstojo rodo vaizdus iš karnavalo. Jei dar kartą fortūna bus mums palanki-turėtume ir mes jame pabuvoti.

Iš laivo į balių

Sunku visą mėnesį po kojomis nejausti žemės. Maniau, jog išlipus į krantą ,imsiu linguotis. Vyrai pasakojo, jog yra buvę, kad kojos nebeklauso. Tačiau aš tvirtai stoviu ant Ispanijos žemės ir ruošiuosi vykti į miestą-laivo boso esu pakviesta vakarienės. Pirmas įspūdis, kaip ir visuose uostuose, niekuo neišsiskiriantis-daug šiukšlių, nors pakelėje jau matėsi palmės ir žydintys kinietiškos rožės krūmai. Išėjus į centrinį bulvarą, akivaizdžiai viskas pasikeitė. Labai graži Teatro aikštė, pasipuošusi nematytomis gėlėmis, puikiais aikštynais vaikams. Tai- pramogų vieta. Gatvės pilnos žmonių. Iš visų kampų sklido muzika. Žmonės išėjo į gatves, kad pasidžiaugtų paskutiniosios karnavalinės nakties akimirkomis. Dvyliktą valandą turėjo nugriaudėti saliutai, skelbiantys šventės pabaigą. Kanaruose dažnai rengiami karnavalai, tik kaskart skirtinguose miestuose. Šį sykį jis vyko Los Palme-ten, kur atvykome. Šventė buvo skirta žuvies-sardinėlės – garbei. Ji, kaip karalienė keliavo miesto gatvėmis ,lydima nuostabiais karnavaliniais drabužiais pasipuošusių merginų. Ypač gražiai atrodė vaikai-dideli maži žmogiukai.
Tuo metu ,kai sardinėlę minia lydėjo į paskutinę kelionę (uždegė ir plaustą paleido į jūrą),mūsų kompanija linksmai leido laiką kavinėje. Vakarieniavome prie pat vandenyno: valgėme aštuonkojus, gėrėme puikų ispanišką vyną. Mane mokino kaip reikia atpažinti tikrą vyną. Pasirodo, jį reikia ne gerti, o „valgyti“. Jei vynas aukščiausios rūšies, „valgant‘ sutraukia gomurį. Įdomu. Vidurnaktį nugriaudėjo saliutai. Lazeriniai fejerverkai danguje piešė žuvies kontūrus, apvainikuotus tūkstančiais mažų žiburėlių. Žmonės plojo, buvo labai linksma. Teatro aikštėje, Amfitetro stiliumi dekoruotoje scenoje vyko grandiozinis koncertas. Aplinkui virė barų ir restoranų gyvenimas. Žmonės valgė, gėrė, šoko čia pat gatvėse. Visą naktį šokau ir aš. Skambant tokiai ritmingai muzikai, kūnas pats juda. Džiaugiausi, kad esu čia, išsvajotame krante. Šventė sutapo su mūsų visų darbu jūroje (nos aš buvau tik keleivė) pabaiga.

Pirkimo džiaugsmas

Tik pabudusi stryktelėjau iš lovos ir nėriau su kitais jūreiviais į miestą. Šiandieną sekmadienis, o sekmadieniais Los Palme vyksta didžiulis turgus. Gerai žinau ,jog pinigų turiu nedaug. Reikės tenkintis tik mažomis lauktuvėmis. Tačiau noras dovanoti kiekvienam nors po mažą smulkmeną-didžiulis. Štai pamačiau puikią ispanišką lėlę. Ji ne tik graži, bet dar ir šoka skambant „lambadai“. Aš jau įsivaizdavau kokia bus patenkinta mano mažoji dukrelė. Juk ji taip manęs pasiilgo. Nusipirkę ir parsinešę į laivą lauktuves jūreiviai vaikšto vienas pas kitą, rodydami savo pirkinius ir džiaugiasi jais lyg vaikai. Krante niekada nieko panašaus nesu patyrusi .

Laivo kasdienybė

Mūsų laivas stovi doke. Norėdami į jį patekti turime užlipti kaip į penktą namo aukštą. Maniau bijosiu laipioti siaurais geležiniais laipteliais, tačiau užbėgu jais kaip katė labai greitai, visai neliesdama turėklų. Laive vyksta gana įtemptas darbas. Jūreiviai nuo ryto iki vakaro stuksena plaktukais-atmušamos denio rūdys. Jį reikia parengti dažymui. Ispanai tvarko laivo apačią- ji visa apaugusi smulkiomis kriauklelėmis. Labai stipria smėlio srove nuvaloma viskas, kas nereikalinga. Keičiami amortizatoriai, jie reikalingi tam, kad rūdys pirmiausiai pultų juos, o paskui tik laivą. Čia, kur dabar stovime, yra kažkoks atskiras laivų miestelis. Iškelti laivai į krantinę iš pradžių atrodo labai negražiai. Po dienos kitos, jų nebegalima atpažinti-kaip naujai atgimę. Mūsų laivo sraigtą išvežė į gamyklą remontui, tad dabar jo vietoje žiojėja didžiulė skylė. Niekas beveik nepasikeitė; vyrai visą dieną sunkiai dirba, o vakarais išeina į miestą nusipirkti vyno.

Išvyka prie jūros

Kovo aštuntąją vyrai mus pasveikino. Net kambuze moterims nereikėjo dirbti, todėl mudvi su Vita, nuėjusios į paplūdimį fotografavomės, pliuškenomės šiltoje jūroje ir gražiai įdegėme saulėje. Vandenyno vanduo labai sūrus, todėl jame labai lengva plaukti. Dažnai bangos pakyla taip netikėtai, kad vos spėji šoktelėti. Jei nesuspėjai, jos tave kaip žuvį tėkštels į krantą. Aš net kojas buvau nusibrozdinusi. Smėlis paplūdimyje kaip smulkiai sumaltas žvyras. Karštą dieną jis įkaista taip, kad basa koja nepaeisi, nes padus degina lyg žarijomis. Paplūdimyje įrengtos gėlo vandens maudyklės. Gali nusiplauti kūną, pabalusį nuo druskų. Dažnai matydavau oranžines liemene vilkinčius žmones. Jie košia smėlį nedideliais kiaurasamčiais, todėl paplūdimiai labai tvarkingi, nėra jokių šiukšlių.
Mano ir Vitos kelionė paplūdimiu baigėsi kurioziškai. Laimingos, prisirinkusios kriauklių (buvo atoslūgis) grįžome į laivą, bet jo neberadome. Nutarėme paieškoti jo kitoje vietoje. Penkių kilometrų molas baigėsi, o laivo kaip nėra, taip nėra. Užlipome į šalia stovėjusį laivą paprašyti pagalbos. Nei per žiūronus jo nematėme, nei radijo ryšiu laivo neprisišaukėme. Nebetekusios jėgų, grįžome taksi mašina atgal. Ogi žiūrime, mūsų laivas stovi beveik toje pat vietoje, tik pasislėpęs už kito laivo.

Reikia skubėti pirmyn

Mūsų laivas, nuvažiavęs nuo doko ir pliuptelėjęs į vandenį, kažkodėl į jūras marias nesiruošia. Kranto ir mūsų vadovybė dėl kažko nesusitaria. Būtų negerai, jei kelionė užsitęstų. Nežinia labai slegia.
Ispaniški pesetai baigėsi. Liko geri prisiminimai. Savaitgalį vyko karnavalas Mospolome. Tai pasaulinio garso kurortas, kur poilsiauja turtingiausi pasaulio žmonės. Per televiziją stebėjau, kaip jie linksminasi, kokios puikios kavinės, viešbučiai, kempingai, baseinai. Viskas žmogui, jo sveikatai. Pliažai ten daugiau saulėti. Jei Los Palme 25,tai ten-40 laipsnių šilumos. Laimingi žmonės, galėdami atvykti čia, į amžinosios saulės šalį. Gal kada nors ir mes, lietuviai, būsime turtingesni. Nebereikės taip sunkiai verstis kovojant už savo būvį. Žinoma, žmogus turi dirbti, bet jo triūsas turi būti pelnytai įvertintas. Kai žinosime, jog per atostogas galėsime su savo šeima nuvykti į bet kurią pasaulio vietą, tai ir darbo skonis bus visai kitoks . Daug aš čia nepamačiau ir jau nebepamatysiu. Nėra nei laiko, nei galimybių. Pasakojo, jog Kanaruose daug įdomių dalykų. Ypač įdomus aborigenų muziejus, krokodilų ferma, išvykos į kalnus, kur iki šiol lavos išvarpytos uolos alsuoja sieros vandenilio garais…Gal mano vaikams pasiseks pamatyti tai, ko nemačiau aš. Taip norėčiau tuo tikėti. Duok, Dieve, kad mes taptume turtingesni. Pinigai-tai žmogui suteikta laisvė.

Sunku išsiskirti

Ir vėl ant savo galvos išgyvenau visai netikusią išdaigą . Mano laivas stovi krante kaip įkastas, ir visai nežinia kada jis pajudės. Na, bet išeitis visada atsiranda. Reikia tam tik kantrybės. Šeštadienį su kita laivo įgula skrendu namo. Dėliodama savo gyvenimo kortas vėl ir vėl mintimis grįžtu ten, kur ant savo odos patyriau sūrią gyvenimo druską. Jos man ir ateityje reikės, taip kaip reikės mano draugės Vitos, kas rytą švelniai beldžiančios į mano kajutės duris…Prisiminsiu darbščiąją Tanią, per naktį kepančią jūreiviams duoną, liksmąjį ir sąmojigąjį bocmaną Jurą ir jo nuoširdųjį draugą Vanią. Man stigs santūriųjų Jono ir Vyto. Pasiilgsiu tikrų žemaičių Adomo ir Romo šnektų .Niekada neberagausiu tokios skanios sriubos ,pagardintos Romano krapais iš jo sodo ,nesigardžiuosiu puikiu Ženios iškeptu pyragu…Pasiilgsiu Nikolajaus humoro ir kapitono dėmesingo žvilgsnio. Visų man jų stigs. Aš juos pamilau, o mylint visada sunku skirtis. Juk tai buvo ir mano šeima!

20150107_123152

20150107_123443

20150107_123255

20150107_123308

20150107_123323

sustabdytos kelionės akimirkos

Irena Česnavičienė
1999 m. Klaipėda-Los Palma

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: