Dienoraštis- dienos žodžiai, parašyti naktį

Jei išversti iš anglų kalbos, žodis’ blog’reiškia dienoraštis .Pirmą kartą aš atvėriau duris, įsileisdama vidun visus, kas jį skaitys .Matyt, tam atėjo Laikas. Kiek save atsimenu ,dienoraštį pradėjau rašyti labai anksti .Gaila ,pirmųjų, parašytų ankstyvoje jaunystėje, neišliko.Jaunystės nihilizmas sunaikino juos mano namų krosnyje. Vėliau, gimė kiti . Dabar mano dienoraščiai saugūs,- jie visada su manimi.

Image

Gyvybės ir mirties simfonija

Perskaičius Jurgos Ivanauskaitės romaną „Miegančių drugelių tvirtovė‘

Laiškas Jurgai

Jurga, kokios mudvi panašios: išore, gimimo data, sielų karoliais .Į rankas paėmiau Tavo knygą, pirmąją, nors Tu jų prirašei daug. Išėjai amžinybėn, palikusi save Žemėje. Tūkstančiai žmonių skaitys Tave kaip gyvenimo knygą.

Tavo knyga  pulsuoja Apokalipsės neišvengiamybe mūsų planetoje. Nežinau, kada ištiks Apokalipsė, bet, kad Žemė ‚valosi‘, seniai pastebėjau. Vienas mano pažįstamas, mūsų pagoniškų Dievų gerbėjas pasakojo, jog karai, pralietas kraujas, pagaliau mirtys, Žemę padarys švarią. Pasak jo, Žemėje  turi būti Rojus. To Rojaus aš nebepamatysiu, nematys jo ir mano vaikai. Tad išeitų , Apokalipsė, sunaikindama viską kas gyva, Žemę prikels naujam gyvenimui? Adomas ir Ieva kurs naują žmonių kartą? Kokia ji bus: geresnė ,nuoširdesnė, o gal dieviška? Negi tamsą  nugalės šviesa? Ar žmonių akyse, jų mąstymuose, širdies gelmėse įsiviešpataus taika ir ramybė? Nežinau …

Apokalipsę ,matyt, skaudžiausiai pajaučia moterys, kurių kūnai jau sensta, o svajonės, taip ir nespėjusios realizuotis, skaudžiai, lyg lietaus paplautas akmuo, sudužta aštriabriauniais akmenėliais.

Skaičiuoju; gimei 1961 metais, aš – 1954 metais .Vadinasi, aš vyresnė septyneriais metais, o Tavęs jau nėra. Mirties baimė. Kas ji?  Slapukė, atsėlinanti tada , kada mažiausiai jos lauki (kaip liga, netikėtai iš kažkur atsiradusi)? Rašai ,”kodėl  žmonės negalėtų numirti be skausmo, be baisių ligų , kodėl laikas kartu su liga išardo žmonių kūnus, kaip korius.”

Aiškeriagiai pasakytų: nepagydomos ligos -tai bausmė už nuodėmes (nesvarbu kieno padarytas). Kodėl? Ar Žemės skausmuose išperkamos nuodėmės leidžia artimųjų žmonių sieloms surasti Dievo palaimą ten ,aukštybėse? Nežinau…Nežinau ir tai, ar žmogų valdo jo paties likimas.

Su šeima į svetimą kraštą atvažiavau, tikėčiau, vedama likimo. Pasilikau čia, logiškai mąstant, kad taip bus geriau mano vaikams. Neapsirikau Mano dukros mokosi, dirba, turi draugų ir yra laimingos .O aš?..

O aš,  svetimoj šaly jaučiuosi  svetima. Ant kaktos nešiojuosi užrašą- ‚emigrantė‘.   Kapitalistiniam pasauliui viskas matuojama pelnu. Jei pakaks jėgų tarnauti tai pragaro mašinai, nedidelį pelną turėsiu ir aš. Į namus durys užsidarė. Niekšelių pagalba, taip sutvarkė likimas. Matomai, tam yra ir mano kaltė, nebijau  prisipažinti.

Vaikai. Jie užaugo . Norėčiau, kad jie būtų laimingi, mylimi, išsilavinę ,neeikvotų savo fizinių jėgų kaip eikvojau aš .Kai žmogaus kūnas pavargsta, jo vidus- ištuštėja. Tada  vaikštome  kaip balionai. Kur nutupi- ten gerai. “Man patikdavo mėnesių mėnesiais mirti nuo ilgatvės,o dabar žinau,kad tiesiog mirsiu-vieną kartą ir negrįžtamai”,-rašai atsidūrusi gyvenimo ir mirties akistatoje, o aš sapaliuoju, jog namie turėjau įdomų darbą.Visas savo nemigas  skandinau eilėmis. Po akistatos su savuoju /aš/ , galėdavau ramiai užmigti. Į susitikimus su savo būsimų straipsnių herojais eidavau pasiruošusi kaip į bažnyčią ;užsivilkdavau švarius rūbus, visada užsisegdavau savo talismaną- malachito auskarus. Dabar, tik lietuvių bendruomenės baliukuose beprabylu.  Lietuviai nelabai linkę vienas kitam pasakyti kažko gero; nedrąsus, ar abejingi esame vienas kitam? Rašai, jog esame užaugę žudančioje asmenybę, visuomenėje. Gali būti, nors ,manau, yra išimčių. Daug kas toje terpėje augo ir ne visi tapo nuliais.

Už lango gili naktis, o aš vis rašau ir rašau, lyg bijodama kažką svarbaus Tau nepasakyti. Taip norėčiau Tau pasiguosti, kad noriu namo, noriu apkabinti savo seną mamą. Kad Tu žinotum, kaip norėčiau, kad sugrįžtų tos laimingos akimirkos, kai jauteisi stiprus tarp savo brolio ir seserų ten, sode, ar pamiškėj, susėdus namuose pas mamą. Buvome vieningi,  turėjome jėgų gyvenimui. Visko neišpasakosi, juk  ne visas paslaptis patikėdavo  paklydusios avelės – Tavo knygos ‘  Miegančių drugelių namų’, moterys. Juk kažkas lieka ir už mūsų pasąmonės ribų. Tai nebepriklauso mums, jos iškeliauja kartu su mūsų siela, amžiams. Kai name įvyksta gaisras,  Tavo herojė, tarsi sfinksas, pakyla virš tos viską žudančios stichijos…  Jos  rankose pats brangiausias daiktas – Tavo dienoraštis. Žinau, Tu jį  išnešei iš gaisro tarsi savo vaiką;  vienintelį ir nemeluotą džiaugsmą  gyvenimui. Jokios Apokalipsės, Jurga, nebaisios, kai gyvena mirusių drugelių sielos Tavo namų tvirtovėje.”Beprasmiai ir sapaliojimai,kad mirties patale gulėdama labai gailėsiuos ko nors nepadariusi,ar priešingai,didžiuosiuosi,kad gyvenau dorai,teisingai,nuveikiau aibę pagirtinų darbų.Nė velnio! Man rūpės tik praryti kuo daugiau paskutinių oro gurkšnių, tik kabintis į būties skardžio kraštą, jaučiant ir girdint, kaip iš po pirštų byra akmenukai, rieda žemės grumstai, teka smėliukas…”Ir apie ką aš čia rašiau, Jurga…

Irena Valužė     ‘Mano dienoraščiai’

2008-2013 m.

Image

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: