Namai. Namai ten, kur gyveni? Ne. Namai ten, kur gyvena tavo ilgesys.

Senosios svarstyklės

Mintys iš dienoraščio

Ankstų rytą,lyg vagys,medkirčiai pradėjo savo juodą darbą. Žmonės nespėjo pabusti ,o pabudus suprasti, kas čia vyksta.Šimtametės pušys, palangiškių rankomis pasodintos, krito viena po kitos, lyg pakirstos kulkų. Prie pat pajūrio esančioje Naglio gatvėje privatizuotas ir savininkų iškirstas pajūrio miškelis. Kai nugriovė mano senelių Albinos ir Kazimiero Paulauskų statytą namą, išgyvenau netektį.Šiandieną, matydama išniekintą savo vaikystės mišką galvoju, ar tam, kuris pakėlė ranką prieš gyvastį, neatsilieps  tuo pačiu?…

Kieme burgzgia traktorius. Šimtmetį stovėję sienojai virsta žemyn, sukeldami didžiulius dulkių debesis.Taip, jie seni, kaip senas šis pasaulis, daug matęs ir iškentėjęs. Čia mano tėviškės namai. Čia užaugo kelios žvejų kartos. Atrodo, ir dabar matau kieme stovinčią savo “babą”. Jos atlaidi  ir gera šypsena lydi, ir,manau, dar ilgai lydės mane mano gyvenimo kelyje. Tik nežinau, ar aš sugebėsiu būti tokia stipri,kaip buvo mano močiutė. Mano močiutė savo rankomis sodino dabartinius pajūrio miškelius. Gal,sakau,tie augantys medžiai suteikė jai fizinės ir dvasinės stiprybės…Užaugino keturis sūnus ir dukrą, kentė samdinės dalią,karo metais priglaudė ir užaugino rusų našlaitę, iš jūros nesulaukė grįžtančio sūnaus. Mano akyse ji liko ori kaip motina.Mums,anūkams, “baba” buvo tarsi šventoji.Kai reikėdavo paguodos, bėgdavome pas ją,kad išgirstume vieną vienintelę frazę:”No, kū padarysi,vakali”. Tie žodžiai ramindavo tarsi balzamas.”Baba” paimdavo mūsų rankas, tokias trapias ir gležnas, suspausdavo savo stipriais ir raukšlėtais delnais ir širdyje pasidarydavo nepaprastai gera.Galėdavai gyventi toliau.

Tame pačiame kieme stovėjo ir mano tėvų namas.Mano tėvas taip pat buvo žvejys. Labai gerai atsimenu savo namų kvapą.Jie nuolat kvepėjo žuvimis,ypač stintomis.Ir dabar virtuvėje yra išlikusi žymė, kur tėvas,parnešęs iš jūros apledėjusius tinklus sukabindavo juos palubėje ant kablio, Sukabinti tinklai sukdavosi,o juose buvę ledukai skambėdavo kaip nuostabiausia vaikystės muzika.Prisimenu savo mamą, vakarais sėdinčią prie lango. Motina sėdėdavo laukdama,tarsi sustingusi. Ir,neduok Dieve,jei už lango pasigirstų vėjo kauksmas.Tada ir mes,vaikai, glaustydavomės pakampiais šnekėdami tą pačią amžinąją maldą: kad tik tėvelis grįžtų namo…Mažame pajūrio miestelyje audrų niekas nebijodavo. Jos būdavo dažnas svečias ,tačiau žvejienės, išleidusios savo vyrus į jūrą,nerimaudavo, kadangi yra buvę skaudžių atsitikimų,kai,sugedus žvejų dorei, jūros banga pasiglemždavo savo auką.  Tad, rytą,kai arklio traukiamas pilnas ūdų vežimas įriedėdavo į mūsų kiemą, iš laimės žibėdavo ne tik tėvo akys.Laimingi būdavome ir mes vaikai.Aš nesu tokia stipri,kaip buvo mano mama ir močiutė. Gal dėl to,jog jos sodino pajūrio miškus,buvo kantrios ir atlaidžios. Esame gamtos vaikai. Tai ypač gerai jaučia tie, kurie užaugo nuostabioje gamtos vietoje.

Griūva sienojai.Traškėdamos ant žemės krinta sutrūnyjusios lentos…Anūkai ir proanūkiai neišsaugojo senolių bakūžės.Liūdna.Žvilgsnis nukrypsta į smėlio ir šiukšlių suneštą kauburį.Pamatau jame gulinčias senas,surūdyjusias svarstykles žuvims sverti. Ant jų skaitau vokišką užrašą.Šias svarstykles puikiai prisimenu.Jas lietė bočius,jo sūnūs,mano tėvo rankos. Ištraukiu, nuvalau aplipusį smėlį. Svarstyklės, graudžiai sucypusios,sugrįžta į savo pirminį atsvaros tašką. Iš kažkur pasigirsta balsas:”No,kū padarysi,vakali”.

Praėjo daug metų. Vietoj mano senelių bakūžės , išdygo modernus namas.Kaimynas geras;”nesikandžioja” Mano vaikystės pušyne pasislėpė kitas prašmatnus namas. Jo gyventojai labai tylus, niekad jų nesu mačiusi.Gal ,sakau, bijo praeivių?Kitame iškirstame miško  sklype seniai liūdi įkasta lentelė :”Parduodu”. Jos savininkai vis laukia nesulaukia turtigesnių klientų.Miestelėnai aprimo.Kiekvienas užsiėmė savais rūpesčiais. Tik jūra nelaukia.Kas met  audros negrįžtamai pasigrobia pajūrio smėlį, išardo jos kopas. Kas žino,kada jūra  panorės atkeliauti pas žmones,  į miestą . Kas gi jai sutrugdys?

Irena Valužė

2001-2013 m.

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: