Kelias.Vingiuotas, siauras ,platus, lygus,slidus ,mėšlinas, savas, ar svetimas. Laimingas žmogus juo eidamas.

“Nesvarbu,kada visa tai prasidėjo,vyksta ar pasibaigs.Nesvarbu, kas- gamta,Dievas ar kažkas kitas davė mums visa tai.Nesvarbu,kuriame krašte,amžiuje ir koks buvo tas daiktas,kuo mito tas žvėris,kokia buvo to žmogaus akių spalva.Visų jų užuomazga bendra.Svarbu- tai,kiek tu,suvokdamas save kaip neatsiejamą bendrumo dalį,lieki adekvatus laikui,savo asmeniui”.Šiuos žodžius išgirdau prieš daugelį metų ,kai skulptorių Vytautą Balsį užkalbinau Palangoje,besiruošiantį atidaryti  “Rojaus sodų” skulptūrų parodą A.Mončio namuose – muziejuje. Autorius papasakojo,kad šioje parodoje sukurti darbai – tai  nuolatinio ir sunkaus darbo rezultatas.”Kūryba-kaip užaugę vaikai.Tu juos myli,bet gerai supranti,kad vieną dieną jie užaugs ir išeis.Ir  tai savaime suprantamas procesas,nes be meilės nebūna kūrybos”, o  šnekėdamas apie menininko vietą” po saule”, tarė :”Svarbiausia yra eiti”.Interviu  gavosi ganėtinai trumpas,menininkas buvo pavargęs nuo fizinio darbo montuojant skulptūras. Be to,jis buvo ką tik grįžęs iš kelionės ,kur savo kūryba atstovavo Lietuvos menui Danijoje. Skulptorius , padovanojęs man puikiai išleistą bukletą apie savo kūrybą,nuėjo dirbti , o aš vaiksčiojau po ‘Rojaus sodą’ ir sustojusi prie kiekvienos skulptūros savęs klausiau,kaip tą darė ir pats parodos autorius:”Rojaus sodai”.Kas tai-poeto vizija ar doro žmogaus gyvenimo tikslas?Vieta,kur bus atleista už paklydimus ir žmogiškąsias nuodėmes ar atlyginta už sunkų kasdienį darbą?O gal tai ta vieta kur užmiršti viską,kas čia tau atrodė svarbu?”.

Šiandieną, gavusi didelę porciją kritikos apie savo publikuojamus straipsnius, dienorasčio struktūrą  ir estetinį vaizdą nejuokais suklusau. Gal iš tiesų mano buvusi ir esama rašliava neverta nei skatiko?Pasak mano draugės,pilnas internetas visko, tik skaityk.Mąsčiau,ar tai ką rašiau anksčiau- nebeįdomu,pasenę,nebeatitinka laikmečio reikalavimų? Visą vakarą varčiau savo dienorasčius,segtuvus su savo rašiniais,skaičiau juos,dėliojau į krūveles;čia tokie,čia anokie, klausiau  kaip turguj:”po kiek?”.Svarsčiau, kuriuos brangiau parduoti, o kuriuos -į šiukšlių dėžę.  Vargau tol, kol sutikau Vytautą ,vaiksčiojantį savo “Rojaus sode”.Jis , šelmiškai mirktelėjęs man akį, pakvietė  pasivaiksčioti drauge. Dabar mudu einame dviese.

Irena Valužė

2013 m.

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: