Gyvenimas – opiumas.Protingiems- stebuklas,durniams – mirtis.

Manau daugelis man pritars,kad pavalgius kažko saldaus, visada norisi sūraus maisto,ar atvirksčiai.Esu ne išimtis.Kai sutinku savo gyvenimo kelyje  nesuprantančių kur rytas,o kur vakaras, lekiančių kaip voverės savo gyvenimo cirke,norom nenorom imu ieškoti tų,su kuriais susitikus jausdavaisi pailsėjęs “dūšia”, o susipažinęs su  jų veikla,išvesdavai lygiąją-genealu.

Pirmą kartą Joną Vaišę sutikau jo dirbtuvėje Palangoje. Jonas, užkietėjęs  žemaitis, mylintis Palangą, moteris, muziką, žirgus ir dar daugelį dalykų, kuriuos vadina vienu žodžiu- Gyvenimas.

ImageImage

“Labai patinka žirgai”

Kai buvo visai mažas,senelio prašydavęs pajodinėti ant arklio,bet šis neleisdavęs,nes bijodavo,kad arklys gali jį numesti.Tad mažasis Jonukas sugalvojęs kitą dalyką.Darže,išrovęs morką,tampydavęs ją už lapų įsivaizduodamas,kad tampo arkliui už uodegos.Vėliau pradėjęs arklius karpyti iš popieriaus.Tie karpiniai, matyt, buvę visai neblogi,nes daug kas iš giminaičių išsivežiodavo(pasidovanodavo).Dabar, menininko dirbtuvėje žvelgdama į gana didelius paveikslus su nutapytais žirgais,paklausiau: ar vaikystės svajonė išsipildė? Jonas atsakė,kad gali būti,nors nupiešti žirgą nėra taip paprasta.Reikia ne kartą važiuoti į žirgyną,juos fotografuoti,kad pagautumei žirgo judesį, atskleistumei jo charakterį. Jonas Vaišė piešia ne tik žirgus.Menininką ypač “pakrauna” ir “iškrauna” gamta.Dažnai atsikėlęs penktą valandą ryto sėda ant dviračio ir išvažiuoja į gamtą pasiklausyti “pauksčių simfonijos”.Kartais gamtos grožis jam duoda tokį stiprų impulsą,jog gali joje ir “nukristi”.Jono Vaišės drobėse gamtos motyvai sudaro jo kūrybos pagrindą,tačiau kiekvienas kūrinys yra užbaigtas tik tada,jei meninkas jame gali iki galo išgauti tam tikrą spektrą spalvų.

“Norėčiau turėti visą gyvatyną”

Nuo pat jaunystės laikų Jonas labai mėgo šokti.Jau seniai tango melodijos yra pavergusios jo sielą.Net jam numirus norėtų,kad skambėtų tik tango garsai.Su šia muzika siejasi ir dar daugiau.Jis mano,kad muzika ir moterys jo gyvenime eina viena kreive. Pasak menininko,moterį jis visada įsivaizdavęs gyvate.Jam patinka gyvatės plastiškumas,jos grožis,pagaliau-paslaptis. Beje,vienos gyvatės niekada nenorėjęs turėti, jis visada svajojęs turėti “visą gyvatyną”.Nesvarbu, mano Jonas,jei už savo nuodėmes eis į pragarą, bet jis gerai žino,kad vienos moters niekada nemylėjo ir nemylės.”Jei pavasarį,papūtus vėjui,pamačiau moters šlaunelę,dešimt ar dvidešimt vyno butelių neatstos to jaudulio…Myliu visas pasaulyje moteris. Taip kaip nė vieno zebro nėra vienodo,taip kiekviena moteris yra nepakartojama ir įdomi”,- įsitikinęs menininkas.Yra bandęs piešti moterų aktus,tačiau nelabai sekėsi, jam tai buvę per stipru. Gal kiek nesisekė ir asmeniniame gyvenime. Gerai,anot Jono, jei kam pavyksta iš pirmo karto gyvatyne ištraukti ungurę.Tačiau su buvusia žmona Gražina jis labai gerai sutaria.Ji jam yra gera draugė,abu rūpinasi ir myli savo dukrą. Jonas Vaišė mano,kad gyvendamas ir užsiimdamas kūryba jis “kvėpuoja visu kūnu, o ne vien nosim”,todėl jis niekada nemeluoja sau , o kitiems pataria:būkite natūralūs.

“Jaučiu vidinį pasitenkinimą”

Apmąstydamas prabėgusius metus,Jonas mano,jog gyvenime nesijaučia esąs vienišas ar pasiklydęs.Jis jaučiasi laimingas.Baigė Kauno dailės mokyklą,turėjo puikius mokytojus(Žmuidzinavičius,Kontrimas,Klova),tačiau negalvojęs gyvenimą paskirti vien tik dailei. Iš pradžių taip ir buvę.Daugelį metų dirbo valdiškame darbe,kol vieną dieną prieš daugelį metų draugo rekomenduotas į jo namus atvažiavo žmogus ir užsakė jam nutapyti paveikslą su piliakalnių ir įvairių istorinių vietų vaizdais.Tuos Jono Vaišės darbus”užsakovas” eksponuodavo ir rengdavo parodas,prisistatydamas autoriumi. Į Maskvą yra iškeliavę apie 30 menininko darbų.Nuo to laiko Jonas nebepaleido iš rankų teptuko.Kaip jis pats sakė:įsivažiavęs.Kurdamas jaučia vidinį pasitenkinimą, tarsi rogutėmis čiuožtų nuo pakalnės:”Aš dar lekiu,o kai sustoju-nežinau”.Jonas mano,kad žemėje yra labai daug gėrio,todėl jis dar neketina jo ieškoti danguje.Jaunystėje pamiltas erškėtrožės žiedas meninką jaudina ir šiandieną.Tačiau laukinis erškėtrožės žiedas yra labai trapus.Nuskinsi-ir grožio nebėra…Jonas Vaišė yra romantikas iš prigimties.Jis mano,kad pats asmuo,neturėdamas romantikos,susikuria nostalgiją.Ypač tai būdinga jauniems žmonėms,nes jie,nebeturėdami ką daryti,pradeda svaigintis. Palangiškis menininkas mano,kad seniai yra perpratęs žemaitišką filosofiją.Pats turi daug draugų,su kuriais malonu susėdus pasikalbėti ar išgerti taurelę,tačiau Palanga jam yra labai materialus miestas ir daugelis iš jo pažįstamų taip pat sumaterialėjo.Jonas Vaišė mano,kad būtų labai gerai,jei žmogui numirus-kūnas išnyktų,o kol gyvena-niekas negali nueiti perniek…

Joną Vaišę paskutinį sykį  sutikau Palangoje šią žiemą,kai svečiavausi Lietuvoj. Mane atpažinęs, “vaišiškai” pridūrė:”aš ir galvoju,kieno čia tokios gražios kojos pareina”.Pasiguodė,jog akys silpnai bemato(Jonas visada turėjo regėjimo problemų), žiemos metu  mažiau šviesos , produktyviam darbui laiko lieka taip pat mažiau. Persimetę vienu kitu žodžiu,išsiskyrėme.Jis sau,aš-sau. Pasiliko ,tik Artumas.

Išvažiuodama iš Lietuvos niekada neužmirštu nors minutei užbėgti į netoli autobusų stoties esančią “Jovos” kavinę Palangoje, kurioje ant sienų kabo keletas įspūdingų menininko darbų.Pabuvojus tarp jų, galiu keliauti toliau…

Irena Česnavičienė-Valužė

2001-2013 m.

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: