Stebuklas – skruzdės kūne

Stebuklai Žemėje ir Kosmose vyksta nuolat. Mes juos matome , arba nematome. Kai įvyksta nelaimė (mirtina liga) žmogaus protas (o gal ne jis) leidžia mums į kažkokius mums nesuvokiamus reiškinius pažiūrėti iš naujo. Koks atomas glūdi mumyse? Perskaitęs, ar pamatęs filmą apie neįtikėtinus reiškinius susimąstai: kaip galėjo nutikti, kad žmogui, kuriam buvo skirta gyventi tik keleta mėnesių , į galvą šovė mintis iš plastmasinių butelių (sukarpius) pastatyti  piramidę, toje piramidėje užveisti sodą ir nustūmus mirtį į šalį, užauginti džiaugsmą gyvenimui ? Kitam pasmerktąjam padėjo bėgimas . Kas dieną nubėgęs po dešimt kilometrų, šiandieną jis laksto vienas (pametęs ligą). Pagaminti savo rankomis motociklą buvo kito, paskutinę vėžio stadiją turėjusio  žmogaus, viename mažame Rusijos kaimelyje, paskutinė svajonė. Nuo tos lemtingos minutės, kada žmogus ėmėsi darbo, praėjo dešimt metų. Per tą laiką žmogus ne tik savo rankomis sumeistravo motociklą, bet įkūrė savo verslą. Gydymas delfinais – pripažintas jau ir medikų. Visos šitos, o ir tūkstančiai kitų panašių istorijų verčia susimąstyti:ar tai, kas vyksta aplink mus yra fikcija, ar stebuklas . Kas esame mes, iš ko sudėtas mūsų organizmas? Nejučia į galvą ateina mintis, jog  ore, galvoj, širdy, plaukuose, judesy, mąstyme, esame ne kas kitas, kaip mus supančios molekulės. Jos verčia pasirinkti tai, kas tuo metu yra svarbiausia. Kitaip tariant-suranda išeitį.

Esu savo kailiu patyrusi, kaip tai atrodo.Vieną dieną, nežinau kieno vedama, sėdau ir atvažiavau į nedidelį žvejų miestelį prie jūros. Pirmą kartą atvažiavusi nustėrau suvokusi, jog aš jau čia esu buvusi. Visur, kur tik pagalvojus žengdavau- ten ir atsidurdavau (noriu valgyti-ateinu prie mažos bandelių parduotuvės,pailsėti-užsuku į kiemą ir atsisėdu ant seno,seno suolo. Žiūriu į taip matytus namo langus,o prispyrus žemiškam reikalui kojos nuveda į gal daugiau nei prieš šimtą metų statytą miesto tualetą). Nemeluosiu,tąkart per nugarą nubėgo ne vienas šimtas skruzdėlyčių (keistas jausmas). Praėjo  dešimt metų. Mažas miestelis  prie jūros  tapo mano gyvenimo neatsiejama dalimi. Kai stoviu tarp savo keturių krantų ,kurie sujungti jūra ,įlanka ,tiltu ,nuostabiom apylinkėm juntu tą energiją, kuri mane pakrauna ir padeda gyventi  (kaip sugrįžus į namus). Nežinau , gal ši vieta -tai mano organizmo išsaugota informacija, o gal man ją padovanojo Kosmosas? Bet  kuriuo atveju- esu laiminga turėdama savo   kaimą (taip aš jį  vadinu), kuris visada mane pasitinka išskėstomis rankomis.

Kiekvienas tur būt esame išgyvenę netektis, kada artimieji gęsta diena iš dienos, o tu jiems gali  padėti nebent tik malda. Aš kalbu apie mūsų gyvenimo rykštę-vėžį. Palaidojusi tėvą ir seserį galiu teigti ,jog paskutinę vėžio stadiją turinčiam žmogui reikia ne hemoterapijos (ji  padeda tik greičiau jam išeiti). Jam reikia padėti išpildant jo paskutinius norus. Jei ligonis svajoja nuvykti į kalnus-atraskime lėšų  jo svajonei realizuoti, jei sugrįžti į namus-vežkimės namo, jei prašosi kunigo -pakvieskime šventiką (tik niekada tuo neužsiimkime patys). Palikime viltį Gyvenimui. Ji stipresnė už mirtį.

Keturi krantai

Ilgoje kelionėje  ieškojau aš savojo kranto

trumpam prisiglaudus priglusdavau

atoslūgių jūrose

audrai užkilus

ilgai gelmėse gyvenau

ten saulės mažoka

ten pinklių daugiau nei planktonų

kovoj žūtbūtinėj laimėti…

bet štai

saulės blyksnis iškėlė mane viršum kranto

tikėti

po tūkstančio ,tūkstančių

metų

pakylėta viršum debesies

stebėsiu ar stebėsiuos

kaip šviečia ant kranto

keturi žiburiai

keturi meilės uostai.

Image

Teignmouth,

Anglija

Irena Valužė

2013 m.

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: