Vasaros su Aliodija

Džiaugiuosi, jog man teko didelė garbė susipažinti su nuostabia moterimi, Lietuvos baleto žvaigžde Aliodija Ruzgaite, kuri niekada neįsivaizdavusi savo gyvenimo be Lietuvos ir Lietuvos pajūrio.Prieš dešimt metų, Aliodija Ruzgaitė per Šv.Joną birželio  24 d.šventė garbingą savo 80 metų jubiliejų.Tada, Palangoje, mažame Aliodijos kambarėlyje,kalbėjomės ,atrodytų, apie labai paprastus dalykus. Šiandieną , telefono ragelyje išgirdusi Aliodijos balsą nudžiugau dar labiau. Ji mane prisiminė ir  mudvi  kaip dvi  seniai besimačiusios draugės kalbėjomės apie ,atrodytų,dar paprastesnius dalykus ,vadinamus vienu žodžiu -Gyvenimas. Ponia Aliodija savo amžiaus neslepia. Šį birželį ji švęs garbingą 90-metų jubiliejų. Supratusios, kad nuo mūsų paskutinio susitikimo prabėgo dešimtmetis ,abi nusijuokusios pasakėme: “rodos,tik metai praėjo…” Man,  2001-2003 metų vasarų susitikimai buvo ir yra tas laikas,kokiu aš jį noriu prisiminti. Matau Aliodiją Ruzgaitę, gražią moterį, einančią aukštai iškelta galva,grakščia balerinos eisena Palangos gatvėmis;švytinčia vidumi ir išore.

Image

“Niekada nesakau :mano laikas”

“Esu saldumynų alkoholikė,galiu per dieną suvalgyti dvi plytas šokolado,tačiau esu abstinentė,todėl tai kažkiek kompensuoja”. Vieną vienintelį kartą Aliodija išgėrė “Anyksčių likerio”,-kai baigėsi karas.Jos tėvelis taip pat nevartojo alkoholio,buvo šviesi asmenybė(pedagoginės mokyklos įkūrėjas,rašė vadovėlius pedagogams).O Aliodija nuo jaunų dienų norėjo tik šokti.”Krikšto mama nuvedė į Kaune veikusią teatro studiją,pakilnojau kojas ir priėmė”,-apie karjeros pradžią kalbėjo ji. Nuo to karto baletas užvaldė ją ir iki 66-metų amžiaus ji liko ištikima savo pasirinktai profesijai.Baigusi Marijos Pečkauskaitės privačią gimnaziją A.Ruzgaitė įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą,studijavo filosofinės literatūros pagrindus,puikiai išmoko prancūzų kalbą.Iš atminties Aliodija vardijo matytus spektaklius,sutiktus savo gyvenime žymius žmones.Likimas lėmė pakeliauti ir po pasaulį.Porą kartų buvo Amerikoje,lankė muziejus,domėjosi šiuolaikinio šokio menu,praplėtė savo akiratį.Yra išleidusi knygą “Lietuvių baleto kelias”,auklėjo jaunuosius talentus Čiurlionio meno mokykloje ir,kaip pati pajuokavo:”mano auklėtinės jau pensininkės”.Anot Aliodijos Ruzgaitės,balerinos profesija yra išskirtinė profesija moteriai,nes joje greičiausiai pastebi savo amžių,todėl Aliodija tik karjeros pabaigoje,būdama 34-erių pagimdė sūnų. Visada gyvenusi  tikrą gyvenimą:lankė įvairius kultūrinius renginius,domėjosi pasaulyje vykstančiomis muzikos bei šokio naujienomis,rašė straipsnius “Muzikos barams”.Kalbi,maloniai besišypsanti, elegantiškai atrodanti garbaus amžiaus sulaukusi moteris teigė,jog malonu prisiminti praeitį,bet ji niekada savo kalboje nevartoja žodžių “mano laikas”.

Palanga prisiminimuose

Nuo 1932 metų Aliodija Ruzgaitė kartu su P.Klimo dukra daugelį vasarų linksmai praleido atostogas Palangoje mokytojų profsąjungai priklausiusioje viloje “Romeo ir Džiuljeta”.Ji prisimena J.Basanavičiaus  gatvėje buvusią “Ledainę”, šalia tilto stovėjusį restoraną,kur klausydavosi A.Šabaniausko dainų,A.Jonušo vadovaujamo pučiamųjų orkestro koncertų parke.”Vakarais eidavome susikabinę už rankų ant tilto,ant Birutės kalno uždegdavome laužą”.Jauno žmogaus sąmonėje užsifiksuoja įspūdis,kuris pasilieka visam gyvenimui,o matyti vaizdai gyvi lyg nuotraukoje.Baleto šokėja prisimena,su kokiu džiaugsmu po kurortą važinėjosi vienintele jame buvusia atvira mašina,vadinamu “kaliošu”.Įlipus į mašiną prie kurhauzo,galėdavai nuvykti iki Nemirsetos. Žinoma,anais laikais kurorte buvo ramesnis gyvenimas-šiandien jis pasikeitęs, bet Palanga Aliodijai išliks tokia,kokią jai visada norėjosi matyti. Tai miestas, į kurį visada sugrįžtama.

Ponia Aliodija tvirtai įsitikinus,jog žmonės,atsidavę menams,negali būti blogi.O jei dar esi pataikęs į savo profesiją,tai jokie sunkumai nebaugina.Kai pati su Valstybinio muzikinio operos ir teatro artistais atvažiuodavo gastrolių į Palangą,visą dieną kratęsi kietuose sunkvežimiuose,vakarais šoko “Faustą” nedengtoje scenoje vasaros estradoje.Su ilgesiu ponia Aliodija prisimena,kaip jai patikę “Vasaros” bei “Jūros” restoranai ir gerai būdavę su gera draugų kompanija pašokti. “Įdomūs šokiai ten vykdavo.Vienas draugas man buvo sakęs per daug nesiraityti.Juk net tango kažkada buvo uždrausta šokti,”-juokavo  šokėja. Aliodija visada mėgdavusi rengtis ryškiais drabužiais,ir jai nė motais,ką apie ją pasakys kiti žmonės. Ji rengiasi pagal savo nuotaiką.  Ponia Aliodija  septyniasdešimt metų vasarojo  Palangoje, todėl man norėjosi paklausti: kas ją čia taip traukė?”Vadinasi, kažko trūko. Aš ne viena tokia.Trauka jūrai, parkui-vienišiams ir ne vienišiams. Pats maloniausias metas-birželis, kai žydi alyvos, jazminai.Patys gražiausi sentimentai, kai šokau su teatralais.”

Gyvenimo džiaugsmas

“Aliodija save laiko laimingu žmogumi. Turi sūnų. Su vyru išsiskyrė, kai suprato,jog esantys visai skirtingi žmonės.”Jaunystėje buvo visokių kavalierių,vėliau ne.Vienintelė meilė išvažiavo į Ameriką.”Kai susitikome po daugelio metų, siūlė likti,bet aš nenorėjau.”.Platoniška meilė tilpo laiškuose.Paskutinį laišką nuo jo gavo, kai jo jau nebebuvo. Aliodiją visada siejo meną mėgstantys žmonės.”Palangoje bendravau su Dvarionais, Griciais. Senųjų inteligentų nebėra,tačiau Aliodijai patinkdavę viskas,kas vykdavo kurorte,o bendrauti su žmonėmis-pati didžiausia gyvenimo vertybė,- sakė ji. Kažkada,vaiksčiodama Amerikos paplūdimiais, ji dažnai savęs klausdavo,ko gi jai trūksta?Dabar galvoja,jog žmogus turi augti ten, kur jis gimė, nes žmogų visą gyvenimą supa vietos aura, pasirinktos profesijos džiaugsmas.Ir tik tada,kai ateis laikas,galėsi drąsiai pasakyti:likimu nesiskundžiu. Atrodytų,visada optimistiškai nusiteikusiai Aliodijai prabėgęs laikas-tai lyg grakštus balerinos šuolis į rytdieną,kurią ji nori matyti ,pajausti, išgirsti?Trumpam susimąsčiusi Aliodija Ruzgaitė prisipažino: “Karas, nepritekliai, netektys, artimųjų ištrėmimas į Sibirą, draugų bei draugių emigracija, klubo operacija.Visa tai grūdino, prie to teko priprasti”.

 

Pažadas duotas

Savo senoje užrašų knygelėje suradau Aliodijos telefono namų numerį.Neturėdama jokios informacijos ,kaip  sekasi mielai mano Aliodijai ,nerimavau tol ,kol telefono ragelyje išgirdau žvalų jos balsą. Nudžiugau kaip vaikas. Aliodija puikiai mane prisiminė,todėl pasilabinusi Aliodijos visų pirma ir paklausiau: ar į Palangą bevažiuojanti? “Ne, guliu lovoj”,-linksmai nusijuokusi atsakė ši. Jau penki metai, kai tik jos bičiuliai P. Skirmantas, J.Terleckaitė nuvykę į pajūrį paskambina jai ir “duoda ” paklausyti jūros ošimo. Tik mėnuo,kaip Aliodija grįžo iš Sapiegos slaugos ligoninės,  namo. Dabar jos rūpestis peržiūrėti ir pataisyti raštus (600 straipsnių).Kaip pajuokavo, reikia visus prisiminti;mirusius mokytojus,savo mokines-pensininkes,o dar nuotraukas atiduoti į archyvą,paskutinius saulėlydžio memuarus parašyti. Darbo daug. Vakarais, lovoje ,Aliodija klausosi savo mėgstamiausios pirmosios Lietuvos radijo stoties,ar pergyvena,žiūrėdama “Mezzo” TV programą (baleto klasika) .Moteriškai pasišnekučiavusios, palinkėdamos viena kitai stiprybės, pažadėjome  šią vasarą būtinai susitikti Aliodijos Ruzgaitės namuose, Vilniuje. Manau, mudvi žodžio laikysimės.

Irena Česnavičienė-Valužė

2001-2013 m.

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: