Eilės

Aš myliu visus

Žmones

Man brangius ir svetimus

Žmones

kaip, rodos, paprasta ištart

veiduos, delnuos ir meilėje nuskendusius…

Žmones

iki skausmo pažįstamus

kaip Žemė-

Sugrįšime į ją

visi!

Viltis – nevilty ?..

Dangaus tylioji žvaigžde

pasakyk

kur ta stiprybė žmogaus

kas esame mes?

daiktai bestuburiai

ar tik kelio ženklai?

kur mūsų širdys ?

vilty – nevilty ?

gal vaiko delnuos

gal meilės prasmėj – beprasmėj ?..

tyli

tu nieko man nesakai

spindulį ištiesi

ir nusišypsai…

Į kitą krantą

Ąsotį meilės

Ąsotį skausmo

Išpilu po lygiai

Į upę savo

Tolyn nuo tavęs…

Versmė pagauna – šniokščia, ritas

Aplenkdama šiukšles

Nusidaužydama kelius

Į klastingus krantus

Tolyn nuo tavęs…

Nusineša

Mano rankų šilumą

Atvirą širdį

Svajonę svajoti

Ir tai, kas brangiausio

Tolyn nuo tavęs…

Gyvenimo upe,

Meldžiu,

Suteik man jėgų

Irtis į priekį

Ar nendre pavirsti

Toli nuo tavęs…

Nežinau upės kėslų:

Nešti ar paskandinti mane

Įkvepiu gurkšnį lemties

Padedu širdžiai alsuoti…

Plaukiu …

Tolyn nuo tavęs.

Abejonės

Abejoti draugu – nuodėmė

Abejoti savimi – pragare sudegti

Abejoti žmogumi – savęs nekęsti

Vaikštau  žeme, mąstau,

Kartais pakišu  galvą

Po  giljotinos kirviu

Nukrenta ji

Ir vėlgi mąstau : ar palengvėjo?

Gal ir lengviau

Nuo kvailybėm išpusto kūno

Tačiau …

Kraujas aptemdo mano vis dar spurdančią širdį

Plaka delnuos…

Nuodėmę savo

Nuplaunu rasa,

Pragaro ugnį – tiesa,

Biaurastį – GYVENIMU !

Moteris

Riksmas į šviesą

Kančia užrakinta namie

Žemuogių sauja

Jūra ir krantas

Žemė esi

Žalioji vasaros spalva

tu apakini žmogų

smaragdo šviesa.

Žalioji vasaros dukra,

tu sujungi meilei ištroškusias širdys

pagirdai ryto rasa

paukščiui surenti būstą

sielai – paveikslą

Žemei – Viltį:

augti,

duoti derlių,

ruoštis vestuvėms.

Jei nebūtų

bemiegių naktų,

pasimatymo valandų

akis pakelt į dangų-

širdį pripildyčiau

tylos ir ramybės.

Jei nebūtų manęs ir tavęs-

mintys lyg paukščiai išskristų,

akių upeliai išdžiūtų,

pavargusios rankos nusvirtų

kaip sodai,

nusiaubti uragano.

Galbūt kažkas kitas klajotų;

vaiduoklis ar mano šešėlis

tabaluodamas kojomis

sėdėtų ant nudžiūvusios medžio šakos.

///

išėjau brėkštant į sodą

musė saldžiai miegojo

obelų žieduos…

Pasiilgau Tavęs, Nepažįstamo…

gyvenimas mano ritas

lyg bangos atgal

tebūnie, tik…

nebenoriu melo, apgaulės

karčių tavo žodžių

peiliu sudrąskytų,

nebenoriu sugriuvusio namo,-

šalta jame

net gulbės sparnų nebenoriu

kas man iš jų

jei plasnot negaliu.

Lyg skenduolis stveriuosi

už švelnios jūros putos

dar šaukiu

kai jau šaukt nebemoku

dar šypsausi ašaroj savo

dar sugrįžus į krantą tariu:

-Sveikas, Nepažįstamas mano…

Vasara

Išbėgau iš namų

Į pievą

Parsinešiau gėlių

Didžiulę puokštę

Dabar – žvelgiu į jas

O jos – į mane

Ir šypsomės, ir juokiamės, ir verkiame…

Taigi:

Jei linksma, liūdna ar graudu

Išbėk į pievą

Parsinešk gėlių.

Vakaras sode

Dangau, nepyk, šįvakar tikrai pasigėriau…

Vaikai uždegė laužą

Šalia braškės kvepėjo

Pieva apsunkus lingavo

Iškėlusi puokštę gėlių

Sėdėjau ant prieklėtės slenksčio

Jau temo

Miškas sutemas glaudė ir supo savo glėby

Tyliai šaltinis čiurleno

Savo giesme migdąs medžius ir paukščius

Apkvaitus žiūrėjau

Į šį mažą pasaulio stebuklą

Kėliau taurę lemties:

Už jaudulį vasaros sutemų , už būtį, palaimą

Gyvenimo troškulį numalšinti

Žemės skoniu

Dangau, nepyk, šįvakar tikrai pasigėriau…

Netikėk, jei dar tikisi

Nemylėk, jei dar noris mylėti

Tu bandai kas tikra – paslėpti

Kas atmiežta melu – išgert ligi dugno

///

Dieve, Žemės kūrėjau,

ar atleisi mums nuodėmę

saldųjį obuolio kąsnį

praryti

suvilgius gomurio ašara?

Netikėk, jei dar tikisi

nemylėk, jei dar noris mylėti

prisikalę prie kryžiaus

kraujuoti,

nejaučiam skausmo

šypsomės miniai žioplių

tokių pat

kaip aš

arba tu.

Mano eilės-

Mano draugės

Susėdusios nakties labirinte

Ieško manęs,tavęs,

Gal dar žemės ašies

Atsiremti.

Mano eilės-

Žydintys sodai

Žiedlapiais sninga…

Paglosčiusios medį ir žolę,

Ir žmogų…

Kartais užkaukia vėjais

Sustingsta…

Apanka…

Jei žodžių pristinga.

Mano eilės –

Atverti vartai į nežinią

Jei išdrįsi įeiti –

Būsiu Laiminga!

Meilės vizija

Meilės ugnis

Sudegina mus

Lieka žarijos:

Kaitrios , skaudžios, ranka nepasiekiamos, širdimi neišmatuojamos

Amžiams pasmerktos

Drugeliu virpėti

Angelų sparnuose.

Kas mes esame, žmonės, be meilės?

Kam saulė, kam jūros muša

Jei meilės nėra

Nei krislo

Tikėti?

Mes patys kalti

Dėl to, ko šiandien neturim

Dėl to, kad šiandien

Kažkam kažko nepasakėm

Pačio brangiausio…

Meilės vizija

Ji toli ir arti

Kaip mudu kadaise

Vienas kitam neatleidę.

///

Prarasti

Ir vėl iš naujo gyventi

Gerai

Jei laikas

Mūsų varžovas

Gerai

Jei rankos dar tiesias

Į saulę

Ir jūros muša

Prie tavo ir mano kojų

Lopšinė

Ar tu žinai,

ko trokšta moteris?..

Kai laikrodis dunksi

į rėkiančią tylą

kai oras nebejaučia svorio

kai žvaigždės šviesas užgesina

moteris trokšta –

lopšinės…

Paliesk jos pavargusį kūną

į akis pabučiuok

įsupk ją į minkštą

apklotą

priglausk prie krūtinės

ir tyliai niūniuok…

Sakysi, užaugom,

nevalia čia kvailioti

pažvelgsi į ją – nusijuoksi

bijai apsirikti

tad Rytui spręsti paliksi

Tačiau…

Kiek daug mes netenkam

nakty neištarę

nei vieno žodelio

iš jos dainų kraitės…

Kiek daug mes netenkam

nustoję liūliavę

jos kūną

ir širdį…

///

kol dar neužaugom

kol upė vandenį tyrą

dar gena

kol pauksčiai

dar suokia

balsais stebuklingais

kol dar aidi sidabrinis šulinio aidas

kol dar moterys laukia lopšinės.-

Mylėkim.

Bepročiai ir yra bepročiai…

Toks nekenčia žydinčio sodo

ūkanos ir saulės

Jis bijo visko

kas į viršų stiebias

Bepročiai ir yra bepročiai…

Baltais vyzdžiais jie stebi mus,

kvailelius,

norinčius dar gėlės žiedą nuskintą pakelti

Jie stebi mūsų rankas

ištiestas į saulę

ir akis

ieškančias mylimo

Jie stebi

mūsų praviras lūpas

geriančias tiesą.

Ruduo pajūryje

Ramybė užgula dangų

Palaiminga skraiste

Apkabina

Pavargusios bangos ritas

Bučiuodamos krantą

Žvejų valtis jūroj baltuoja

Gyvas taškelis mintims susitikti

Dar šilta, dar gera

Vienas kitas praeivis

Saulė ir lietus kartu susitinka

Nepyksta

Danguj vietos nestinga

Širdį užlieja palaima

Čia būti, užuosti, matyti

Ant kopos sėdėti

Šalia svirpiant svirplio klausytis

Ar sekundę su žuvėdra pakilti…

Nuostabus metas

Tikrumui

Laivelis toli, o aš taip arti…

Namų ilgesys

Kūdikis panašus į rožę

savo kvapu, gležnumu, spalva

Tas žiedas be spyglių

mintyse, širdyje, delnuose

///

atsinešę dalelę rojaus

savo delnuos

suglumę galvojam:

kas išdrįso mus išvaryti

iš Edeno sodo?..

///

savuos namuos

jau slenkstis bado kojas

ir šulinio gaivus vanduo

įstringa gerklėje

///

Kūdikis panašus į rožę

savo kvapu, gležnumu, spalva

Tas žiedas be spyglių

mintyse, širdyje, delnuose

Kuo būti

kad rože pavirstum iš naujo?..

Nesuprastas

Kaip žibintą ūkanotą dieną

savo sielą išskleidęs

eini per akmenys, beldiesi į beveidį langą

klausi:

-Ar nešalta, ar gerai jautiesi?..

Tačiau dažnai nutinka taip:

užkliuvęs už akmens keliesi

eini pro beveidžius langus

bevardžius žmones

ir ūkanoj nuskęsti

pats.

Dainuojančiai širdžiai

Dainuojančiai širdžiai

Aš maldą sudėsiu

Sunertais pirštais

Ją apkabinsiu

Dainuojančiai širdžiai

Aš dainą sudėsiu

Kad spinduliu skristu

Pas tą, kuris laukia

Dainuojančiai širdžiai

Dovanosiu Dievo artumą

Tą audeklą šventą

Nuo skriaudų pasislėpti

Dainuojančiai širdžiai dar reikia

Manęs ir tavęs

Paukščio giesmės

Ryto rasos, sutemų grožio

Jūros baltos putos, saulės ir žaibo…

Sudėsiu

Aš viską sudėsiu

Ir tau dovanosiu.

,,,

Kaip išvaryti baimę?..

Išeiti pačiai?..

Nei velnio taip neišeina

Ji sliūkina

Ji dvokia

Ji temdo mano akis.

Baimė-

Antžmogis šitas

Geležinė kaukė

Kad klykt negalėčiau.

Baimė-

Baisi prostitutė

Pamynus po kojom

Mano garbę ir sąžinę.

Mano mintys-vaiduoklės

Kasnakt

Lipa iš lovos…

O jei…

Jeigu aš jas pažabočiau?

O jei…

Jeigu jas uždusinčiau?

Ir liepčiau miegoti per amžius?

O jei…

O jei…

O jei numirsiu kartu?

Poetui Doniui Remiui

Diena man atnešė

Pilną pintinę kregždiško džiaugsmo.

Ant mano lūpų

Ant mano širdies

Ji atnešė žydrąjį dangų

Ir įsileido vidun…

Besiblaškančiai sielai

Iš motinos raudų

Sudėčiau dainą

Balta skraiste

Apglėbčiau skausmą

Sugaučiau vėlę

Ugnelę tą nematomą

Priglaudus prie širdies

Ilgai laikyčiau.

Ateičiau rytą, vakarą

Tada, kai šauktum

Tada, kai skausmas Tavo

Nebejaučia erdvės

Klajokle Tu, vėlele,

Plaštake  vienadiene,

Paklausyk,

Kaip  cypia graudžiai

Palinkus svirtis

Prie šulinio peties

Kaip ošia jūra

Dūžta bangos

Kai gintaro krante

Pranyksta Tavo pėdos.

///

Plaštakė tyliai nutūpė

Ant žemės veido

Linguojas, supas

Ant laikrodžio ašies…

Blogi ketinimai

Išlindo gyvatė pajutusi saulę

Ne ryto metą, o gilų dienovidį.

Jei gimus esi gyvate

Tu renkiesi geriausią:

Tik šviesą, tik saulę, tik mėlyną dangų

Dar vandenį tyrą ir, žinoma, auką –

Geriausią.

Sakysit –smulkmė ?

Nejuokaukite, ponai,

Geriau jos protui nulenkite galvą

Užuosti, tyliai prišliaužti, paruošti geluonį …ir spjauti

Tada,

Kai nieks to nelaukia, kol tiki ir myli, saujoje viltį  suspaudę

Dar laiko

Dar poterius šneka ir prašo lemties

Nejuokauti.

Deja, gyvatė nelaukia

Atlikusi darbą, tulžim nusiprausia, savy nusijuokia ir, greitai pradingsta, dryžuota…

Tylu, lyg nieko nebuvę

Ne, ponai, aš klystu

Vietovardis liko.

Laikas ir mes

Jaučiu laiką kaip gyslomis tekantį kraują

Jaučiu kaip kartais jis muša į galvą

Norėtų ištrūkti iš šio uždaro indo ir lėkti kaip vėjas

Tačiau…

Kažkas jį sulaiko

Vis verčia sugrįžt į namus.

Jaučiu laiką kaip neaprėpiamą erdvę

Susiliejus su juo, pakimbu jam ant kaklo

Atiduodu mintis, svajones, karčias ašaras ar kvailą juoką.

Kartais

Rėkiu jam

Į veidą

Kai nežmoniškai sopa,kai tiesa tamsą perplėšti noriu

Kai ieškau savęs ir bučinio tavo

Ir žmonių,-

Mylimų ir mylėtų…

Esu vergeta

Ant akmens suklupus meldžiuosi

Įsileisk, dar pabūkim,

Dar žodžiai užstrigę gerklėj

Dar noriu  sėklą įmesti į žemę

Ją subrandinti

Kad vėliau

Iš dangaus

Į save pažiūrėčiau.

Pakalnutė

ką tik sniegas ištirpdė savo baltą kepurę

saulė dar šykščiai spindulį tiesia

miško tamsoj pakalnutė kelia žydintį stiebą

varpeliais sugaudžia tyliai

ir per žemę nuvilnija svajinga daina.

Kaip viskas gražiai surėdyta:

augti

jausti po kojomis žemę

svaiginti…

ir viskas tik jam,

pavargėliui žmogui,

kurs dažnai nusivylęs klajonėm

ieško namų, žmonių ir saldaus aromato.

Stebuklinga pavasario gėle,

miškų karaliene,

skambėk tu per amžius

žadinki žemę ir žmogų.

Vienatvei

Ėjau, klupau ir vėl kėliaus

Taip metai bėgo tolyn nuo manęs

Šildžiau kitų žmonių ašaras

Savas užgniaužus gerklėj

Lyg buvau, lyg dar niekur nebuvus…

Vis viena ir viena

Savyje pasislėpus

Nieko sau nepaėmus…

Vis viena ir viena

Į žvaigždes aš žiūrėjau

Dar snaigei leidau nutūpti

Ir nusijuokti iš šio kvailo žaidimo

Dar gėlę paglosčius

Puokštę spalvų į namus parsinešti

Dar popieriaus lapą mylėti

Aistrą numalšinti jame

Dar širdį dainuoti išmokiau

Kai lūpos tylėjo

Vis viena ir viena

Laukiau kažkokio stebuklo

Gal kas pasikeis?..

Vis viena ir viena

Vienatve gaivinausi

Bet žvakė kažkada juk baigia užgesti

Viena, be ugnies.

Prarastoji

Užsklęsta velkė

Kamaroj

Plazdėjo ir daužės lyg paukštė

Širdis.

Nubėgo laikas

Palangėm

Suaižėjusio rėmo graudus

Atspindys.

Tuščia…

Voriukai tvirtą tinklą sau pina

Braido šešėliai pavargę

Surūdijusi velkė

Kamaroj

Kikena…

Aušra

Šampano purslai

Lyg spjūviai į veidą

vis tiško ir tiško

Lemties karuselėj,

skrendi

lyg paklydusi snaigė

ieškai tylos ir ramybės

draugo ir mylimo

auštant

ištirpsi saulės lašeliais

apkabinusi Rytą.

1993 m.- 2oo3 m.

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: