Mano puikioji Iliuzija…

Paskutinis dienoraščio puslapis ,kaip paskutinis rudens lapas,- su liūdesiu palikęs dangų ir nusiritęs ant šlapio asfalto…Jeigu turėjau gyvenime alergiją, tai ji buvo  tik nuo to pilko ir kieto grunto, kurį sugalvojo žmogaus gerovei aplipdę juo visą žemės rutulį.Visada žavėdavausi ir žaviuosi augalu, kuris su didžiausia jėga per mažiausią plyšį išlenda, o išlindęs -sužaliuoja visa savo esybe būti čia ir dabar… Mes ,žmonės, esame  akli visa tai pamatyti ir pajausti. Mums reikia pinigų ,namų, būti pranašesniems už kitus. Mes savo gyvenimus parduodame” tuštybių mugėse” už tai nieko negavę.

Kodėl žmonės nemėgsta čigonų, ar panašių į juos? Žmogus bijo būti laisvas? Jis bijo virš savo galvos turėti dangų  ir klajoklio gyvenimą (kraują,tekantį jo  gyslomis?). Liūdna, mažai Žemėje liko vietų ,kur teka švarūs vandenys, kur žmonės jaučiasi esantys jos vaikais. Jie vaikšto basomis kojomis, šoka, dainuoja ir gerbia savo protėvius.

Aš tikiu, jog ateis toks metas, kada žmonės nebekreips dėmesio  į visokiausius blizgučius, kuriais užverstas visas žemės rutulys. Jie išsiaus, vilkės palaidus ir paprastus drabužius , kitiems nei tų nereikės. Jie prausis veidą ryto rasa, vakaro sutemas pasitiks su malda savo lūpose. Tėvai mylės vaikus, o šie-gerbs tėvus. Viskas bus kitaip ,viskas. Tautos sudės ginklus ,apsikabins, žmonės pajaus vienas kitą. Jų širdys pradės plakti vienu ritmu. Jie išgirs Žemės balsą…
Aš tikiu,šventai tuo tikiu.
Image

Odė piktžolei

Irena Valužė           “Mano dienoraščiai”

Namai, į kuriuos gera sugrįžti

CK1FbDC4BFWE50atMQbgfrYB

Kazimieras ir Daiva Kšanai su anūku Matu 2000 m.

Pamenu,kaip “Klaipėdos ” dienraščio “Šeimos” puslapio atsakingoji redaktorė Ramunė Šeštokienė pavedė man apsilankyti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesoriaus,choro dirigento Kazimiero Kšano ir Menų fakulteto Muzikos teorijos ir istorijos katedros vedėjos docentės daktarės Daivos Kšanienės namuose,buvau truputį sutrikus.Tada man atrodė,kad gal aš per “menkas” žmogelis kalbėtis su tais,kurie atstovauja Lietuvos elitui. Mano abejonės išsisklaidė vien tik pravėrus Kazimiero ir Daivos Kšanų buto duris. Kartais žmogui reikia tik  vieno padovanoto šypsnio ir malonaus žvilgsnio,kad suprastum, jog šiuose namuose paprasčiausiai gera būti…

Žvilgsniai

Kaip juokaudami prisipažino patys sutuoktiniai,prieš 35 metus važiuodami Vilniaus gatvėmis,vienas į kitą pažiūrėję,matyt, ne bereikšmiais žvilgsniais.Toje pačioje Konservatorijoje,tik kitame kurse studijavęs Kazimieras,pasak ponios Daivos,bandęs ją merginti. Kad ir kaip ten buvo,tačiau netrukus,kai abu atvyko į Klaipėdą pagal paskyrimą dirbti,susidraugavo. 1966 metais Klaipėdoje inteligentijos buvo mažai ,tačiau bendraudami su sau mielais žmonėmis,jiedu geriau pažino vienas kitą. Tuo metu kazimieras dirbo dirigentu Liaudies operoje, o ponia Daiva- muzikologe,dėstytoja.Šiandien,praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, Daiva ir Kazimieras Kšanai su pasididžiavimu sau prisipažįsta esantys dėkingi likimui,kuris suvedė juos mieste prie jūros,kuriame tiek daug erdvės…Meilės savo miestui juodu norėtų palinkėti ir jaunesniajai klaipėdiškių kartai.

“Ir kodėl aš tave taip myliu?”

Gal draugų padovanoti paveikslai ar anūko Mato nupieštas ir ant sienos gražiai įrėmintas burinių laivų piešinys,o gal pačios šeimininkės dailūs rankdarbiai suteikė šiems namams jaukumo.Kaip prisipažino patys namų šeimininkai,jiems namuose gera.Visada norisi į juos sugrįžti.Švenčių ir kitomis progomis į namus skuba sugrįžti ir sūnus Ugnius,dukra Miglė su savo atžalomis.Atostogauti atvažiavusi mažoji Ievutė dažnai apkabinusi močiutę klausia:”Ir kodėl aš tave taip myliu?..” Į anūkėlės klausimą turbūt geriausiai atsakė senelis:”Nėra kitos tokios moters,kuri tiek dėmesio skirtų savo vaikams”.Ponia Daiva sakė neįsivaizduojanti savo gyvenimo be vaikų.Ji mano,kad joks darbas  ar kita problema nenurungs vaikų problemų,o namams šilumą suteikia tik jie. Mačiau,su kokia meile ponia Daiva apglėbė iš muzikos mokyklos parėjusį Matą…Atsiradus anūkams,pasikeitė požiūris į vaikus.”Kad anūkai mielesni nei  savi vaikai,yra senos tiesos,tačiau jas pradedi suprasti tik susidūręs su tuo”,-kalbėjo profesorius.

…Retkarčiais sutuoktiniai pabėga “nuo asfalto”:savo kolektyviniame sode neaugina gamtos gėrybių,o semiasi dvasios peno.Gamta įkvepia kūrybai.

Lyg oazė

Iš ponios Daivos akių mačiau,kad vyro pasakyti žodžiai apie santuoką paliko jai didelį įspūdį: ji pritarė pono Kaziomiero minčiai,kad šeima-tai lyg “rami oazė”.Stabilumą šeimoje užtikrina du vienodo dvasinio lygmens žmonės.Jei sutuoktinius jungia bendri interesai, išnyksta daug problemų.”Mes daug dirbame.Grįžus namo,nėra laiko pykčiui. Visad esame kartu,”- kalbėjo profesorius. Jo šeimai nereikia vadovauti,nors,kaip pats prisipažino,ekonominiai šeimos reikalai priklauso jam. O pinigų užtenka tiek,kiek yra. Poniai Daivai visada patiko vyro ramus būdas,ir priešingai,kai ponas Kazimieras diriguoja- ji žavisi jo meniniu temperamentu.

Kas yra laimė?

Prašnekus apie laimės suvokimą žmogaus gyvenime,ponia Daiva nedvejodama pasakė:”Jei nebūtų nelaimės,nebūtų ir laimės”.Viena iš laimės formų,mano ji,nesėdėti,nedejuoti,o gyventi.Nuo savęs niekur nepabėgsi.Ponia Daiva prisiminusi savo vaikystę,pasakojo,kad jos tėvas,prieš karą 6 metus gyvenęs Klaipėdoje ir dirbęs pašto viršininko pavaduotoju, buvo gerai pažįstamas su Vydūnu.Pagautas vydūniškos dvasios,pavadino savo vaikus tautiniais vardais.Vyresniąją savo dukrą- Jūratės vardu,o Daivos vardas taip pat paimtas iš Vydūno kūrybos. Tautinius vardus turi ir jaunieji Kšanai:Ugnius ir Miglė. Ponios Daivos tėvai išgyveno kartu 60 metų.Dabar,mano ji, gal ir jai yra lemta tęsti ilgos santuokos tradiciją.

Ponas Kazimieras užaugo dešimties vaikų šeimoje.Kai esant progoms į nedidelį Grinkiškio miestelį susirenka didžiulis būrys vaikų ir anūkų,būna smagu…Pasak profesoriaus, apie laimę nėra susimąstęs,tačiau jis patenkintas,kad iš savų namų vaikai išsinešė muzikinį kraitį.Duktė Miglė-pianistė.Sūnus Ugnius – neurochirurgas,taip pat mokėsi muzikos. Pats profesorius 20 metų vadovavo Klaipėdos liaudies operai.

Pasak Kazimiero ir Daivos Kšanų,šeimą reikia branginti.Tačiau esant nepalankiai situacijai,neverta kankintis…Sielos kalba, kaip ir muzika -turi skambėti.

—-

Po šio straipsnio publikacijos praėjo nemažas laiko tarpas.Tikiu,jog Kazimiero ir Daivos šeimoje tebegyvena ta rami  oazė,kurios glėbyje  gera jaustis visiems šeimos nariams. Aš jau ilgus metus su savo šeima  gyvenu užsienyje. Vaikai gyvena atskirai , tačiau kiekvieną kartą jie skuba pas mus ,kaip į savo tikruosius namus. Šiandieną mąstau,jog nei laikas,nei pasikeitusios geografinės platumos negali sugriauti šeimos vertybių. Žmogus jau gimdamas jaučiasi esantis toje  “tvirtovėje”, kurioje  jam šilta,  saugu ir gera .Joje gyvena meilė.

Irena Česnavičienė       2000 m.- 2013 m.

Laisvas nelaisvėje

Prieš 11 metų Palangos Senoji gimnazija minėjo garbingą 80-ies metų jubiliejų. Tą vakarą,eidama miesto gavėmis,mačiau pasipuošusius ir pakylėtais veidais į šventę skubančius buvusius mokyklos auklėtinius,mokytojus.Bet kokios šventės širdyje kelia jaudulį,o mintys -prisiminimus,juolab žinant,kad tai-garbinga data,kuri bus įrašyta mokyklios istorijos puslapiuose. Ją skaitys naujoji auklėtinių karta, gimusi laisvoje lietuvoje,ir galbūt iš to paties mokyklos metraščio jie  sužinos,jog kažkada tais pačiais mokyklos koridoriais lakstė tokie pat linksmi, žingeidūs,talentingi berniukai ir mergaitės,kurie turėjo savo svajones,troškimus ir viltį gyventi taip,kaip ir jie,-Laisvoje Lietuvoje! Tačiau istorijos,kaip ir gyvenimo,atgal nepasuksi. Kai kam žodis “laisvė’ pavirto laisve nelaisvėje,sudaužyta į tūkstančius neišsipildžiusių svajonių,pražudytų talentų,skaudžiai palietusių jų bei artimųjų gyvenimus.Apie vieną iš jų,Antaną Vaišnorą,jau ilgus dešimtmečius gyvenantį Rusijos platybėse ir namo negrįžtantį, papasakojo jo brolis Edmundas Vaišnoras.

Daiktai gali kalbėti

Ruošdamasi apsilankyti Zofijos ir Edmundo namuose,prisiminiau gal penktoje klasėje atmintin įstrigusią vieną lietuvių kalbos pamoką,kurioje mokytoja G.Čeporienė skaitė literatūriniais gabumais pagardėjusio mokyklos literato Antano Vaišnoro rašinį,vaizdžiai nupasakojantį,kaip negyvi daiktai gali virsti gyvais.Tada dar nežinojau visų literatūrinės kalbos gudrybių,tik žinau,kad nuo to momento ir pati pradėjau “kalbinti’ medį ar parko suolelį,o Antanas man mokykloje tapo dideliu autoritetu.Tad svečiuodamasi puikiuose savo pašnekovų namuose ir prisiminusi šį atviro veido,spinduliuojančių akių,nuolat besišypsantį jaunuolį, kurį sutikdavau mokyklos koridoriuose,skaitantį savo kūrybą mokyklos literatūriniuose vakaruose ar vaiksčiojantį susikabinusį rankomis su savo mergaite pajūrio miškeliais, Antano brolio paklausiau:ar galima kaltinti sovietinę santvarką,sugadinusią jo brolio gyvenimą? Neslėpdamas metų tėkmėje išlikusių nuoskaudų dėl brolio,ponas Edmundas tvirtai įsitikinęs,kad toji 1969 metų vasario 16 dienos data, kai Antanas pats pasiuvo su mamos senovine “Zinger’ siuvimo mašina Nepriklausomos Lietuvos vėliavą ir su kitais bendraminčiais ją iškėlė ant statomo devyniaukščio pastato kamino, Antano gyvenimą pasuko kita vaga. Ji sugriovė žmogaus,tvirtai įsitikinusio savo idėjomis,pamatus,ji pražudė jo, kaip talentingos asmenybės,galėjusios Lietuvai duoti tai,kas išsibarstė vėliau po svetimus kraštus bekeliaujant,beieškant savęs. Jei šiandieną prakalbėtų toji jaunuolio rankomis pasiūta vėliava,gal ji papasakotų,kiek prakaito lašų nukrito ant jos audeklo ir su kokiu pasiutusiu ryžtu bei jaunatvišku užsispyrimu ją kėlė to meto vaikinų besidaužančios širdys…

Kiekviena kova reikalauja aukų

Edmundas sutinka,kad kiekviena kova reikalauja aukų.Šiuo atveju auka tapo jo brolis.Pirmą kartą saugumas neįrodė,jog Antanas dalyvavo iškeliant vėliavą,tačiau kai vėl bandė ją iškelti,buvo išduotas savų. Anot Edmundo, Antanui prasidėjo vargai vargeliai. “Saugumas lipo ant kulnų, bandė užverbuoti, o kai nepasisekė,išmetė iš Universiteto,jo neėmė į armiją”,-prisimena jis.Protestuodamas prieš tokią savo padėtį (neturėjo galimybės nei dirbti, nei mokytis),dvidešimtmetis jaunuolis nusiskuto plikai galvą ir tokiu būdu buvo išsiųstas į statybos batalioną Pamaskvėje. Grįžęs iš armijos,atvažiavo į Vilnių pas brolį.Edmundas, baigęs aviacijos mokslus,tada dirbo sostinėje ir padėjo Antanui įsidarbinti Švenčionių laikraštyje-Antanas labai norėjo rašyti,ten pat,redakcijoje,jis ir apsigyveno. Kaip sakė Edmundas, broliui visai neblogai sekėsi iki tol,kol nepradėjo savo straipsnių skelbti per vietos radiją. Tada buvo padaryta klaida- saugumas jį labai greitai susekė ir išvarė iš redakcijos.Supratęs,kad ir vėl nėra gyvenimo,1973 metų pavasarį,namuose pasisiuvęs brezentines kelnes,išsiruošė Antanas į Šiaurę. Apsistojęs Omsko srityje,pradėjo rašyti,tačiau būdamas atviro būdo,greitai ir vėl savo straipsniuose pradėjo kritikuoti esamą tvarką,o patraukęs tolyn,apsistojo Evenkijos Autonominėje respublikoje,Tūroje. Vėliau- dar toliau: dirbo direktoriaus pavaduotoju ūkyje,augino lapes,vėliau dirbo medžiotoju.Šiandieną Antanui 52 metai,jis jau pensijoje.Užaugino dvi dukras,susilaukė keturių anūkų,žmona-mokytoja.Paskutinį kartą Lietuvoje lankėsi prieš dešimt metų.

Kam aš reikalingas?

Lietuvai atgavus nepriklausomybę,1991 metais sugrįžęs Antanas su broliu nuėjo į Sąjudžio susirinkimą ir  pasibaisėjo. Anot Edmundo,ten jis nesusilaukė jokios užuojautos,jokio impulso,kas jį paskatintų grįžti namo.Juk Antanas ypač skaudžiai nukentėjęs nuo sovietinės sistemos,o jam tada tebuvo 40 metų.Neradęs paramos,nusivylęs suprato,kad Lietuvą kurs žmonės,ištroškę garbės,todėl ne kartą Edmundui yra sakęs; “neaišku,kas iš Lietuvos bus”.Gaila Edmundui, kad taip susiklostė brolio gyvenimas,kad šiandien jo nėra šalia,ir nežinia kada jį vėl pamatys.Buvo Edmundas su žmona nuvykęs pas jį.Kelionė ilga ir brangi,ir labai norėdamas dažnai nenuvyksi,-sakė pusantrų metų jaunesnis už Antaną Edmundas.  Ponia Zofija pasakojo,kad ten,kur gyvena jos svainis,labai gražu.Miškai- kaip vandenynas,palei upę išsidėsčiusios gyvenvietės. Antanas savo rankomis yra sumeistravęs puikų namą iš natūralaus maumedžio,pastatęs ne vieną medžiotojo trobelę,tik va rašyti visai neberašąs. O braukdama ašarą,prisiminė:”kai reikėdavo Antanui išvažiuoti iš Lietuvos į namus,atrasdavau nuo ašarų šlapią jo pagalvę”.Ponas Edmundas galvoja:”jei esi durnas-vienodai tau viskas atrodo”-kur begyventum ir ką  beveiktum,tačiau jis brolį pažinojo kaip kūrybingą, mąstančią ir intelektualią asmenybę. Iki šiol tėvų namų palėpėje sukrautos Antano skaitytos knygos,iki šiol tebestovi siuvimo mašina,kuri susiuvo trispalvę,atvėrusią duris į laisvę nelaisvėje.

Jeigu dabar sutikčiau Antaną,būtinai  jo paklausčiau :” Ar šiandieną rizikuotumei savo gyvenimu  ?”.  Nuo jo atsakymo aš suprasčiau, kiek Lietuvos dar gyvena Antano” dūšioje. Ir jei rezultatas būtų teigiamas-siūlyčiau Antanui iškelti savo kandidatūrą į Prezidentus. Tik tokie žmonės,kaip Antanas Vaišnoras,kuris savo švarią sąžinę “išvežė” ir neleido niekam jos sutrypti, verti Prezidento posto.Tokia mano nuomonė.O ką galvojate jūs?

Image

Antanas Vaišnoras 1972 metais.Nuotrauka iš asmeninio fotoalbumo.

Irena Česnavičienė

Dievo dovana žmonėms

YKa1aT1YDF3XgeXKfTKWRfC7

Cerkvės ganytojas Tėvas Aleksijus

Su rusų stačiatikių cerkvės ganytoju  Tėvu Aleksijumi susitikome prieš dešimtmetį ,kai naujai pastatytoje cerkvėje Palangoje pirmą kartą įvyko liturgija. Pasak šventiko,pasigirdo malda apie taiką,bažnyčios gerovę,apie šalį, žmones, valdžią ir karą,apie miestą ir, svarbiausia,apie mūsų sielų išganymą.

Evangelijoje Dievas moko:”Jeigu jūs įsigysite visą pasaulį,o neteksite savo sielos,t.y. pražudysite ją,kokia jums nauda iš to? Už kokią kainą jūs atpirksite neįkainojamą,nemirtingą sielą,parduotą smulkių aistrų, išdidumo, pavydo, egoizmo, gobšumo, malonių ieškojimo vergijon,pamiršę protingus Ekleziasto žodžius: viskas yra tuštybė ir sielos kančia,nieko nėra nauja šiame pasaulyje”.

Tėvui Aeksijui perdaviau,kad palangiškiai džiaugiasi nauja šventove.Šis išsiskiriantis savo architektūra  pastatas papuošė ne tik pilką gyvenamųjų namų panoramą, bet ir įnešė džiaugsmo į žmonių širdis.

-Stačiatikių cerkvės atidarymas Palangoje- tai naujas puslapis ne tik mūsų miesto, bet ir visos Lietuvos istorijoje.Tai pirmoji stačiatikių cerkvė,pastatyta Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo.Tą dieną,kai cerkvėje įvyko pirmosios pamaldos,buvo pagerbta Dievo motinos ikona “Netikėtas džiaugsmas”. Jūs galite pasimelsti mūsų cerkvėje prieš šią ikoną ir sužinoti jos nuostabią istoriją. Mums,stačiatikiams,ir palangiškiams iš tiesų tai- netikėtas džiaugsmas.Cerkvė pastatyta  per gana trumpą laiką,ir kiekvieną kartą,žiūrėdamas į šį grakštų,papuoštą kupolais ir kryžiais pastatą, suprantu-štai jis,mums,nusidėjėliams, Dievo malonės nuostabus stebuklas.Jo meilės mums,Jo tikėjimo mumis, vilties,kad kiekvienas,prisilietęs prie šio grožio,panorės pakeisti save,tapti geresniu,pasirodymas,-sakė tėvas Aleksijus.

-Ir vis dėlto, kur yra gyvenimo prasmė,ko turi ieškoti žmogus,ko siekti?-paklausiau.

-Grožis išgelbės pasaulį,bet tik evangelijos grožis kuria žmogaus sielą,daro ją gražią,gebančią daryti gera,gėrio ir meilės pagalba keičiant pasaulį. Apaštalas Paulius savo laiške Titui rašo, “kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje,laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo”.Jis atidavė save už mus,kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą,uolią geriems darbams.

-Papasakokite trumpai apie save.

-1982 m. aš atvažiavau į Klaipėdą. Iki 1990 m.plaukiau į jūrą. Tais pačiais metais apsikrikštijau ir nuo to laiko mano gyvenimas susijęs su cerkve. 1995 m. buvau įšventintas į diakonus,o po dviejų mėnesių pasikvietė vadovaujantis archijerėjas ir palaimino organizuoti parapiją Palangoje.1996 m. įšventino į šventikus.Visus  tuos metus iki 2001 metų gruodžio 22 -osios maldos vyko rusakalbių mokykloje.

-Dirbdama toje mokykloje(dabartinė “Vilties” pagrindinė mokykla) pastebėjau,kad daugelis mokytojų čia jaučia gėrio aurą, nors dabar joje mokosi gana sunkiai auklėjami vaikai. Kuo tai paaiškinti?

-Yra toks pasakymas-išmelsta bažnyčia,ikona. Kiekvienas,būdamas toje patalpoje,ar melsdamasis prieš ikoną,jaučia ypatingą pakilimą.Maldos metu kreipiamės į Dievą,kuris pats yra meilė,taika ir palaima.Jo dvasia negali būti apribota tik pastato sienomis.Todėl ten,kur yra Dievo dvasia,žmogui gera,ramu ir džiugu.

-Ką pasakytumėte skaitytojams atsisveikinant?

Noriu padėkoti visiems,kas dalyvavo cerkvės statyboje.Tai žmonės,kurie savyje sukaupė visa,kas geriausia lietuvių tautoje- dievobaimingumą ir tikėjimą.Visiems linkiu Dievo palaimos,meilės,džiaugsmo šeimose,taikos ir supratimo.

Išeinant mano pašnekovas parodė gyvenamose patalpose baigiamą įkurti unikalią knygų biblioteką.Tėvas Aleksijus norėtų,kad ji būtų prieinama visiems žmonėms. Stačiatikių cerkvės ganytojas  palaiminęs mane palydėjo iki durų ir, mudu išsiskyrėme. Jis nuėjo   toliau tęsti savo dvasininko misijos , aš- paskelbti žmonėms šventiko pasakytus žodžius.

Vėliau esu ne kartą užėjusi į šią labai jaukią cerkvę. Kaskart žavėjausi nuostabiais, tik šiai cerkvei pagamintais medžio raižiniais,atvežtais iš Graikijos,ikonų puošnumu. Esu katalikė,turiu savo tikėjimą ir savo maldos namus,bet niekada neskirsčiau ir neskirstau žmones pagal religiją. Tai-kiekvieno individualus reikalas. Cerkvė pastatyta gyvenamųjų namų rajono pašonėje. Ji stovi tarsi kryžkelėje. Pro ją  kasdien  praeina minia žmonių. Toje minioje esu ir aš…

Irena Česnavičienė

Sielos šokis

Image

Mimas Aleksas Mažonas :”Noriu paliesti žmonių širdis,nes pats atiduodu savąją”. Nuotrauka iš asmeninio A.Mažono albumo. 2001 m.

Vėlų, lietingą ir šaltą rugpjūčio vakarą nedidelis  “Sielos šokio tetro”gerbėjų būrelis kantriai laukė  klaipėdiškio Alekso Mažono pasirodymo “Kupetos” kavinės patalpose. Dar nesibaigus spektakliui žinojau, jog Aleksas scenoje “išsikalba” ,ir “nebemoka kalbėti”. Tiesa, po spektaklio supratau, jog tobulai įvaldžius kūno judesį, muzika galima pasakyti daugiau nei žodžiais. Tad apie tai kalbėjausi su menininko pačiais artimiausiais žmonėmis: žmona Rūta Mažoniene bei Alekso uošve, buvusia smuikininke, savo vaikų kūrybos gerbėja ponia Elena Čmeliauskiene.

“Aleksas – išskirtinis žmogus”

Prisipažinsiu, visai netikėtai atsisėdau šalia ponios Elenos. Mačiau, kaip ji nuoširdžiai reaguodavo į kiekvieną artisto jaudinantį ir įspūdingai išreikštą kūno judesį, o norėdama pasidalinti savo vidine būsena , neiškentusi man pasakė:” Jaučiuosi lyg pabuvusi gerame simfoniniame koncerte”. Išsikalbėjome. Ponia Elena prisipažino, jog Aleksas Mažonas yra jos žentas, su savo šeima gyvena jos namuose Klaipėdoje. Moteris padėjo užauginti du Rūtos ir Alekso vaikus. Anot mano pašnekovės,jos žentas – išskirtinis žmogus: visai nemoka pykti, yra be galo dvasingas.  Norėdamas į sceną įšeiti švaria siela, prieš spektaklį niekada nevalgo.  Smuikininkei, daugelį metų  mokiusiai jaunimą muzikos, tą vakarą išgirdus Bacho Tokatos d- mol garsus, o ir pirmą kartą pamačiusiai Alekso pastatytą šokį “Krikštas”, jaudulio suvaldyti nepavyko. Ponios Elenos dukra Rūta baigusi Vilniaus Kultūros mokyklos ( dabar Konservatorija)  režisūros  mokslus, yra ne tik Alekso gyvenimo draugė. Rūta  taip pat kuria, šoka ir atlieka gana nelengvą vadybininkės darbą. Abu sutuoktiniai visai neseniai sugrįžo iš Danijos, kur pusę metų su visa šeima praleido dirbdami svečioje šalyje.

“Apie judesį sunku kalbėti”

Apibūdindama “Sielos šokio teatrą”  Rūta papasakojo,kad Aleksas  Lietuvoje yra mažai žinomas. Turi savo fanus, o ieškodamas ir norėdamas išreikšti save kūryboje, važiuoja svetur. Pirmasis sukurtas spektaklis 1988 m. buvo paskirtas Džono Lenono mirties metinių proga. Jame norėta parodyti “džinsų amžiaus” žmones:  “gyvendami lyg kalėjime, kovojome, norėjome nešti pasauliui šviesą, bet jis trypė mūsų iliuzijas, kai atsisukome atgal – liko tik duženos”. Spektaklis pavadintas simboliniu  “Nostalgijos”pavadinimu. Po 10 kūrybos metų dienos šviesą išvydo antras A.Mažono sukurtas darbas – “Krikštas”. Jis buvo rodomas Švedijos, Suomijos, Vokietijos, Šveicarijos, Rusijos šokio meno gerbėjams. Pasak ponios Rūtos, sunku yra kalbėti apie judesį, jį reikia pačiam pamatyti. Prieš spektaklį, Alekso gyvenimo ir kūrybinio kelio draugė visiems susirinkusiems perduoda savo vyro žodžius:”Aleksas myli jus ir eina pas jus su atvira širdimi”.

“Mums tai patinka”

1983 m. A.Mažonas  baigė Žvejų Kultūros rūmuose E.Savicko teatro studiją. Kaip minėjo ponia Rūta, Aleksas nuo mažų dienų mėgo įsilipus į medį  dainuoti. Norėjęs būti dainininku, tačiau ieškojęs  kaip judesio ir muzikos pagalba tai įprasminti.  Kalbėdama apie darbą svetimose šalyse,  Rūta pasakojo, jog jai nelabai patinka, kad ir danų pernelyg didelis estetiškumas, ji visada pasigesdavo lietuviams priimtino  nuoširdesnio bendravimo būdo.  Tačiau ji žavėjosi , jog jų menininkai yra lyg ” ninzės” – moka ir daro viską. Žinoma, piniginiu matu matuojant , darbas užsienyje yra pelnytai įvertintas, tose šalyse  kultūros šaknys – gilesnės.  Menininkai puoselėja viltį, jog ir pas mus turi daug kas keistis, nes ir Lietuvai reikia “kažko tikro”.  Nuo praėjusių metų “Sielos šokio teatras” vis dažniau pasirodo  Lietuvos žiūrovams. “Mažai ką žinodami, daug kas mūsų tetrą vadina spontanišku teatru.Yra painiojama drama arba pantomima, todėl žiūrovas turi pats ateiti ir pamatyti”,- apie savo teatrą kalbėjo Rūta. Artistų svajonė yra dirbti Klaipėdos Dramos teatre, kur, pasak jų, mažoji teatro scena yra idealiausia vieta jų spektakliams. Masiškumo jų teatrui nereikia- jis gal net trukdytų. Aleksas ir Rūta kol kas labai patenkinti sava publika ir džiaugiasi, jog jie daro gyvenime tai, kas jiems patinka.

Aleksas Mažonas  sakė, jog jam palangiškiai primena Krylovo pasakėčią: “ateina ruduo, ir tau šalta”. Jis mano, jog gyvenimas ne tam, kad vaiksčiotum atsipalaidavęs. Ypač kai šalia matai “tuštybių tuštybę”. “Tuštybių tuštybę” jis vaizdžiai nupasakojo vienu rusų filmu apie alkoholikus: kažką gyvenime darai, ir nesupranti vardan ko tu tai darai. Šokėjas  norėtų, jog suakmenėjusios žmonių širdis nebijotų atsiverti. Jėgos kultas  nėra žmogaus stiprybė: “Aš noriu paliesti  žmonių širdis, nes pats atiduodu savąją”,-sakė mimas Aleksas Mažonas.

Daug vandens nutekėjo nuo to lietingo vasaros vakaro,kada išplėtus akis stebėjau A.Mažono pasirodymą .Su mimu mažai teko pabendrauti,už jį tai padarė jo artimieji. Tačiau Aleksas savo kūnu pasakė daugiau,negu žodžiais.  Žinau, jog Aleksui puikiai sekasi.Jis dalyvauja įvairiuose projektuose,yra savo miesto(Klaipėdos) gerbiamas ir mylimas  žmogus. Savo žinias,patirtį perduoda jaunajai kartai(dėsto scenos meną studentams), yra pantomimos teatro “A” vadovas. Įvyko pasikeitimai ir asmeniniame gyvenime (neseniai Aleksas sumainė aukso žiedus). Naujienų nemažai. Jas mėgsta žurnalistai. O aš laiminga ,kad prabėgę metai neištrynė iš mano sielos ” sielos šokio”…

Irena Česnavičienė

Būk, pasveikinta, mama

Image

Amžinasis pavasaris…

Turbūt taip gyvenime nutinka, kad nuėjus ilgą pažinimo kelią vieną dieną sugrįžtumei atgal. Sugrįžtum, nes norėtum vėl pasisemti gaivaus vandens iš savo vaikystės šulinio. Pamenu,  rugsėjo pirmąja, eidama saulėtomis Palangos gatvėmis, mačiau daugybę jaunų  veidų, švytinčių nenusakoma šviesa,tačiau tą dieną aš ilgėjausi tik vieno, savo pirmosios mokytojos Antaninos Lazauskienės veido… Praėjus 39 metams, mudvi susitikome.

Mano didžiam nustebimui, mokytoja atidariusi savo buto duris nusišypsojusi pasakė, kad tikrai mane prisimenanti. Įteikdama mokytojai  raudonus jurginų žiedus jaudinausi, kaip jaudinausi ir tą 61- ųjų metų rugsėjį. Nuo to laiko man jurginai taip ir liko gražiausiomis rudens gėlėmis. Prieš susitikimą mokytoja buvo mane perspėjusi, kad bendraus tik kaip su auklėtine, o ne  kaip su žurnaliste. Pažadėjau mokytojai, nes man, jos “vaikui”, reikėjo tik pamatyti, apkabinti ir vėl kaip kadais nuskęsti  jos šiltose ir gerose akyse…

Prie kavos puodelio mudvi šnekėjomis apie daug ką. Mokytoja prisiminė rugsėjo pirmosios šventes,kai iškilmingai žygiuodavome Palangos gatvėmis,prisiminė lietų,nuo kurio slėpė   klasės mergaites   po savo  lietpalčiu. Mokytoja šeimos nesukūrė,  gyvenanti viena, bet niekada nesijaučia esanti  vieniša. Ją prisimena jos buvę auklėtiniai. Į gyvenimą mokytoja išleido 6 pradinių klasių laidas. Kaip pati prisipažino, gyvenimas nelepino. Svarbu ne prabėgę metai ,- mano ji, svarbu džiaugtis gyvenimu. Kukliai,nuleidusi galvą mokytoja kalbėjo, jog niekada laurų  neskynusi ir nesiekusi gerovės, todėl jai atrodo, kad nieko ypatingo gyvenime nepadariusi. Savų vaikų neturėjo, mokė kitus. Jei reikėtų pradėti gyvenimą iš naujo,- darytų kitaip. Padėdama seseriai auginti  anūkėlį supratusi, kad vaikas yra neišsenkantis lobis ir kiek meilės bei supratimo gali jam  duoti. Mokytoja prisiminė, kad jai ypač patikdavę bendrauti su kaimo vaikais. Pasak jos, jų sielos buvo tyresnės:” Žiūrėk,pamokos jau seniai pasibaigusios, o vaikai prašo dar pabūti”. Į Palangą atvažiavusi beveik prieš 40 metų,palangiške netapo,kadangi mokytojos kelią pasirinko tėviškėje,Biržuose. O ten,kur esi gimęs ir įleidęs savo šaknis,ten ir yra tavo gimtinė,- mano ji. Žmogus į pasaulį ateina tarsi žiedas, atsinešdamas  viską, ką jam yra davusi gamta.Ir kur tu begyventum ir bedirbtum,nebūtina stengtis daryti gera, svarbiau gyvenime niekam nedaryti bloga, ir būsi laimingas,-įsitikinusi mokytoja.Lygindama ankstesnės kartos mokinius,ji mano, kad gyvenimas pažengė į priekį,vaikai dabar sumanesni.Jie daugiau žingeidūs,nes jaučiasi esantys kurkas laisvesni. Mokytojos paklausiau, ar iš tiesų pirmasis mokytojas žmogaus gyvenime palieka mamos įvaizdį?Nusišypsojusi Antanina atsakė,kad galbūt, nes pati prisiminė,kaip vienas mokinys jai sakęs,kad iki šiol prisimena,kaip “aš paglosčiau jam galvelę”.

Atsisveikindama Antanina Lazauskienė suskubo man padovanoti lininį rankšluostėlį , nes prisipažino, jog mėgstanti rankdarbius. Anksčiau jų daug pridarydavusi.  Buvau sujaudinta mokytojos dovana. Atrodė,kad ji mane dar kartą išlydi į kelią, kaip mama,pati pasiliekanti laukti savo vaikų.

Po ilgų klajonių  sugrįžus namo sužinojau, jog mano pirmoji mokytoja Antanina Lazauskienė,atsisveikinusi su šiuo pasauliu,iškeliavo anapus…Viskas šioje žemėje turi pradžią ir pabaigą.Tik yra dalykų,kurie niekada nesikeičia- tai brangaus žmogaus atmintis. Ji , kaip pavasaris,kurio atėjimo negali sustabdyti jokios  jėgos. Kasmet sužaliuodamas  iš naujo, jis   uždega amžinąją ugnį vilties!

Irena Valužė

Svetur mūsų niekas nelaukia?

Gerai žinojau,kad  jau trečias mėnuo,kaip Regina gyvena ir dirba Suomijoje.Žinojau ir tai,kad ten jai blogai sekasi,todėl apsidžiaugiau,išgirdusi savo pažįstamos balsą telefono ragelyje.Pagaliau Regina grįžo namo.Mintimis apie išgyventus kelionės įspūdžius ir apie sunkų verslininkės gyvenimą  kalbėjausi Reginos namuose,Palangoje.

Kas vertė palikti namus

Pasak Reginos, svetur išvažiuoti paskatino noras užsidirbti.Nebematydama jokios prošvaistės prieš 8-erius metus pradėtame savo versle, ji nutarė laimę išbandyti kitame krašte,tuo labiau kad ją pakvietė atvažiuoti draugė lietuvė,kuri jau šešti metai ištekėjusi ir laimingai gyvena Suomijoje.Pasak Reginos, su ja kartu išvažiavo draugės sūnus ir brolis.Visi išvažiavo  gerai žinodami,kur ir ko važiuoja.

Dirbti teko tik mėnesį

Atvažiavę į Imantrą,jie buvo apgyvendinti mažame vagonėlyje su elektriniu šildymu,be karšto vandens ir kitokių buitinių patogumų.Juos priėmę ūkininkai žadėjo maitinti, mokėti atlyginimą ir įforminti jų buvimo laiką Suomijoje.Tačiau lietuviai dirbo nelegaliai,buvo maitinami tik sumuštiniais, o už darbą gavo mažiau negu buvo susitarę.Reikėjo dirbti po dvylika ar keturiolika valandų šaltoje,neapkūrenamoje patalpoje ir rūšiuoti morkas.Grįžus vakare namo nebuvo nei kur nusiprausti,nei kur drabužius išsidžiovinti.Aišku savaime, dirbdamas tokiomis sąlygomis,ligos neišvengsi.Gerai,kad,kaip pasakojo Regina,iš Lietuvos buvo pasiėmę nemažai vaistų,nes kitu atveju visi uždirbti pinigai būtų išleisti medikamentams.Suomijoje sirgti-labai brangus “malonumas”.Nuo sauso maisto pradėjo visiems skaudėti skrandį,tad maitinimo paslaugų lietuviai atsisakė.Už darbą ūkininkas mokėjo po 100 suomijos markių,tai būtų 67 litai per dieną.Atsisakius maitinimo,šeimininkas pridėjo dar po 30 markių.”Už tuos pinigus galėjome sriubos išsivirti”,-sakė Regina.Nepaisant siunkių gyvenimo sąlygų,dirbo lietuviai daug ir noriai.Juk kiekvienas važiavo turėdamas vienintelį tikslą-pagerinti savo finansinę buklę.Tačiau gyvenimas nepateisino jų lūkesčių.Po mėnesio šeimininkai,padėję ant stalo kiekvienam po 500 suomijos markių,juos išvarė pareikšdami,kad užsitęsus pavasariui darbo jų ūkyje nebesą.

Pradėti gyventi iš naujo?

Pažįstame daug žmonių,kurie iki šiol “suka” mažąjį verslą,tikėdami išmaitinti šeimą ir vildamiesi,kad jų verslo reikalai pagerės. Bet stebuklų nebūna,kaip jie neįvyko ir Reginos gyvenime.”Kaip man,sulaukusiai 47 netų,be pinigų ir be darbo vėl pradėti gyvenimą iš naujo?”,-klausė pašnekovė.Bandžiau Reginos paklausti,ar ji neketinanti grįžti prie savojo verslo.Ji tik nusijuokė ir manęs paklausė,ar išmintinga apie tai net galvoti.Jeigu verslas neatneša pinigų,tai jį reikia nutraukti.Tą diktuoja paprastas ekonomikos dėsnis.”Bet lietuviai yra kantrūs.Kol visai nebus sugniuždyti,iškęs viską ir viltį praturtėti palaidos paskutinę”,-samprotavo Regina.

Namai-vienintelė tvirtovė

Kai būdavo labai sunku,eidavau pasimelsti.Jai labai patikusios Suomijoje esančios liuteronų bažnyčios. Kunigais dažniausiai dirbančios moterys.Ne tik bažnyčios vidus šviesiomis spalvomis išdažytas,bet ir šventikių aprėdai pastelinių tonų.Ten nėra altoriaus,tikintieji neišpažįsta nuodėmių.Kiekvienas atėjęs į Dievo namus meldžiasi ir prašo atleidimo sau.Bažnyčioje skamba vargonų muzika,giesmes gieda bažnyčios chorai,o apšvietimas,kuris krinta iš viršaus,Dievo atvaizdą padaro tarsi gyvą.”Tad dvasinio peno gavau ir aš,-pasakojo Regina.Namie laukė dukra , sūnus su žmona ir dvi mažosios anūkėlės.Labiausiai,kaip išaiškėjo vėliau,Reginai grįžus į namus,jos išsiilgęs buvo šuo.Kol jis suprato,kad iš tiesų,namo grįžo šeimininkė, praėjo nemažai laiko.Žiūrėjęs į ją lyg suakmenėjęs,tik vėliau iš džiaugsmo vos nepasiuto.Neveltui yra sakoma,jog niekas taip nelaukia žmogaus,kaip šuo.

Anksčiau buvę lengviau

Regina,prisiminusi savo gyvenimą sovietiniais metais,mano,kad valdiški darbai turėję savo privalomų. Jos darbo knygelėje yra vienintelis įrašas,kad ji 18 metų dirbo Palangos visuomeninio maitinimo įmonių susivienijime .Tai buvęs darbas naktiniame bare,restorane,kavinėse. Klaipėdietei,jaunai palikusiai namus,ištekėjusiai ir auginančiai du mažus vaikus,neretai dirbti naktinį darbą buvo nelengva.Tačiau Regina,visada turėdavo socialinių garantijų.Alga išmokama laiku,suteikiamos kasmetinės atostogos,susitaupęs pinigų galėjai pasistatyti kooperatinį butą,išleisti  vaikus į mokslus.Abu Reginos vaikai baigė aukštuosius mokslus,kuo ji labai džiaugiasi.”Mokslas- tai turtas,niekas iš žmogaus jo neatims”,-mąsto mama.

Stebuklingos Nilso kelionės

Prisiminusi,kaip vargo,kad galėtų išgyventi ir vaikus “pastatyti” ant kojų,regina su ašaromis akyse pasakojo apie nežmoniškai sunkų laikotarpį,kai nebeteko darbo valdiškoje įstaigoje. Tada beveik visa Lietuva čiupo nepakeliamus nuo žemės krepšius ir išvyko pragyvenimo šaltinio ieškoti Rusijos platybėse ar Lenkijos turguose. Sukandęs dantis iškęsdavai muitininkų pažeminimus,neužtekėjus saulei ir spiginant šalčiui visą dieną galėdavai ištverti,kad uždirbtum nors patį mažiausią pragyvenimo minimumą. Uždirbti tiek,kad tavo vaikai nebadautų,kad turėtų kuo apsirengti,kad galėtum nors kiek sutvarkyti savo buitį.”Rezultatai buvo matyti,kitaip nebūtum savęs draskęs”,-prisimena buvusi komersantė.Bet dabar praėjo daug metų,gyvenimas pasikeitė.Kažkurios šalys pradėjo gyventi geriai,mūsų žmonės visai nuskurdo,valstybė žmogų,atsidūrusį aklavietėje,paliko likimo valiai.”Ką veikti ir kaip gyventi,nė pats Dievas nebus patarėju’,-mąstė moteris,kuriai stebuklingosios Nilso kelionės pasibaigė,o gyvenimas tęsiasi…

Suomiai myli ir saugo savo žmones

Dar kartą prisiminusi laiką,praleistą svetur,Regina galvoja,kad lengva gyventi toje šalyje,kur žmogus,norintis normaliai užsidirbti,yra apsaugotas nuo nežmonškų kančių.Ji pasakojo,kad jos draugė,gyvenanti Suomijoje,pašalpos kas mėnesį gauna 2000 markių,vyras dirbantis statybinėje organizacijoje makleriu,išlaiko šeimą.Jie turi butą,  automobilius, nedidelę vilą Ispanijoje.Atrodytų nedaug, bet jie ramiai gyvena,žinodami,kad sulaukę senatvės galės naudotis valstybės suteiktomis socialinėmis garantijomis.Kiekvieno mėnesio pensijų mokėjimo dieną,netgi valandą,jie gaus jiems skirtus pinigus.Regina juokavo,kad toje šalyje net čigonai geriau gyvena negu mes.Suomijoje yra čigonams skirtas kvartalas,kur valstybė jiems suteikė butus,paskyrė 5000 markių mėnesinę pašalpą su viena sąlyga,kad šie nevaiksčios murzinini ir nevogs.

Visų pirma žmogus

Regina kalbėjo apie materialines vertybes teikiamas Suomijoje,o prakalbus apie žmogiškąsias,giliai susimąsčiusi pasakė:”Aš pati negalėčiau ten gyventi,nes mums,lietuviams,sunku suprasti uždarą suomių gyvenimo būdą,ledu dvelkiantį žmonių tarpusavio bendravimą”.Regina prisiminė tokį atvejį,kai reikėjo pakviesti greitąją pagalbą.Nuėjus pas kaimyną ir paprašius  pasinaudoti telefonu,visų pirma turėjo susimokėti,o tik po to galėjo skambinti.”Pas mus taip pat jaučiamas žmonių susvetimėjimas,bet tai nėra visos tautos bruožas”,- džiaugėsi Regina. Tad galvodama apie savo ateitį,Regina mano,kad norint važiuoti ieškoti pragyvenimo šaltinio į kitas šalis,reikia labai gerai pamąstyti,kad vėliau netektų skaudžiai nusivilti.”Juk ten žmogus yra vertinamas tik kaip darbo jėga.Žemė sukasi visiems vienodai ir saulė nepatekės greičiau,negu žemė apsisuks apie savo ašį”,-sakė iš klajonių sugrįžusi Regina.

Svetimi?

Ilgai netrukus,po šio straipsnio publikacijos,Regina išvažiavo. Neteko girdėti į kurią šalį,tik žinau,jog ilgus metus gyvena užsienyje. Nuo jos pasakojimo praėjo dešimtmetis.Šiandien emigracija yra traktuojama kaip ” duona  kasdieninė”.Emigracijoje užaugo jaunoji karta. Dažnas baigęs mokslus,šiandieną kelią toliau skinasi sėkmingai dirbdamas,realizuodamas save kaip asmenybė.Kai kurie tėvai,pardavę  nekilnojąmą turtą,nusipirko namus svečiose šalyse, įkūrė savo verslus, daug jaunų žmonių sumainė žiedus, ar gyvenakartu su kitos šalies piliečiais. O jei kalbėti apie pradžių pradžią,gali tik tiek pasakyti:”Taip grūdinasi plienas”.Kas manė,jog atvažiavęs nieko nedarys,o tik stengsis imti iš tų,kurie praėjo “pragaro vartus”,dažniausiai grįžta į namus nieko “nepešę”. O pabuvę pas pažįstamus žmones, pasinaudoję jų gerumu,išvažiuoja “pridergę lizdą”. Matomai,tokios priedermės  pauksčiais esame. Pamenu,kai pradėjau gyventi užsienyje vienoje parduotuvėje sutikau lietuvę moterį,kuri į mano klausimą,ar gerai čia gyventi atsakė: “Gerai,jei nebedrausi su lietuviais”. Ji papasakojo su tuo susyjusia istorija.Vaiko besilaukianti draugė pakvietė ją atvažiuoti ir padirbėti jos vietoje.Pinigai,aišku savaime,buvo pervedamai į draugės sąskaitą banke.Praėjus trims mėnesiams,mano sutiktos moters draugė ne tik kad neatidavė jai pinigus,bet išvarė ją į gatvę.Moters namuose laukė jos mažametis sūnus. Laimei,ją priglaudė vienas ponas,pas kurį jinai anksčiau buvo dirbusi.  Buvau šokiruota išgirdusi šią istoriją,nors vėliau panašių istorijų girdėjau ne vieną. Labai nudžiugau,kai  po keletos metų aš toje pat parduotuvėje sutikau  tris laimingus žmones: kadaisę sutiktą moterį,jos sūnų ir poną anglą (jos vyrą) pas kurį ji gyveno. Nuo pirmųjų emigracijos metų,manau,žemės “veidas” labai pasikeitė. Tokių griežtų stereotipų,kurie dalintų ir skirstytų tautas pagal rasę,kalbą,tikėjimą nebeliko. Vis labiau ir labiau į žmonių sąmonę ateina suvokimas,kad Žemė-žmonių planeta, todėl  ir Reginai,ir  Silvijai, ir Elytei,ir Aušrai , ir Rimai ji visiems vienodai dosni ir svetinga…

image (1)

nutūpus…

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: