Donius Remys :” Reikia bandyti pakilti…”

Grįžusi iš susitikimo su poetu Remiu Doniu buvau maloniai nustebinta  nepaaiškinamo jausmo.Rodės,kad užvėrus poeto namų duris,išskridau lyg paukštė… Atminyje regėjau poeto  skaidrias ir žydras akis,jo inteligentišką  išvaizdą,  ausyse skambėjo gražus balso tembras.  Maloniai šypsodamasis jis pasakojo  apie  mylimiausius žmones, miestą, kuriame  gyvena, galimybę kas rytą atsikėlus sėstis prie lango ir rašyti eiles. Dešimt poeto išleistų poezijos knygų neguli lentynose. Jos keliauja per žmones. Poetas ,savo lėšomis išleidęs knygas su didžiuliu džiaugsmu dovanodavo jas savo skaitytojams.

Šią žiemą ,atvažiavusi į namus sužinojau liūdną žinią. Eidamas 88-tuosius gyvenimo metus, Donius Remys iškeliavo anapus.   Kai susiduri su netektimi ,imi iš naujo tikėti , jog poetai nemirtingi. Miršta tik jų fiziniai kūnai. Poeto siela pereina į kitą -Dievišką lygmenį.

Donius Remys gimė 1925 metais vasario 10 dieną Mažeikiuose,ten baigė gimnaziją ir ten nuo pirmos klasės pradėjo kurti eilėraščius.1950-aisiais išvyko į Ameriką. 1991 metais sugrįžo į Lietuvą. Mintimis apie žmogaus ir kūrėjo gyvenimą poetas dalijosi 2003 m. pavasarį savo namuose Palangoje.Paveikslėlis

D.Remys su ponia Irena  2003 m. savo namuose Palangoje

Namuose šiluma

Duris atvėrė nepaprastai malonių akių moteris,kuri,kaip vėliau paaiškėjo,yra poeto gyvenimo draugė ponia Irena.Tądien D.Remys truputį sirguliavo,bet tai jam netrugdė susitikti, ir mūsų pokalbis jaukioje namų aplinkoje užtruko gana ilgai.Pasak poeto,tėvai kalti,kad jį visi vadina Doniumiu , tikrąjį vardą žino tik patys artimiausi žmonės, o jei kas gatvėje pašauktų jį tikruoju vardu,kažin ar jis atsisuktų.Pasak rašytojo, mes nežinome, ką atsinešame iš savo protėvių.Pašnekovas pajuokavo,jog gal jo protėviai buvo prancūzai ar ispanai, nes pavardė skamba irgi nelietuvškai.Tačiau giliau susimąstęs ponas Donius sakė,jog kiekvienas žmogus gimsta skaidrus kaip stiklas ir į gyvenimą atsineša talentus.Tik nežinia, ar kiekvienas juos realizuoja. O prisiminęs poetą Paulių Širvį, kurio talentas užgeso kartu su alkoholiu, svarstė:”Jei nebūtų gėręs, gal būtų tapęs genijumi?Daug ko mes nežinome ir vargu ar kada sužinosime,tačiau aišku viena,jog po šia saule kiekvienam yra duota labai daug vietos, kad gyvenimo gelmes pripildytume gėrio ir grožio”.

Svajonės nesikeičia

D.Remys yra Amerikos ir Lietuvos pilietis,tad jam niekas netrukdė nuolatiniam gyvenimui pasirinkti vieną ar kitą valstybę. Sugrįžusiam į Lietuvą gal kiek teko ir nusivilti, kadangi namai, kuriuose kažkada gyveno, nepriminė tų svajonių, kuriomis jis tikėjo. Namus Mažeikiuose jis rado apleistus,tačiau džiaugėsi,jog niekada nebandė atimti savo nuosavybės, paliko taip, kaip yra. Nes svajonės, pasak jo,niekada nesikeičia. Jis prisiminė savo tėvus, brolius ir seserį, pačius artimiausius draugus, su kuriais mokėsi Mažeikių gimnazijoje.Tai Vytautas Klova, Jonas Švažas, skulptorius Kazys Švažas, Bronė Jokubonienė.Tad santykiai su draugais, mokytojais, nesvarbu kokie gyvenimo vingiai ar ilgi nesimatymo metai juos skyrė,visada buvo ir liko “iš dūšios”,-sakė jis.

D.Remys – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys.Už poezijos knygą “Pažinimo gėlės” 1997 m. jam buvo suteiktas V.Kudirkos konkurso”Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą”, “Varpo” premijos poezijos lauresto vardas. Poetas džiaugėsi  susitikimais su savo kolegomis rašytojais, draugyste su Mažeikių bibliotekos darbuotojais,  dažnai ponas Donius skaitė  paskaitas įvairiose Žemaitijos vietose ir dovanojo, o ne pardavinėjo savo knygas tiems, kam jų reikėjo.

Nenuleisti rankų

D.Remys Mažeikių gimnazijoje yra įsteigęs savo vardo  pinigines premijas gabiausiems gimnazijos literatams.Jis džiaugėsi,kad jo pastangos padėti moksleiviams atneša gerų rezultatų .Ir čia pat susimąstęs sakė:”Menininkams Lietuvoje gyventi labai sunku.Tačiau talentai išliks, bijau pagalvoti kas būtų,jei jie neišliktų”.Poetas ir pats gimė talentais išsiskiriančioje šeimoje. Brolis Juozas pirmasis įsteigė Mažeikiuose simfoninį orkestrą, kitas jo brolis Bronius- kompozitorius,mokėjo puikiai griežti smuiku.Ir pats poetas yra bandęs piešti, bet pajuokavo:”Turėjau dvi kaires rankas,todėl nelabai man sekėsi. “.Tačiau vieną paveikslą, kabantį ant sienos jo namuose, poetas parodė. Jis puikuojasi ir ant rašytojo knygos “Šviesos klasta” viršelio.D.Remys aistringas keliautojas. Jis pabuvojo net 95 valstybėse ir parsivežė nemažai suvenyrų, kurie šiandien puošia jo namus.

Anot poeto, Palangoje gyventi geriausia. “Ir visai nesvarbu,jog šis miestas kartais primena kaimelį,o kartais skandalingą miestą. Jūra ir tiltas visada yra vietoje,-sakė jis. Žmonių santykiuose poetas pasiilgsta kažko pastovesnio. Jis mano, jog čia žmonės susitinka ir išsiskiria tik kavinėse.”Ryškus pavydo jausmas lemia abejones, ar iš tiesų mes draugiški esame,-sakė jis. Atsisveikinant D.Remys palinkėjo visiems nenuleisti sparnų, nes nuleisti sparnai reiškia žemę, ne dangų:”Esame visi pesimistai,tačiau bandyti pakilti visada verta”.

Grįžus į namus užrašiau:

Diena man atnešė

Pilną pintinę kregždiško džiaugsmo

Ant mano lūpų

Ant mano širdies

Ji atnešė žydrąjį dangų

Ir įsileido vidun…

Irena Česnavičienė-Valužė           2003 m.- 2013 m.

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: