Kiškio dovanos

Prisiminiau vieną epizodą iš savo vaikystės. Mano namas,kuriame gimiau,buvo pastatytas beveik pačiame miške.Tėvai,nelepinę savo vyresnių vaikų,per vienas Velykas sumanė padaryti šventę pačiai mažiausiajai šeimoje.Jie sugalvojo  pasaką,neva, per šias Velykas atbėgs velykinis kiškutis ir atneš man dovanėlę. Ta proga  medžio drėvėje turėjau paruošti vietą tai dovanėlei padėti. Atmenu, su kokia meile aš dabinau urvelį tarp medžio šaknų. Ko tik aš į jį nepridėjau:saldainių popierėlių,spalvotų stiklo šukių, samanų. Žodžiu , tilpo viskas,kas tik gali tilpti vaiko fantazijoje. Buvau laiminga ankstų Velykų rytą atbėgusi ir radusį kiškučio padėtą dovaną. Nepamenu, ką jis man atnešė,tačiau labai gerai prisimenu, kad per kitas Velykas kiškio laukiau  su dvigubu entuziasmu.

Nežinau kodėl tėvai   užmiršo padėti man dovanėlę per kitas Velykas. Gal jie nutarė, kad aš paaugau ir bebereikia žaisti šio vaikiško žaidimo ,tačiau tą lemtingą Velykų rytą, kai nubėgusi į mišką radau tik tuščią vietą – nepamiršau visą savo gyvenimą. Tėvai supratę klaidą, bandė ją taisyti. Kitą rytą siuntė mane vėl į mišką , bet mano džiaugsmas jau buvo sudužęs. Pirmą kartą suabejojau zuikelio tikrumu, pirmą kartą kažkas širdyje nutrūko :suaugę meluoja savo vaikams, pasakos- nepasakos, stebuklų nebūna? Po 50 savo gyvenimo metų šį nutikimą prisiminiau  ne šiaip sau. Žmogus, susidūręs su gyvenimo realybe, per visą savo sąmoningą būtį žemėje, tarsi išaria didžiulį lauką.Tas laukas nebūna lygus, gražus ar kažkuo ypatingas. Paprasčiausias laukas, reikalaujantis priežiūros. Žinoma, įdėto darbo vaisiai turi realiai patenkinti žmogų. Tokia yra gyvenimo logika, tačiau daugelis žmonių elgiasi kitaip. Jie  bet kokia kaina stengiasi gauti dovanas. Iškėlę tikslus ieško priemonių jų realizacijai.  Einama paprasčiausiu keliu- ėmimo keliu. Dovanos imamos  iš tėvų, artimų žmonių, šeimos, vyro, žmonos, įtakingų tetų ir dėdžių, senų tėvų, valstybės.Tokie žmonės niekada nears savo lauko. Jis užels piktžolėmis, jos vešės, užstos saulę kitiems. Išpampę kaip erkės vieną dieną pasens, taps irzlūs, ligoniai ir labai nelaimingi. Kažkurį laiką dar bandys kenkti aplinkiniams, bet jėgos seks,ir jie iškeliaus taip ir nesupratę kodėl velykų kiškis prabėgo pro šalį.

Vartydama savo dienoraštį daug kartų klausiau savęs: kodėl aš negaliu nerašyt ? Jug už tai aš negaunu pinigų, mano kiškis jau senai manęs nebeaplanko.

Manau, kūrėjas savo prigimtimi yra silpnas atsilaikyti prieš vartotojišką siaubūną. Pabaisa savo geležinėmis žiaunomis prakošęs visą “smulkmę” suryja tuos, kurie plaukia prieš srovę ir, jei savo kūrybiniame kelyje neturėsi tave palaikančių ir suprantančių-  greit atsidursi ryklio pilve. Aš manau ,kiekvienam yra skirta tas ,kas skirta (dovanas reikia užsitarnauti). Prieš eilę metų  savo dienoraštyje užrašiau :Kas yra žmogui jo laikas? Žmogus savo laike yra tarsi vakume. Negali išlįsti į erdvę dėl vienos priežasties,- dar ne laikas. Todėl imu plunksną ir rašau:ačiū tėveliai,jog tą Šv,Velykų rytą kiškutis prabėgo pro šalį,nepalikęs man dovanų.

Paveikslėlis

Irena Valužė       “Mano dienoraščiai”     2013m.

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: