Panteonas amžinybei

Vaikystė yra graži tuo,jog aplink save regėdami sau mielus žmones ar saulę galvojame, kad tai truks amžinai.O kai užaugame,protu suvokiame nenumaldomą laiko tėkmę, o širdimi džiaugiamės spratę,kad žmogaus atmintis tampa gyvenimo vertybe. Prisiminimais norėčiau sugrįžti į savo vaikystės kiemą ir skaitytojams papasakoti apie tuos žmones,kurie mano vaikiškoje vaizduotėje paliko neišdildomą pėdsaką.Juolab kad jų gyvenimas amžiams įrašytas į mūsų tautos istoriją. Prisiminti juos man padėjo ilgametė profesorės pianistės Aldonos Dvarionienės ir  profesoriaus pianisto ,kompozitoriaus ir dirigento Balio Dvariono šeimos draugė, Palangos muzikos mokyklos mokytoja,dabar jau pensininkė Konstancija Strikienė.

Atmintis

Susėdusios jaukiuose mokytojos namuose,prisiminiau save mažą mergaitę,kuri kasdieną nešdavo Dvarionams pieno. Už tai kaskart gaudavau atlygį-kokį gardėsį.Ir ne vien riestainiai man tada rūpėjo.Mane traukė to kiemo paslaptis.Čia viskas buvo kitaip. Dažnai jų namuose matydavau žmones, kažkaip kitoniškai apsirėdžiusius,nuo terasos  girdėdavau nuolat sklindančią muziką.Regėdavau profesorių vieną vaikštantį po savo sodą,žiūrintį į obelis, bet retai kada nusiskinantį kokį vaisių.Ir kaip neįprasta būdavo matyti sodo takeliu bėgančią kompozitoriaus žmoną,apsisiautusią įmantriu apsiaustu, pinta skrybėle, ant kaklo pasikabinusią  didžiulius gintaro karolius. Per petį persimetusi rankšluostį, basa ji skubėdavo tarsi į pasimatymą su jūra. Vakarais, atsigulusi ant šieno savo mėgiamoje palėpėje, klausydavausi Jurgio Dvariono smuiko. Man tada atrodė,kad žiogai griežia gražiau nei smuiko garsus “cypimas”. Regėdavau ir Aldoną Dvarionaitę. Jos sodrus balsas labai derinosi prie jos pačios:išdidžios,puikiais juodais plaukais,vilkinčios įspūdingais rūbais.Profesorių Dvarionų kiemas buvo lyg ašis,jungusi kitus kiemus.Iš jo galėdavai  laisvai patekti į dailininkų Uogintų bei Gudaičių ir rašytojo L.Kiauleikio kiemus.Kaip šiandien ausyse skamba Dvarionienės balsas,kai ji per tvorą pašaukdavo mano mamą.Toks bendravimas su kaimynais buvo įprastas. Tai buvo lyg telefonas:bevielis,tačiau patikimas ir labai nuoširdus.

Genialumas-paprastume

Anot Konstancijos Strikienės,pažintis su Dvarionais užsimezgė sąryšyje su muzika. 1958 metais buvo tartas svarus profesoriaus žodis Kultūros ministerijoje,kad Palangoje būtų įkurta muzikos mokykla. Artimiau su Dvarionais susipažino 1962 metais,per pasaulinio garso pianisto E.Gylelso koncertą Marijos Taikos karalienės bažnyčioje (tuometinė filharmonija) Klaipėdoje. O kai vieną žiemos vakarą prie savo buto durų pasitiko Maestro,labai susijaudino galvodama,kaip reikės priimti šį garbų svečią. Kaip dabar prisimena Konstancija,”jaudulys praėjo tik pravėrus jam duris”.Svečią vaišinusi stintelėm.Tai šis jas valgęs su tokiu malonumu  kad išeinant šeimininkei pasakęs:”jei nesušlaptų,įsidėčiau į kišenę”.Kompozitorius labai mėgęs žuvį. Dažnai jai paskabinęs prašydavo,kad ši paruoštų statinaitę minogų (mėgstama kompozitoriaus žuvis). 

Konstancija su savo vyru Vytautu (V.Strikas-šviesios atminties ilgametis Palangos  muzikos mokyklos direktorius) praleido daugelį bohemiškų naktų Dvarionų namuose.Dabar ji gailisi, kad liko neįamžinta daugelis momentų:kai ji dainavo kartu su Lietuvos lakštigala Beatriče Grincevičiūte,kai klausėsi intelektualiausių ir genialiausių žmonių kalbų,jų skaitomos poezijos. Į profesoriaus namus rinkdavosi dailininkai, kompozitoriai, fotografai, aktoriai, režisieriai,atvykę ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visos sąjungos.Bendravimas Dvarionų namuose buvo paprastas,lasvas.Tai buvo paprasčiausias išsikalbėjimas.Kaip juokavo Konstancija:”jei norėjai tuo metu Palangoje sužinoti apie meninį Lietuvos elitą,tai reikėdavo eiti į Dvarionų namus ir viską sužinosi”.Maestro buvęs lietuvininkas nuo prigimties. Mėgęs kalbėti neįprastais  žodžiais. Pavyzdžiui, sakydavęs:važiavau koncesija. Suprask, koncesija-žemaitiškas žodis,reiškiantis autobusą.Balys Dvarionas nestokodavo savito humoro. Savo draugams Vilniuje sugalvojo naujadarą “Dvarava”.(Dvarionas,Račiūnas,Vainiūnas). Humoro jausmą turėjusi ir jo žmona. Konstancija prisiminė, kaip kartą gavusi siuntinį, ant kurio buvo užrašyta:  “Nemėtyti, nesudaužyti, pristatyti laiku”.Didžiulėje,patefonui skirtoje dėžėje Aldona atsiuntusi jai Orenburgo skarelę.

Gyvenimo tąsa

Dvarionų draugė galvoja,kad tie muzikiniai vakarai davė pradžią Lietuvos simfoninio orkestro atsiradimui, pažintis su Dvarionais- “Gintarinei svetainei” S.Vainiūno muzikos mokyklai Palangoje.Profesoriaus sūnus Jurgis Dvarionas yra šio jau tarptautinį mastą turinčio muzikinio renginio pradininkas. Kiekvienais metais  birželio 19 dieną(Balio Dvariono gimimo diena) į šią šventę susirinkdavo Dvarionų vaikai:pasaulinio garso pianistė profesorė Aldona Dvarionaitė ir jų sūnus profesorius pedagogas Jurgis Dvarionas. Dėl suprantamų priežasčių 2000 m.vasarą profesorė Aldona Dvarionaitė neatvažiavo į “Gintarinę  svetainę”.Paskambinęs į Konstancijos namus profesorius  Jurgis pasakė, kad jo sesuo Aldona ,važiuodama į Lenkiją (Aldona buvo ištekėjusi už dailininko) pakeliui norinti užsukti į Palangą, aplankyti tėvų namus ir kapines. Anot Konstancijos Strikienės, Aldona jau sirgo ir,būdama dvasiškai labai turtingu žmogumi,ji savo paskutines dienas norėjo praleisti susitaikydama su visais. Atsisveikino ji ir su muzika.Jos paskutiniai koncertai buvę nuostabūs.Taip,profesorė Aldona ne tik išore buvo panaši į tėvą. Jos išėjimas į sceną buvo toks pat,kaip tėvo:išdidus ir savimi pasitikintis.O jos mama buvusi valdingo charakterio ir nepaprastos tolerancijos moteris.Nors muzikos virtuozė gyveno Lenkijoje, tačiau ji save tolygiai dalino ir Lietuvai. Skaitydavo paskaitas Muzikos akademijoje, koncertuodavo, buvo Šopeno draugijos pirmininkė.Konstancija džiaugiasi,kad bendravimas su Dvarionų gimine nenutrūksta.Ji puikiai sutaria ir su Jurgio vaikais-Justu ir Aiste. Jie taip pat pasirinko muzikų kelią. Aistė-smuikininkė,Justas- pianistas.

Panteonas

Panteonas- tai graikiškos kilmės žodis,reiškiantis visų dievų šventyklą,tai yra monumentas, kuriame laikomi įžymių žmonių palaikai. Anot Konstancijos Strikienės,dar būdamas gyvas profesorius norėjęs,kad jo palaikai būtų palaidoti jo namuose,sode.Tačiau supratęs,kad tai neįmanoma,prieš savo mirtį su draugu profesoriumi A.Gudaičiu vaiksčiojęs po Palangos kapines ir beveik numatęs savo amžino poilsio vietą. Beveik toje pačioje vietoje ir įsikūrė šios giminės panteonas. Skulptorius ir projekto autorius R.Midvikis sukūrėį smuiko galvutės simboliką,atitinkančią žmonių, atidavusių savo gyvenimą muzikai,dvasią.Smuiko galvutės simbolika įamžino muzikos korifėjo Balio Dvariono kapą,o penklinė ir smuiko galvutė-jo žmonos Aldonos Dvarionienės amžino poilsio vietą.2000 m. lapkričio 7 dieną panteonas  amžinybei priglaudė ir dar vieną Lietuvos dukrą-Aldoną Dvarionaitę.Koks bus jai skirtas paminklinis akmuo, dar pamatysime,tačiau gerai žinau,kad prie šių brangių Lietuvai žmonių rinksis artimieji,draugai,palangiškiai ir visai nepažįstami žmonės.Jie ateis nuolankiai nulenkti galvas tiems,kurie žemėje paliko savo kūrybą,atmintį,o svarbiausia- jie kalbėjosi su mumis savo sielos muzika.

20150107_123411
Kompozitoriaus mirties metinių proga žmona(centre) su artimais žmonėmis
Nuotrauka iš asmeninio K.Strikienės albumo 1973 m.

Irena Česnavičienė      2000 m.

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: