Svarbiausia-laikytis už rankų

Antanas Mončys- žemaitis,skulptorius,ilgus metus gyvenęs ir kūręs svetur,šiandieną sugrįžo į namus.Jo kūnas amžiams atgulė Lietuvos žemėje, o paminklinis akmuo,paties skulptorio suprojektuotas,pasakoja,jog svarbiausia žmogaus gyvenime- laikytis už rankų…

Paveikslėlis

Skulptorius Antanas Mončys su savo mama ir sūnumi Žanu Kristofu 1989 m .

Žemaitis iš Mončių kaimo

Antano Mončio muziejuje Palangoje perskaičiau eilutes iš menininko dienoraščio.Jis rašė:”Tomai,savo rašiniuose Tu rašai,kad mano ąžuolas yra tūkstančio metų amžiaus.Aš girdėjau,kad jis yra dviejų tūkstančių metų.Ne tik žmonės pasakojo,bet ir mokykloje man sakė, kad Lietuvoje yra du ąžuolai,kuriems du tūkstančiai metų: vienas Aukštaitijoje ir antrasis-manasis”. Žemaitis iš Mončių kaimo,po daugelio metų tik vieną vienintelį kartą apsilankęs Lietuvoj, be jos gyventi jau negalėjo.”Tik užmerkiu akis ir matau Lietuvą,-rašė savo seseriai Birutei Turauskienei. Skulptoriaus sesuo pasakojo, jog gyvenimas tėvų namuose paliko pačius šilčiausius prisiminimus. Matyt,tą jautė ir  jos brolis. Kai Antanas,apsilankęs Lietuvoje atvažiavo į tėviškę,jis stovėjo kaip “be kvapo”. Ir dabar,pasakojo moteris, nors sodybos seniai nebėra, nebėra ir Mončių kaimo, bet, kur Šventosios  girininko Rimanto Kviklio sukurtais ženklais yra įamžinta tėviškės vieta, ji jaučianti tą gerąją dvasią,kuri sklando viršum pievų.Ji įsitikinusi, jog ilgai ji sklandys, nes gėris visada išlieka.” Gėris, išdalintas kitiems ,įleidžia kur kas gilesnes šaknis, negu mes manome”,-samprotavo brandaus amžiaus sulaukusi ir labai šiltų akių žilagalvė moteris. Ji prisiminė, kaip laukdavo brolio,sugrįžtančio iš mokslų Kretingos Pranciškonų gimnazijoje.Laukdavo,nes žinodavo,jog brolis niekada negrįš į namus,neparvežęs dovanų. Jo dovanos- tai įmantriais raštais išdrožta švilpynė,dėželė ar iš popieriaus padaryta lėlė. “Antanas,būdamas vyriausias šeimoje, matyt, jautė  pareigą rūpintis savo sesutėmis,o siekti grožio – jam buvo įgimta”,- sakė ji.  Kalbėdama apie žmogaus prigimtį, ponia Birutė svarstė, kad žmogus užauga tėvų pavyzdžiu. Moteris pasakojo,kad gimus pirmagimiui Antanukui,mama maniusi,kad papa( taip vadino tėvą)  bus labai patenkintas.Tačiau šis,užuot apsidžiaugęs, pasakė”Geriau būtų gimusi mergaitė. Papuošti butų galima daugiau.” Žinoma, mano ponia Birutė,tai buvo šelmiškai pasakyti žodžiai. Kiek atsimena, tėvas visada mamai glostęs rankas. Dabar,galvoja ji,rankų glostymas buvęs kaip didelės meilės išraiška,kuri persidavė ir jų vaikams. Sugrįždama į savo brolio Antano gyvenimą, ponia Birutė sakė, kad Antanas nuolat glostydavęs rankas savo taip dievinamiems vaikams, savo mylimoms moterims. Kai mirė tėvas, ponia Birutė prašiusi brolio,kad šis padarytų paminklinio akmens projektą.Antanas ilgai delsęs sakydamas,kad jam sunku taip padaryti. Ir štai vieną kartą besišnekučiuojant juodu  prisiminė, kokia tarp tėvų buvo graži meilė, o iškilę prisiminimai pagimdė sudėtų rankų vaizdą.

Paveikslėlis

Skulptoriaus J.Virbicko paminklinis akmuo Grūšlaukės kapinaitėse Kretingos rajone

Rankų šilumos stebuklas

“Rankų šiluma šildo mus šiandien,sudėtos rankos-amžiams”,-įsitikinusi ponia Birutė. Moteris su ašaromis akyse šnekėjo,kad jai labai trūksta Antano. Šiaip brolio būta nekalbaus, bet juodu galėdavę šnekėtis apie viską. Juodu šnekėdavosi apie sėklas, sesuo mokė brolį,kaip išsivirti pusmarškonę košę.Jam ji galėdavusi atskleisti ir pačias slapčiausias savo sielos kerteles. Moteris prisiminė atvejį,kai besisvečiuodama pas brolį Paryžiuje norėjusi nusipirkti siūlų megztiniui.Deja,parduotuvėje reikiamo kiekio nebuvę.Praėjus kuriam laikui,Antano draugas atvežęs  jai siuntinį. Jame buvę tie patys siūlai. Ir dabar,kai ji užsivelkanti brolio dovanotais siūlais numegztą megztinį, moteris jaučianti neapsakomą šilumą.Jai atrodo, kad ne megztinis šildo, o Antano sielą.Taip,- mano ji,- brolis išėjo,tačiau meilė pasiliko amžiams.Ji įkūnyta jo darbuose, ji pasiliko jį pažinojusių žmonių širdyse. Kol buvo gyvas brolis, ji visai nepažinojusi Antano draugų, o dabar,po jo mirties,atsirado ryšys su Antano draugais .Antano draugas Julius, aplankydamas Antano kapą, su smuikeliu sugriežia jo mėgstamas melodijas. Ponia Birutė klausė,ar gali būti geresnė dovana,nei ši?

Paveikslėlis

A.Mončys (stovi) paskutinėje gimnazijos klaseje su savo dėde  Lietuvos savanoriumi  S.Piktuižiu, seserimis Birute(kairėje) ir  Brone(dešinėje) 1941 m.

Grandinių lengvumas

Kas žiūrės Antano Mončio kūrinių ekspoziciją, neabejoju,kad visų pirma akys užklius už įspūdingai atrodančios iš medžio išdrožtos grandinės. Atrodytų, masyvūs daiktai turėtų palikti sunkaus daikto įspūdį, tačiau mane nustebino ne tik skulptūros lengvumas, bet ir kažkokia,tame glūdinti paslaptis. “Kartą,- atsimena Birutė,-Antanas paskambino į namus ir pradėjo klausinėti,ar aš prisimenu mamos brolį,kuris iš medžio verpstes darė.”Tos verpstės buvo nepaprastos. Prie smeigtuko galo buvo išdrožta ir pritvirtinta grandinėlė. Kai verpstė sukdavosi, grandinėlė judėdavo. Nežinia, ar vaikystės prisiminimai,ar namų ilgesys užvaldė menininką, bet ilgai netrukus, kai jo draugui Pjerui nuvirto medis, skulptorius ėmėsi darbo. Kaip jis pasakojo seseriai, darbas ėjosi labai spėriai. Skiedros lėkusios kaip spaliai iš mamos verpiamų linų, nes prieš akis matęs mamą. Gal tas užgimęs jausmas ir buvo šios lengvumu alsuojančios skulptūros paslaptimi,-galvojo menininko sesuo.Ji prisiminė,kad broliui labai patikę kurti iš vientiso medžio.Medis visada pasidaro ilgesnis. Meilė medžiui,pasak ponios Birutės,buvo užvaldžiusi visą Antano gyvenimą. Menininkas savo dienoraštyje rašė:”Aš savo skulptūrų nedariau, aš jas gimdžiau. Lietuvai skulptorius padovanojo visą savo kūrybą. Antano Mončio namuose-muziejuje perskaičiau muziejaus lankytojos Birutės Aleksienės paliktus žodžius. Ji rašė:Niekur niekas nedingsta.Mūsų išvyniotos mintys,pasakyti žodžiai sugrįžta į mus, į mūsų pradžių pradžią.”

Šventa vieta

Už dviejų kilometrų nuo buvusios Mončių sodybos auga vietiniams gyventojams gerai žinomas senas ąžuolas. Prieš keturis šimtus metų,kaip pasakojo žmonės,toje vietoje buvo apsireiškusi Šventoji Dievo motina Marija. Tai įamžinant, medyje buvo įrengta koplyčia ir pastatyta Madonos skulptūrėlė.Vietiniai žmonės rinkdavosi prie šio ąžuolo, melsdavosi ir švęsdavo įvairias šventes. Šis ąžuolas buvo ir Birutės šeimos mėgstamiausia vieta. Sekmadieniais mama sugrįžusi iš Grūšlaukės bažnyčios dažnai vaikams sakydavo:”Eikim,vaikai,prie ąžuolo”.Tenai galėdavo jie smagiai palakstyti arba ant netoliese buvusio geležinkelio bėgių prisirinkę akmenukų į juos  pabražyti.”Kitų pramogų nebuvę,susigalvodavome patys.”,- sakė ji. Tada jai atrodę, kad laikas sustodavęs, o jiems,vaikams, jo ir žinoti nereikėjo-pravažiuojantis traukinys “pasakydavo”.1996 m. rašytojas Tomas Sakalauskas parašė straipsnį apie šią šventą vietą, ir,pasak jos, kažkam ąžuole buvusi Madona labai parūpo. Šiandieną, svarstydama apie ilgapirščių darbą, ponia Birutė įsitikinusi,jog blogis visada sugrįžta bumerangu. Laimei,sakė ji, jog liko brolio sūnaus padaryta Madonos nuotrauka,kai šis su Lietuvos ambasadore Prancūzijoje Ugne Karvelis buvo atvažiavęs į tėviškę.Vėliau ponia Birutė Madonos nuotrauką įstiklino ir pastatė buvusioje skulptūrėlės vietoje.Tai išskirtinis medis,- sako Birutė Turauskienė, prie jo Antanas sėdėdavęs valandų valandas. Kas žino, kas jį čia traukė. Gal jį traukė ta jėga,kuri įsikūnijo medyje?  Kamienas, audrų ir žaibų išvagotas,  ir šiandien tebežaliuoja…

Irena Česnavičienė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: