Ko nepasakė vėjas

Irena Česnavičienė-Valužė

2002, 2012 m.m,

(viena gyvenimo istorija)

Ši istorija išgirsta pajūryje. Ją nuoširdžiai išsakė viena nedidelio Lietuvos miestelio gyventoja.Besiklausydama jos pasakojimo galvojau,tokių istorijų aplink mus yra ne viena ir, vienaip ir kitaip,jos yra panašios,kaip panašūs yra mūsų gyvenimai,o atkartoti juos gali nebent vėjas,atsimušęs į kitą krantą.Po dešimties metų jis tą ir padarė.

“Aš myliu kitą”

Pagaliau ji ištrūko prie jūros. Nebereikia mąstyti apie buitinius dalykus,galima paprasčiausiai išsitiesti ant karšto smėlio ir pasinerti į tylą:kūnu, siela,akimis…

Nuo to momento,kai jos gyvenimas buvo pakliuvęs į voro tinklą, kai savo kūnu ir siela jautė bedugnę ir šaltį, praėjo lygiai metai. Praeityje liko skaudžiai užvertos jos mylimo vyro durys ir dar skaudesni žodžiai:”Aš myliu kitą”. Tąkart jos pasaulis sudužo į milijoną stiklo šukių, kurios pjaustė ir degino vien tik meilės ištroškusį jos kūną. Gelbėdamasi nežinia nuo ko, kabinosi ji už jų: palaipsniui naikindama save. Bemiegėmis naktimis lindo į ašaromis permirkusią pagalvę vis giliau, norėdama uždusti, prasmegti, nebeatsibusti. Tuokart nei vynas, nei vyrų gašlūs žvilgsniai, nei spaudžiamas mašinos greičio pedalas jos nebaugino.Kažkas jai lyg kartojo: važiuok,nesustok, juk vis tiek meilė išėjo…Kam stengtis, galvodavo,juk 15 metų ji tai darė,užmiršdama save gyveno savo vyrui, vaikams, aplinkiniams. Jos vyras mėgo kilnoti taurelę, ji visomis priemonėmis stengėsi kovoti prieš tą ydą: surado darbą, padėjo įkurti šeimos verslą. Pati stengėsi gerai atrodyti:pasipuošti,nebūti apsileidusi, tačiau jos mylimasis gyvendamas greta jos to niekada nepastebėdavo. Namie jos laukė du paaugliai vaikai. Ji žinojo,jog esanti jiems reikalinga.Vaikai šeimos tragedijas išgyvena dar skaudžiau,tik jie lyg susigūžusios sraigės, bijo išlįsti iš savo namelių.Ji jau dabar žino, jog šis stresas jos dukrai paliko didžiulę juodą dėmę, kurią reikės nuplauti pačiu gyvenimu.

Meilės ugnis

Vyras,išeidamas pas kitą moterį, jos prašė,kad ši leistų jam pagyventi šeimoje. Jo manymu, reikia dar palaukti, nes ką gali žinoti:gal meilė anai moteriai praeis?Kai su tokiu vyro pasiūlymu ji nesutiko, įsiutęs primušė ją lyg niekam nebereikalingą šunį ir, trinktelėjęs laukujas duris,išėjo. Paliktoji žmona raitėsi iš skausmo ir meilės jam. Taip, meilės. Kai sutikdavo jį kur nors parduotuvėje ar kur kitur, širdis jos krūtinėje taip daužydavosi,jog atrodydavo tuoj tuoj iššoks ir ji kris negyva. O žmonėms tik rūpi pamatyti ir užuosti kitų gyvenimus. Tačiau, žinoma, buvo ir gerų draugų, kurie norėjo jai padėti. Viena jos draugė padovanojo nedidelį paveikslėlį. Jame buvo atvaizduota saulė. Ji žiūrėdavo į tą liūdną šypsnį ir galvodavo, kad tai ji pati,tačiau ryškiomis spalvomis nuspalvinti saulės spinduliai teikė jai jėgų nepasiduoti.Tai padaryti nebuvo lengva. Ji prisiminė, kaip tris kartus nešė  skyryboms pareiškimą ir kaip visus tris  kartus grįžo į namus.Vieną dieną vis dėlto ji pravėrė teismo duris, suvokusi, jog jei ji to nepadarys šiandien,tai po metų kitų ją užpuls ligos, neurozės, ir nieko daugiau. Prarasto laiko mums niekas nesugrąžins:jis nuėjo,jo nebėra. Teisiškai jų santuoka buvo nutraukta, meilė dar buvo gyva, ir jei jis būtų pravėręs jos namų duris, jei būtų lankęs vaikus ar paskambinęs-galėjo jos šeimoje dar daug kas pasikeisti, nes mylinčios moters laikas metus skaičiuoja ne valandomis, jis skaičiuoja širdies dūžiais. O jei to nesulauki, viduje lyg koks tūnojęs sprogmuo vieną dieną sprogsta.Tas išsiveržimas buvo jos laiškas, kurį ji su pertraukomis rašė tris dienas. Parbėgdama iš darbo, naktimis ,rūkydama vieną cigaretę po kitos ,ji rašė jam, jai ,visam pasauliui. Po to atėjo ramesnis periodas. Ji gyveno, dirbo ,remontavo butą.Viskas lyg gerai, tik apie save pajautė esant trijų metrų ilgio ir storio ledą. Ji tapo abejinga kitų žmonių skausmui.

“Į kažką įsikibti…”

Atėjo begalinis noras keršyti. Keršto formą pasirinko tokią pačią,kaip kažkada buvo jai smogta. Ji atėmė iš mylinčios moters šeimos vyrą ir tėvą. Pusę metų jos namuose netilo garsus juokas, muzika, aistringos naktys meilužio glėbyje, kol vieną dieną suprato: ji pavargo nuo triukšmo, alkoholiojo, žmonos ašarų,kaimynų  verenčių žvilgsnių. Ji suvokė savo tariamos meilės turinį; kai statinė liks tuščia ,šeimos vyras grįš pas savo atlaidžią žmoną, o kiek sušilęs ir pailsėjęs-rinksis kitą auką. Meilės nuotykis leido jai pasijausti valdove: mylima jauno ir gražaus vyro, dar gyva ir dar nebeprote . Paliktai moteriai reikia dėmesio, paguodos, švelnumo. Ji suprato, jog dauguma vyrų neatsispiria moterų kerams (suvilioti galima bet kokį vyrą), o neatsispirdami moters pagundai ir įklimpdami į meilės nuotykius, nebejaučia jokios atsakomybės prieš savo šeimą, vaikų gyvenimus, mylinčių moterų ašaras.

Viltis

Šiandieną ji sugrįžo prie jūros, taip laukiamo momento, kai kūnas gali ilsėtis ant įkaitusio smėlio, o nurimusi siela-grožėtis gamta, matyti saule žėrintį dangų. Prie jūros ji atvažiavo su vaikais ir savo naujuoju draugu. Jos draugas, geras jos pažįstamas,padėjęs jai remontuoti butą. Ji jam galėjo patikėti visas savo paslaptis, kai būdavo sunku- išsiverkti ant jo peties, ir visai nematė ir nemanė, kad jau visi metai, kaip jis ją myli. Kai jautė, jog slysta ir krenta į bedugnę-galėjo į jį įsikibti. Reikėjo daug dvasios pastangų, kad vėl galėtų paliesti, apkabinti kitą kūną, tačiau jūra, ramybė ir jo žodžiai:”aš niekur neskubu,aš palauksiu”-jos širdį pripildė tikėjimo. Šiandien ši jauna moteris  pakelta galva naujam gyvenimui išvažiavo į namus. Kaip bus toliau, gal kada nors vėjas ar besikeičiantis jūros krantas papasakos ir mums?..

Ko nepasakė vėjas

Vėjas nepasakė,kad po metų jiedų atšoks vestuves, dar po metų ji parduos butą, pasiims paskolą iš banko ir įsigys dižiulį namą prie pat ežero. Name bus visiems vietos. Jos dukra ištekės. Ji taps močiutė. Jos vyras, turėdamas  “auksines” rankas vers “kalnus”, grąžindamas namus, o ji džiaugsis galėdama rankomis prisiliesti prie žemės. Žolynai ir gėlės bus jos silpnoji vieta. Ji didžiuosis savo sūnumi, kuris studijuos ir bus dar vienas ramstis jos namuose. Jos buvęs vyras retkarčiais ateidinės, stoviniuos  prie namo tvoros, prašys pinigų iš savo vaikų. Ji žiūrės į jį kaip į tuščią vietą; be gailesčio ir pykčio.

Jos jaunas ir fiziškai gerai atrodantis vyras retkarčiais skųsis skausmais širdies plote, bet medikai niekada nieko blogo neįtars. Vyras  sumanys padėti šeimai ir išvažiuos uždarbiauti į kitą šalį.  Turėdamas aukštą darbininkišką kvalifikaciją, darbą susiras greitai. Ji kalbėsis su juo kas vakarą telefonu, planuos kartu praleisti atostogas. Mylės ir ilgėsies kaip niekada stipriai. Atstumas juodu suartins nepertraukiamais saitais. Ji žinos meilės kainą. Deja, ji nežinos, likimo kėslų. Ji nežinos, kad po dešimt gražiai pragyventų metų, vieną rytą ,vėjai , įsisukę į jos kiemą, atneš protu nesuvokiamą žinią :mažame  užsienio miestelio viešbutyje  rastas amžiams “užmigęs” jos vyras.

Žinau, mano žodžiai bereikšmiai prieš jėgą, keičiančią jūros krantus, todėl viską palikime TYLAI.

foto 2012 07 20 266

Jūra ir krantas

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: