Dainuok,mano drauge,dainuok…

Vieni žmonės gyvena,kiti,eidami per gyvenimą,dalija save kitiems. Maniau,kad rašyti apie žmogų,kurį gerai pažįstu jau pusę savo amžiaus, bus lengva. Deja,apsirikau. Kalbėdamasi su savo pašnekove ir ilgų metų drauge Janina Valentiene dar kartą įsitikinau,kad dvasingo žmogaus gyvenimas yra nepaprastai gilus. O jo gelmę išmatuoti neįmanoma.Joje sustoja laikas…

PMC6N0bAM1fF26PyfDF9FeUb

Janina Valentienė 2012 m.vasara

Gyvenk,neturėdamas priešų

Jaunystės metais teko su Janina kartu dirbti. Dirbdama Palangos Vykdomojo komiteto bendrojo skyriaus vedėja, ji savo gera nuotaika,optimizmu,noru padėti, užkrėsdavo visus aplinkui ir darbas eidavo”kaip sviestu pateptas.” Tad Janinos visu pirma paklausiau,kur slypėjo to optimizmo šaknys, juk namuose jos laukė trys paaugliai vaikai ir, kaip pati prisipažino,tuo metu gyvenimas tikrai nelepino. Anot Janinos,jei nori gyvenime gerai jaustis,neturėk priešų. O jei kuris tave ir įskaudino,paprasčiausiai stenkis jo nematyti.Tokia nuostata atitiko jos gyvenimą, nes kur ji tik dirbo, buvo žmonių mėgstama. Gėrio ir džiaugsmo supratimą ji paveldėjo iš savo tėvų.Ne veltui apie jos mamą Mariją Dragūnienę kaimo žmonės sakydavo,kad ši tinkanti ir “prie tonciaus ,ir prie rožančiaus”.O kiek drobių priausta ir vąšeliu prinerta,nesuskaičiuosi.Mamos rankdarbiais pasipuošė ne viena kaimo gryčia.Tėvas buvo auksčiausios klasės stalius,pats mėgdavęs ne tik dirbti,bet į jų namus susirinkdavę vyrai ne taurelės išgerti,o pasikalbėti,papolitikuoti.Šnekoms nebūdavę galo. Kalbėdama apie savo giminės šaknis Janina galvoja,kad tėvų darbštumas,sąžiningumas ir gyvenimo troškimas vaikuose pasėjo gėrio sėklą,kuri ir šiandien gaji.

Buvo kaip vėjas

Į Kudirkos Naumiesčio rajono Veržių kaimą Janina atvažiavo dar visai jaunutė.Ten ji dirbo pradinių klasių mokytoja.Tuo metu,jai ,dvidešimtmetei,atrodė,kad gyvenimas labai gražus.”Jaučiausi kaip vėjas.Tėvai ir  kolegos stebėdavosi,kas čia per mokytoja? Mane net čigone buvo praminę.Tada man viskas buvo lengva ir paprasta.Matyt, dar nebuvau ragavusi gyvenimo druskos,”-samprotavo Janina.Meilė vaikams ir vaikų meilė jai buvo svarbiausi dalykai Janinos gyvenime.Vėliau,dirbdama Palangos prailgintos dienos  aštuonmetėje mokykloje suprato, kad pradinukų mokytojas yra visos klasės širdis. Janina prisiminė koks kūrybinis darbas “virdavo” mokykloje ruošiant koncertus,spektaklius. Prisimindama savo auklėtinius su šypsena veide, mokytoja džiugėsi,jog ir iki šių dienų jos auklėtinis Kęstutis Vygontas,sutikęs ją gatvėje  garsiai pasisveikina : “Labą dieną,mokytoja”. “Ypač manimi tikėjo chuliganai,nes niekada netaikiau jokių represijų ar baudų, vadovavausi vieninteliu gyvenimo principu:kaip šauksi,taip atsilieps”.Janina įsitikinusi,jog blogų vaikų nėra,tik reikia rasti raktą į vaiko širdį, o kalbėdama apie dabartinius kolegas galvoja, jog dauguma mokytojų pasidarė abejingi,nes abejingumas tapo visos tautos išskirtiniu bruožu.

Apie netektis

Gyvenimo druskos paragauti yra lemta kiekvienam žmogui.Dalia lėmė tai išgyventi ir Janinai Valentienei., Užauginus tris puikius vaikus, negailestinga mirtis išplėšė vyresniąją dukrą Laimutę.Suprasdama motinos kančią maniau,jog mano draugė nenorės apie tai prisiminti,tačiau ji man pasakė,kad palaidojusi dukrą ji pabandė paanalizuoti save.”Man atrodė,kad šią savo dalią aš turiu priimti nesidraskydama,ramiai, nes kitaip sukelsiu tik žmonių nuostabą ir juoką,todėl maldos pagalba viską uždariau savyje,o pati išlikau rami. Protu suvokiau,kad dukros nebeprikelsiu,o jausmais raminau:”gal ir ten gerų žmonių reikia?..” Anot Janinos ,dukros nebėra,tačiau liko glaudus ryšys,saugantis jos atmintį.Ji pasakojo,kad Klaipėdos universiteto Menų fakulteto choreografės užbaigė ir išleido dukros pradėtą rašyti knygą apie Baltijos tautų šokius (Laimutė buvo šokių mokytoja).Stiprus ryšys tebesieja ją su žentu:”Aš tik apkabinusi žentą prašau,kad jis gyventų,mylėtų vaikus,žmoną.” Pasak Janinos,reikia išmokti atsisveikinti su brangiais žmonėmis taip,kaip reikia mylėti patį gyvenimą.

Gyvenimo rudens nejaučia

Išgirdusi klausimą,kaip ji jaučiasi savo gyvenimo rudenį,mano draugė pradėjo juoktis. Sekundės dalį pasijutau nejaukiai,suvokusi savo klausimo absordiškumą,vėliau pradėjome juoktis drauge.Į mono klausimą Janina atsakė klausimu:”Kokį rudenį? Aš jo visai nejaučiu.” Anot jos,ji puikiai žino,kad su varnom neišskris.Ji apsupta gerų,šviesių žmonių.Ji mano,kad ją supa gera aura,todėl patenkinta tuo,ką turinti, o jei turėtų daugiau,išdalintų kitiems…Žinau,jog Janina rašo eilėraščius.Esu ir aš juos skaičiusi. Jie apie džiaugsmą,gamtos grožį, skausmą, ilgesį, apie tai,ką vadiname vienu žodžiu – Gyvenimas.

Kiekvieną sykį,kai atvažiuoju į Lietuvą aplankau savo draugę, pasidžiaugiu jos pasakojimais apie vaikus ir anūkus, kurie jau užaugo dideli kaip medžiai ir teikia džiaugsmą tėvams ir seneliams. Artimieji, vasaromis ar per šventes  sugrįžta į savo  lizdą,kuriame jauku,daug išminties ir meilės. O aš niekada neišeinu iš Janinos namų nepaprašiusi  sudainuoti jos pačios mėgstamiausią dainą “Iš suvalkijos lygumų”.Kai Janina dainuoja, šiurpas bėga per nugarą. Rodos,ne ji dainuoja,o jos siela. Jos daina tikra,kaip tikra ir mylima  Suvalkijos žemė. Žinau,jog Janina yra savo kurso siela, ji  kas vasarą važiuoja susitikti su savo kursiokais Marijampolėje:”Gretos mažėja, bet kai susitinkam,dainos,juokas ir susitikimų džiaugsmas liejasi per kraštus”. Dainuok,mano drauge, dainuok…Tegu sustoja laikas.

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: