Laiko ženklai…

“Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą sukrėtė kraupi žinia-plagiatu apkaltintas trečiakursis klaipėdiškis Kęstutis Tytmonas pirmadienį vakare pasirinko mirtį.Nuo Valakampių tilto nušokusio jaunuolio vaikino kūnas vakar dar nebuvo surastas.Pirmadienį K.Tytmonas buvo prastai nusiteikęs.Mat prieš savaitę Istorijos fakulteto vadovybė paskelbė griežtą verdiktą-studentas turėsiąs skolą,todėl teksią mokėti už mokslą. 3125  litų metinis mokestis už mokslą tėvo neturinčiam ir neturtingai gyvenančiam K.Tytmonui atrodė ne tik didelis, bet ir negarbingas|.(“Lietuvos rytas”,2002 m.).

Priešistorė

Gal nebūsiu apkaltinta plagiatu,jei pakartosiu A.Lingren žodžius:”Žmogus turi gyventi lėtai,susidraugaudamas su mirtimi,mesdamas lapą po lapo,kaip gamtoje”.Švedų rašytoja Astrida Lingren,sulaukusi garbaus amžiaus,paliko šį pasaulį,auksiniame knygų fonde- savo knygas. Kaip sakė antikos laikų filosofas Seneka,”jei nori gyventi sau,gyvenk kitiems”.Tai žodžiai,kurie nusako žmogaus pilnatvę šiame pasaulyje.Išeidami paliekame dalelę savęs,kuri galbūt bus sušildžiusi pasiliekančiųjų žemėje sielas,o jei dar esi palikęs ne tik gerą atmintį,bet ir savo protą,-liks ateinančioms kartoms. Nemaniau,kad neužgijus praradimo jausmui dėl Klaipėdos universiteto docento Alfredo Tytmono,po keturių metų reikės atsisveikinti su jo jaunėliu sūnumi Kęstučiu. Kęstučio tėvas-įžymus Klaipėdos krašto filosofas,istorikas buvo palikęs 15 000 knygų biblioteką(kiekvienas leidinys  turėjo numeraciją). Kęstutis, suprasdamas,kad iš tėvo palikimo jokios materialinės naudos negaus,įgyvendino tėvo mintį, jog knygos negali būti uždarytos lentynose, todėl apie tris tūkstančius jų, tėvo rankraščių,padovanojo I.Simonaitytės viešajai bibliotekai,kitas knygas pasiliko sau,nes buvo tvirtai nusprendęs eiti tėvo pėdomis,jas studijuoti. Kęstutis skambino mamai(ji jam buvo didžiulė moralinė parama),sakė,kad iš kursinio darbo gavo skolą,nori mesti mokslus ir eiti į armiją. Mama nuramino jį guosdama,jog kaip nors išsiversiantys.Padirbės per vasarą ir sutaupys pinigų mokslui(Kęstutis buvo dirbęs vienoje statybinėje organizacijoje). Lyg ką negero nujausdama,sekantį rytą mama pasiuntė jam raminančią žinutę į mobilųjį telefoną,deja,tekefonas veltui skambėjo Saulėtekio bendrabučio kambarėlyje Vilniuje.Rytą iš spaudos puslapių ir per radiją žmonės sužinojo apie gabų ir perspektyvų studentą,kuris,dėstytojų apkaltintas plagiatu,pasirinko mirtį.

Kas jie -plagiatoriai?

Žodis “plagiatas”,reiškiantis mokslo,literatūros,meno kūrinio autorystės pasisavinimą,jau įsiskverbė į mūsų gyvenimą. Jis kopijuoja ir kopijuos mūsų poelgius, moralę,įstatymus,potvarkius,valdininkų užmačias, įrėmintas egoistiškomis ir beprotiškomis ambicijomis,ir dažnai ne vienam sviedęs į veidą pasakys:”Tu esi plagiatorius”,kitaip tariant – vagis. Ponai, leiskite paklausti, ar ne tie “žymūs protai”,kurie sužalojo ne vieną jauną sielą savo iki koktumo absurdiškais sprendimais- ne plagiatoriai? Jie atėmė ir, manau,atims dar  ne vieną  gyvybę arba nesuteiks jokių šansų prasiskleisti talentams.Jie,šie biurokratai,kuriuos mes patys pasirinkome, tarnauja tik vieninteliam velniui- pinigui, o šis,sėkmingai  įgyvendindamas savo velniškus darbelius,toliau plagijuos bepročių pasaulį. Ir ne šis talentingas jaunuolis kaltas,kad savo rašinyje panaudojo  klaipėdiškio filosofo L.Donskio mintis.Neteisėtai įžeistas kaip asmenybė,jis pasirinko sau sunkiausią kelią-nebūtį. Kai tragiškai baigiasi jauno žmogaus gyvenimas,tik spėjus jo medžiui sukrauti gležnus pumpurus,protu nebesuvoki  praradimo jausmo beprasmybės.Juk šis jaunuolis buvo visų mylimas ir pats mylėjo gyvenimą. Kas Kęstučio mamai grąžins vaiką,kas Lietuvai beatiduos savo protą,žinias?Kada pagaliau tautoje pasibaigs tikrasis plagiavimas-visuotinis žmogiškųjų vertybių genocidas? Kada?..

Ženklai

Nuo to kraupaus ryto,kai Neries bangelės išskalavo jaunuolio kūną,praėjo lygiai 11 metų.Labai skaudu tai prisiminti.Laikas neužgydo žaizdas,laikas,tik jas kažkuriam laikui nustumia į šoną,kad vėliau galėtų kitom akim(iškentėjusiom,daug ką pamačiusiom ir supratusiom) kalbėti,ar daryti kažkokias išvadas.Ne visiems žmonėms Dievas dovanoja kontaktą su anapusiniu pasauliu. Man ši garbė atiteko.Nesiimu spręsti,-gerai tai,ar blogai. Kai netekau savo mylimiausio sūnėno,ilgai kankinausi,todėl,kad jis (Kęstas) ateidavo į mano sapnus,rodydavo man mirusiųjų miestą,stovėdavo nedrąsiai prie didžiulės arkos ir nenorėdavo įeiti…Širdis galėjo plyšti pusiau,kai prieš Šv. Mišias (Kęstučio laidojimo dieną),sapne jį mačiau už stiklinio skliauto. Jis,laikydamas rankoje puokštę pakalnučių(jas buvau padėjus prie karsto),prašė manęs,kad jį išleisčiau…Su tais sapnais atėjo supratimas,kad jis mirtį pasirinko spontaniškai, nepagalvojęs kokios bus pasėkmės.

To mokykloje nemoko

“Irena Česnavičienė iš Palangos atsiuntė “Dialogui” laišką,skirtą savo sūnėno-Vilniaus universiteto istorijos fakulteto trečio kurso studento-Kęstučio Tytmono atminimui .”Kas buvo tas slenkstis,kurio tu nesugebėjai peržengti?-svarsto I.Česnavičienė. -Žinia,kad tavo darbas pavadintas plagiatu?.Piktdžiugiškos turtingus tėvelius turinčių bendramokslių akys,kuriems tu per naktis rašei kursinius darbus?, ar tave pasmerkusios dėstytojos numestas telefono ragelis,kai naktį paskambinai jai maldaudamas už darbą parašyti nulį (tai leistų išsilaikyti valstybės finansuojamoje vietoje)?Lipant į kalną-siekiant užsibrėžto tikslo-žmogaus tyko daugybė kliūčių.Jei joms nesi dvasiškai pasirengęs,viršūnės nepasieksi. O tam,kad išmoktum įveikti savo vidinį kalną, dažnai prireikia viso gyvenimo.To nemokė nė vienoje mokykloje”.(“Dialogas”,2003 m.).

Pagalba

Po K.Tytmono mirties, Kęstučio  mama nutarė atiduoti Kęstučio pasiliktas studijoms knygas  Vilniaus universitetui , taip  įamžinusi  sūnaus atmintį. Kai Vilniaus universiteto istorijos fakulteto dekanas Alfredas Bumblauskas(Kęstas buvo jo mylimas studentas) įžengė į R.Tytmonienės namus,mačiau jo veide nerimą. Rinko jis iš lentynų knygas,jos krito,kažką juokaudamas kalbėjo… Aš jam papasakojau savo sapną. Gerokai prieš atsitinkant tai nelaimei,į mano sapną atėjo velionis Alfredas Tytmonas.Jis vaiksčiojo tokiu ilgu valdišku koridoriumi, piktai darynėdamas kabinetų duris. Šiandien mąstau, toje keblioje situacijoje, kuri įvyko universitete, dekanui buvo nelengva surasti siūlo galą. Juk jauną dėstytoją teko atleisti iš darbo, o fakultetas užsitraukė negarbę. Išvadoje-spragos švietimo ir mokslo  sistemoje.

Patikėkit,nelengva,kai į tavo sapnus ateina sielos ir prašo pagalbos,o tu esi ne kunigas,ne aiškiaregis,ir padėt negali.Tačiau vieną dieną pagalba atėjo.Likimas dovanojo susitikti su Krakių klebonu Romualdu Ramašausku. Kai baigiau aš savo interviu, klebono paprašiau pagalbos .Papasakojau savo išgyvenimus dėl sūnėno. Kunigas išklusęs mane pasakė,kad mano sūnėno siela randasi skaistykloje, o savižudybė yra pati didžiausia nuodėmė, ir tik Šv.Mišios gali jam padėti.Jis man pažadėjo atlaikyti Šv.Mišias  ir nuraminęs pasakė,kad greitu laiku jis (sūnėnas) ateis į mano sapnus ir praneš apie savo savijautą. Netruko praeiti nė dvi savaitės,kai susapnavau savo mamos kiemą,jame esančius suolus, juose sėdinčius seniai Anapilin išėjusius mūsų kaimynus: Dvarionus,Uogintus. Kieme grojo  nepaprastai graži muzika, švietė saulė ir Kęstas ,laimingas ir besišypsantis,- tarp jų…

Gyvenimas tęsiasi

Prieš metus laiko iš gyvenimo pasitraukė mano sesuo,Kęstučio motina,kurią jis labai mylėjo. Po sūnaus mirties,ji buvo ” mirusi” taip pat. Gyveno dar  dešimt metų, tvarkė žemiškus reikalus ,norėdama kitiems savo dviems vaikams palengvinti gyvenimą žemėje.Tačiau yra žinoma,kad motinai,atėmus jos vaiką, džiaugsmingas gyvenimas užsibaigia ta pačia  diena. Lygiai po metų, kai ji išėjo anapus,juodu susitiko. Ji   man apie tai “pasakė”.

Protingose knygose randi atsakymus,kad niekas šioje žemėje nesikeičia.Vieni miršta,tuoj pat kiti gimsta. Viskas taip,kaip Dievo suplanuota. Juk ir Kęstučiui čigonė buvo išpranašavusi neilgą gyvenimą (iki 26 metų), deja,penkiais metais ji apsiriko. Greit mano atostogos Lietuvoj. Žinau,kad būtinai aplankysiu kapavietes, nuvažiuosiu į Nidą, į Tomo Mano namelį, kur Kęstutis, būdamas kartu su Alfredu,leido pačias laimingiausias savo  dienas,tyliai pasėdėsiu Vilniaus universiteto sodelyje,gal dar pas klaipėdiškius užsuksiu.Reikia pasisveikinti su Alfredo Tytmono knygomis,dėl kurių likimo  mudu su Kęstu taip pergyvenome( Kęstutis tėvo knygas laikė mano sandėlyje,o trūkus vamzdžiams,iškilo grėsmė knygoms.Tai buvo ženklas kuo greičiau jas  atiduoti bibliotekai). Noriu įsitikinti , ar tie raudonu ir mėlynu pieštuku pabraukti knygų puslapiai,gyvena tarp skaitytoju? Gyvenimas tęsiasi ,žemė sukasi apie savo ašį, o laiko ženklai aplink ją.

P.S Šis straipsnis gimė ne šiap sau .Ilgai aš ėjau nuo jo,o jis ėjo pas mane. Vieną dieną atėjo suvokimas,kad mano išgyventa istorija turi turėti ,ypač jauniems žmonėms,pamokomąjį pobūdį. Sukrautus ,dar neišsiskleidusius  pumpurus,reikia saugoti be išimties visiems:tėvams, giminei, valstybei, mokytojams, visuomenei. Ar kada nors išlysime iš abejingumo vienas kitam varpinių,ar kada nors,suskambus vienam varpui,skambės ir kiti?.. Norėčiau tuo tikėti. Parašykite ir jūs,kokias mintis jums sukėlė šis straipsnis.

Image

Langas į praeitį

Irena Valužė           2002-2013 m.

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: