Svetur mūsų niekas nelaukia?

Gerai žinojau,kad  jau trečias mėnuo,kaip Regina gyvena ir dirba Suomijoje.Žinojau ir tai,kad ten jai blogai sekasi,todėl apsidžiaugiau,išgirdusi savo pažįstamos balsą telefono ragelyje.Pagaliau Regina grįžo namo.Mintimis apie išgyventus kelionės įspūdžius ir apie sunkų verslininkės gyvenimą  kalbėjausi Reginos namuose,Palangoje.

Kas vertė palikti namus

Pasak Reginos, svetur išvažiuoti paskatino noras užsidirbti.Nebematydama jokios prošvaistės prieš 8-erius metus pradėtame savo versle, ji nutarė laimę išbandyti kitame krašte,tuo labiau kad ją pakvietė atvažiuoti draugė lietuvė,kuri jau šešti metai ištekėjusi ir laimingai gyvena Suomijoje.Pasak Reginos, su ja kartu išvažiavo draugės sūnus ir brolis.Visi išvažiavo  gerai žinodami,kur ir ko važiuoja.

Dirbti teko tik mėnesį

Atvažiavę į Imantrą,jie buvo apgyvendinti mažame vagonėlyje su elektriniu šildymu,be karšto vandens ir kitokių buitinių patogumų.Juos priėmę ūkininkai žadėjo maitinti, mokėti atlyginimą ir įforminti jų buvimo laiką Suomijoje.Tačiau lietuviai dirbo nelegaliai,buvo maitinami tik sumuštiniais, o už darbą gavo mažiau negu buvo susitarę.Reikėjo dirbti po dvylika ar keturiolika valandų šaltoje,neapkūrenamoje patalpoje ir rūšiuoti morkas.Grįžus vakare namo nebuvo nei kur nusiprausti,nei kur drabužius išsidžiovinti.Aišku savaime, dirbdamas tokiomis sąlygomis,ligos neišvengsi.Gerai,kad,kaip pasakojo Regina,iš Lietuvos buvo pasiėmę nemažai vaistų,nes kitu atveju visi uždirbti pinigai būtų išleisti medikamentams.Suomijoje sirgti-labai brangus “malonumas”.Nuo sauso maisto pradėjo visiems skaudėti skrandį,tad maitinimo paslaugų lietuviai atsisakė.Už darbą ūkininkas mokėjo po 100 suomijos markių,tai būtų 67 litai per dieną.Atsisakius maitinimo,šeimininkas pridėjo dar po 30 markių.”Už tuos pinigus galėjome sriubos išsivirti”,-sakė Regina.Nepaisant siunkių gyvenimo sąlygų,dirbo lietuviai daug ir noriai.Juk kiekvienas važiavo turėdamas vienintelį tikslą-pagerinti savo finansinę buklę.Tačiau gyvenimas nepateisino jų lūkesčių.Po mėnesio šeimininkai,padėję ant stalo kiekvienam po 500 suomijos markių,juos išvarė pareikšdami,kad užsitęsus pavasariui darbo jų ūkyje nebesą.

Pradėti gyventi iš naujo?

Pažįstame daug žmonių,kurie iki šiol “suka” mažąjį verslą,tikėdami išmaitinti šeimą ir vildamiesi,kad jų verslo reikalai pagerės. Bet stebuklų nebūna,kaip jie neįvyko ir Reginos gyvenime.”Kaip man,sulaukusiai 47 netų,be pinigų ir be darbo vėl pradėti gyvenimą iš naujo?”,-klausė pašnekovė.Bandžiau Reginos paklausti,ar ji neketinanti grįžti prie savojo verslo.Ji tik nusijuokė ir manęs paklausė,ar išmintinga apie tai net galvoti.Jeigu verslas neatneša pinigų,tai jį reikia nutraukti.Tą diktuoja paprastas ekonomikos dėsnis.”Bet lietuviai yra kantrūs.Kol visai nebus sugniuždyti,iškęs viską ir viltį praturtėti palaidos paskutinę”,-samprotavo Regina.

Namai-vienintelė tvirtovė

Kai būdavo labai sunku,eidavau pasimelsti.Jai labai patikusios Suomijoje esančios liuteronų bažnyčios. Kunigais dažniausiai dirbančios moterys.Ne tik bažnyčios vidus šviesiomis spalvomis išdažytas,bet ir šventikių aprėdai pastelinių tonų.Ten nėra altoriaus,tikintieji neišpažįsta nuodėmių.Kiekvienas atėjęs į Dievo namus meldžiasi ir prašo atleidimo sau.Bažnyčioje skamba vargonų muzika,giesmes gieda bažnyčios chorai,o apšvietimas,kuris krinta iš viršaus,Dievo atvaizdą padaro tarsi gyvą.”Tad dvasinio peno gavau ir aš,-pasakojo Regina.Namie laukė dukra , sūnus su žmona ir dvi mažosios anūkėlės.Labiausiai,kaip išaiškėjo vėliau,Reginai grįžus į namus,jos išsiilgęs buvo šuo.Kol jis suprato,kad iš tiesų,namo grįžo šeimininkė, praėjo nemažai laiko.Žiūrėjęs į ją lyg suakmenėjęs,tik vėliau iš džiaugsmo vos nepasiuto.Neveltui yra sakoma,jog niekas taip nelaukia žmogaus,kaip šuo.

Anksčiau buvę lengviau

Regina,prisiminusi savo gyvenimą sovietiniais metais,mano,kad valdiški darbai turėję savo privalomų. Jos darbo knygelėje yra vienintelis įrašas,kad ji 18 metų dirbo Palangos visuomeninio maitinimo įmonių susivienijime .Tai buvęs darbas naktiniame bare,restorane,kavinėse. Klaipėdietei,jaunai palikusiai namus,ištekėjusiai ir auginančiai du mažus vaikus,neretai dirbti naktinį darbą buvo nelengva.Tačiau Regina,visada turėdavo socialinių garantijų.Alga išmokama laiku,suteikiamos kasmetinės atostogos,susitaupęs pinigų galėjai pasistatyti kooperatinį butą,išleisti  vaikus į mokslus.Abu Reginos vaikai baigė aukštuosius mokslus,kuo ji labai džiaugiasi.”Mokslas- tai turtas,niekas iš žmogaus jo neatims”,-mąsto mama.

Stebuklingos Nilso kelionės

Prisiminusi,kaip vargo,kad galėtų išgyventi ir vaikus “pastatyti” ant kojų,regina su ašaromis akyse pasakojo apie nežmoniškai sunkų laikotarpį,kai nebeteko darbo valdiškoje įstaigoje. Tada beveik visa Lietuva čiupo nepakeliamus nuo žemės krepšius ir išvyko pragyvenimo šaltinio ieškoti Rusijos platybėse ar Lenkijos turguose. Sukandęs dantis iškęsdavai muitininkų pažeminimus,neužtekėjus saulei ir spiginant šalčiui visą dieną galėdavai ištverti,kad uždirbtum nors patį mažiausią pragyvenimo minimumą. Uždirbti tiek,kad tavo vaikai nebadautų,kad turėtų kuo apsirengti,kad galėtum nors kiek sutvarkyti savo buitį.”Rezultatai buvo matyti,kitaip nebūtum savęs draskęs”,-prisimena buvusi komersantė.Bet dabar praėjo daug metų,gyvenimas pasikeitė.Kažkurios šalys pradėjo gyventi geriai,mūsų žmonės visai nuskurdo,valstybė žmogų,atsidūrusį aklavietėje,paliko likimo valiai.”Ką veikti ir kaip gyventi,nė pats Dievas nebus patarėju’,-mąstė moteris,kuriai stebuklingosios Nilso kelionės pasibaigė,o gyvenimas tęsiasi…

Suomiai myli ir saugo savo žmones

Dar kartą prisiminusi laiką,praleistą svetur,Regina galvoja,kad lengva gyventi toje šalyje,kur žmogus,norintis normaliai užsidirbti,yra apsaugotas nuo nežmonškų kančių.Ji pasakojo,kad jos draugė,gyvenanti Suomijoje,pašalpos kas mėnesį gauna 2000 markių,vyras dirbantis statybinėje organizacijoje makleriu,išlaiko šeimą.Jie turi butą,  automobilius, nedidelę vilą Ispanijoje.Atrodytų nedaug, bet jie ramiai gyvena,žinodami,kad sulaukę senatvės galės naudotis valstybės suteiktomis socialinėmis garantijomis.Kiekvieno mėnesio pensijų mokėjimo dieną,netgi valandą,jie gaus jiems skirtus pinigus.Regina juokavo,kad toje šalyje net čigonai geriau gyvena negu mes.Suomijoje yra čigonams skirtas kvartalas,kur valstybė jiems suteikė butus,paskyrė 5000 markių mėnesinę pašalpą su viena sąlyga,kad šie nevaiksčios murzinini ir nevogs.

Visų pirma žmogus

Regina kalbėjo apie materialines vertybes teikiamas Suomijoje,o prakalbus apie žmogiškąsias,giliai susimąsčiusi pasakė:”Aš pati negalėčiau ten gyventi,nes mums,lietuviams,sunku suprasti uždarą suomių gyvenimo būdą,ledu dvelkiantį žmonių tarpusavio bendravimą”.Regina prisiminė tokį atvejį,kai reikėjo pakviesti greitąją pagalbą.Nuėjus pas kaimyną ir paprašius  pasinaudoti telefonu,visų pirma turėjo susimokėti,o tik po to galėjo skambinti.”Pas mus taip pat jaučiamas žmonių susvetimėjimas,bet tai nėra visos tautos bruožas”,- džiaugėsi Regina. Tad galvodama apie savo ateitį,Regina mano,kad norint važiuoti ieškoti pragyvenimo šaltinio į kitas šalis,reikia labai gerai pamąstyti,kad vėliau netektų skaudžiai nusivilti.”Juk ten žmogus yra vertinamas tik kaip darbo jėga.Žemė sukasi visiems vienodai ir saulė nepatekės greičiau,negu žemė apsisuks apie savo ašį”,-sakė iš klajonių sugrįžusi Regina.

Svetimi?

Ilgai netrukus,po šio straipsnio publikacijos,Regina išvažiavo. Neteko girdėti į kurią šalį,tik žinau,jog ilgus metus gyvena užsienyje. Nuo jos pasakojimo praėjo dešimtmetis.Šiandien emigracija yra traktuojama kaip ” duona  kasdieninė”.Emigracijoje užaugo jaunoji karta. Dažnas baigęs mokslus,šiandieną kelią toliau skinasi sėkmingai dirbdamas,realizuodamas save kaip asmenybė.Kai kurie tėvai,pardavę  nekilnojąmą turtą,nusipirko namus svečiose šalyse, įkūrė savo verslus, daug jaunų žmonių sumainė žiedus, ar gyvenakartu su kitos šalies piliečiais. O jei kalbėti apie pradžių pradžią,gali tik tiek pasakyti:”Taip grūdinasi plienas”.Kas manė,jog atvažiavęs nieko nedarys,o tik stengsis imti iš tų,kurie praėjo “pragaro vartus”,dažniausiai grįžta į namus nieko “nepešę”. O pabuvę pas pažįstamus žmones, pasinaudoję jų gerumu,išvažiuoja “pridergę lizdą”. Matomai,tokios priedermės  pauksčiais esame. Pamenu,kai pradėjau gyventi užsienyje vienoje parduotuvėje sutikau lietuvę moterį,kuri į mano klausimą,ar gerai čia gyventi atsakė: “Gerai,jei nebedrausi su lietuviais”. Ji papasakojo su tuo susyjusia istorija.Vaiko besilaukianti draugė pakvietė ją atvažiuoti ir padirbėti jos vietoje.Pinigai,aišku savaime,buvo pervedamai į draugės sąskaitą banke.Praėjus trims mėnesiams,mano sutiktos moters draugė ne tik kad neatidavė jai pinigus,bet išvarė ją į gatvę.Moters namuose laukė jos mažametis sūnus. Laimei,ją priglaudė vienas ponas,pas kurį jinai anksčiau buvo dirbusi.  Buvau šokiruota išgirdusi šią istoriją,nors vėliau panašių istorijų girdėjau ne vieną. Labai nudžiugau,kai  po keletos metų aš toje pat parduotuvėje sutikau  tris laimingus žmones: kadaisę sutiktą moterį,jos sūnų ir poną anglą (jos vyrą) pas kurį ji gyveno. Nuo pirmųjų emigracijos metų,manau,žemės “veidas” labai pasikeitė. Tokių griežtų stereotipų,kurie dalintų ir skirstytų tautas pagal rasę,kalbą,tikėjimą nebeliko. Vis labiau ir labiau į žmonių sąmonę ateina suvokimas,kad Žemė-žmonių planeta, todėl  ir Reginai,ir  Silvijai, ir Elytei,ir Aušrai , ir Rimai ji visiems vienodai dosni ir svetinga…

image (1)

nutūpus…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: