Būk, pasveikinta, mama

Image

Amžinasis pavasaris…

Turbūt taip gyvenime nutinka, kad nuėjus ilgą pažinimo kelią vieną dieną sugrįžtumei atgal. Sugrįžtum, nes norėtum vėl pasisemti gaivaus vandens iš savo vaikystės šulinio. Pamenu,  rugsėjo pirmąja, eidama saulėtomis Palangos gatvėmis, mačiau daugybę jaunų  veidų, švytinčių nenusakoma šviesa,tačiau tą dieną aš ilgėjausi tik vieno, savo pirmosios mokytojos Antaninos Lazauskienės veido… Praėjus 39 metams, mudvi susitikome.

Mano didžiam nustebimui, mokytoja atidariusi savo buto duris nusišypsojusi pasakė, kad tikrai mane prisimenanti. Įteikdama mokytojai  raudonus jurginų žiedus jaudinausi, kaip jaudinausi ir tą 61- ųjų metų rugsėjį. Nuo to laiko man jurginai taip ir liko gražiausiomis rudens gėlėmis. Prieš susitikimą mokytoja buvo mane perspėjusi, kad bendraus tik kaip su auklėtine, o ne  kaip su žurnaliste. Pažadėjau mokytojai, nes man, jos “vaikui”, reikėjo tik pamatyti, apkabinti ir vėl kaip kadais nuskęsti  jos šiltose ir gerose akyse…

Prie kavos puodelio mudvi šnekėjomis apie daug ką. Mokytoja prisiminė rugsėjo pirmosios šventes,kai iškilmingai žygiuodavome Palangos gatvėmis,prisiminė lietų,nuo kurio slėpė   klasės mergaites   po savo  lietpalčiu. Mokytoja šeimos nesukūrė,  gyvenanti viena, bet niekada nesijaučia esanti  vieniša. Ją prisimena jos buvę auklėtiniai. Į gyvenimą mokytoja išleido 6 pradinių klasių laidas. Kaip pati prisipažino, gyvenimas nelepino. Svarbu ne prabėgę metai ,- mano ji, svarbu džiaugtis gyvenimu. Kukliai,nuleidusi galvą mokytoja kalbėjo, jog niekada laurų  neskynusi ir nesiekusi gerovės, todėl jai atrodo, kad nieko ypatingo gyvenime nepadariusi. Savų vaikų neturėjo, mokė kitus. Jei reikėtų pradėti gyvenimą iš naujo,- darytų kitaip. Padėdama seseriai auginti  anūkėlį supratusi, kad vaikas yra neišsenkantis lobis ir kiek meilės bei supratimo gali jam  duoti. Mokytoja prisiminė, kad jai ypač patikdavę bendrauti su kaimo vaikais. Pasak jos, jų sielos buvo tyresnės:” Žiūrėk,pamokos jau seniai pasibaigusios, o vaikai prašo dar pabūti”. Į Palangą atvažiavusi beveik prieš 40 metų,palangiške netapo,kadangi mokytojos kelią pasirinko tėviškėje,Biržuose. O ten,kur esi gimęs ir įleidęs savo šaknis,ten ir yra tavo gimtinė,- mano ji. Žmogus į pasaulį ateina tarsi žiedas, atsinešdamas  viską, ką jam yra davusi gamta.Ir kur tu begyventum ir bedirbtum,nebūtina stengtis daryti gera, svarbiau gyvenime niekam nedaryti bloga, ir būsi laimingas,-įsitikinusi mokytoja.Lygindama ankstesnės kartos mokinius,ji mano, kad gyvenimas pažengė į priekį,vaikai dabar sumanesni.Jie daugiau žingeidūs,nes jaučiasi esantys kurkas laisvesni. Mokytojos paklausiau, ar iš tiesų pirmasis mokytojas žmogaus gyvenime palieka mamos įvaizdį?Nusišypsojusi Antanina atsakė,kad galbūt, nes pati prisiminė,kaip vienas mokinys jai sakęs,kad iki šiol prisimena,kaip “aš paglosčiau jam galvelę”.

Atsisveikindama Antanina Lazauskienė suskubo man padovanoti lininį rankšluostėlį , nes prisipažino, jog mėgstanti rankdarbius. Anksčiau jų daug pridarydavusi.  Buvau sujaudinta mokytojos dovana. Atrodė,kad ji mane dar kartą išlydi į kelią, kaip mama,pati pasiliekanti laukti savo vaikų.

Po ilgų klajonių  sugrįžus namo sužinojau, jog mano pirmoji mokytoja Antanina Lazauskienė,atsisveikinusi su šiuo pasauliu,iškeliavo anapus…Viskas šioje žemėje turi pradžią ir pabaigą.Tik yra dalykų,kurie niekada nesikeičia- tai brangaus žmogaus atmintis. Ji , kaip pavasaris,kurio atėjimo negali sustabdyti jokios  jėgos. Kasmet sužaliuodamas  iš naujo, jis   uždega amžinąją ugnį vilties!

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: