Laisvas nelaisvėje

Prieš 11 metų Palangos Senoji gimnazija minėjo garbingą 80-ies metų jubiliejų. Tą vakarą,eidama miesto gavėmis,mačiau pasipuošusius ir pakylėtais veidais į šventę skubančius buvusius mokyklos auklėtinius,mokytojus.Bet kokios šventės širdyje kelia jaudulį,o mintys -prisiminimus,juolab žinant,kad tai-garbinga data,kuri bus įrašyta mokyklios istorijos puslapiuose. Ją skaitys naujoji auklėtinių karta, gimusi laisvoje lietuvoje,ir galbūt iš to paties mokyklos metraščio jie  sužinos,jog kažkada tais pačiais mokyklos koridoriais lakstė tokie pat linksmi, žingeidūs,talentingi berniukai ir mergaitės,kurie turėjo savo svajones,troškimus ir viltį gyventi taip,kaip ir jie,-Laisvoje Lietuvoje! Tačiau istorijos,kaip ir gyvenimo,atgal nepasuksi. Kai kam žodis “laisvė’ pavirto laisve nelaisvėje,sudaužyta į tūkstančius neišsipildžiusių svajonių,pražudytų talentų,skaudžiai palietusių jų bei artimųjų gyvenimus.Apie vieną iš jų,Antaną Vaišnorą,jau ilgus dešimtmečius gyvenantį Rusijos platybėse ir namo negrįžtantį, papasakojo jo brolis Edmundas Vaišnoras.

Daiktai gali kalbėti

Ruošdamasi apsilankyti Zofijos ir Edmundo namuose,prisiminiau gal penktoje klasėje atmintin įstrigusią vieną lietuvių kalbos pamoką,kurioje mokytoja G.Čeporienė skaitė literatūriniais gabumais pagardėjusio mokyklos literato Antano Vaišnoro rašinį,vaizdžiai nupasakojantį,kaip negyvi daiktai gali virsti gyvais.Tada dar nežinojau visų literatūrinės kalbos gudrybių,tik žinau,kad nuo to momento ir pati pradėjau “kalbinti’ medį ar parko suolelį,o Antanas man mokykloje tapo dideliu autoritetu.Tad svečiuodamasi puikiuose savo pašnekovų namuose ir prisiminusi šį atviro veido,spinduliuojančių akių,nuolat besišypsantį jaunuolį, kurį sutikdavau mokyklos koridoriuose,skaitantį savo kūrybą mokyklos literatūriniuose vakaruose ar vaiksčiojantį susikabinusį rankomis su savo mergaite pajūrio miškeliais, Antano brolio paklausiau:ar galima kaltinti sovietinę santvarką,sugadinusią jo brolio gyvenimą? Neslėpdamas metų tėkmėje išlikusių nuoskaudų dėl brolio,ponas Edmundas tvirtai įsitikinęs,kad toji 1969 metų vasario 16 dienos data, kai Antanas pats pasiuvo su mamos senovine “Zinger’ siuvimo mašina Nepriklausomos Lietuvos vėliavą ir su kitais bendraminčiais ją iškėlė ant statomo devyniaukščio pastato kamino, Antano gyvenimą pasuko kita vaga. Ji sugriovė žmogaus,tvirtai įsitikinusio savo idėjomis,pamatus,ji pražudė jo, kaip talentingos asmenybės,galėjusios Lietuvai duoti tai,kas išsibarstė vėliau po svetimus kraštus bekeliaujant,beieškant savęs. Jei šiandieną prakalbėtų toji jaunuolio rankomis pasiūta vėliava,gal ji papasakotų,kiek prakaito lašų nukrito ant jos audeklo ir su kokiu pasiutusiu ryžtu bei jaunatvišku užsispyrimu ją kėlė to meto vaikinų besidaužančios širdys…

Kiekviena kova reikalauja aukų

Edmundas sutinka,kad kiekviena kova reikalauja aukų.Šiuo atveju auka tapo jo brolis.Pirmą kartą saugumas neįrodė,jog Antanas dalyvavo iškeliant vėliavą,tačiau kai vėl bandė ją iškelti,buvo išduotas savų. Anot Edmundo, Antanui prasidėjo vargai vargeliai. “Saugumas lipo ant kulnų, bandė užverbuoti, o kai nepasisekė,išmetė iš Universiteto,jo neėmė į armiją”,-prisimena jis.Protestuodamas prieš tokią savo padėtį (neturėjo galimybės nei dirbti, nei mokytis),dvidešimtmetis jaunuolis nusiskuto plikai galvą ir tokiu būdu buvo išsiųstas į statybos batalioną Pamaskvėje. Grįžęs iš armijos,atvažiavo į Vilnių pas brolį.Edmundas, baigęs aviacijos mokslus,tada dirbo sostinėje ir padėjo Antanui įsidarbinti Švenčionių laikraštyje-Antanas labai norėjo rašyti,ten pat,redakcijoje,jis ir apsigyveno. Kaip sakė Edmundas, broliui visai neblogai sekėsi iki tol,kol nepradėjo savo straipsnių skelbti per vietos radiją. Tada buvo padaryta klaida- saugumas jį labai greitai susekė ir išvarė iš redakcijos.Supratęs,kad ir vėl nėra gyvenimo,1973 metų pavasarį,namuose pasisiuvęs brezentines kelnes,išsiruošė Antanas į Šiaurę. Apsistojęs Omsko srityje,pradėjo rašyti,tačiau būdamas atviro būdo,greitai ir vėl savo straipsniuose pradėjo kritikuoti esamą tvarką,o patraukęs tolyn,apsistojo Evenkijos Autonominėje respublikoje,Tūroje. Vėliau- dar toliau: dirbo direktoriaus pavaduotoju ūkyje,augino lapes,vėliau dirbo medžiotoju.Šiandieną Antanui 52 metai,jis jau pensijoje.Užaugino dvi dukras,susilaukė keturių anūkų,žmona-mokytoja.Paskutinį kartą Lietuvoje lankėsi prieš dešimt metų.

Kam aš reikalingas?

Lietuvai atgavus nepriklausomybę,1991 metais sugrįžęs Antanas su broliu nuėjo į Sąjudžio susirinkimą ir  pasibaisėjo. Anot Edmundo,ten jis nesusilaukė jokios užuojautos,jokio impulso,kas jį paskatintų grįžti namo.Juk Antanas ypač skaudžiai nukentėjęs nuo sovietinės sistemos,o jam tada tebuvo 40 metų.Neradęs paramos,nusivylęs suprato,kad Lietuvą kurs žmonės,ištroškę garbės,todėl ne kartą Edmundui yra sakęs; “neaišku,kas iš Lietuvos bus”.Gaila Edmundui, kad taip susiklostė brolio gyvenimas,kad šiandien jo nėra šalia,ir nežinia kada jį vėl pamatys.Buvo Edmundas su žmona nuvykęs pas jį.Kelionė ilga ir brangi,ir labai norėdamas dažnai nenuvyksi,-sakė pusantrų metų jaunesnis už Antaną Edmundas.  Ponia Zofija pasakojo,kad ten,kur gyvena jos svainis,labai gražu.Miškai- kaip vandenynas,palei upę išsidėsčiusios gyvenvietės. Antanas savo rankomis yra sumeistravęs puikų namą iš natūralaus maumedžio,pastatęs ne vieną medžiotojo trobelę,tik va rašyti visai neberašąs. O braukdama ašarą,prisiminė:”kai reikėdavo Antanui išvažiuoti iš Lietuvos į namus,atrasdavau nuo ašarų šlapią jo pagalvę”.Ponas Edmundas galvoja:”jei esi durnas-vienodai tau viskas atrodo”-kur begyventum ir ką  beveiktum,tačiau jis brolį pažinojo kaip kūrybingą, mąstančią ir intelektualią asmenybę. Iki šiol tėvų namų palėpėje sukrautos Antano skaitytos knygos,iki šiol tebestovi siuvimo mašina,kuri susiuvo trispalvę,atvėrusią duris į laisvę nelaisvėje.

Jeigu dabar sutikčiau Antaną,būtinai  jo paklausčiau :” Ar šiandieną rizikuotumei savo gyvenimu  ?”.  Nuo jo atsakymo aš suprasčiau, kiek Lietuvos dar gyvena Antano” dūšioje. Ir jei rezultatas būtų teigiamas-siūlyčiau Antanui iškelti savo kandidatūrą į Prezidentus. Tik tokie žmonės,kaip Antanas Vaišnoras,kuris savo švarią sąžinę “išvežė” ir neleido niekam jos sutrypti, verti Prezidento posto.Tokia mano nuomonė.O ką galvojate jūs?

Image

Antanas Vaišnoras 1972 metais.Nuotrauka iš asmeninio fotoalbumo.

Irena Česnavičienė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: