Namai, į kuriuos gera sugrįžti

CK1FbDC4BFWE50atMQbgfrYB

Kazimieras ir Daiva Kšanai su anūku Matu 2000 m.

Pamenu,kaip “Klaipėdos ” dienraščio “Šeimos” puslapio atsakingoji redaktorė Ramunė Šeštokienė pavedė man apsilankyti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesoriaus,choro dirigento Kazimiero Kšano ir Menų fakulteto Muzikos teorijos ir istorijos katedros vedėjos docentės daktarės Daivos Kšanienės namuose,buvau truputį sutrikus.Tada man atrodė,kad gal aš per “menkas” žmogelis kalbėtis su tais,kurie atstovauja Lietuvos elitui. Mano abejonės išsisklaidė vien tik pravėrus Kazimiero ir Daivos Kšanų buto duris. Kartais žmogui reikia tik  vieno padovanoto šypsnio ir malonaus žvilgsnio,kad suprastum, jog šiuose namuose paprasčiausiai gera būti…

Žvilgsniai

Kaip juokaudami prisipažino patys sutuoktiniai,prieš 35 metus važiuodami Vilniaus gatvėmis,vienas į kitą pažiūrėję,matyt, ne bereikšmiais žvilgsniais.Toje pačioje Konservatorijoje,tik kitame kurse studijavęs Kazimieras,pasak ponios Daivos,bandęs ją merginti. Kad ir kaip ten buvo,tačiau netrukus,kai abu atvyko į Klaipėdą pagal paskyrimą dirbti,susidraugavo. 1966 metais Klaipėdoje inteligentijos buvo mažai ,tačiau bendraudami su sau mielais žmonėmis,jiedu geriau pažino vienas kitą. Tuo metu kazimieras dirbo dirigentu Liaudies operoje, o ponia Daiva- muzikologe,dėstytoja.Šiandien,praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, Daiva ir Kazimieras Kšanai su pasididžiavimu sau prisipažįsta esantys dėkingi likimui,kuris suvedė juos mieste prie jūros,kuriame tiek daug erdvės…Meilės savo miestui juodu norėtų palinkėti ir jaunesniajai klaipėdiškių kartai.

“Ir kodėl aš tave taip myliu?”

Gal draugų padovanoti paveikslai ar anūko Mato nupieštas ir ant sienos gražiai įrėmintas burinių laivų piešinys,o gal pačios šeimininkės dailūs rankdarbiai suteikė šiems namams jaukumo.Kaip prisipažino patys namų šeimininkai,jiems namuose gera.Visada norisi į juos sugrįžti.Švenčių ir kitomis progomis į namus skuba sugrįžti ir sūnus Ugnius,dukra Miglė su savo atžalomis.Atostogauti atvažiavusi mažoji Ievutė dažnai apkabinusi močiutę klausia:”Ir kodėl aš tave taip myliu?..” Į anūkėlės klausimą turbūt geriausiai atsakė senelis:”Nėra kitos tokios moters,kuri tiek dėmesio skirtų savo vaikams”.Ponia Daiva sakė neįsivaizduojanti savo gyvenimo be vaikų.Ji mano,kad joks darbas  ar kita problema nenurungs vaikų problemų,o namams šilumą suteikia tik jie. Mačiau,su kokia meile ponia Daiva apglėbė iš muzikos mokyklos parėjusį Matą…Atsiradus anūkams,pasikeitė požiūris į vaikus.”Kad anūkai mielesni nei  savi vaikai,yra senos tiesos,tačiau jas pradedi suprasti tik susidūręs su tuo”,-kalbėjo profesorius.

…Retkarčiais sutuoktiniai pabėga “nuo asfalto”:savo kolektyviniame sode neaugina gamtos gėrybių,o semiasi dvasios peno.Gamta įkvepia kūrybai.

Lyg oazė

Iš ponios Daivos akių mačiau,kad vyro pasakyti žodžiai apie santuoką paliko jai didelį įspūdį: ji pritarė pono Kaziomiero minčiai,kad šeima-tai lyg “rami oazė”.Stabilumą šeimoje užtikrina du vienodo dvasinio lygmens žmonės.Jei sutuoktinius jungia bendri interesai, išnyksta daug problemų.”Mes daug dirbame.Grįžus namo,nėra laiko pykčiui. Visad esame kartu,”- kalbėjo profesorius. Jo šeimai nereikia vadovauti,nors,kaip pats prisipažino,ekonominiai šeimos reikalai priklauso jam. O pinigų užtenka tiek,kiek yra. Poniai Daivai visada patiko vyro ramus būdas,ir priešingai,kai ponas Kazimieras diriguoja- ji žavisi jo meniniu temperamentu.

Kas yra laimė?

Prašnekus apie laimės suvokimą žmogaus gyvenime,ponia Daiva nedvejodama pasakė:”Jei nebūtų nelaimės,nebūtų ir laimės”.Viena iš laimės formų,mano ji,nesėdėti,nedejuoti,o gyventi.Nuo savęs niekur nepabėgsi.Ponia Daiva prisiminusi savo vaikystę,pasakojo,kad jos tėvas,prieš karą 6 metus gyvenęs Klaipėdoje ir dirbęs pašto viršininko pavaduotoju, buvo gerai pažįstamas su Vydūnu.Pagautas vydūniškos dvasios,pavadino savo vaikus tautiniais vardais.Vyresniąją savo dukrą- Jūratės vardu,o Daivos vardas taip pat paimtas iš Vydūno kūrybos. Tautinius vardus turi ir jaunieji Kšanai:Ugnius ir Miglė. Ponios Daivos tėvai išgyveno kartu 60 metų.Dabar,mano ji, gal ir jai yra lemta tęsti ilgos santuokos tradiciją.

Ponas Kazimieras užaugo dešimties vaikų šeimoje.Kai esant progoms į nedidelį Grinkiškio miestelį susirenka didžiulis būrys vaikų ir anūkų,būna smagu…Pasak profesoriaus, apie laimę nėra susimąstęs,tačiau jis patenkintas,kad iš savų namų vaikai išsinešė muzikinį kraitį.Duktė Miglė-pianistė.Sūnus Ugnius – neurochirurgas,taip pat mokėsi muzikos. Pats profesorius 20 metų vadovavo Klaipėdos liaudies operai.

Pasak Kazimiero ir Daivos Kšanų,šeimą reikia branginti.Tačiau esant nepalankiai situacijai,neverta kankintis…Sielos kalba, kaip ir muzika -turi skambėti.

—-

Po šio straipsnio publikacijos praėjo nemažas laiko tarpas.Tikiu,jog Kazimiero ir Daivos šeimoje tebegyvena ta rami  oazė,kurios glėbyje  gera jaustis visiems šeimos nariams. Aš jau ilgus metus su savo šeima  gyvenu užsienyje. Vaikai gyvena atskirai , tačiau kiekvieną kartą jie skuba pas mus ,kaip į savo tikruosius namus. Šiandieną mąstau,jog nei laikas,nei pasikeitusios geografinės platumos negali sugriauti šeimos vertybių. Žmogus jau gimdamas jaučiasi esantis toje  “tvirtovėje”, kurioje  jam šilta,  saugu ir gera .Joje gyvena meilė.

Irena Česnavičienė       2000 m.- 2013 m.

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: