Kūryba po moters ženklu

Jei Biblija laikysime visuma,tai daugelis iš mūsų supras,jog moters ženklas joje apibūdinamas kaip esminis laiko ženklas,kuris turi vienintelį kelią-vedantį prie Kristaus.Roma Tumosaitė-moteris,menininkė,daugelio personalinių parodų autorė.Jos kūrybos pagrindą sudaro darbai,atlikti batikos technika.Savo paveiksluose ji padeda mums geriau pajausti,kur slypi žmogaus gyvenimo pilnatvė ,šviesa ir tikėjimas.

“Esu tik amatininkė”

Pasak autorės,kūrėjas yra tas žmogus,kuris iš nieko padaro kažką apčiuopiama.Menininko vardas jai yra per daug skambus.Ji save mieliau apibūdintų kaip kūrėją,gerai įvaldžiusią savo amatą.Roma savo kūrybinį laikotarpį skaičiuoja nuo 1990 metų.Iki to ji baigė Klaipėdos dailės  mokyklos vakarinį skyrių,mokėsi Maskvos liaudies menų universiteteJi dėkinga savo amato  mokytojams (E.Malinauskas,R.Lūšis,R.Maželytė,D.Jakštys,P.Šmitas ir kt.).Daugiausiai menininkė daranti religinius darbus.Jai tai esą įdomu,kadangi atliekant tokius darbus,reikia gerai žinoti jų atsiradimo istoriją. Ikonos yra Romos Tumosaitės nuolatinis darbas-iš to ji valganti duoną.O pasirinkus skirtingą techniką , kopija įgauna visai kitą reikšmę.Ji tampa originaliu autoriaus darbu.Roma paminėjo vieną jai pačiai patikusį darbą.Pagal heraldikos taisykles ji sukūrė dvipusę dviejų spalvų vėliavą su siuvinėtu įrašu ir simboliais(100x200cm).Šią vėliavą padariusi klaipėdiškio,buvusio politinio kalinio,užsakymu(privačiai kolekcijai).Kasdieninis dailininkės darbas-dekoratyviniai reisetiniai paveikslai(šilkas,linas,metalo gijos,siuvinėjimas,aplikacija).Savo kūrybą R.Tumosaitė eksponavo Vilniuje,Klaipėdoje,Palangoje.

Gyvybės ir atgimimo darbai

Turbūt niekas negali geriau nupasakoti apie autorės darbus už tuos žmones,su kuriais Roma daug metų bendravo ir bendrauja.Pristatydama jos parodą  Klaipėdoje,jos buvusi mokytoja ir kolegė dailininkė Renata Lūšis nuoširdžiai džiaugėsi,jog menininkės talentas,taip gražiai išsiskleidęs,džiugina ypatinga,sudvasinta kūryba.Batika ir siuvinėjimas,aplikacijos,puikus tekstilės įvaldymas,sodrių spalvų pajautimas.Romos Tumosaitės darbai-tai gyvybės ir atgimimo ženklai.Nuo senovės ji žmogų domino savo slėpiningumu,-sakė R.Lūšis.

Kaip pati Roma prisipažino,jai darbas yra bene svarbiausias dalykas.Ji norėtų dirbti taip,kai dirbo profesorius A.Gudaitis ir kiti senosios kartos menininkai.Šiandien Roma Tumosaitė planuoja kurti ir parduoti liturginės tekstilės darbus,bažnytines vėliavas,šv.Kazimiero ir Aušros vartų Gailestingumo Motinos atvaizdus bei atributus.

Mudvi susėdusios kalbėjomės beveik dvi valandas.Prisipažinsiu-mano užrašuose liko užrašyti tik keli pavieniai žodžiai.Roma prisipažino nemėgstanti asmeniškumo. Ji mananti,jog esanti “mažas’ žmogus,o jos kūryba,kaip ženklas ar simbolis,sugebant savo mintis reikšti vaizdais,yra gimusi po moters ženklu.Taigi, man į rankas įteikusi pluoštą žurnalų religine tematika(studijoms)  ir, padovanojusi batikos technika atliktą savo kūrybos darbą ,išskubėjo namo .

Laiko ženklai

Romos Tumosaitės padovanotą angelą pakabinau garbingiausioje savo namų vietoje.Taip gyvenime susiklostė, jog į namus Lietuvoje besugrįždavau tik po ilgo laiko tarpo. Viskas lyg būtų gerai ,jei ne mano netikęs kaimynas, kuris renovavęs antrą namo aukštą,vieną vasarą mano namus pavertė didele “pelke”. Niekas joje neišgyveno: nei šlapios sienos, kurias tuoj užvaldė pelėsis, nei baldai, nei mano anytos sveikata. Po šio incidento, senutė susirgo plaučių liga ir, ilgai netrukus,  pasimirė. Visoj šioj nesąmonių karusėlėje, atlaikęs visas audras, visiškai nepasikeitęs – tik  Romos Tumosaitės sukurtas Angelas. Dabar jis yra mano namų Angelu Sargu.

Image

Roma Tumosaitė ir jos kūrinys

Irena Česnavičienė

Šeimoje-kaip mene-reikia siekti gyvenimo džiaugsmo

“Kartais žurnalistai save laiko madingais,jei iš pašnekovo gali ištraukti kokią pikantišką detalę.Tegu,manau,tai esmės nekeičia”,-apie savo šeimą kalbėjo gerai palangiškiams žinomas ir jų gerbiamas “Grubiojo” teatro režisierius Virginijus Milinis.Jis tvirtai įsitikinęs,jog šeimoje,kaip ir mene,visų pirma reikia iškelti gėrį ir grožį,kad gyvenime turėtum kuo pasidžiaugti.

Severiutė

Tą saulėtą ir šiltą bobų vasaros sekmadienio rytą nedrąsiai pravėriau Virginijaus ir Ritos Milinių namų duris. Nors buvome iš anksto susitarę dėl susitikimo,tačiau rytas šeimoje yra kažkas tokio,ko negali išreikšti žodžiais,tai gali pajusti kūnu ir atsiprašyti sutuoktinių už sutrukdytą šeimos idilę.Erdviame ir puikiai įrengtame Milinių name be paliovos čiauškėdamas aplink mamą bei tėtį zujo mažasis Pijus,o vyresnis už brolį Kristijonas,kaip pridera didesniam, buvo užsiėmęs savais reikalais,tad į mus nelabai kreipė dėmesį.

Per pirmakursių krikštynas Klaipėdos koservatorijoje Virginijus atėjo su kitais vyrais pažiūrėti naujų merginų.Kaip šiandien pats sakė,jam iš karto įstrigusi Vaižganto Severiutė (šviesi,jauna,graži). Studijų metais užsimezgusi draugystė išaugo į meilę, o Klaipėdą ir šiandieną Virginijus vadina meilės miestu.Ponia Rita pritarė vyro minčiai,jog be meilės nebūtų iškeitusi aprūpintos savo buities ir mėgiamo darbo.Baigusi studijas Rita gavo paskyrimą dirbti Marijampolės teatre,turėjo kur gyventi,tačiau abu,būdami toli vienas nuo kito,jautėsi vieniši.Virginijus mokytojavo Vydmantuose. “Kiekvieną savaitgalį važiuodavau į Marijampolę,vėliau Vydmantuose nuomojomės kambarį pas žmones, o dabar- 8 metai,kai esame po savo stogu”,-apie bendro gyvenimo pradžią kalbėjo šeimos vyras ir tėvas.

Nors buvome susitarę,jog apie darbą nekalbėsime,tačiau abu sutuoktiniai vis dėlto prisipažino,kad jaunystėje į daugelį dalykų žiūrima kitaip,nei brandesniais metais.Abu pasirinko menininkų profesijas.”Jaunystėje buvome užsikrėtę teatru tarsi bacila,dabar į daugelį dalykų pradėjome žiūrėti kur kas ramiau:neturime patalpų,nors per aštuonis darbo metus pastatėme aštuonis spektaklius,tačiau teatras yra ir nėra reikalo dejuoti”,-svarstė Rita.

Vaikams reikia veiklos

Anot sutuoktinių,nepaisant to,kad Kristijonas”čirpina” smuikeliu,muzikos mokykla nėra tai,kas jam labai patiktų,tačiau abu galvoja,jog vaikai negali būti be veiklos.Ponia Rita pusmetį buvo išvažiavusi padirbėti į Ameriką,ir jai buvo labai įdomu stebėti,kokiu griežtu moralės principu ten auklėjami vaikai.”Jei tavo tėvai turtingi arba jei tavo dėdė yra kavinės bei restorano savininkas,tau išlygų nėra,tik dar griežčiau yra vertinamas tavo atliktas darbas”,-pasakojo Rita. Tačiau kai ateina savaitgalis, šeimos laisvalaikis yra suplanuotas tarsi pagal grafiką. Ten vaikai nėra paliekami visai dienai prie televizorių ekranų. Rita ir Virginijus stebėjosi ir stebisi,kaip mūsų mergaitės apsirengusios vaikšto į mokyklą. Amerikoje jos būtų įvardintos kaip nepadoraus elgesio merginos. Žinoma,mano sutuoktiniai, gal ir Amerika išgyveno nesąmoningą televizijos ir bet kokios pigios reklamos laiką,kai viskas pagrįsta sekso pagrindu. Tačiau yra aišku viena,jog ten yra stengiamasi vaikus įtraukti į kokią nors veiklą,kad jie be tikslo nesišlaistytų gatvėmis ir išmokytų juos to,kas vėliau jiems labai pravers stojant į koledžus. Milinių šeimai labai patinka savaitgalio išvykos į gamtą,o vyrai mėgsta pažaisti krepšinį,pasportuoti.

Ko ieškai,tą surandi

Virginijus galvoja,jog Palanga,kaip ir bet koks kitas Lietuvos miestas,gali būti tuo,ką nori jame matyti.Jis prisiminė vieną teatrinio gyvenimo momentą,kai pas maestro Miltinį atvažiavo bendramoksliai iš Paryžiaus ir pamatę spektaklius pareiškė: o kodėl Panevėžys negali būti teatrų sostinė? Kodėl,-mąstė režisierius,-juk galima dėti pastangas,kad į Palangą nebūtų vežama prasta produkcija,kodėl žmonės turi siekti vien pelno ir orentuotis “tik į papilvės” kultūrą?Juk ir šiame mieste gyvena daug puikių,inteligentiškų ir mąstančių žmonių. “Kada pagaliau mes išmoksime pakovoti už save, nesitaikyti su melagystėmis,aferistais,nebijoti pasakyti tiesos valdininkams,”juk jie-lyg erkės ant banbos”,tad kodėl reikia gyventi pagal jų taisykles,-klausė Virginijus Milinis. Ponia Rita,papildydama vyro išsakytas mintis,pridūrė,kad, būnant svečioje šalyje ,jai labai įstrigęs šiltas ir nuoširdus žmonių bendravimas,kai nebijoma išsisakyti, o jei ką gero padarai-skatinamas pagyrimas.Pas mus,anot Ritos,kad ir mokykloje,jei gerai sutari su vaikais,tai,žiūrėk neįtiksi direktoriams.

Gyvendami ir dirbdami Palangoje Virginijus ir Rita jaučiasi gerai.Jie bendrauja su savo draugais.Tradiciškai kiekvieną sekmadienį šeima važiuoja į Kretingos bažnyčią.Toje bažnyčioje sutuoktiniai prisiekė Dievo akivaizdoje mylėti vienas kitą,čia jie prisimena Evangelijos tiesas ir Dievo įsakymus.Virginijus ir  Rita nori,kad jų vaikai būtų krikščionys,augtų dori ir sąžiningi.Atrodytų,kaip tame posakyje:jei pastatei namą,užauginai sūnų ir pasodinai medį,lyg nieko ir nebetrūktų? Šelmiškai nusišypsojęs Virginijus išsitarė,kad būtų neblogai dar ir dukrelė,nors Pijus ir nežada su sesyte dalintis žaislais.

Nežinau,gal tai ir buvo ta pikantiška detalė,kurią išgirdau,apsilankiusi šioje gyvenimo pilnatve pulsuojančioje šeimoje,kurioje tiek daug saulės,meilės,vaikų klegesio,bet toks yra gyvenimas,ir jei,pasak Virginijaus Milinio,esi verčiamas atsakyti į klausimą,ar esi laimingas,ir jei nepriklausomai nuo kitų dalykų gali tai pasakyti,vadinasi,tai ir yra laimė,-filosofiškai apie laimės sampratą atviravo V.Milinis.

Išeidama iš Ritos ir Virginijaus namų gėrėjausi puikiai sumeistrauta pavėsine,kurią su didžiausia meile savo mamai ir žmonai,ilgėdamiesi jos,pastatė Milinių vyrai. Žinau,jog pasodinti jauni medeliai jų sode užaugs,suklestės taip,kaip užaugs Ritos ir Virginijaus sūnūs,o ką gali žinoti,gal jame lakstys ir mažoji Severiutė.Gyvenimas tęsiasi ir dar ilgai tęsis,kol bus namai ir juose gyvenanti meilė.

Prieš daugelį metų mūsų keliai išsiskyrė. Aš gyvenu svečioje šalyje,Virginijus Milinis su žmona- Lietuvoje. Kiek žinau,abu sėkmingai  dirba savo teatre( repeticijos vyksta toje pačioje Anapilio salėje).Užaugo Milinių vaikai.Vyresnysis sūnus Kristijonas studijas pasirinko Anglijoje.O Severiutės “atėjimas” gal ,sakau, įkūnitas “Aukso paukštės” nominacijoje? 2001 metais Palangos “Grubusis” teatras buvo pripažintas geriausiu metų teatru už spektaklį “Vaidiname Valančių”. Taigi,aiškiau ir būti negali. Juk  šeimoje-kaip mene-reikia siekti gyvenimo džiaugsmo.

DB9MdK2gNrUCtW2R7WtKXTX5

Visa Milinių šeimyna Rumšiškėse  2001 m.vasara

Irena Česnavičienė

Viešpaties plane-Pakutuvėnai-susitaikymo vieta

Irena Česnavičienė

2ooo m.

Kretingos Pranciškonų vienuolyno brolis Juozas vakare pabuvojęs šeimų stovykloje Pakutuvėnuose pasakojo, kad tą vakarą kažkam  neužtekę maisto, tačiau žmonės sėdėjo ramūs ir laukė kol bu spagaminta.  Vėliau, po  Šv. Mišių, kartu su  broliais ,atvykusiais iš Italijos ,visi dalyvavo  kūrybiniame šeimų  vakarėlyje.  Pasak vienuolio, Dievas sukūrė  kūną ir sielą, todėl šokio judesyje taip pat galima šlovinti Viešpatį. Šventėje dalyvavę broliai italai buvo sužavėti Pakutuvėnų gamta  ir nuoširdžia atmosfera , jungusia visus vakaro dalyvius. Išvažiuodami  italai pajuokavę, kad tai buvę geriau, negu išsikaitinus suomiškoje pirtyje. Apie Pakutuvėnuose rengiamas stovyklavietes šeimoms, atsidūrusioms prie ” skyrybų slenksčio” , kalbėjausi  su Kretingos Pranciškonų vienuolyno  vienuoliu br, Juozu.

Molinuko istorija

1990 metais Kretingos broliai pranciškonai  Pakutuvėnuose atrado bažnyčią. Buvusios klebonijos vietoje 1991 metais pasistatė “molinuką”. Čia broliai ir Kretingos maldos grupės jaunimas atvykdavo atsigauti fiziškai ir dvasiškai. Kaip pasakojo brolis Paulius Vaineikis,” 1991 metų birželio 14 dieną atvykome čia, į Pakutuvėnus, rekolekcijoms kartu su tėvu Matu. Tada t. Matas upeliuko vagoje iškasė gilią duobę, kuri greitai buvo sklidina vandens. Tėvas Matas palaimino ir taip mes įsigijome geriamo vandens. Valgydavome tik vieną kartą per dieną ir tik duonos, kurią turėjome patys susielgetauti po du eidami į kaimus.Tos dešimt dienų buvo pirmasis susitikimas su pranciškonišku gyvenimu. Mes tikėjome, kad ateityje čia bus susikaupimo ir maldos vieta broliams naujokams.Po rekolekcijų išėjome pėsčiomis į Žemaičių Kalvariją. Po to iškilo didelis klausimas kur mes, pirmieji broliai, atliksime noviciatą. Mes meldėmės, o po to atsivertę skaitėme šv. Raštą, kuriame radome patvirtinančius žodžius, kad eitume ir statytume. Tai priėmėme kaip Viešpaties valią ir dviese su Faustu, Astijaus palaiminti, išėjome statyti mūsų noviciato. Nei vienas iš mūsų nebuvo dirbęs nieko panašaus, nebuvome bandę statyti namų, bet perskaitėme, kad šv. Pranciškus statė iš mėšlo ir molio, sienas pindamas iš žabų ir vytelių. Taip ir mes nutarėme pirmą namuką tokį ir pasistatyti – molinį. Tačiau mus nuolat lydėjo Viešpaties palaima – atvyko inžinieriai iš Aleksandravo kaimo, kurie patarė su moliu maišyti ne mėšlą, o pjuvenas. Aš pasiuvau odines kojines moliui minkyti. Dviese su Faustu padarėme pamatus, išpynėme molinuko sienas. Tai buvo labai įdomus darbas, kadangi vasarą nuolat atvykdavo vienas kitas žmogelis, kuris mums padėdavo. Aukojo mums visi, kas ką galėdavo. Atetyje, manėme, tokių namukų turi būti žymiai daugiau, bet Viešpaties plane buvo kitaip: ne vien tiktai mums, bet  Pakutuvėnų vieta tapo visų žmonių susitaikinimo sodyba”. Šie žodžiai įamžinti Kretingos Pranciškonų vienuolyno metraščio puslapiuose.

Pirmoje eilėje-dvasios ramybė

Nuo pirmojo “molinuko” statybos praėjo  eilė metų. Į Pakutuvėnus kasmet suvažiuoja vis daugiau ir daugiau žmonių. Jeigu prirmoje šeimų stovykloje buvo 100 dalyvių, tai po penkerių metų -penkis kartus daugiau . Kokia paslaptinga galia traukia skirtingo  amžiaus ir išsilavinimo žmones   atvykti į Pakutuvėnus? Pasak br. Juozo,” specialiai tam reklamos nedarome. Į stovyklą  pakviečiame tas šeimas, kurios jau buvo pas mus apsilankiusios. Kasmet skaičius didėja, nes kartu su pakviestaisiais atvažiuoja ir jų draugų šeimos, bei naujokai. Stovyklauti priimame visus, tik su viena sąlyga, kad sutuoktinių poros  būtų iš tiesų susituokusios ( nesvarbu kokioje parapijoje ir kokį tikėjimą jos išpažįsta). “. Brolis Juozas mano, kad šeimos į stovyklą atvyksta gerai žinodamos .ką jos ten atras.  Padedant dvasiniam vadovui br. Elijui (Jonytų brolijos nariui), žmonės visų pirma čia suranda dvasios ramybę. Paskaitas veda  psichologas Gintaras Vaitoška.   Kol tėvai būna užsiėmę konferencijų  ir Šv. Mišių dalyvavime, broliai susiskirstę grupelėmis užsiima su atvykusiųjų vaikais. Tėvai, ypač jaunos šeimos, būna patenkintos, nes turi galimybę pailsėti nuo savo vaikų,-pasakojo br. Juozas.

Vyras ir moteris

Samprotaudamas apie moters vaidmenį šeimoje, vienuolis br. Juozas kalbėjo, jog  moteris,kaip dabar,taip ir anksčiau tapatinama  su motinos įvaizdžiu. Jo įsitikinimu,  vaikui reikalingi abu tėvai: “Jei vyras yra galva, tai moteris – jo kaklas,” – sakė br. Juozas. Šeimos, kurios laikosi duotų  santuokos įžadų, gerai supranta moters ir vyro vaidmenį šeimoje -puikiai sutaria ir. po lygiai dalinasi darbais, džiaugsmais bei rūpesčiais. Anot vienuolio, moteris turi būti “moteriška”,nes tokią ją sutvėrė gamta. Prisiminęs apie savo pažįstamus brolius,kurie išėję iš Kunigų Seminarijos  sukūrė  šeimas,  jis mano, kad tai pačios tvirčiausios šeimos ir geriausi tose šeimose esantys vyrai.  Jie,anot dvasininko, ruošdamiesi dvasiniam gyvenimui, išmoko Seminarijoje pajausti  šalia savęs esant kitą žmogų. Vienuolis prisiminė   Italijoje nutikusią dviejų įsimylėjėlių istoriją  apie  vienuolę Larisę ir jos  vaikiną, Jiedu, norėdami įprasminti savo meilę vienas antram, savanoriškai įsišventino į kunigus . Pasak br.Juozo, žmonės Pakutuvėnuose atranda dvasios ramybę ir gauna žinių jiems rūpimais klausimais. Šeimos, stengdamosios išvengti  asmeninių konfliktų, dažnai pasirenka   “susitaikynimo sodybą” Pakutuvėnuose.

Kai kūnas pavargsta

Vienuolis džiaugėsi, kad į šeimų stovyklą atvyksta daug jaunų žmonių, o taip pat jaunimas gausiai dalyvauja jiems skirtuose įvairiuose renginiuose. Jau keleri metai, kaip Kretingos Jaunimo Tarnyba Pagėgiuose organizuoja susitikimus Lietuvos vaikams iš Kaliningrado. Kretingoje, prieš Adventą ,yra švenčiama Kristaus Karaliaus šventė. Jaunimas dalyvauja Sėkminių Vigelijų pamaldose.  Birželio 13 d.- Šv. Antano iš Paduvos šventė.  Į vienuolyno stadioną susirenka jauni žmonės. Renginys tampa masiška ir gražiai organizuota muzikos švente. Savo gausiu dalyvavimu jaunimo tarpe išsiskiria liepos mėnesyje vykstanti atgailos į Žemaičių Kalvariją šventė. Susirinkęs jaunimas dalyvauja 5 –  6 dienų žygyje, kur tik Biblija ir asmeninės higienos priemonės yra jų krepšiuose. Keliaudami per gyvenvietes, jie kas vakarą dalyvauja  Šv.Mišiose. Bendraudami su gyventojais,eidami per sodybas,nakvynės ir maisto susieško patys. Surinktas maistas yra dalijamas prie šventoriaus. Jei kuriai šeimai reikalinga parama-maisto produktai atiduodami  jai.  Šis  žygis išmoko jaunus žmones bendravimo, tikėjimo ir atjautos. Daugiausiai žygyje dalyvauja vyresnių klasių mokiniai, studentija . Einant į Žemaičių Kalvariją,  daug jaunimo prisijungia keliaujant per gyvenvietes. Kasmet  atgailos į Žemaičių Kalvariją šventė dalyvių skaičiumi gausėja,nes ,“kai kūnas nuvargsta- atgyja dvasinė jėga. Ir vėl susikibę rankomis galime eiti į priekį”,- sakė pranciškonas br. Juozas.

Liepos viduryje baigiasi renginiai skirti šeimoms Pakutuvėnuose. Tačiau gyvenimas šioje vietoje ir toliau teka įprasta vaga. Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnybos broliai šioje sodyboje gyvena ištisus metus.  Jie suteikia dvasios ramybės tiems, kas jos ieško. O ieško jos vienuoliai, prieš duodami įžadus tarnauti Viešpačiui, dvasios stiprybės ieško ir gyvenimo kelyje pasiklydę žmonės: narkomanai, alkoholikai. Jiems  suteikiamas tryjų dienų prieglobstis ir moralinė pagalba.(nuoširdžiu žodžiu su jais pasidalina kunigas Gediminas Numgaudis), o visiems kitiems, kam yra brangu išsaugot patį svarbiausią branduolį Žemėje-šeimą, Viešpats sugalvojo Pakutuvėnus-susitaikymo vietą.

images

Šeimų susitaikinimo sodyba Pakutuvėnuose

Giedrė Zeicaitė:”Kad atrastum save, neužtenka viso gyvenimo”

Image

Operos dainininkė Giedrė Zeicaitė          2001 m.

Giedrė Zeicaitė-operos dainininkė,daugelio tarptautinių konkursų dalyvė ir laureatė,prieš daugelį metų atvykusi į Palangą,džiaugiasi atradusi miestą,kuriame po sunkaus ir įtempto darbo scenoje gali grįžti į namus,pabūti su šeima,pasisemti sielai atgaivos.

Gyvenimo tikslas

Malonu, jog ponia Giedrė sutiko pabendrauti su laikraščio skaitytojais, nes sugrįžusi iš gastrolių dainininkė kartais tik mėnesį laiko praleidžia namuose, tad susėdusios jaukioje, netoli ponios Giedrės namų esančioje kavinukėje, džiaugiuosi turėdama galimybę paklausti kokiomis mintimis šiandieną gyvena  dainininkė. Neseniai ponia Giedrė sugrįžo iš Vokietijos, o šią  visą vasarą ji praleido dibdama kaip solistė Prancūzijoje. Pasak dainininkės, pasaulinį lygį turintys muzikiniai festivaliai sukviečia įžymybes iš viso pasaulio. O atsidūrusiai tarp tokių žmonių, be abejo, yra didelė garbė ir džiaugsmas profesiškai tobulėti pačiai ir , pabuvus tarp tikrų žvaigždžių,suprasti, koks yra paprastas pasaulis. Ypač, pabrėžė ponia Giedrė, tai pamatyti ir suvokti gerai jaunam ir pradedančiam solistui, kad nesusirgtum švaigždžių liga. Šalia operos koncertų, kuriuose ji dainavo(“Figaro vedybos”),ji turėjo daug solinių koncertų. Giedrė pasakojo, jog tokie festivaliai duoda daug praktinės naudos. Visą tą laiką  Akademijoje ji praleido mokydamasi ir bendraudama  su žymiais dainininkais. Kaip prisipažino ponia Giedrė, ji save laiko jauna daininke, tačiau turinčia nemažai sukauptos patirties. Dainininkė dirbo Vokietijoje, Austrijoje,Amerikoje, Prancūzijoje.

Baigusi mokslus Klaipėdos J.Šimkaus muzikos mokykloje ,Giedrė Zecaitė įstojo į Muzikos akademiją, kur po metų, kaip gabi solistė, pradėjo studijas Austrijoje Grazo aukštojoje muzikos mokykloje, vėliau dainuoti mokėsi Salzburgo universitete “Mozarteum”. Šį universitetą dainininkė užbaigė gavusi auksčiausią įvertinimą. Kaip pati sakė, jai gyvenime pasisekė. Turėdama puikias mokytojas:Rūtą Agofonovienę, Ireną Milkevičiūtę, prof. Liliją Šukytę visada jautė jų paramą, nes anot ponios Giedrės, “kai atsistoji dainuoti jautiesi tarsi nuoga, tačiau žinodama, kad šalia yra žmogus, kuris tave jaučia – atsiranda intymus bendravimas tarp mokinio ir mokytojo.” Dirbti dėstytoju yra didžiulis talentas, nes solisto kelias  yra ilgas ir skausmingas,- apie dainininko kūrybinį gyvenimą  kalbėjo ponia Giedrė. Prisiminusi vaikystės metus, Giegrė Zeicaitė pasakojo, jog ji nuo mažumės žinojo, jog bus operos dainininkė, nes ją, vaiką, visada žavėjusi drama . Tačiau, kaip ji šiandieną galvoja, ne vien konkretus žinojimas kuo būsi, lemia  dainininko profesijos pasirinkimą, svarbu tame suvokti tikslą : dėl ko tu  dainuoji.

Svarbiausia – neprarasti žmogiškų vertybių

Anot dainininkės, žmogui reikia tobulėti nuolat: “mokėjau kalbėti vokiškai, tačiau buvau priversta išmokti angliškai, o dalyvaudama jau antrą kartą Muzikos festyvalyje Prancūzijoje, reikėjo išmokti ir šios šalies kalbą.” Giedrė Zeicaitė užbaigė du aukštuosius mokslus, bet kaip pati galvoja, tik dabar bando įžengti į tikrąjį profesinio pažininmo kelią. Šiltais žodžiais dainininkė kalbėjo apie užsienyje dainuoti ją mokiusią emigrantę iš Lietuvos prof. Liliją Šukytę, kuri, norėdama padėti gabiems lietuvaičiams, globojo ir rūpinosi ja tarsi mama.  Tad dainininkės paklausiau: ar ji jaučiasi esanti laimės kūdikiu? Gali būti,- atsakė mano pašnekovė,- nes tik atsiradus galimybei išvažiuoti iš Lietuvos(1991 m.), ji pataikė “ant bangos”, kur savo profesinio gyvenimo etapus galėjo sėkmingai realizuoti. Tačiau, kaip mano dainininkė, gyvenimas ir darbas svečiose šalyse nėra rožėmis klotas. Nežmoniški tempai, pastovi nervinė įtampa, režimas, fiziškai nualina, todėl dainininkė sako, jog savo gyvenimo nekeistų į vakarietišką, o po gastrolių, visada skubanti namo, kad vėl galėtų atsikvėpti,”išsivalyti sielą” ir dirbti toliau. Giedrės Zeicaitės kūrybiniuose planuose – pasiruošimas konkursams. Pasiruošimas konkursams ir kelionės išlaidos reikalauja nemažai lėšų, todėl jei atsirastų rėmėjų – būtu puiku. Pasak dainininkės, Lietuvoje ji turėjo pasiūlymų dirbti Operos ir Baleto teatre, tačiau tai ir liko tik pasiūlymais. Dainininkė yra dalyvavusi dviejose Muzikos festivaliuose, dainuoja solo koncertuose . Nepamiršta dainininkė ir “savų namų” Klaipėdos J.Šimkaus konservatorijoje. Ten yra surengusi keletą solinių koncertų, yra dainavusi ir Klaipėdos miesto scenose. Palangoje dainininkė koncertavo “Gintaro” muziejaus menėje, miesto bibliotekoje.

Atsisveikinant, Giedrė Zeicaitė prisiminė vieną epizodą iš savo šeimos gyvenimo.   Giedrės mama, laukdamasi jos, žiūrėjo dokumentinį filmą apie dainininkę Giedrę Kaukaitę. Mamai tada labai patiko ši dainininkė, tad kai gimė dukra, pavadino Giedrės vardu. Ką gali žinoti, gal tai ir buvo lemties ženklai, kurių mes negalime paaiškinti, tačiau ponia Giedrė labai gerai žino, jog norint atrasti save, tam neužtenka viso gyvenimo, tačiau, jos manymu, tikros žvaigždės turi galimybę švytėti tik tada,  kai neprarandamos žmogiškosios vertybės”.

Žinoma, aš labai norėčiau tikėti, kad šios dainininkės karjeroje taip ir nutiks. O šiandieną Giedrė išskubėjo namo, kur jos laukė gimtadienį besiruošiantis švęsti   sūnus Paulius. Palinkėjusi dainininkei  sėkmės kūrybiniame kelyje, išsiskyrėme. Aš  tikiu, jog dar ne kartą apie Giedrę Zeicaitę išgirs Lietuvos muzikos meno gerbėjai, o man ji pasiliko miela ir šilta moterim,kuriai namai,vaikai neatsiejama dalimi keliauja per jos gyvenimą kaip muzika. Ji skamba tik tada,kai dainuojama siela.

Po keletos metų mudvi trumpam pasimatėme Klaipėdos universiteto Menų fakulteto labirintuose. Labai nudžiugau sužinojusi,jog operos dainininkės  Giedrė Zeicaitės  svajonė būti tobula savo profesijoje,kad  savo sukauptą patirtį galėtų  atiduoti kitiems,išsipildė.  Šiandien galvoju,jog vienam žmogui,kuris vėžlio žingsiu eina iki savo svajonių,savęs atradimas gali užsitęsti iki begalybės…Kitam-pačiame jėgų žydėjime.Džiugu,kai žiedai skleidžiasi vienas po kito…

Irena Česnavičienė

Nuolatinės audros nualina žmogų

Rimvydas Budrys-psichologas,Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto direktoriaus pavaduotojas,tik retkarčiais sugrįžtantis į savo gimtuosius namus.Jo institutas-Vilniuje,o mokymas vyksta Birštone.Nuo sesijų laisvu metu  p.Rimvydas dažnai būna taip pat išvykęs. Jis dalyvauja įvairiuose seminaruose bei simpoziumuose. Rimvydui Budriui sugrįžus iš seminaro Sibire,susėdę jo brolio kavinėje ,kalbėjomės aktualiausia tema kiekvienam žmogui-gyvenimo tema.

XCfeN7AXKXJ60QMgdVXaTTPE

Rimvydas Budrys    2001 m.

Kalta ne tamsa

Rimvydą pažįstu nuo vidurinės mokyklos laikų.Prisimenu gana uždarą ir nekalbų jaunuolį,kuriam labai gerai sekėsi matematika,tad,sužinojusi,jog jis pasirinko psichologo profesiją,nė kiek nenustebau. Man ši profesija primena gydytojo,kuris rūpinasi žmogaus sveikata,todėl Rimo visų pirma ir paklausiau:kaip žmogui  išgyventi tamsiu žiemos periodu,kaip atsikratyti liūdesio ar,atrodytų,nepakeliamos nykumo naštos?

Anot Rimvydo, ne tamsumas kaltas.Pilkų dienų ir ilgų vakarų visada buvo ir bus. Bėda ta, kad žmogaus gyvenimas atsidūrė pablogėjusioje socialinėje,ekonominėje,kultūrinėje padėtyje. Kitas dalykas,kuris neigiamai veikia žmogų-per pastaruosius 10 metų žymiai pasikeitę socialiniai žmonių santykiai. Pasak psichologo,anksčiau mus vienijo bendrumo jausmas, o dabar vis labiau tolstame vienas nuo kito.Ir ne mažas miestelis čia kaltas,jei žmogui tampa liūdna ar nyku. Lietuvoje mažų miestelių pilna, tačiau Palangoje labai ryški sezoniškumo problema.Vasarą miestas virte verda, o žiemą jis tik egzistuoja. Rimvydas palygino du miestus-kurortus:Birštoną ir Palangą. Birštone, anot jo, nors pragyvenimo lygis yra žemesnis,tačiau jame nėra ryškaus sezoniškumo,todėl žmonės čia jaučiasi kur kas geriau.Palangoje,kai baigiasi vasaros sezonas,žmogus  nebeturi užsiėmimo,todėl jį užvaldo apatija. Anot psichologo,nuo apatijos iki depresijos yra tik vienas žingsnis. Palaipsniui,sąmoningai iki jos artėdami ja ir susergame.Pasak R.Budrio,depresija- tai  vakarietiška civilizacijos liga,susijusi su nusivylimu ankstesnėmis vertybėmis.Šeima,vaikai,įdomus darbas-vertybės,ir jei žmogus kurios nors nebetenka,jis suserga,-  mano psichologas.Lygindamas Lietuvą su Rusija,kurios miestuose jis dažnai lankosi,Rimvydas kalbėjo,jog “totalaus apatiškumo nėra,kadangi čia žmonės žymiai paprasčiau žiūri į gyvenimą”. Ypač,pabrėžė Rimvydas,jie žymiai paprasčiau žiūri į materialines vertybes. Tad išeitų,jog žmogiškumas pas mus aukojamas dėl materialinių išskaičiavimų?

Labai įdomiai ir man netikėtai Rimvydas palygino vargšo ir turtingo  žmogaus sampratą.Pasak jo, vargšas yra tas,kuris,apribodamas save ir neįvertindamas to,ką jis šiandien turi,jaučia nuolatinį trūkumą.Žinoma,mano jis, trūkumo jausmas yra būdingas žmogui,nes jis kas dieną mato visokias materialines galimybes. Tad,savaime suprantama,didėja ir jo poreikis jų įsigyti,o įklimpdamas į įsipareigojimus (kreditai,skolos),žmogus tampa įsipareigojimų objektu.Kitaip tariant,nelaisvas. Pagal socialinius tyrimus,patys “nelaisviausi” žmonės yra amerikiečiai.Turtingas žmogus,anot Rimo,kad ir kokiam socialiniam sluoksniui jis priklausytų,yra žymiai laisvesnis,nes nejaučia poreikio  turėti ir įsigyti trūkumo.Šiam “vargšo” ir “turtingo” žmogaus apibūdinimui pinigai nevaidina jokios rolės. Psichologo išvada :gyvenkite be įsiskolinimų,įsipareigojimų. Skolas kuo greičiau padenkite ir gyvenkite tuo,ką turite dabar.Turėdami vaikų,šeimas,brangintume jas,o ne gyventume iliuzijomis ir svajonėmis.Kaip mūsų,lietuvių, gyvenimo pavyzdį jis vaizdžiai papasakojo,kaip prieš 10  metų kai kurie žmonės statėsi kuo didesnius namus,o šiandien suprato,jog didelis namas-nesibaigiantis rūpestis.

Institutas

Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas-privati mokslo įstaiga,skirta studijuoti žmonėms, užbaigusiems studijas kitose aukštosiose mokyklose. Juo labiau kad nė viena mokymo  įstaiga Lietuvoje neruošia psichoterapeutų. Birštone,kur vyksta užsiėmimai, studijuoja įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonės: psichiatrai, medikai,kiti specialistai,atvykę iš Lietuvos,Latvijos,Estijos,Rusijos,Baltarusijos,Ukrainos,Kazachijos,Izraelio.Institute dėsto egzistencinės psichoterapijos vedantieji Lietuvos specialistai,turintys didelę darbo patirtį. Vieni seniausiai dirbančių psichoterapeutų Lietuvoje-A.Alekseičikas,jaunimo krizių vadovė K.Palukordienė,R.Kočiūnas,A,Kučinskas bei 20  įvairių specialistų.Mokymas institute trunka ketverius metus,studijuojama dviem lygiais.Mokslas mokamas. R.Budrio darbų planuose- nauji projektai su Rusijos Sibiru(spacialus mokymas).

Apie Palangą

Mintimis sugrįžę į Palangą,jaunystės dienas,mudu vėl kalbamės apie dalykus,kurie šiandien yra aktualūs.Rimvydo paklausiau,kodėl jaunimas bėga iš Lietuvos.

-Nėra darbo,-nė nemirktelėjęs atsakė jis.Ir čia pat pridūrė:-Jei niekas nesikeis,taip bus ir toliau,nes visoje Lietuvoje žmogus jaučiasi blogai:visai nebeaišku,kur keliauja pati valstybė,Europos Sąjungos vizija taip ir lieka vizija, kvalifikuotas jaunimas lieka Lietuvoje,tačiau nėra aiškumo dėl ateities socialine prasme,nes daugelis žmonių,ypač vyresnės kartos,turintys profesijas,jaučiasi niekam nebereikalingi. Atsirado konkurencija tarp jaunų ir brandesnių metų sulaukusių žmonių. Pats R.Budrys,Palangoje gyvenantis nuo gimimo,jaučiasi gerai. Jis sako,kad Palanga yra geriausias miestas :”gyventi normaliai”.Čia jis gali niekur neskubėdamas gali gėrėtis gamta,jūra.O jei pasiilgsta didesnio miesto,Palangos pašonėje yra Klaipėda.

Žinojau,jog gana anksti mano klasės draugas neteko tėvų,tad gyvenime reikėjo suktis pačiam.”Buvo visko,tačiau, manau, visi žmonės yra stiprūs,tik kai kurie pasiduoda silpnumo akimirkai”,-atsakė jis.Ir tuoj pat lyg mokytojas priminė: kuo mažiau pasiduoti išorinėms nuotaikoms,sklindančioms iš valdžios sluoksnių,ieškoti atramos tarp artimųjų,prisiminti draugus.Pats Rimvydas turi daug draugų iš įvairių socialinių sluoksnių įvairiose šalyse.Kaip prisipažino,vienas žmogus gali padaryti daug,tačiau kai kuriuos dalykus tik bendrai:bendras susitarimas,nuoširdūs,be jokių išskaičiavimų santykiai.

Greit šventės,atrodytų,kiekvienas tikimės kažko geresnio,šviesesnio savo gyvenime.Rimvydo paprašiau  ką nors palinkėti laikraščio skaitytojams.Nusišypsojęs jis pasakė,jog šventės praskaidrina gyvenimą,tačiau jo nekeičia,todėl reikia patiems stengtis neprarasti noro gyventi ir ieškoti…

Lauke krito pirmosios snaigės.Pasidžiaugiau,jog pagaliau baigė siausti jau visiems įgrisusios rudeninės audros.Rimvydas atsisveikindamas lyg tarp kitko pridūrė:”Audros žmogaus gyvenime yra geras dalykas,svarbu,kad jų nebūtų per daug ir jos nenualintų”.

—-

Kalbėjomės mudu prieš daugelį metų,šaltą žiemos vakarą . Tada ir mane  buvo apėmęs visuotinis liūdesys. Viskas žmogiška-gyvenimas nei vieną nelepina.Po  reportažo išėjus į lauką pajutau didžiulį džiaugsmą. Nežinau kuo džiūgavau;gal susitikus, gal pirmosiomis snaigėmis, gal žiniomis,kurias gavau iš “mokytojo”.- Ach,gerai,gyvenimas tęsiasi …

Irena Valužė

Stalas “liūto kojomis”

Laikas negailestingas. Jis mums, perkopusiems keturiasdešimties metų slenkstį,palieka savo pėdsakus:veide ir plaukuose,širdies kertelėse,gyvenimo prasmės ieškojimuose…Laiko upė negailestingai nusineša mūsų jaunystės svajones,vaikystės juoką.Tarp daugybės spalvingų potėpių išryškėja vienintelis,nepakartojamas ir tik tavo paties gyvenimo nuspalvintas paveikslas…

VYbHVP1M9f08Yt9TWT5eVJd1

Vilija Kasparaitytė- Macienė     2001 m.

Palanga-mažas pajūrio miestelis,o tikrų palangiškių jame gyvena ne tiek jau ir daug. Vieni jame ryškiai matomi,o kiti-lyg pasislėpę…Gyvena tyliai,dirba irgi lyg nematomi…Tačiau žmogus- ne adata, niekur nepasislėpsi,jei žinai savo vietą gyvenime,jei prie tavęs gali prisiglausti tave mylintys žmonės.

Su savo klsės drauge Vilija Kasparaityte-Maciene susitikome daugiau nei prieš tris dešimtmečius.Kaip šiandien atsimenu,ji tyliai sėdėdavo paskutiniame klasės suole,iš kitų bendraklasių išsiskyrė savo kuklumu ir mergaitišku švelnumu.Visi gerai žinojome,jog mūsų klasės draugė yra poetė. Tad aplankiusi Viliją jos darbe Palangos gintaro muziejuje,kur ji jau beveik trisdešimt metų dirba,visų pirma paklausiau:ar rašanti eilėraščius? Vilija nusijuokusi man atsakė,jog mes visi iki 18 metų esame poetai,o vėliau pasilieka tik tikrieji.Prisipažinsiu,buvau šiek tiek nustebusi,kol neišgirdau jos pasakytų žodžių.Kalbėdama apie savo gyvenimą(Vilija  palaidojo vyrą) ji sakė,jog “nerodant savo emocijų reikia gyventi savimi”.

Baigusi Palangos vidurinę mokyklą Vilija pradėjo dirbti Gintaro muziejuje.Studijavo lietuvių kalbą universitete,vėliau įgijo kultūros ir švietimo diplomą Klaipėdos konservatorijos fakultetuose.Dėkinga likimui,kuris suvedė ją su puikiais ir nuoširdžiais darbo draugais.Tai jos darbo ir gyvenimo mokytojai-Antanas Tranizas ir Valerija Litvaitienė. Kaip pati sakė,jie visi esantys “trisdešimtmečiai”.Tad ilgi darbo metai viename kolektyve,žinoma, priklausė nuo savo ir patikimo darbo kolektyvo.Gintaro muziejaus vedėja Vilija Macienė,apibūdindama savo norą dirbti,prisiminė visiems gerai girdėtą frazę,kuri geriausiai tinkanti tai išreikšti.Į darbą einanti kaip į šventę.Kasdien mindama parko takais,mato gamtos grožį,stovinčius rūmus,tačiau kad dirba rūmuose-nejaučianti. Juk ji- ne muziejaus lankytoja.

Anot mano klasės draugės,nepaisant,kokie sunkumai ištinka gyvenime,reikia juo džiaugtis kas dieną ir nedejuoti. Jei gyvenimas kažką iš tavęs atima-jis tau ir duoda.Vilija džiaugėsi,kad turi tokią “kietą” dukrą (į vyro giminę), kuri jau pirmoje klasėje žinojusi,kuo būsianti.Dukra Kristina Vilniaus universitete studijuoja filosofiją. Ir šiaip jai labai patinka dabartinis jaunimas.Jis yra galvojantis ir mąstantis.Ji laiminga,nes turi puikius tėvus ir uošvius.Uošviai yra nuostabūs žmonės.Bendravimo su jais gijos niekada nebuvo nutrūkusios ir,kaip įsitikinusi,niekada nenutruks,nes jaučiasi esančios kartu su dukra mylimos ir mylinčios juos.Kalbėdama apie vertybių skalę Vilija mano,kad ji esanti ne materialistė,nes gerai supratusi,kad iš gyvenimo reikia imti tai,ko niekas iš tavęs negalės atimti.Ji jau seniai yra “užsikrėtusi” kelionėmis. Yra daug kur buvusi ir daug ką mačiusi.Kiekvienais metais muziejaus darbuotojams yra suteikta galimybė 15 dienų (kaip stažuotė) aplankyti įvairius Europos miestus.

Nuo 1981 metų gyvena Kretingoje.Pro savo namų langus vienoje pusėje matanti senamiestį,kitoje- didmiestį.Po Palangos centro suniokojimo,Kretinga jai yra labai mielas ir jaukus miestas. Na,o galvojant apie ateitį,Vilijos noras būtų auginti anūkus,nekeisti darbo ir gyventi, “kad galėtum padėti,kad neverktų tėvai,kad jaustumeis reikalinga…”

Atrodo,tokia trapi ir pažeidžiama,ji sėdėjo savo kabinete už masyvaus,senoviško liūto kojom inkrustuoto rašomojo stalo.Žiūrėjau aš į jas ir nejučia į galvą lindo vienintelė mintis: kiek daug žmogui yra lemta išgyventi,tačiau jei esi nuo gimimo stiprus savo vidiniu pasauliu,stovi ant žemės tvirtai,kaip tas grafo Felikso Tiškevičiaus stalas:tvirtas ir nugalėjęs laiką…

Kiekvieną vasarą,sugrįžus į namus ateinu į parką pasirožėti unikalia jo gamta. Praeidama pro Tiškevičiaus rūmus visada metu žvilgsnį į duris ar langūs,lyg ieškodama mielo ir atviro savo bendraklasės Vilijos Kasparaitytės veido… Lėkdami kaip patrakę mūsų “laiko mašinoje” vis viliamės  sustoti ,tačiau kitą kart…Gaila, tačiau baldai ir pastatai gyvena už mus ilgiau…

Irena Valužė

%d bloggers like this: