Stalas “liūto kojomis”

Laikas negailestingas. Jis mums, perkopusiems keturiasdešimties metų slenkstį,palieka savo pėdsakus:veide ir plaukuose,širdies kertelėse,gyvenimo prasmės ieškojimuose…Laiko upė negailestingai nusineša mūsų jaunystės svajones,vaikystės juoką.Tarp daugybės spalvingų potėpių išryškėja vienintelis,nepakartojamas ir tik tavo paties gyvenimo nuspalvintas paveikslas…

VYbHVP1M9f08Yt9TWT5eVJd1

Vilija Kasparaitytė- Macienė     2001 m.

Palanga-mažas pajūrio miestelis,o tikrų palangiškių jame gyvena ne tiek jau ir daug. Vieni jame ryškiai matomi,o kiti-lyg pasislėpę…Gyvena tyliai,dirba irgi lyg nematomi…Tačiau žmogus- ne adata, niekur nepasislėpsi,jei žinai savo vietą gyvenime,jei prie tavęs gali prisiglausti tave mylintys žmonės.

Su savo klsės drauge Vilija Kasparaityte-Maciene susitikome daugiau nei prieš tris dešimtmečius.Kaip šiandien atsimenu,ji tyliai sėdėdavo paskutiniame klasės suole,iš kitų bendraklasių išsiskyrė savo kuklumu ir mergaitišku švelnumu.Visi gerai žinojome,jog mūsų klasės draugė yra poetė. Tad aplankiusi Viliją jos darbe Palangos gintaro muziejuje,kur ji jau beveik trisdešimt metų dirba,visų pirma paklausiau:ar rašanti eilėraščius? Vilija nusijuokusi man atsakė,jog mes visi iki 18 metų esame poetai,o vėliau pasilieka tik tikrieji.Prisipažinsiu,buvau šiek tiek nustebusi,kol neišgirdau jos pasakytų žodžių.Kalbėdama apie savo gyvenimą(Vilija  palaidojo vyrą) ji sakė,jog “nerodant savo emocijų reikia gyventi savimi”.

Baigusi Palangos vidurinę mokyklą Vilija pradėjo dirbti Gintaro muziejuje.Studijavo lietuvių kalbą universitete,vėliau įgijo kultūros ir švietimo diplomą Klaipėdos konservatorijos fakultetuose.Dėkinga likimui,kuris suvedė ją su puikiais ir nuoširdžiais darbo draugais.Tai jos darbo ir gyvenimo mokytojai-Antanas Tranizas ir Valerija Litvaitienė. Kaip pati sakė,jie visi esantys “trisdešimtmečiai”.Tad ilgi darbo metai viename kolektyve,žinoma, priklausė nuo savo ir patikimo darbo kolektyvo.Gintaro muziejaus vedėja Vilija Macienė,apibūdindama savo norą dirbti,prisiminė visiems gerai girdėtą frazę,kuri geriausiai tinkanti tai išreikšti.Į darbą einanti kaip į šventę.Kasdien mindama parko takais,mato gamtos grožį,stovinčius rūmus,tačiau kad dirba rūmuose-nejaučianti. Juk ji- ne muziejaus lankytoja.

Anot mano klasės draugės,nepaisant,kokie sunkumai ištinka gyvenime,reikia juo džiaugtis kas dieną ir nedejuoti. Jei gyvenimas kažką iš tavęs atima-jis tau ir duoda.Vilija džiaugėsi,kad turi tokią “kietą” dukrą (į vyro giminę), kuri jau pirmoje klasėje žinojusi,kuo būsianti.Dukra Kristina Vilniaus universitete studijuoja filosofiją. Ir šiaip jai labai patinka dabartinis jaunimas.Jis yra galvojantis ir mąstantis.Ji laiminga,nes turi puikius tėvus ir uošvius.Uošviai yra nuostabūs žmonės.Bendravimo su jais gijos niekada nebuvo nutrūkusios ir,kaip įsitikinusi,niekada nenutruks,nes jaučiasi esančios kartu su dukra mylimos ir mylinčios juos.Kalbėdama apie vertybių skalę Vilija mano,kad ji esanti ne materialistė,nes gerai supratusi,kad iš gyvenimo reikia imti tai,ko niekas iš tavęs negalės atimti.Ji jau seniai yra “užsikrėtusi” kelionėmis. Yra daug kur buvusi ir daug ką mačiusi.Kiekvienais metais muziejaus darbuotojams yra suteikta galimybė 15 dienų (kaip stažuotė) aplankyti įvairius Europos miestus.

Nuo 1981 metų gyvena Kretingoje.Pro savo namų langus vienoje pusėje matanti senamiestį,kitoje- didmiestį.Po Palangos centro suniokojimo,Kretinga jai yra labai mielas ir jaukus miestas. Na,o galvojant apie ateitį,Vilijos noras būtų auginti anūkus,nekeisti darbo ir gyventi, “kad galėtum padėti,kad neverktų tėvai,kad jaustumeis reikalinga…”

Atrodo,tokia trapi ir pažeidžiama,ji sėdėjo savo kabinete už masyvaus,senoviško liūto kojom inkrustuoto rašomojo stalo.Žiūrėjau aš į jas ir nejučia į galvą lindo vienintelė mintis: kiek daug žmogui yra lemta išgyventi,tačiau jei esi nuo gimimo stiprus savo vidiniu pasauliu,stovi ant žemės tvirtai,kaip tas grafo Felikso Tiškevičiaus stalas:tvirtas ir nugalėjęs laiką…

Kiekvieną vasarą,sugrįžus į namus ateinu į parką pasirožėti unikalia jo gamta. Praeidama pro Tiškevičiaus rūmus visada metu žvilgsnį į duris ar langūs,lyg ieškodama mielo ir atviro savo bendraklasės Vilijos Kasparaitytės veido… Lėkdami kaip patrakę mūsų “laiko mašinoje” vis viliamės  sustoti ,tačiau kitą kart…Gaila, tačiau baldai ir pastatai gyvena už mus ilgiau…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: