Viešpaties plane-Pakutuvėnai-susitaikymo vieta

Irena Česnavičienė

2ooo m.

Kretingos Pranciškonų vienuolyno brolis Juozas vakare pabuvojęs šeimų stovykloje Pakutuvėnuose pasakojo, kad tą vakarą kažkam  neužtekę maisto, tačiau žmonės sėdėjo ramūs ir laukė kol bu spagaminta.  Vėliau, po  Šv. Mišių, kartu su  broliais ,atvykusiais iš Italijos ,visi dalyvavo  kūrybiniame šeimų  vakarėlyje.  Pasak vienuolio, Dievas sukūrė  kūną ir sielą, todėl šokio judesyje taip pat galima šlovinti Viešpatį. Šventėje dalyvavę broliai italai buvo sužavėti Pakutuvėnų gamta  ir nuoširdžia atmosfera , jungusia visus vakaro dalyvius. Išvažiuodami  italai pajuokavę, kad tai buvę geriau, negu išsikaitinus suomiškoje pirtyje. Apie Pakutuvėnuose rengiamas stovyklavietes šeimoms, atsidūrusioms prie ” skyrybų slenksčio” , kalbėjausi  su Kretingos Pranciškonų vienuolyno  vienuoliu br, Juozu.

Molinuko istorija

1990 metais Kretingos broliai pranciškonai  Pakutuvėnuose atrado bažnyčią. Buvusios klebonijos vietoje 1991 metais pasistatė “molinuką”. Čia broliai ir Kretingos maldos grupės jaunimas atvykdavo atsigauti fiziškai ir dvasiškai. Kaip pasakojo brolis Paulius Vaineikis,” 1991 metų birželio 14 dieną atvykome čia, į Pakutuvėnus, rekolekcijoms kartu su tėvu Matu. Tada t. Matas upeliuko vagoje iškasė gilią duobę, kuri greitai buvo sklidina vandens. Tėvas Matas palaimino ir taip mes įsigijome geriamo vandens. Valgydavome tik vieną kartą per dieną ir tik duonos, kurią turėjome patys susielgetauti po du eidami į kaimus.Tos dešimt dienų buvo pirmasis susitikimas su pranciškonišku gyvenimu. Mes tikėjome, kad ateityje čia bus susikaupimo ir maldos vieta broliams naujokams.Po rekolekcijų išėjome pėsčiomis į Žemaičių Kalvariją. Po to iškilo didelis klausimas kur mes, pirmieji broliai, atliksime noviciatą. Mes meldėmės, o po to atsivertę skaitėme šv. Raštą, kuriame radome patvirtinančius žodžius, kad eitume ir statytume. Tai priėmėme kaip Viešpaties valią ir dviese su Faustu, Astijaus palaiminti, išėjome statyti mūsų noviciato. Nei vienas iš mūsų nebuvo dirbęs nieko panašaus, nebuvome bandę statyti namų, bet perskaitėme, kad šv. Pranciškus statė iš mėšlo ir molio, sienas pindamas iš žabų ir vytelių. Taip ir mes nutarėme pirmą namuką tokį ir pasistatyti – molinį. Tačiau mus nuolat lydėjo Viešpaties palaima – atvyko inžinieriai iš Aleksandravo kaimo, kurie patarė su moliu maišyti ne mėšlą, o pjuvenas. Aš pasiuvau odines kojines moliui minkyti. Dviese su Faustu padarėme pamatus, išpynėme molinuko sienas. Tai buvo labai įdomus darbas, kadangi vasarą nuolat atvykdavo vienas kitas žmogelis, kuris mums padėdavo. Aukojo mums visi, kas ką galėdavo. Atetyje, manėme, tokių namukų turi būti žymiai daugiau, bet Viešpaties plane buvo kitaip: ne vien tiktai mums, bet  Pakutuvėnų vieta tapo visų žmonių susitaikinimo sodyba”. Šie žodžiai įamžinti Kretingos Pranciškonų vienuolyno metraščio puslapiuose.

Pirmoje eilėje-dvasios ramybė

Nuo pirmojo “molinuko” statybos praėjo  eilė metų. Į Pakutuvėnus kasmet suvažiuoja vis daugiau ir daugiau žmonių. Jeigu prirmoje šeimų stovykloje buvo 100 dalyvių, tai po penkerių metų -penkis kartus daugiau . Kokia paslaptinga galia traukia skirtingo  amžiaus ir išsilavinimo žmones   atvykti į Pakutuvėnus? Pasak br. Juozo,” specialiai tam reklamos nedarome. Į stovyklą  pakviečiame tas šeimas, kurios jau buvo pas mus apsilankiusios. Kasmet skaičius didėja, nes kartu su pakviestaisiais atvažiuoja ir jų draugų šeimos, bei naujokai. Stovyklauti priimame visus, tik su viena sąlyga, kad sutuoktinių poros  būtų iš tiesų susituokusios ( nesvarbu kokioje parapijoje ir kokį tikėjimą jos išpažįsta). “. Brolis Juozas mano, kad šeimos į stovyklą atvyksta gerai žinodamos .ką jos ten atras.  Padedant dvasiniam vadovui br. Elijui (Jonytų brolijos nariui), žmonės visų pirma čia suranda dvasios ramybę. Paskaitas veda  psichologas Gintaras Vaitoška.   Kol tėvai būna užsiėmę konferencijų  ir Šv. Mišių dalyvavime, broliai susiskirstę grupelėmis užsiima su atvykusiųjų vaikais. Tėvai, ypač jaunos šeimos, būna patenkintos, nes turi galimybę pailsėti nuo savo vaikų,-pasakojo br. Juozas.

Vyras ir moteris

Samprotaudamas apie moters vaidmenį šeimoje, vienuolis br. Juozas kalbėjo, jog  moteris,kaip dabar,taip ir anksčiau tapatinama  su motinos įvaizdžiu. Jo įsitikinimu,  vaikui reikalingi abu tėvai: “Jei vyras yra galva, tai moteris – jo kaklas,” – sakė br. Juozas. Šeimos, kurios laikosi duotų  santuokos įžadų, gerai supranta moters ir vyro vaidmenį šeimoje -puikiai sutaria ir. po lygiai dalinasi darbais, džiaugsmais bei rūpesčiais. Anot vienuolio, moteris turi būti “moteriška”,nes tokią ją sutvėrė gamta. Prisiminęs apie savo pažįstamus brolius,kurie išėję iš Kunigų Seminarijos  sukūrė  šeimas,  jis mano, kad tai pačios tvirčiausios šeimos ir geriausi tose šeimose esantys vyrai.  Jie,anot dvasininko, ruošdamiesi dvasiniam gyvenimui, išmoko Seminarijoje pajausti  šalia savęs esant kitą žmogų. Vienuolis prisiminė   Italijoje nutikusią dviejų įsimylėjėlių istoriją  apie  vienuolę Larisę ir jos  vaikiną, Jiedu, norėdami įprasminti savo meilę vienas antram, savanoriškai įsišventino į kunigus . Pasak br.Juozo, žmonės Pakutuvėnuose atranda dvasios ramybę ir gauna žinių jiems rūpimais klausimais. Šeimos, stengdamosios išvengti  asmeninių konfliktų, dažnai pasirenka   “susitaikynimo sodybą” Pakutuvėnuose.

Kai kūnas pavargsta

Vienuolis džiaugėsi, kad į šeimų stovyklą atvyksta daug jaunų žmonių, o taip pat jaunimas gausiai dalyvauja jiems skirtuose įvairiuose renginiuose. Jau keleri metai, kaip Kretingos Jaunimo Tarnyba Pagėgiuose organizuoja susitikimus Lietuvos vaikams iš Kaliningrado. Kretingoje, prieš Adventą ,yra švenčiama Kristaus Karaliaus šventė. Jaunimas dalyvauja Sėkminių Vigelijų pamaldose.  Birželio 13 d.- Šv. Antano iš Paduvos šventė.  Į vienuolyno stadioną susirenka jauni žmonės. Renginys tampa masiška ir gražiai organizuota muzikos švente. Savo gausiu dalyvavimu jaunimo tarpe išsiskiria liepos mėnesyje vykstanti atgailos į Žemaičių Kalvariją šventė. Susirinkęs jaunimas dalyvauja 5 –  6 dienų žygyje, kur tik Biblija ir asmeninės higienos priemonės yra jų krepšiuose. Keliaudami per gyvenvietes, jie kas vakarą dalyvauja  Šv.Mišiose. Bendraudami su gyventojais,eidami per sodybas,nakvynės ir maisto susieško patys. Surinktas maistas yra dalijamas prie šventoriaus. Jei kuriai šeimai reikalinga parama-maisto produktai atiduodami  jai.  Šis  žygis išmoko jaunus žmones bendravimo, tikėjimo ir atjautos. Daugiausiai žygyje dalyvauja vyresnių klasių mokiniai, studentija . Einant į Žemaičių Kalvariją,  daug jaunimo prisijungia keliaujant per gyvenvietes. Kasmet  atgailos į Žemaičių Kalvariją šventė dalyvių skaičiumi gausėja,nes ,“kai kūnas nuvargsta- atgyja dvasinė jėga. Ir vėl susikibę rankomis galime eiti į priekį”,- sakė pranciškonas br. Juozas.

Liepos viduryje baigiasi renginiai skirti šeimoms Pakutuvėnuose. Tačiau gyvenimas šioje vietoje ir toliau teka įprasta vaga. Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnybos broliai šioje sodyboje gyvena ištisus metus.  Jie suteikia dvasios ramybės tiems, kas jos ieško. O ieško jos vienuoliai, prieš duodami įžadus tarnauti Viešpačiui, dvasios stiprybės ieško ir gyvenimo kelyje pasiklydę žmonės: narkomanai, alkoholikai. Jiems  suteikiamas tryjų dienų prieglobstis ir moralinė pagalba.(nuoširdžiu žodžiu su jais pasidalina kunigas Gediminas Numgaudis), o visiems kitiems, kam yra brangu išsaugot patį svarbiausią branduolį Žemėje-šeimą, Viešpats sugalvojo Pakutuvėnus-susitaikymo vietą.

images

Šeimų susitaikinimo sodyba Pakutuvėnuose

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: