Dviese su Barbora

WP_000241
Aliodija Ruzgaitė savo namuose Vilniuje 2013 m.vasarą

Nusipelniusiai Lietuvos kultūros veikejai ,baleto veteranei Aliodijai Ruzgaitei per šv.Jonus sukako garbingas 90 metų jubiliejus. Aplankiusi jubiliatę jos namuose Vilniuje ir pasidomėjusi ponios Aliodijos gyvenamosios vietos būsto istorija, išgirdau vienareikšmį ir konkretų atsakymą:“Namus suprojektavo mano vyras ir jau 60 metų gyvenu kartu su Barbora.“ Mostelėjusi ranka į atvirą langą pro kurį matėsi nedidelis senamiesčio skverelis ir jame stovinti stilizuota Barboros skulptūra,ėmė pasakoti kuo ji šiandien gyvena.

Be darbo negalinti

Ponia Aliodija jau keletas metų kaip neišeinanti niekur iš savo namų.Dar prieš šešis metus nueidavusi iki Filharmonijos,ar pasivaiksčiodavusi senamiesčio gatvelėmis.Dabar ji galinti nueiti nebent tik iki virtuvės kambario. Nekiekvienam žmogui yra lemta pragyventi tokius gražius gyvenimo metus. Aliodija tai puikiai supranta,o suvokdama savo dabartinę padėtį daro tai,kas jai atrodo yra tikslinga daryti. Matau ant stalo padėtas dvi storas knygas.Tai- du tomai JAV emigracijoje gyvenusių lietuvių antalogijos„JAV Lietuviai“. „Karo nublokštiems (daugiausia universitetetiniam jaunimui),reikėjo kabintis už gyvenimo“,-su gailesčiu balse išgirdau Aliodijos tariamus žodžius.Pasak mano mielos pašnekovės,daugelis inteligentijos Lietuvoje baigę universitetus(mokytojai,rašytojai,meno žmonės),turėdami darbą stengėsi studijuoti ir papildyti savo specialybę žiniomis, siekdami turėti auksčiausią įvertinimą. Ji prisimena,kaip sovietiniais metais jai buvo pavesta padirbėti prie teatro enciklopedijos sudarymo. „26 metus praleidau balete,tačiau esu baigusi ir humanitarinius mokslus.Tais laikais nebuvo taip paprasta siekti aukštojo mokslo(du aukštojo mokslo diplomai),todėl kai pakvietė mane dalyvavau lietuviškuose ir rusiškuose enciklopedijos leidimuose,mielai sutikau“-atsimena ji.
Studijuoti JAV lietuvių antalogiją jai įdomu dar ir todėl,jog ji čia surandanti savo gimines(brolio vaikai),pažįstamus žmones(dauguma jų 1944m.emigravo Vokietijon,o 1949- į Ameriką).Aliodija pilnai įsitikinusi,jog Lietuvą paliko patys gabiausi ir talentingiausi žmonės. Iš Lietuvos išvažiavo inteligentija,baletas neteko dviejų trečdalių gabiausių baleto šokėjų.Tuometiniame teatre jautėsi krizė.

Rytojaus vizija

-Aliodija,kokią Lietuvos meno ir menininkų ateitį matote šiandien ir ryt?
-Koks bus rytojus,visai neaišku.Viskas priklausys nuo politinio šalies pagrindo.
„Visai kitaip gyvens jaunimas.Gabūs žmonės turės progos tobulėti“,-įsitikinusi ponia Aliodija. Taip galvoja žmogus,kuris pats visą gyvenimą paskyrė šokiui,jo studijoms, literatūrai ( 2010 m. A.Ruzgaitė išleido atsiminimų knygą „Blyksniai“), mylinti ir suprantanti meną , menininkus, kaip save pačią. Mačiau Aliodijos akis,klausiausi jos gražaus balso tembro,kuris kartkartėm trūkinėjo iš jaudulio. Jis trūkinėjo ne todėl,jog Aliodija tą dieną nelabai gerai jautėsi. Ji kalbėjo apie didžiąją savo gyvenimo meilę – dovanoti kitiems grožį ir džiaugsmą.
-Jei laikas pasisuktų atgal,ko niekada nedarytumėte,arba atvirkščiai-darytumėte?
-Norėčiau būti balerina.Šokau nuo 16 metų.Buvau klasikinė balerina.Dabar gal rinkčiaus moderną.

Palanga be Aliodijos

Aliodija Ruzgaitė į Palangą atvažiuodavo nuo 1932 m. ir pagal galimybes joje apsilankydavo kiekvieną vasarą.Prieš dešimtmetį man teko didelė garbė porą vasarų bendrauti su ponia Aliodija.Pamenu jos entuziasmą dalyvaujant įvairiuose kurorto renginiuose,einančią grakščia balerinos eisena Palangos gatvėmis,ar sutikti ją su draugėmis smagiai vaikštinėjančią papludimio pakrantėmis. Aliodijos Ruzgaitės pasakojimų apie senąjį Palangos kurortą,jame vykusį gyvenimą ,galėdavau klausytis užgniaužus kvapą. Tai žmogus-„enciklopedija“.Joje ji įrašė savo ir Lietuvos inteligentijos ,vasarojusios kurorte, atmintį.Praeis dar kiek laiko ,ir tai taps jau istorija,kurią skaitys ir studijuos jaunesnioji lietuvių karta. Deja,jau ne vieną vasarą Palanga pasigenda Aliodijos.
-Ar nostalgija Palangai išliko?-Žymus Lietuvos baleto primarijus Petras Skirmantas,kas kart atvažiavęs į Palangą paskambina man ir duoda pasiklausyti kaip ošia jūra.Nuo 1932 metų ,kai pirmą kartą pamačiau jūrą,pajutau jos jėgą.Palanga traukė savo smėliu, mišku, voverimis ,saule ,moterų pliažu.Pradėdavau maudynes nuo Birutės kalno,o užbaigdavau moterų pliaže.Palanga graži ir kai audros.Sėdėdavome ant tilto ,ar po tiltu klausydavomės jūros ošimo.Žmonės Palangoje niekada netrugdė.Patikdavo grįžti iš pajūrio Birutės alėja.
Tiems,kas turi galimybę nuvažiuoti prie jūros šiandieną ponia Aliodija išduoda savotišką paslaptį.Ji pasakoja,kurioje vietoje Palangoje yra pati didžiausia atgaiva sielai:“Ant Birutės kalno,atsirėmus į beržus sėdėti , stebėti jūrą,žiūrėti į tolį…“
Po šių žymios Lietuvių tautos dukros Aliodijos Ruzgaitės žodžių,kažkoks kamuolys suspaudė man gerklę,nusukau žvilgsnį į atvirą langą.Pro jį pamačiau kitą Lietuvos dukrą-Barborą Radvilaitę.

Irena Valužė,2013 vasara

„Nuplikytom širdim“ į Paryžių

tQTEV01JT2R6tB3K6W79C71d
Liepos 14 dieną ,minint Prancūzijos revoliucijos metines( 1789),M.Mažvydo Nacionalines bibliotekos vasaros skaitykloje Palangoje pristatytas septyniolikos šiuolaikinių lietuvių poečių almanachas „Nuplikytom širdim“.Pasak 20 metų Paryžiuje gyvenančios ir dirbančios teatro aktorės ir šios knygos sudarytojos Dianos Sakalauskaitės:“Vyrams gyvenime sekasi geriau save išreikšti,tačiau moterys,supdamos vaikelį, ar skubėdamos į darbą ,apie tai kažkaip kitaip papasakoja.“Ši knyga-Europos bendruomenės dalis. Ji viena pirmųjų poezijos knygų, pristatytų Prancūzijoje.Buvę baisu,tačiau pasak almanacho sudarytojų,“Pristatyti šalį per literatūrą nėra paprasta,nors tikriausiai būtent literatūra geriausiai išreiškia tautos charakterį ir būdą,kadangi pagrindinė jos priemonė-kalba yra tiksliausias ir savičiausias tautos identiteto atspindys“.Šis projektas gimė PEN klube minint įkalintų rašytojų dieną,kovojant prieš bet kokį žmogiškų vertybių smurtą.2011 m. Paryžiuje,poezijos mugės metu Dianai kilo idėja sudaryti šiuolaikinių poečių poezijos rinktinę.Ginant poeto teisę rašyti laisva išraiška ji surado ir dar vieną bendramintę Nicole Barriere,kuri Dianai  labai aiškiai pasakė:”Pribrendo būtinumas ir tavo šalyje įgyvendinti šį projektą”.Viešėdama savo gimtinėje Lietuvoje, Diana ėmėsi darbo.
Dvikalbėje eilėraščių rinktinėje “Nuplikytom širdim” patalpinti tryjų kartų 17 lietuvių poečių eilės.Pradedant R.Skučaite ir baigiant jauniausios kartos poetėmis.
Skambant A.Daukšio melodingoms fleitos garsams,palangiškiams bei miesto svečiams apie Prancūziją ir jos žmones maloniai mintimis dalijosi Angelė Martinkienienė.Ji –Prancūzų kalbos vertėja,jau daugelį metų mylinti ir gerbianti visa,kas susyje su šia šalimi:“Ką mums reiškia „Trys muškietininkai“,A.Sent-Egziuperi,Prancūzų mados,filmai,palangiškiams- A,Andrė, sakykla bažnyčioje, sukurta Dominyko Monna dirbtuvėse ,Ž. Polio Sartro viešnagė (1965 m,vaiksčiodamas su žmona Palangos paplūdimiais buvo patekęs į tvirtas moterų pliažo saugotųjų rankas),A.Mončio prisiminimai?” Menininkas nuo 1950 m. iki 1993 m. gyveno ir kūrė Paryžiuje.Neseniai buvo paminėtos šio skulptoriaus 20- osios mirties metinės.

Tą vakarą Paryžius ir Palanga,rodos,priartėjo vienas prie kito nematomu tiltu.Tiltu,kuriuo keliauja menas.
Palangiškių mylima poetė Elena Karnauskaitė,penkių poezijos rinktinių autorė,kasmet dalyvaujanti tarptautiniuose poezijos festivaliuose, vakaro svečiams skaitė iš poezijos almanacho „Nuplikytom širdim“ savo ir kiekvienos autorės po du eilėraščius , o juos parengusi ponia Diana Sakalauskaitė-pakartojo juos gražia, melodinga prancūzų kalba.Dar skambėjo fleita,dar poezijos gerbėjai bendravo su vakaro vedančiaisiais,dar jaukioje skaityklos salėje tvyroje ta nepakartojama atmosfera,kai žmonės nenori išeiti…
Vėliau, atviroje lauko erdvėje “Aš myliu Palangą”buvo demonstruojamas prancūzų filmas(Alain Resnais filmų retrospektyva:”Mano dėdulė iš Amerikos”,”Sena daina”,”Širdys”).Vakaro sutemos tarsi suskambo prancūziškai,o tuos garsus komentavo šalia ekrano sėdintys lietuvaičiai. Einant namo,mane pasivijo moters ištarti žodžiai:”tavo kūnas kvepia karčiais laukiniais migdolais ir jauna pavasario žole…bandau pati nusinuodyti susišvirkšti į veną tavo odos kvapo kad numirčiau tiksliai tą akimirką kai tavęs neteksiu”(E.Karnauskaitė,eil.”Išsiskyrimas”).
WP_000269
knygos pristatymas Palangos Vasaros skaitykloje 2013m.

Irena Valužė

Per Europą- namo

Į Lietuvą važiavęs jaunuolis iš Bristolio, tik įsėdęs į mūsų raudoną autobusiuką pasakė:”Viskas bus gerai,o jei nebus gerai-vistiek bus gerai”. Siaip visai nekalbiam jaunam vyrui,ilgas kelias,trukęs pusantros paros,rodos, visai neprailgo.Įsispraudęs tarp šešių moterų ankštame autobusiuke jis nejautė jokių nepatogumų,o jo pasakyti žodžiai kelionės pradžioje, įgavo kvailai juokingą vaizdą.Nesvarbu,jog negalėjome pajudėti ,ar nežinojome kur kišti savo sutinusias kojas. Prieš akis regėjome Lietuvą.Ji buvo tarsi mūsų kelionės veliava. Su ja mes skriejome per Europą namo.

Kelionės draugai

Genadijus,ansksčiau gyvenęs Latvijoje,prieš tris metus atvažiavęs pas mamą ir pabandęs laimę Anglijoje, šiandieną nusprendė grįžti namo.Gyvenimu svečioje šalyje nesiskundė (turėjo gerai apmokamą darbą, nestokojo draugų),tačiau daugiau čia pasilikti nebenori. Jis nori savam Liepojos mieste pradeti gyvenimą iš naujo.Jaunuolis pasakojo,jog dėdė jam jau surado darbą ir atvažiuos į Klaipedą jo parsivežti.
Per visą ilgą kelionės trukmę Genadijus sėdėjo tylesnis už tylą,tik retkarčiais nuo kaitros vadavosi gurkšniu mineralinio vandens.Kelis kartus bandžiau jį užkalbinti ar pasiūlyti pasivaišinti,tačiau kiekvienu atveju gaudavau neigiamą atsakymą. Atrodė,jog jis rimtai susikaupęs laukia eilės savo startui.
Mane sužavejo kitos mūsų autobusiuke važiavusios mergaitės tyros akys ,sveikas lietuviškas skruostų raudonis,graži suvalkietiška tarmė. Vincė(vardas pakeistas) du mėnesius rinko braškes viename dideliame fermerio ūkyje. Mergina pasakojo,jog ji buvo patalpinta gyventi viename vagonėlyje su rumunais. Pabėgo,susirado gyventi kitur,norėtų sugrįžti,tik “ne į braškes”. Mačiau mergaitės jaudulį,kai mūsų autobusiukas artejo Marijampolės link.Telefonas net įkaito Vincės rankose, bepranešinėjant savo artimiesiems, kiek gi liko iki to momento,kai jie apkabins vienas kitą.
Priekyje manęs sėdėjusios dvi šilutiškės merginos visą kelionę nenustojo kažką vis kramčiusios. Matomai,taip jos nutarė “užmušti laiką”.Jos jau penktą kartą naudojosi mūsų autobusiuko paslaugomis,todel jos sėdi” karališkose kėdėse”. Mūsų vairuotojas, ponas Aurimas ,kad nei vienam nekiltų pavydo ,jau kelionės pradžioje instruktavo ,jog kai važiuosime ir mes penktą kartą,kaip šios damos,tai naudosimės privilegija ištiesti į priekį kojas ir pavargusias strėnas. Merginos jau seniai gyvena Anglijoje. Viena-septyni metai, kita-trys. Man visada patinka stebėti kaip žmonės susitinka po ilgo nesimatymo laiko. Žinojau,jog merginos važiuoja namo užtarnautų atostogų. Stebėjau pro langą, kaip jos sunkiai tempia savo lagaminus ir krauna juos į kitą mašiną. Šalia mašinos stovėjusi moteris ant rankų laikė mažutį šunelį. Viena iš merginų pasilabino su šiuo keturkoju,kita-nė jam neskyrė dėmesio.Susikrovusios savo turtą, mūsų autobusiuko bendrakeleivės nurūko dulkėtais Lietuvos keliais.
Kaune paliko mus kita mūsų autobusiuko keleivė.Ji susirūpinusiu veidu išskubėjo į namus,nes susirgus jos tėveliui, teko skubiai grįžti į Lietuvą.

Gintarė

Mano eksperimentas važiuoti autobusu į Lietuvą-nenusisekė,todėl reikėjo ir man kažkaip suktis iš padėties. Kadangi arčiausiai sedėjusi mergina su manimi buvo ranka ir koja prisišliejusi visą kelionės laiką,tai mudvi su Gintare labiausiai ir susibičiuliavome. Gintarė-nepaprastai graži lietuvaitė.Jos natūrali ilgų plaukų spalva,žydros,kaip dangus akys,tobulas kūnas galetų suvilioti bet kokį pasaulio gražuolį. Manau,jog Gintarei nereikia priminti apie jos grožį.Ji ir pati tai puikiai žino.Mergina pasakojo,jog Anglijoje gyvena kartu su mama. Atvažiavusi pas ją neseniai. Anksčiau buvę su mama ytempti santykiai, dabar baigiančios viena prie kitos priprasti. Lietuvoje gyvenusi su savo pussesere(Gintarės tėvai isiskyrę,brolis gyvena su tėvu). Nustebau ,kad Gintarei- tik šešiolika metų,o ji jau spėjo pagyventi Amerikoje ( Čikagoje prižiūrejo vaikus). Ne pagal metus subrendusi mergina džiaugėsi važiuojanti į Lietuvą.Ji labai pasiilgo savo draugų, mokyklos, mokytojų. Pasakojo,kaip šiltai buvo sutikta mokytojų,kai kartą apsilankė savo buvusioje mokykloje. Nors dar vaikino Gintarė neturi,tačiau ji turi nemažai svajonių: dainuoti,grįžus į Angliją, mokytis koledže, susirasti darbą.
Kaune ji kaip paukštukas išskrido iš autobuso mėgautis laisve, namais, draugais ir jaunystės teikiamais vasaros malonumais. Taip norejosi palinketi šiai puikiai mergaitei sėkmės ir tėvų meilės.

Europos kelių “generolai”

Mano kelionė taip pat artėjo į pabaigą.Kai pradedu užuosti drėgną ir jūržolėm kvepiantį orą žinau,jog greit Klaipėda ir mano gimtasis miestas –Palanga. Mūsų raudonas autobusiukas, pravažiavęs tūkstančius kilometrų sausuma ir tuneliu po vandeniu,įveikęs vasaros karštį , vairuotojų nuovargį, pakeliui išlaipinęs į namus sugrįžusius žmones,atidavęs siuntas įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose,kaip laivas, sėkmingai įvygdęs užduotį- sugrįžo į namus. Po savaitės ar kitos,mūsų autobusiukas vel “išplauks į didįjį kelią”. Nejučia prisiminiau jaunystės metais žiūrėtą kino filmą “Smėlio karjerų generolai”. Šiandieną tokius, ar panašius į juos regiu zujančius Europos keliais. Jie susirado šį kelią,kurį pavertė savo verslu. Mes gyvendami ir dirbdami užsienio valstybėse,visų pirma galvojame apie tuos,kas pasiliko namie. Mes perkame ir krauname į raudonus, ar kitos spalvos autobusiukus viską,ko reikia mūsų artimiesiems. Mes vežame jais savo ilgesį ir meilę. Kas labiausiai mane sužavejo šios kelionės metu,tai vairuotojų draugiškumas .Žinoma,visų pirma vyrus sieja jų darbo reikalai,bet ,atsitikus bėdai,jie visada skuba vienas kitam padėti. Mūsų autobusiuko vairuotojas ponas Aurimas pasakojo,jog pradėjęs šį verslą prieš eilę metų, šiandieną jau neberizikuotų tai daryti. Prieš porą mėnesių viename Anglijos nedidelio miestelio automobilių stovėjimo aikštelėje jį apvogė pro šalį praėjęs valkata. Tik sekundei palikęs atvirą mašiną,neteko didelės sumos pinigų, dokumentų, raktų ir kitų vertingų dalykų. Policijai nepavyko išsiaiškinti kas tai padarė,todel bylą nutraukė. “ Nuostolius reikės padengti savo prakaitu”,-liūdnai linguodamas galvą sakė ponas Aurimas. Kelionės pabaigoje mane išlaipinę Klaipėdoje, abu mūsų raudonojo autobusiuko vairuotojai, kaip susitarę vienu atokvėpiu išpyškino: ”Sugrįžti, nusiprausi,pailsi ir vargo kaip nebūta”. Išsipildė Genadijaus iš Liepojos prieš kelionę pasakyti žodžiai:”Viskas bus gerai,o jei nebus gerai-vistiek bus gerai”

Irena Valužė

2013 m. Anglija-Lietuva

%d bloggers like this: