Per Europą- namo

Į Lietuvą važiavęs jaunuolis iš Bristolio, tik įsėdęs į mūsų raudoną autobusiuką pasakė:”Viskas bus gerai,o jei nebus gerai-vistiek bus gerai”. Siaip visai nekalbiam jaunam vyrui,ilgas kelias,trukęs pusantros paros,rodos, visai neprailgo.Įsispraudęs tarp šešių moterų ankštame autobusiuke jis nejautė jokių nepatogumų,o jo pasakyti žodžiai kelionės pradžioje, įgavo kvailai juokingą vaizdą.Nesvarbu,jog negalėjome pajudėti ,ar nežinojome kur kišti savo sutinusias kojas. Prieš akis regėjome Lietuvą.Ji buvo tarsi mūsų kelionės veliava. Su ja mes skriejome per Europą namo.

Kelionės draugai

Genadijus,ansksčiau gyvenęs Latvijoje,prieš tris metus atvažiavęs pas mamą ir pabandęs laimę Anglijoje, šiandieną nusprendė grįžti namo.Gyvenimu svečioje šalyje nesiskundė (turėjo gerai apmokamą darbą, nestokojo draugų),tačiau daugiau čia pasilikti nebenori. Jis nori savam Liepojos mieste pradeti gyvenimą iš naujo.Jaunuolis pasakojo,jog dėdė jam jau surado darbą ir atvažiuos į Klaipedą jo parsivežti.
Per visą ilgą kelionės trukmę Genadijus sėdėjo tylesnis už tylą,tik retkarčiais nuo kaitros vadavosi gurkšniu mineralinio vandens.Kelis kartus bandžiau jį užkalbinti ar pasiūlyti pasivaišinti,tačiau kiekvienu atveju gaudavau neigiamą atsakymą. Atrodė,jog jis rimtai susikaupęs laukia eilės savo startui.
Mane sužavejo kitos mūsų autobusiuke važiavusios mergaitės tyros akys ,sveikas lietuviškas skruostų raudonis,graži suvalkietiška tarmė. Vincė(vardas pakeistas) du mėnesius rinko braškes viename dideliame fermerio ūkyje. Mergina pasakojo,jog ji buvo patalpinta gyventi viename vagonėlyje su rumunais. Pabėgo,susirado gyventi kitur,norėtų sugrįžti,tik “ne į braškes”. Mačiau mergaitės jaudulį,kai mūsų autobusiukas artejo Marijampolės link.Telefonas net įkaito Vincės rankose, bepranešinėjant savo artimiesiems, kiek gi liko iki to momento,kai jie apkabins vienas kitą.
Priekyje manęs sėdėjusios dvi šilutiškės merginos visą kelionę nenustojo kažką vis kramčiusios. Matomai,taip jos nutarė “užmušti laiką”.Jos jau penktą kartą naudojosi mūsų autobusiuko paslaugomis,todel jos sėdi” karališkose kėdėse”. Mūsų vairuotojas, ponas Aurimas ,kad nei vienam nekiltų pavydo ,jau kelionės pradžioje instruktavo ,jog kai važiuosime ir mes penktą kartą,kaip šios damos,tai naudosimės privilegija ištiesti į priekį kojas ir pavargusias strėnas. Merginos jau seniai gyvena Anglijoje. Viena-septyni metai, kita-trys. Man visada patinka stebėti kaip žmonės susitinka po ilgo nesimatymo laiko. Žinojau,jog merginos važiuoja namo užtarnautų atostogų. Stebėjau pro langą, kaip jos sunkiai tempia savo lagaminus ir krauna juos į kitą mašiną. Šalia mašinos stovėjusi moteris ant rankų laikė mažutį šunelį. Viena iš merginų pasilabino su šiuo keturkoju,kita-nė jam neskyrė dėmesio.Susikrovusios savo turtą, mūsų autobusiuko bendrakeleivės nurūko dulkėtais Lietuvos keliais.
Kaune paliko mus kita mūsų autobusiuko keleivė.Ji susirūpinusiu veidu išskubėjo į namus,nes susirgus jos tėveliui, teko skubiai grįžti į Lietuvą.

Gintarė

Mano eksperimentas važiuoti autobusu į Lietuvą-nenusisekė,todėl reikėjo ir man kažkaip suktis iš padėties. Kadangi arčiausiai sedėjusi mergina su manimi buvo ranka ir koja prisišliejusi visą kelionės laiką,tai mudvi su Gintare labiausiai ir susibičiuliavome. Gintarė-nepaprastai graži lietuvaitė.Jos natūrali ilgų plaukų spalva,žydros,kaip dangus akys,tobulas kūnas galetų suvilioti bet kokį pasaulio gražuolį. Manau,jog Gintarei nereikia priminti apie jos grožį.Ji ir pati tai puikiai žino.Mergina pasakojo,jog Anglijoje gyvena kartu su mama. Atvažiavusi pas ją neseniai. Anksčiau buvę su mama ytempti santykiai, dabar baigiančios viena prie kitos priprasti. Lietuvoje gyvenusi su savo pussesere(Gintarės tėvai isiskyrę,brolis gyvena su tėvu). Nustebau ,kad Gintarei- tik šešiolika metų,o ji jau spėjo pagyventi Amerikoje ( Čikagoje prižiūrejo vaikus). Ne pagal metus subrendusi mergina džiaugėsi važiuojanti į Lietuvą.Ji labai pasiilgo savo draugų, mokyklos, mokytojų. Pasakojo,kaip šiltai buvo sutikta mokytojų,kai kartą apsilankė savo buvusioje mokykloje. Nors dar vaikino Gintarė neturi,tačiau ji turi nemažai svajonių: dainuoti,grįžus į Angliją, mokytis koledže, susirasti darbą.
Kaune ji kaip paukštukas išskrido iš autobuso mėgautis laisve, namais, draugais ir jaunystės teikiamais vasaros malonumais. Taip norejosi palinketi šiai puikiai mergaitei sėkmės ir tėvų meilės.

Europos kelių “generolai”

Mano kelionė taip pat artėjo į pabaigą.Kai pradedu užuosti drėgną ir jūržolėm kvepiantį orą žinau,jog greit Klaipėda ir mano gimtasis miestas –Palanga. Mūsų raudonas autobusiukas, pravažiavęs tūkstančius kilometrų sausuma ir tuneliu po vandeniu,įveikęs vasaros karštį , vairuotojų nuovargį, pakeliui išlaipinęs į namus sugrįžusius žmones,atidavęs siuntas įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose,kaip laivas, sėkmingai įvygdęs užduotį- sugrįžo į namus. Po savaitės ar kitos,mūsų autobusiukas vel “išplauks į didįjį kelią”. Nejučia prisiminiau jaunystės metais žiūrėtą kino filmą “Smėlio karjerų generolai”. Šiandieną tokius, ar panašius į juos regiu zujančius Europos keliais. Jie susirado šį kelią,kurį pavertė savo verslu. Mes gyvendami ir dirbdami užsienio valstybėse,visų pirma galvojame apie tuos,kas pasiliko namie. Mes perkame ir krauname į raudonus, ar kitos spalvos autobusiukus viską,ko reikia mūsų artimiesiems. Mes vežame jais savo ilgesį ir meilę. Kas labiausiai mane sužavejo šios kelionės metu,tai vairuotojų draugiškumas .Žinoma,visų pirma vyrus sieja jų darbo reikalai,bet ,atsitikus bėdai,jie visada skuba vienas kitam padėti. Mūsų autobusiuko vairuotojas ponas Aurimas pasakojo,jog pradėjęs šį verslą prieš eilę metų, šiandieną jau neberizikuotų tai daryti. Prieš porą mėnesių viename Anglijos nedidelio miestelio automobilių stovėjimo aikštelėje jį apvogė pro šalį praėjęs valkata. Tik sekundei palikęs atvirą mašiną,neteko didelės sumos pinigų, dokumentų, raktų ir kitų vertingų dalykų. Policijai nepavyko išsiaiškinti kas tai padarė,todel bylą nutraukė. “ Nuostolius reikės padengti savo prakaitu”,-liūdnai linguodamas galvą sakė ponas Aurimas. Kelionės pabaigoje mane išlaipinę Klaipėdoje, abu mūsų raudonojo autobusiuko vairuotojai, kaip susitarę vienu atokvėpiu išpyškino: ”Sugrįžti, nusiprausi,pailsi ir vargo kaip nebūta”. Išsipildė Genadijaus iš Liepojos prieš kelionę pasakyti žodžiai:”Viskas bus gerai,o jei nebus gerai-vistiek bus gerai”

Irena Valužė

2013 m. Anglija-Lietuva

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: