Dviese su Barbora

WP_000241
Aliodija Ruzgaitė savo namuose Vilniuje 2013 m.vasarą

Nusipelniusiai Lietuvos kultūros veikejai ,baleto veteranei Aliodijai Ruzgaitei per šv.Jonus sukako garbingas 90 metų jubiliejus. Aplankiusi jubiliatę jos namuose Vilniuje ir pasidomėjusi ponios Aliodijos gyvenamosios vietos būsto istorija, išgirdau vienareikšmį ir konkretų atsakymą:“Namus suprojektavo mano vyras ir jau 60 metų gyvenu kartu su Barbora.“ Mostelėjusi ranka į atvirą langą pro kurį matėsi nedidelis senamiesčio skverelis ir jame stovinti stilizuota Barboros skulptūra,ėmė pasakoti kuo ji šiandien gyvena.

Be darbo negalinti

Ponia Aliodija jau keletas metų kaip neišeinanti niekur iš savo namų.Dar prieš šešis metus nueidavusi iki Filharmonijos,ar pasivaiksčiodavusi senamiesčio gatvelėmis.Dabar ji galinti nueiti nebent tik iki virtuvės kambario. Nekiekvienam žmogui yra lemta pragyventi tokius gražius gyvenimo metus. Aliodija tai puikiai supranta,o suvokdama savo dabartinę padėtį daro tai,kas jai atrodo yra tikslinga daryti. Matau ant stalo padėtas dvi storas knygas.Tai- du tomai JAV emigracijoje gyvenusių lietuvių antalogijos„JAV Lietuviai“. „Karo nublokštiems (daugiausia universitetetiniam jaunimui),reikėjo kabintis už gyvenimo“,-su gailesčiu balse išgirdau Aliodijos tariamus žodžius.Pasak mano mielos pašnekovės,daugelis inteligentijos Lietuvoje baigę universitetus(mokytojai,rašytojai,meno žmonės),turėdami darbą stengėsi studijuoti ir papildyti savo specialybę žiniomis, siekdami turėti auksčiausią įvertinimą. Ji prisimena,kaip sovietiniais metais jai buvo pavesta padirbėti prie teatro enciklopedijos sudarymo. „26 metus praleidau balete,tačiau esu baigusi ir humanitarinius mokslus.Tais laikais nebuvo taip paprasta siekti aukštojo mokslo(du aukštojo mokslo diplomai),todėl kai pakvietė mane dalyvavau lietuviškuose ir rusiškuose enciklopedijos leidimuose,mielai sutikau“-atsimena ji.
Studijuoti JAV lietuvių antalogiją jai įdomu dar ir todėl,jog ji čia surandanti savo gimines(brolio vaikai),pažįstamus žmones(dauguma jų 1944m.emigravo Vokietijon,o 1949- į Ameriką).Aliodija pilnai įsitikinusi,jog Lietuvą paliko patys gabiausi ir talentingiausi žmonės. Iš Lietuvos išvažiavo inteligentija,baletas neteko dviejų trečdalių gabiausių baleto šokėjų.Tuometiniame teatre jautėsi krizė.

Rytojaus vizija

-Aliodija,kokią Lietuvos meno ir menininkų ateitį matote šiandien ir ryt?
-Koks bus rytojus,visai neaišku.Viskas priklausys nuo politinio šalies pagrindo.
„Visai kitaip gyvens jaunimas.Gabūs žmonės turės progos tobulėti“,-įsitikinusi ponia Aliodija. Taip galvoja žmogus,kuris pats visą gyvenimą paskyrė šokiui,jo studijoms, literatūrai ( 2010 m. A.Ruzgaitė išleido atsiminimų knygą „Blyksniai“), mylinti ir suprantanti meną , menininkus, kaip save pačią. Mačiau Aliodijos akis,klausiausi jos gražaus balso tembro,kuris kartkartėm trūkinėjo iš jaudulio. Jis trūkinėjo ne todėl,jog Aliodija tą dieną nelabai gerai jautėsi. Ji kalbėjo apie didžiąją savo gyvenimo meilę – dovanoti kitiems grožį ir džiaugsmą.
-Jei laikas pasisuktų atgal,ko niekada nedarytumėte,arba atvirkščiai-darytumėte?
-Norėčiau būti balerina.Šokau nuo 16 metų.Buvau klasikinė balerina.Dabar gal rinkčiaus moderną.

Palanga be Aliodijos

Aliodija Ruzgaitė į Palangą atvažiuodavo nuo 1932 m. ir pagal galimybes joje apsilankydavo kiekvieną vasarą.Prieš dešimtmetį man teko didelė garbė porą vasarų bendrauti su ponia Aliodija.Pamenu jos entuziasmą dalyvaujant įvairiuose kurorto renginiuose,einančią grakščia balerinos eisena Palangos gatvėmis,ar sutikti ją su draugėmis smagiai vaikštinėjančią papludimio pakrantėmis. Aliodijos Ruzgaitės pasakojimų apie senąjį Palangos kurortą,jame vykusį gyvenimą ,galėdavau klausytis užgniaužus kvapą. Tai žmogus-„enciklopedija“.Joje ji įrašė savo ir Lietuvos inteligentijos ,vasarojusios kurorte, atmintį.Praeis dar kiek laiko ,ir tai taps jau istorija,kurią skaitys ir studijuos jaunesnioji lietuvių karta. Deja,jau ne vieną vasarą Palanga pasigenda Aliodijos.
-Ar nostalgija Palangai išliko?-Žymus Lietuvos baleto primarijus Petras Skirmantas,kas kart atvažiavęs į Palangą paskambina man ir duoda pasiklausyti kaip ošia jūra.Nuo 1932 metų ,kai pirmą kartą pamačiau jūrą,pajutau jos jėgą.Palanga traukė savo smėliu, mišku, voverimis ,saule ,moterų pliažu.Pradėdavau maudynes nuo Birutės kalno,o užbaigdavau moterų pliaže.Palanga graži ir kai audros.Sėdėdavome ant tilto ,ar po tiltu klausydavomės jūros ošimo.Žmonės Palangoje niekada netrugdė.Patikdavo grįžti iš pajūrio Birutės alėja.
Tiems,kas turi galimybę nuvažiuoti prie jūros šiandieną ponia Aliodija išduoda savotišką paslaptį.Ji pasakoja,kurioje vietoje Palangoje yra pati didžiausia atgaiva sielai:“Ant Birutės kalno,atsirėmus į beržus sėdėti , stebėti jūrą,žiūrėti į tolį…“
Po šių žymios Lietuvių tautos dukros Aliodijos Ruzgaitės žodžių,kažkoks kamuolys suspaudė man gerklę,nusukau žvilgsnį į atvirą langą.Pro jį pamačiau kitą Lietuvos dukrą-Barborą Radvilaitę.

Irena Valužė,2013 vasara

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: