Džiaugsmo hormonas

Turbūt kiekvienas esame pajutę tą euforišką būseną, kai  krūtinėje ima šokinėti širdis. Tada mums norisi dainuoti, garsiai sušukti, ar pradėti verkti (džiaugsmo ašaros). Tokią pakilią mūsų organizmo savijautą medikai apibūdina ne kuo kitu, o  padidėjusiu serotonino kiekiu kraujyje(serotoninas-cheminė medžiaga,veikianti smegenis ir mūsų nuotaiką). O ar esate sutikę žmogų, kurio organizmas negamina ,arba gamina labai mažomis dozėmis;kaip šykštuolis, pagailėjęs „dvidešimtį sū“ .

Ramunė

Šią gražią ir jauną moterį sutikau visai netikėtai. Mūsų pažintis įvyko miesto autobuse. Ramunė (toks moters vardas) su drauge važiavo į sanatoriją, o aš –į ligoninę aplankyti savo mamos. Jau pirmosiomis pažinties sekundėmis mane nustebino jaunos, didelės ir žingeidžios žmogaus akys, kurios visai nesiderino su raukšlėmis, giliai įsirėžusiomis lūpų kampuose. Ramunė manęs paklausė, ar aš nežinanti, kur jai būtų galima pasibaigus gydymo laikui sanatorijoje,  pratęsti atostogas Palangoje.Ji teiravosi apie galimybę nebrangiai išsinuomoti kokią palėpę ar palapinę ( norėtų prisiminti jaunystės metus). Atvirai pasakius mane nustebino šios merginos noras, nes žinant miestą, kai pačiu karštymečiu nėra vietos ir obuoliui nukristi-  šansų mažai. Todėl pasiūliau savo telefoną, pažadėjusi jai ką nors sugalvoti.

Pažintis

Po savaitės Ramunė paskambino man ir aš savo pažadą ištesėjau.Ji apsigyveno  mažame kambarėlyje, o į klausimą, ar ji galinti miegoti sode, atsakiau- tai jos reikalas. Vieną rytą ji pasibeldė į mano duris, norėdama papasakoti vakarykštį nutikimą. Jau šeši metai, kai ji įsimylėjusi vieną gatvės muzikantą. Kartas nuo karto juodu susitinka, bendrauja „rimtai“ ,bet jos draugas nerodo jokių ateities perspektyvų. Aš,žinoma,buvau jai mažas patarėjas,todėl Ramunė, minutėlę palaukusi , lyg pati sau  pasakė:  “Geriau taip, nei visai nieko“. Vakarykštis įdomumas buvo tame, jog  mergina visai netikėtai sutikusi savo mylimąjį vienoje iš kurorto gatvių sužinojo, jog  šis,  gyvenantis ne kur kitur, o tik kitoje tvoros pusėje; kaimynystėje.

Tokiu būdu susipažinusios, įsikalbėjome. Ramunė iš karto man paaiškino, jog jos veidas atrodantis senesnis dėl to, jog organizmui trūksta serotonino. Buvo ištekėjusi, turėjo darbą. Prieš aštuonis metus “krito” į depresiją, nes jos vyras buvo alkoholikas, jam vaidendavęsi „baltieji arkliai“. Įkristi į duobę lengva, sako ji. Depresinę būsena ji apibūdino kaip važiavima mašina: “Tu važiuoji, sekundę paleidi vairą ir užvažiuoji ant šalikelės. Padarai avariją, nukenčia nekaltas”.

Išsigelbėjimas

Lipti iš duobės jai padėjo Biblija. Anot Ramunės,Biblija – tai nematoma, tačiau didžiulę jėgą turinti ranka, kuri dovanoja išminties ir pažinimo dovanas. “Buvau  labai pažeidžiama. Įgijau nepilnavertiškumo kompleksą. Įtakos tam atsirasti turėjo netikęs tėvų auklėjimas. Buvau nuolat žeminama. Aštuonis metus nebendravau. Buvo mane „užglušinę“ artimieji ir vaistai,-“,-pasakojo ji.

Kad suprastum Bibliją , to reikia  norėti visa širdimi,sakė žmogus, kuris cituodamas eilutes  iš  švento rašto ir tapatindamas jas su savo gyvenimo išgyventais momentais prisipažįsta, kad tai buvęs labai sunkus jos gyvenimo periodas: “Duok man ramybę, kad neišprotėčiau“,-prašiusi Jo. Atėjo ramybė,o su ja “antgamtinis supratimas ,kad Dievas yra. “Gali bet  kas atsitikti, galiu būti nuskriausta,įžeista, bet suvokimo niekas negali atimti”,-sakė moteris, atradusi savo širdyje gelbėtoją.

“Turiu gyvą ryšį”

Vėliau Ramunė sutikusį moterį,kuri jai papasakojusi,jog Dievas “gali gydyti”. Tuo metu Ramunės mama buvo ištikta paralyžiaus. Olga (toks moters vardas) priklausė “Tikėjimo žodžiui”. Ramunė ilgai netrukus metė lankiusi” Tikėjimo žodžio” mokyklą.Prieš tai Ramunei teko 2007 m. dalyvauti suvažiavime,kur Pamaskvės Ramenskosios pušyne, tikintieji atvykę iš viso pasaulio, savaitę laiko praleido gyvendami ir klausydami “Tikėjimo žodžio” pamokslų . Buvę įdomu, bet šiandieną  ji save įvardija esančia tik krikščione. Ji nepripažįstanti katalikų bažnyčios draudimo kunigams vesti ir turėti vaikų. Pasak jos, N.Testamente parašyta ,jog kunigas turi būti vedęs ir užauginęs šeimą.  Šiandien Ramunė  nesilaikanti “jokių sienų”, o turinti gyvą ryšį su juo (Dievu). Ji pasakojo atvejį, kaip bendradarbei nuo amputacijos padėjo “išsaugoti koją” (maldos į Jėzų pagalba).

“Ne tą ligą gydai”

Prisipažinsiu, buvau lengvai šokiruota šios viešnios pasirodymu mano namuose. Ne todėl, kad ji man papasakojo savo gyvenimo istoriją prisipažinusi, jog jai buvo diagnozuotas lengvas šizofrenijos  laipsnis. Mane sujaudino tas žmogaus kritinis gyvenimo momentas,kada griebiamasi už šiaudo. Įkritęs į gilią duobę, jis (žmogus)  išgirdo Dievo balsą, o kartu su juo Auksčiausiojo žodžius:”Ne tą ligą gydai”. Vėliau į Ramunės rankas pateko įvairios literatūros, kurios dėka ji sau deagnozavo depresiją. Nors jaunos moters veidą išvagojo raukšlės,tačiau jos gražios laikysenos, kūno sudėjimo, rišlios kalbos galėtų pavydėti ne viena brandaus amžiaus sulaukusi moteris.Ramunė saikingai maitinasi, visai nenaudoja alkoholio, niekada nerūkė:’Dievas nepakabino ant medžio nei butelių, nei cigarečių”,-sakė ji.

Pasibaigė vasara. Ramunė ,pailsėjusi išvažiavo į namus. Kadangi mudvi neturėjome progos atsisveikinti,tai grįžus į namus radau paliktą jos raštelį. Ji padėkojo man už nuoširdų bendravimą ,svetingumą ir išreiškė viltį pasimatyti kitą vasarą, ar vėliau… Viskam Dievo valia,-rašė ji .Mintimis nusiunčiau Ramunei didelę “puokštę serotonino”, žmonių kalba vadinamo džiaugsmo hormonais.

Irena Valužė

R.Liaudanskas:”Praeina laikas ir vėl, blyn…”

Praėjusią vasarą Reinoldas Liaudanskas, pasakodamas man  koks būsiąs jam įtemptas  ruduo (parodos, seminarai, susitikimai su studentais, kolegomis, išvykos į kitus miestus ir šalis) nuoširdžiai prisipažino: “Norint padaryti gerai, reikia daug ir įdėti“. Apie savo klasės draugą R.Liaudanską, kaip „užkietėjusį” balandžių augintoją (Palangos balandininkų klubo pirmininkas), gabų ir perspektyvų landšafto specialistą   (Lietuvos architektų sąjungos narys), esu rašiusi,tačiau  kaskart atvažiavusi   atostogoms į namus Reinoldas stebina mane   savo  gyvenimišku maratonu lėkti nesustojant, o į klausimą, ar nepavargstąs, atsako: “Praeina laikas ir vėl, blyn…”

„Kas įkrito-nebeištrinsi“

-Buvau koordinatorius prieš porą metų  surengtoje floristinių puokščių parodoje-konkurse „M.K.Čiurlionio ruduo”, skirtoje šio menininko 100- metinėms pažymėti. Atidarant parodą į dangų buvo paleistas pulkas balandžių –M.K.Čiurlionio pamėgtas taikos ir ramybės nešėjų simbolis. Renginys turėjo didelį pasisekimą. Jis sutelkė Lietuvos Vakarų puokščių kūrėjus ,kurių gretos pasipildė kūrybingu jaunimo būriu.

Renginio koordinatorius išreiškė viltį, jog tokia floristikos paroda-konkursas Palangoje įgaus pagreitį ir taps tradiciniu (pirmąjį jis buvo surengęs 2007 m. restorane „De Cuba“,kuriame dirbo landšafto specialistu-apželdininku).Na, o aš galiu tik pasidžiaugti Reinoldo sėkme ir pacituoti ištrauką iš I.Šeškevičienės str. “Puokštės alsavo čiurlionišku rudeniu“: “Rudens grožį kūrėjai atskleidė, įsiklausydami į paukščio sparnų plazdesį  ir tylos virpėjimą pūke, voratinklio grafiką ir žiogų puotos čirškesį, gėlių spalvų simfoniją. Sekant M,K. Čiurlionio kūrybiniais pėdsakais, muzika ir dailė čia skambėjo gėlėse“ („Pajūrio naujienos“rugsėjo 20 d.2011 m.). Pasak mano draugo R.Liaudansko, kas įkrito į širdį-to nebeištrinsi. Pagal horoskopą jis-liūtas, o liūtas-atkaklus žvėris.

Tūkstantis balandžių

Reinoldui iki šiol akyse užsifiksavo įspūdingas momentas, kada 2009 m. gegužes 16 d. Palangos kurorto šventės atidarymo metu, Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo proga, nuo pajūrio tilto pakilo tūkstantis į dangų paleistų balandžių. Balandžiai ,kaip taikos ambasadoriai, nešė pasauliui žinią, jog Lietuva prie Baltijos jūros gyvuos dar ne vieną tūkstantmetį. Į šventę susirinkusiai 15.000 žmonių miniai Reinoldui pirmam teko garbė ištarti  pasveikinimo žodžius. “Blyn, buvo baisoka”,-prisimena apie  jau istorija tapusiu renginiu , kuriame pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse buvo paleistas toks kiekis balandžių. Kita, nemažiau įspūdinga balandžių paleidimo į dangų šventė įvyko 2013 vasarą, kai Palanga buvo paskelbta Kultūros sostine.Tartautinėje, dekoratyvinių paukčių parodoje lankytojai turėjo galimybę pamatyti daugiau nei 200 paukščių, o taip pat žavėtis rečiausiomis (nykstančiomis) balandžių veislėmis: Sūduvos baltagalviais, Liepojos baltauodegiais,  Klaipėdos aukštaskraidžiais.

Niekada nebuvau susimąsčius apie tai, kokį jausmą gali suteikti  šis gležnas, baltas dangaus paukštis žmogaus akiai ir širdžiai. Praėjusią vasarą turėjau garbės ir aš tai patirti. Klasės draugų susitikimo proga,  kiekvienas savo rankose pajautęs šio spurdančio paukščio širdies plakimą, kartu su aukštaskraidžiu į dangų paleidome ir savo  mintis bei svajones.

Šią vasarą taip pat turėjau džiugią akimirką paleisti balandį į dangų ir  apsilankyti II-ojoj tarptautinėj dekoratyvinių balandžių parodoje.Dar niekad nebuvau mačiusi tokios balandžių veislių įvairovės.Palangos balandininkų klubo prezidentas R.Liaudanskas eilinį kartą pasirodė kaip puikus renginio organizatorius.Tokios grandiozinės parodos turi ateitį.Jas galima rodyti ne tik Lietuvoje,bet ir užsienio valstybėse.

„Reik daryti, ir viskas“

Idėja surengti pirmąją personalinę fotografijos parodą R.Liaudanskui kilo tada, kai tvarkydamas savo archyvą, namuose atrado prieš tris dešimtmečius darytas skaidres su  Palangos vaizdais. Skaidres jis parodė „Palangos fotoklubo 705“administratoriui Adui Sendrauskui, kuris parėmė jo mintį ir talkino jam organizuojant pirmąją fotografijos parodą. Prieš septynetą metų  „Ronžės uosto“ kavinėje  fotomenininką sveikino jo buvęs mokytojas V.Kusas, rašytojas (klasės draugas) R.Rastauskas,  kino fotoklubo pirmininkė A.Kairytė, kolega A.Sendrauskas. Parodos lankytojai galėjo  pasidžiaugti sustabdytomis akimirkomis, kurios galbūt kai kam priminė vaikystės  ar prabėgusios jaunystės metus. Anot fotomenininko, jam labiausiai patinka fotografijose atskleisti  senosios Palangos vaizdus, kurių šiandien jau nebepamatysi.

Mūsų pokalbio metu, Reinoldas vis įterpdavo žodžius, skirtus jo mokytojui Vytautui Kusui. Su šiuo menininku jį riša daugiametė draugystė.

-Jis mano mokytojas ir draugas. Jo griežtas žodis „reik daryti, ir viskas“- yra ta varomoji jėga, be kurios būtų sunku organizuojant įvairius renginius.

Reinoldas, apart fotografijos, visada labai mėgo piešti. Piešimas jį buvo užvaldęs jau mokyklos suole. Pieštuko jis nepaleidžia ir šiandien. Jo piešinių parodas jau matė ne vienas Lietuvos miestas bei miestelis.   Jam ypač patinka nedidelių miestelių gyventojai: ” Žmonės čia ypač šilti ir nuoširdūs”.

Mėnulio šviesa

Dar daug galėčiau savo dienoraščio skaitytojams papasakoti apie šį energingą, mylintį gamtą ir žmones menininką. Jis ne tik  kūrėjas. Jis – žmogus, kuris supranta, jog neišsaugoję gamtos, nepasirūpinę savo kraštovaizdžio unikalumu, nieko naujo šioje žemėje nepaliksime. Pasak Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos nario Reinoldo Liaudansko, norėdami išsaugoti žaliąjį mūsų planetos genofondą,  turime ko pasimokyti iš mūsų netolimų kaimynų (tarptautinė paroda „Želdynai-tai gyvenimas“ vykusioje 2008 m. Varšuvoje ) ir tą patį perkelti į mūsų miestus ir miestelius.

Gerai žinau, jog savo patirtį mano klasės draugas  perteikia moksleiviams, studentams, tad, manau, jo gražios mintys ir džiaugsmą žmonėms dovanojantys darbai kalba ir atetyje kalbės patys už save. Man ši vasara buvo dosni bendravimu su Reinoldu. Žinojau, jog mano klasės draugas kolekcionuoja visa, kas susyję su balandžiais (pašto ženklai, atvirutės, skulptūrėlės), todėl ir aš jam padovanojau  “balandę”, kurią atvežiau iš savo namų ,Anglijoje. Reinoldas, savo ruožtu,  padovanojo man savo kūrybos piešinį  romantišku pavadinimu „Mėnulio šviesa“. Parsivežus jį į  namus  pasikabinau ant sienos  . Kiekvieną sykį, kai aš į jį žvelgiu-jis man „šviečia“ vis kitomis spalvomis. Kas tai? Mėnulio takas, kuriuo atkeliauja tai, kas lieka už paveikslo rėmų? Blyn, nežinau, bet tai ir puiku.

Pabaigai

Liepos 25 dieną mano klasės draugui R.Liaudanskui-60 metų.Kaip pasakytų jo geras bičiulis žurnalistas ir rašytojas Gediminas Griškevičius :”Nubėgo metai kaip vanduo”.Ir dar maestro  paaiškintų:”Juk išties Laikas mus visus,visas “apvaginėja” kiekvieną sekundę-brandindamas lyg vynus ąžuolo statinėse, sendindamas, nusinešdamas jaunatviškas aistras ir geidulius, jėgas, energiją, išretintas šypsenas, galop palikdamas raukšles ir patirtį, išmintį ir galimybes gėrėtis, grožėtis, mylėti pasaulį sielų akimis-viena yra norėti,kita-mokėti,o trečia galėti.Ir šitaip-“nuo-iki”.Nuo gimimo iki paskutinio atodūsio.Visą gyvenimėlį po žemiška saule . Blogai ar gerai?Kaip yra”(G.Griškevičius str.”Nubėgo metai kaip vanduo”,”Palangos tiltas”2002m.)

Su Gimtadieniu, Reinoldai (Tavo šešiasdešimtmečiai klasiokai).

WP_000657

Reinoldas Liaudanskas klasiokų susitikime,2013 m.vasara.

Irena Valužė

Kalbėk myliu

Kalbėk myliu

Užmirštoms  motinoms

Kalbėk myliu

Žaibo atskirtiems vaikams

Kalbėk myliu

Žuvėdrai , nutūpusiai ant bažnyčios stogo  kryžiaus

Kalbėk myliu

Aklam, kurčiam ,išeinančiam…

Kalbėk myliu

Kūdikiui motinos įsčiose

Kalbėk myliu

Man, išsivilkusiai iš Žemės marškinių.

 

Šis eilėraštis – tai tąsa miuziklo „Pranašas :kartokite Myliu“, pamatyto šią vasarą, atostogaujant Lietuvoje. Spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą ( sprendžiu  iš sausakimšos salės Palangos „Ramybės“ klube). Galvoju, kodėl spektaklis patraukė tokį didelį žmonių dėmesį? Patraukliu žanru, aktorių meistriškumu, muzika, žodžiu? (R.Radzevičiaus muzika,poeto R.Stankevičiaus eilės).Atrodo, siužetas gana buitiškas. Jame dominuoja dvi spalvos: juoda ir balta ,du herojai :angelas ir velnias .Viskas taip ,kas seniai girdėta .Nuo Petrarkos, Šekspyro sonetų ,nuo Romeo ir Džiuljetos  tragiškos meilės istorijos laikų.Kodėl žmogų iki šių dienų nepaliauja jaudinę moters ir vyro santykiai,tiesos ir melo užkaboriai,aistros,nepavaldžios žmogui,jėga?

Yra sakoma ,kad visi vykstantys aplink mus reiškiniai geriausiai matosi iš savo varpinės .Kai mirė mano  anyta, gyvendama užsienyje , nenuvykau į  jos laidotuves (melstis galima bet kur).Taip pasielgusi norėjau išsaugoti šios nuostabios moters gyvą prisiminimą. Žinau ,jog lietuviai neatlaidūs tokioms nuodėmėms.  Taip pat žinau ,jog mes labai mylime mirusius. Statome jiems didžiulius ir  brangius paminklus (grąžiname skolą?). Po laidotuvių,ilgai netrukus nuvykau į anytos namus ,kurie savo tuštybe ir išėjusio Anapilin žmogaus palikta buitimi, žinoma, skaudžiai priminė man ją.  Atėjusi prie  kapo kalbėjausi su ja apie paprastus, kasdienius dalykus. Taip kaip kadaise mudvi paprastai ir šiltai bendraudavome. Grįžusi  namo  paskendau vakaro mintyse. Neneigsiu, buvo labai liūdna. Nesiimu gvildenti ,kas man liepė atsistoti, prieiti ir atverti jos spintelės duris. Atidariusi jas  pamačiau raudoną žvakutę. Paėmusi ją į rankas perskaičiau  ant žvakutės šono anytos ranka užrašytus žodžius: “Meilė vienija mus“. Šią žinią pranešiau savo artimiesiems. Mama ir močiutė paliko mums palikimą; tvirtą, nedegantį, nedūžtantį, amžiną.

Pasibaigus spektakliui, už savo nugaros išgirdau  vienos damos liūdnai ištartus žodžius: “Ar jau viskas?“. Nusišypsojau pagalvojusi, jog dvasiniai dalykai  šį vakarą mus suvienijo. Man taip pat nesinorėjo, jog spektaklis pasibaigtų…

Image

tik Tau…

Irena Valužė

Deimanto kalba

Prieš gerą dešimtmetį teko spaudai ruošti keletą publikacijų apie keturių Savickų kūrybą. Tuo metu su manimi maloniai bendravo Raimondo Savicko žmona Birutė Savickienė. Ji tada vadovavo Palangoje prieš porą metų pradėjusioje veikti A.Savicko galerijai. Šiandieną,sustojusi prie Lietuvos dailės patriarcho Augustino Savicko drobių A.Mončio galerijoje, garsiai sakau:Jos vertos deimanto kalbos.

Priešistorė

“Mano tėvas Jurgis Savickis buvo rašytojas ir diplomatas,aktyvus Raudonojo Kryžiaus draugijos veikėjas.1915 m. jis buvo pasiųstas rūpintis vokiečių nelaisvėje esančiais lietuviais,dirbo diplomatu,rezidavo Kopenhagoje.Visa tėvo veikla buvo susijusi su kova už Lietuvos nepriklausomybę,-vienoje iš savo publikacijų apie savo šeimą pasakojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius,Rusijos dailės akademijos narys,Lietuvos nacionalinės premijos laureatas profesorius Augustinas Savickas.Prisimindamas savo brolį Algirdą,A.Savickas pasakojo,jog jo brolis pamilo ir vedė žydaitę,1943-aisiais savanoriškai paskui ją nuėjo į getą.Ten jį ir nužudė.Yra išlikę tik du Algirdo paveikslai,o tapė labai puikiai,buvo labai gabus,gerai pažino tapybos šedevrus.Parodoje dalyvauja ir mano sūnus Raimondas Savickas.Jis studijavo biblioteninkystę,dirbo Šilalės bibliotekoje,kol rūsyje pasidarė dirbtuvę ir pradėjo tapyti.Žiūriu-geri,rimti paveikslai.O aš- norėjau būti rašytojas,bet turėjau garbės Sibire akmenis skaldyti,ten sąlygos literatūriniam darbui prastos…beje,iki šios dienos taikiai suderinu tapybą ir rašymą,kai nesimiega,atsikeliu ketvirtą valandą ryto ir užrašinėju genelias mintis.Turiu penkias milžiniškas rankraščių knygas,”-atsiminimais dalinosi ištikimas senosios lietuvių tapybos mokyklos puoselėtojas,30 metų auklėjęs ir į gyvenimo kelią palydėjęs ne vieną dailininkų kartą,prof. A.Savickas.

Palangos dailės galerija

Kaip pasakojo Birutė Savickienė,Vilniuje Augustinas ir Raimondas Savickai turėjo savo studiją.Kai Lietuvoje pasijautė atšilimas ir atsirado pinigų,buvo sugalvota prie studijos atidaryti galeriją( šį sumanymą padėjo įgyvendinti šviesaus atminimo architektas Gytis Ramunis).Vėliau,dėl lėšų stokos-galerija uždaryta.Tačiau paremtai bendraminčių 2000m.galerija oficialiai vėl buvo atidaryta.Galerijoje kas mėnesį buvo keičiamos parodos.Joje dominavo jaunųjų tapytojų darbai: A.Kirvelytės, E.Ridikaitės, J.Skėrytės, A.Kulikauskaitės-Rastauskienės,E.Bžeko. Pajudėjus šiam sumanymui,nutarėme įsteigti Savicko galerijos mokyklą. “Per devynis mėnesius,klausydamiesi patyrusių dėstytojų,žmonės gauna elementarius dailės pagrindus”,-pasakojo B.Savickienė.Neretai savo nstudentams patarimų duoda ir senosios lietuvių tapybos mokyklos puoselėtojas-Augustinas Savickas.Pasak Birutės Savickienės,mintis atidaryti galeriją Palangoje buvo labai sena.Prieš karą A.Savicko mama turėjo Palangoje vilą.Augustino tėvas Jurgis Savickis,Augustino nelaimei,grįžo su mama į Lietuvą ir su diplomato pasu išvažiavo į Rusiją(tokiu būdu pakeitė pavardėje galūnę).Iš girdėtų pasakojimų,Augustinas Savickas mėgdavo atvažiuoti į Palangą (ruošėsi Palangoje laikyti net mokyklinius egzaminus).Laikai keitėsi,vilą sudegino rusai,tačiau prisiminimai apie tuos laikus,pasak Birutės ,liko labai gražūs.Augustino sūnus Raimondas, tęsdamas giminės mintis ir idėjas,ėjusias per kelias kartas,pradėjo įgyvendinti projektą,kaip meną atvežti palangiškiams ir miesto svečiams.

Ne kartą praeidama pro šį “medinuką”(buvęs parodų pavilionas),stebėjausi jokių gyvybės ženklų nerodančia erdve.Daugiau nei prieš dešimtmetį čia ,šioje meno šventovėje, “virė” gyvenimas.Teko pabuvoti ne vienoje parodoje. Galerijoje buvo rodomi Vilniaus dailininkų bei žymių lietuvių menininkų darbai. Meną galėjo regėti žmonės, atvažiavę iš provincijos. Šiandieną ,praeidama pro šią buvusią meno meką skaitau užrašus:”Savicko dailės mokykla”,”Jogos mokykla”,ir nei gyvos dvasios aplink…Nesiimu spręsti kokios  bėdos užklupo Savickų šeimą.Atsiverčiu A.Savicko memuarų knygą “Žalia tyla” ir skaitau  profesoriaus užrašytus žodžius:

“Nepavojingas visuomenei”

“1999 m,vasario 4-oji, ketvirtadienis. Atsikėliau naktį,antrą valandą. Padoriam “pagyvenusiam žmogui” naktį nesimiega.Rašau.Ir velniai žino ką. Ar tik nereiks vėl (kelintą kartą) gulti į psichušką”?Tik šį kartą teks gydytis ne nuo alkoholizmo,o nuo to, kad “stagas važiuoja’,t.y. nuo elementaraus išprotėjimo.Tikiuosi,jog “nepavojingo visuomenei”,bet nelabai tos visuomenės pageidaujamo. Skaitau ir plėšau prirašytus popieriaus lapus. Kartais vėl sulipdau.Vėl plėšau ir vėl rašau. Kodėl nesugebu būti atviras? O kas sugeba?Išgyvenau baisų karą. Rašiau .Bet kurių velnių kartotis? Juk vis tiek geriau už Levo Tolstojaus “Karą ir taiką” neparašysiu. Atviram būti neįmanoma”.Šias savo užrašytas mintis autorius pavadino groteskiškai: “Elementaraus išprotėjimo ženklai”. Šią vasarą apsilankiusi A.Mončio namuose-muziejuje turėjau galimybę  vėl “susitikti” su dailės meno korifėjumi. Šį sykį A.Savicko darbus  plačiajai visuomenei septintą kartą pristatė kolekcininkas Edmundas Kolakauskas.Pasak jo,”bendraudamas su menininku išmokau ne tik vyną gerti, bet ir rėmus paveikslams dažyti”.Už tai dailininkas padovanojęs jam pirmąjį jo kolekcijoje atsiradusį A.Savicko kūrinį “Kiemas”ir išmokęs kaip iš dailininkų juos (paveikslus) “išpešti” .Po to,sekė kiti darbai, kuriuos šiandieną norėtų turėti kiekviena galerija Lietuvoje.

Palikimas

Pernai Anapilin išėjo Lietuvos dailės patriarchas Augustinas Savickas.Prieš vienuoliką metų,kai Palangoje  A.Savicko galerijoje buvo pristatyta keturių Savickų kūryba, praėjo nemažas laiko tarpas.  Pamenu, su kokiu susidomėjimu palangiškiai, miesto svečiai ir meno gerbėjai domėjosi eksponuojama Jurgio Savickio dokumentine medžiaga (nuotraukos, knygos, raštai, monografijos,du tapybos darbai), Augustino brolio Algirdo Savickio (nušautas Vilijampolės gete,kai savo žmonai žydei nešė valgyti), Augustino Savicko ir jo sūnaus Raimondo Savicko tapybos darbai. Šiandieną, praeidama  pro Augustino Savicko didžiules paveikslų drobes A.Mončio namuose-muziejuje jaučiau jėgą, kuri nemari laikui.Tokius dvasiškai stiprius darbus galėjo nutapyti menininkas,kuris didis savo gyvenimu ,kuris nepabijojo pripažinti žinąs “elementaraus išprotėjimo ženklų” kalbą ir būti atviru :”Juk aš ne Jurgis Savickis, o Augustinas Savickas-senas, piktas, nusigėręs tapytojas.Todėl, kai pradedu skęsti savo rašliavoje,griebiu gelbėjimosi ratą:cituoju tėvo žodį-deimantą ir tuos,kurie rašo apie jį.Juk skęstantysis griebiasi visko, kur dingsi,žmogau”(A.Savickas “Žalia tyla”tyto alba”2002 m.) Taip kalbėjo sūnus, kuris jau seniai naudojosi tėvo palikimu: klupdamas, maištaudamas ,mylėjęs  ir nekentęs;skaidrus ir tikras.”Gal ne visiems, tačiau patikėk, jog yra žmonių, kurie gyvena Tavo vizijų pasaulyje, kurie be Tavęs jau neįsivaizduoja savo gyvenimo ir kuriems Tu esi labai reikalingas…Ačiū už didelį grožį.Man labai  įdomu ir jauku Tavo pasaulyje”.(Eduardas Mieželaitis.Poeto laiškas).

WP_000510

Augustinas Savickas “Pokalbis”1989 m.

E.Kolakausko privati koklekcija

Irena Valužė

Ir po tūkstančio metų…

Skiriu savo klasiokams

Nostalgijos mokyklai nejaučiu

Draugams ir mokytojams?..

(ne tiek jau daug tikrų ir nemeluotų žodžių likę)

Jei atsivertų stebuklingos durys praeityn

Įėjus paglostyčiau mokyklos suolą

(savo mažą sraigės namelį)

Rankoj palaikyčiau baltą kreidą

(ji užrašė mano pirmąją raidę)

Priglusčiau prie klostuoto Antaninos (Lazauskienės) sijono

Nuskęsčiau jos švelnių,žydrų akių gelmėse

(jų meilėje augau)

Kaubojų Naujametinėj puotoj

Norėčiau pašėlti kartu su visais

(už tai būti išbartai)

Vėliau klausyčiaus ramaus mano mokytojo balso

( kartočiau Maironį,Sruogą ar Binkį iš naujo…)

Mokyklos vakarėly norėčiau sušokti

(tvistą,rokenrolą,ar niūniuočiau kartu su visais „Yesterday“…)

Dar norėčiau ,kad visi mano klasės draugaI būtų sveiki

(kūnu ir siela)

Mano klasės auklėtojas Jonas Brindza gyventų ilgai…

Kol Žemėje bus nors vienas tikras ir nemeluotas žodis

(ir po tūkstančio metų)

(laikui atėjus)

Vaikai norės praverti stebuklingas mokyklos prisiminimų duris.

Palanga,2013m. rugpiūčio 17 d.

Nuskambėjus mokykliniam klasės draugų susitikimui, gyvenu toliau. Keliuosi kas rytą(ačiū Dievui,), kažką reikšmingo per dieną nuveikiu , arba ne. Kartais save „kalu“ prie kryžiaus (tuščiai leidžiu laiką), o kartais noriu, jog jis ,laikas, kuo greičiau dingtų ir pasislėptų  nakties labirinte. Viliuosi, jog kita diena bus ypatingesnė, nei ši. Galėsiu vėl kaip vijoklis  kabintis už atramos, suradusi laisvą vietą savo  naujai  užaugusiam ūgliui.

Irena Valužė(Valužytė)

Malonios susitikimo akimirkos

ImageImageImageImageImage

Mano obuolių vasaros

Sugrįžužusi iš atostogų, lauktuvių parvežiau kvapnų obuolį iš mūsų sodo. Ilgai niekas nesiryžo obuolio atsikąsti.Jis  gulėjo ant spintutės mano miegamajame. Obuolys skleidė svaiginantį,su niekuo nesulyginamą kvapą.Jis kvepėjo mano namais.

Paminklas Žemėje

Užaugau  savo tėvų namuose. Matydavau, kaip dar visai neišaušus tėvas išeidavo į pajūrį ieškoti laimikio.Jo laimikis – tai, ką  iš po audrų į krantą išmesdavo jūra. Mačiau laimingas tėvo akis, kai jis sunkiai, ant kupros užsiritinęs rąstą  ar lentą partempdavo tai į namus. Specialiai tam sukaltoje pašiūrėje medieną džiovindavo, vėliau, pasikinkęs Bėrį, veždavo savo turtą į lentpjūvę. Kiek žinau,taip elgdavosi dauguma ūkiškiškai gyvenančių palangiškių.  Tačiau buvo ir tokių kaimynų, kuriuos vadindavome “šnipais” .Pamenu, sykį į mūsų kiemą įvažiavo milicijos “viliukas” ir visą tėvo turtą konfiskavo. Paaugusi sužinojau, jog mus tada įskundė  kaimynas, kuris mūsų gatvėje turėjo pasistatęs bene didžiausią namą. Šiandieną mąstau ,kad tie, senųjų palangiškių rankomis statyti namai yra ne kas kita, o paminklas, kurį žmogus pasistatė sau dar  gyvam esant. Jie mena laiką,kai šeimininko ranka glostė kiekvieną namo kampą. Jie mena tą stebuklingą momentą, kai pirmą  kartą namuose  buvo užkurta krosnis ir juose apsigyveno šiluma,vaikų klegesys ir meilė.Pagarba išėjusiems.

Adelė

Gyvenimas nestovi vietoje. Namai sensta, o vaikai užaugę palieka savo lizdus .
Dabar visas savo vasaras praleidžiu savo anytos Adelės Česnavičienės namuose. Gaila, mano anytos jau nebėra. Ji iškeliavo Anapus. Liko jos taip mylėti namai, kurie dabar tapo pačia ramiausia ir mylimiausia oaze mano šeimai. Atsiradus galimybei, mes visi skubame į “jos glėbį”.
Jei žmonės per gyvenimą ieško savo guru, tai man gyvenimas dovanojo juos savaime (gal ne?). Džiaugiuosi, kad suspėjau anytai apie tai pasakyti ir padėkoti. Mano anyta Adelė Česnavienė buvo  inteligentiška, protinga, graži ir miela moteris. Ji beveik keturis dešimtmečius vadovavo pirmajam Palangos miesto darželiui (po daugelio metų, atskleidusi savo šeimos albumą nustėrau pamačiusi šalia savęs, mažos pyplės, stovinčią anytą).
Prieš gerą dešimtmetį esu bandžiusi pasikalbėti su ja apie jos gyvenimą. Ji man pasakojo, kad  jos tėveliai buvo labai šviesūs ir geri žmonės.Ylakiuose (Skuodo raj) turėjo puikią sodybą, daug žemės (anyta ,jai priklausiusią žemę padovanojo dėdės vaikams su sąlyga,kad šie  iki gyvenimo pabaigos prižiūrės  jos tėvų kapus). Šeimoje buvo penkios seserys ir brolis.Tėveliai gražiai savo mergaites rengdavo , mokė praktiškų dalykų. Anyta baigė Kaune M.Pečkauskaitės gimnaziją.Jos austi, nerti ir siuvinėti rankdarbiai dar šiandieną  džiugina širdį. Adelė karo metais  dirbo vaikų namuose. Anot jos, reikėjo vaikus slėpti ir nuo rusų, ir nuo vokiečių, o esant pavojingai situacijai- pačiai bėgti. Nuo to laiko, kai pro ausis zvimbiant kulkoms ji bėgo tiltu į kitą upės krantą, prabėgo šešiasdešimt metų .  Buvo ir gerų žmonių,-sake ji. Jos atsiminimuose visam laikui pasiliko atvejas,kada rusų karininkas, atėjęs į pastatą, kuriame buvo vaikai ,jos paklausęs: kiek  vaikų turi? Į tai anyta griežtai atsakiusi:”46 ir visi mano”. Už tai karininkas nepagailėjęs maišo miltų ir cukraus.
Adelė visą gyvenimą buvo labai pamaldi moteris. Ji kas rytą eidavo į bažnyčią .Sovietiniais metais, rizikuodama netekti darbo, ji  važiuodavo melstis į Kretingos bažnyčią. Matydavau, kaip ji kažką vis rašynėdavo į storus sąsiuvinius (kaip vėliau sužinojau, tai buvo tikėjimo žodis).Tuos sąsiuvinius išsinešdavo į namus atėjusios svetimos moterys. Žinojau,jog mano anyta jaunystės metais buvo vienuolė. Kelios buvusios vienuolės dirbo kartu su ja darželyje. Bandžiau jos  apie tai paklausti, bet ši greit nukreipė kalbą į kitą pusę. Šią paslaptį ji nusinešė su savimi. Namuose pasiliko jos vienuolės žiedas, kryžius ir daug šventų paveikslų.Mums-pasiliekantiems.

Išmelsta vieta

Šiandieną galiu drąsiai tvirtinti, jog egzistuoja išmelstos vietos, ir nebūtinai tai turi būti bažnyčia. Taip pat manau,kad į tokius namus ateina ir blogis (gėrio ir blogio kova).Dešimt metų namas be stogo. Antro aukšto šeimininkas sugadinęs visą turtą iki šios dienos  tyčiojasi iš brolių (šeimoje trys broliai) .  Nebe jo “pagalbos” anyta iškeliavo amžinybėn. Iki šiol kaimynai negali pamiršti senutės ,sėdėjusios lauke prie savo namo. Visą naktį praleidusi namuose,kur pro lubas sunkėsi vanduo, tą ankstų pavasario rytą, drebėdama iš šalčio, ji šaukėsi kaimynų pagalbos. Senam žmogui buvo sunku  suprasti, kodėl jos rankomis statyti namai pavirto viena didele pelke. Tada, savo devyniasdešimtąjį gimtadienį Adelė sutiko  mano tėvų namuose.  Piktadarys  tai padaręs užmiršo prisiminti, jog blogi darbai… Toliau nebesakysiu,-patys žinote.

L6UFW76MPM5bCaRfMJQLdtfB

Adelė Česnavičienė su savo sūnumis Sauliumi,Eugenijumi,Kęstučiu

Aušrelė

Kiekvieną vasarą, kartu su savo mama į anytos namus atvažiuoja mūsų Aušrelė.  Apigyvena jos mažame kambarėlyje,yra tylios ir be galo laimingos, turėdamos galimybę savaitę laiko pasimėgauti vasaros teikiamais malonumais.Joms nereikia didelio komforto:”Mes iš kaimo,mums kuo paprasčiau”,- dvyliktus metus iš eilės, kartoja Aušrelės mama. Aušrelės mama, ponia Audronė, kas vasarą atveža savo dukrą  į “Gintaro” vaikų reabilitacijos sanatoriją. Ten jos atlieka eilę procedūrų,  reikalingų dukros sveikatai palaikyti. “Dėka Palangos, gyvename”,-sako moteris. Ponia Audronė prieš 25 metus  pagimdė kūdikį su dauno sindromu ir  įgimta širdies yda. Negana tų nelaimių, prieš keletą metų ji sužinojo,jog  naujagimių kraujo perpilymo centre Vilniuje (naujagimiui buvo suaugusios žarnos) jos kūdikis buvo užkrėstas hepatitu B. Ji namuose turinti” tą popierių”,kuris nukirto ir taip sužalotą medį. Kai Audronė nuvažiavo į Vilnių konsultacijai dėl širdies operacijos, profesorius Nasvytis pasakęs, kad Aušrelei širdies užteks tiek, kiek ji gyvens.” Apsiverkiau ,todėl kasmet  atvažiuojame į Palangą,nes norime gyventi”,-sako vilties neprarandanti motina. Paklausiau,ar ji nesikreipė dėl žalos atlyginimo? Moteris parodė ranka į dukrą.Supratau,-nėra kainos motinos skausmui išpirkti.

Audronė su Aušrele,vyru ir 82 metų savo mama gyvena Panevėžio rajone.Gyvena ūkiškai(turi karvę, daržus ,rūpinasi šienapjūte),. Darbų pakanka, todėl atvažiavusi su dukra į Palangą ji ir pati “deda purvus ant sąnarių”, nes puikiai žino,jog ji neturi teisės sirgti. Praėjusią vasarą poilsiaudamos karoliukais ir vielute apipynė Adelės (Aušrelė labai mylėjo močiutę) plastmasinių gėlių vazonėlį.Šią vasarą Aušrelė man atvežė iš karoliukų išpintą šakelę. Dovaną parsivežiau į namus Anglijoje. Ją pasikabinau ant savo veidrodžio,tad kiekvieną kartą mudvi pasisveikiname.

Optimistiškoji pora

Taip vis sutampa,jog man atvažiavus atostogų,į anytos namus atvažiuoja ponia Regina su savo  vyru Romu . Daug metų jie čia atvažiuoja ,nes niekur taip gerai nesijaučiantis, kaip name be stogo(stogas apsaugotas tik nuo lietaus) ir tarp senų obelų  sodo kieme. Juodu abu kauniečiai.Ponia Regina jaunystėje  žaidė Lietuvos rankinio komandoje. Buvo gera sportininkė.  Gyvenimas susiklostė, jog teko mesti sportą. Ji pradėjo dirbti barmene viename žymiame Kauno restorane.Ten kas vakarą koncertuodavo Romas.Kaip ir susilažinę (kiek ilgai vienas kitą ištvers) -pradėjo draugauti. Šiandieną jiedu jau  atšventė sidabrines vestuves. Man patiktado stebėti,  kaip ponia Regina “paburbuliavusi” ant savo vyro vakarais jam trina radikulito susuktas strėnas, o rytais skuba kepti savo Romukui jo mėgstamiausių blynelių. Šiltais vasaros vakarais susėdus sode buvo gera žiūrėti į meilę vienas kitam spindinčias dviejų  žmonių akis.

Pamenu,vieną vasarą ponia Regina atėjo į mūsų namus labai susikrimtusi.Imigracijoje buvo mirusi jos mylimiausia sesuo.Tais pačiais metais ir aš buvau netekusi sesers. Išvažiuodama ponia Regina sakė, jog šiuose namuose,kurie turėjo sukelti jai skaudžius atsiminimus(čia poilsiavo jos sesuo), ji atgavo dvasios ramybę.

Pabaigai

Šiandien galvoju, kodėl mano anytos namus pasirinko šis saulės vaikas? Kodėl jis nenori jokios kitos aplinkos, kaip tik ši? Kodėl šiuose namuose gera kitiems žmonėms? Esu ne mistikė, bet su metais pradedu tikėti stebuklais, kurių mes negalime įminti (ne mūsų valioje). Tikiu, jog mudvi su Audrone ir jos dukrele kitą vasarą būtinai pasimatysime, atvažiuos  ir linksmoji pora -Regina su savo Romuku, nes mano sodo senos obelys dar meta į žemę  dieviškai kvepiančius vaisius, o tėvų rankomis pastatyti namai-nuramina sielą.

WP_000371

Ponia Regina Palangoje 2013 m.

Irena Valužė

Meilė vienija mus

“Ar būsi kada nors, o siela,gera,paprasta,vieninga,niekuo nepridengta ir aiškesnė negu tave gaubiantis kūnas? Ar paragausi kada laimės,kurią teikia meilė ir draugiškumas?Ar ateis toks metas,kai tau nieko netrūks,nieko nestokosi,nieko nesiilgėsi,netrokši nei dvasinių,nei kūniškų dalykų…Ar tapsi kada nors tokia,kad galėtum sugyventi su dievais ir žmonėmis,nesiskųsdama jais ir jų nekaltindama?” Markas Aurelijus

Ši vasara man padovanojo pilną kraitę susitikimų su draugais, pažįstamais ir visai svetimais žmonėmis. Reikia nemažai žemėje pagyvent ,kad  pradėtum galvoti,jog yra nematomos jėgos,kurios reikiamu laiku ir atitinkamu momentu suveda mus į vieną tašką.Susitikimo  taške mes jaučiamės esantys žymiai stipresni ,nei buvome anksčiau.

Meilė broliui

Einant pro Birutės Turauskienės namus Palangoje,kojos pačios peržengė jos namų slenkstį.  Prieš dešimtį metų mudvi maloniai bendravome,ruošiant publikacijas apie jos brolį , skulptorių Antaną Mončį. Žemaitis iš Mončių kaimo ilgus metus gyveno ir kūrė Prancūzijos žemėje. Ilgesys ir meilė savo kraštui įsikūnijo jo medžio skulptūrose,o visa menininko kūryba,kaip palikimas- dovana Lietuvai. Šiais metais sukako lygiai 2o metų,kai menininko kūną amžinam poilsiui priglaudė tėviškės žemė (Grūšlaukės kapinaitės,Kretingos raj.).

Ponios Birutės atsiprašiau už netikėtą  vizitą, Graži,šiltų akių ir taurių veido bruožų moteris nusišypsojusi linksmai atsakė,kad ne aš viena taip elgiuosi.Šią vasarą prie jos kiemo vartelių priėjusi moteris, kuri po penkiasdešimt nesimatymo metų, suradusi ją. Mokytoja džiaugėsi susitikusi su savo  buvusia auklėtine. Tad,susėdusios mudvi prie stalo šnekučiavomės apie daugelį dalykų,bet pagrinde pokalbis krypo apie jos taip mylimą brolį Antaną. Nuoširdus jausmas savo artimui niekada  niekur nedingsta. Apie tai byloja žmogaus akys.  Švytinčiomis akimis ji suskubo man papasakoti,jog iš Amerikos atvažiavo ponia,kuri atvežė nuotraukas. Jose- dar niekam nerodyti brolio kūriniai ir graži dviejų jaunų žmonių meilės istorija.

“Brolio nebėra,o meilė gyvena”

Pene šeima susyjusi su Freiburgo amatų mokykla,kuriai vadovavo V.K.Jonynas(karo pabėgėliams iš Lietuvos lietuvių dailininkas V.K.Jonynas 1946 m.Freiburge įkūrė Dailės ir amatų mokyklą). Jaunystės metais A.Mončys gyveno Vokietijoje ir mokėsi toje mokykloje. Ponia Birutė pasakojo,jog gimnazistams buvęs sunkus laikas (pokaris), tačiau viena prancūzų šeima(Pierre Pene buvo Freiburgo gubernatorius) rėmė tos mokyklos auklėtinius (maistu, drabužiais), o kai trūkdavo vaikinų rengiamuose šeimos pokyliuose-kviesdavosi gimnazistus. Vienas iš jų buvęs Antanas Mončys.Toje šeimoje buvo dvi seserys.  Vienai iš jų (Annette) “krito” į akį šviesiaplaukis, aukštas ,žydraakis jaunuolis. Tarp jaunų žmonių užsimezgė draugystė,kuri išaugo į meilę. A.Mončys buvo užsiminęs apie savo meilę seseriai. Norėdamas bendrauti su savo mergaite, Antanas pradėjęs mokytis prancūzų kalbos.Deja,kaip dažnai atsitinka,į jaunuolių santykius įsivėlė Antano išrinktosios draugė, kuri paviliojo Antaną.  Annette šeima buvo nupirkusi nuo Antano daugelį jo darbų. 1958 m.Monake, Monte-Karlo galerijoje vyko  Annette motinos ir A.Mončio kūrinių paroda,kurią globojo Monako princas. Praėjo labai daug metų. Pasak Birutės Turauskienės, brolio jau seniai nebėra, o jo mylimosios vyras iki šiol pavydi  žmonai .Jis pavydi gražaus ir talentingo jaunuolio iš Lietuvos.  Į Palangą nuotraukas atvežė Annette sesuo. Nuotraukos iš Pene šeimos kolekcijos  papildė  Antano Mončio kūrybinio kelio biografijos puslapius.

MCbrN72Yfh4QLBBW1dNhdeV2

Annette Pene lietuvių tautiniais rūbais 1946 m. Vokietija

Žibutė

Kai prieš kelis dešimtmečius Palangoje duris atvėrė A.Mončio namai-muziejus ,menininko seseriai mėlyna spalva nudažytas pastatas priminė žibutę. Šiandieną pirmoji pavasario gėlė dovanoja džiaugsmą tūkstančiams meno gerbėjų. Liepos šeštą dieną (A.Mončio gimtadienis) pristatyta didžiulė kultūrinė programa, kurioje galėjau išgirsti, pamatyti ir pajausti tai, ko galbūt ieškojau ištisus metus (gyvenimas emigracijoje nelepina kultūriniais renginiais). Šiai “Žibutei” vadovauja A.Mončio dukterėčia Loreta Turauskaitė. Mane ypač sužavėjo Klaipėdos tearo aktoriaus Beno Šarkos pasirodymas muziejaus kiemelyje. Beno Šarkos “Taka”- tai tobuliausiai kūno kalba pasakyti žodžiai. Šio menininko pasirodymas priminė man Romos imperatoriaus ir filosofo Marko Aurelijaus  žodžius: “Mūsų gyvenimas-tai kova ir klaidžiojimas svetimame krašte”.

Renginių,skirtų A.Mončio atminimui įamžinti metu,muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė, uždarydama taip pat ilgus metus emigracijoje gyvenusio, dramatiškos lemties žymaus lietuvių dailininko Prano Lapės kūrybos parodą, į šventę susirinkusiems visiems meno gerbėjams,draugams ,bičiuliams,giminaičiams  pasakė: “Šiandieną tegu tai bus abiems šv.Mišios”.  Kaip žinia,po šv.Mišių ,žmogaus viduje apsigyvena jo Angelas Sargas.

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: