Didžioji mėlyno drambliuko paslaptis

  • (esė)

Mėlynas drambliukas apsigyveno ant vienos karštos krosnies. Šalia krosnies stovėjo lova. Drambliukas gana dažnai matė šviesiaplaukę mergaitę, droviai sėdinčią ant lovos krašto. Dar jis matė ir jauną vyrą, aistringai glostantį mergaitės liauną kūną, bučiuojantį jos kaklą, plaukus, veidą, nosį ir vis kažką šnabždantį jai į ausį. Drambliukas daug kartų bandė spėti ką šneka tas jaunas vyras, tačiau, kaip tai dažnai atsitinka, vieną vakarą pats atsidūrė krosnies viduje.

Liepsnos liežuviai tučtuojau apsupo drambliuko minkštus šonus. Jo mažutis straubliukas iš baimės net išsirietė į viršų.  Tačiau jis dar spėjo pagalvoti, jog dabar  – krikštolinis laikas, kuriame  dar skamba muzika. Ji greitai pasibaigs. Ji nutrūks, kaip nutrūksta pertempta styga muzikanto rankose. Ir kai atrodė, jog  nebėra jokių šansų išlikti- staiga, drambliukas išgirdo tai, kas nedavė jam ramiai gyventi tūkstančius, tūkstančius metų… Jo maža širdelė plyšo iš džiaugsmo, įminusi paslaptį.

Liepsnos liežuviai, atlikę savo  juodą darbą, ant sienos piešė laimingo mėlyno drambliuko siluetą. Ant lovos krašto sėdėjo kita mergaitė. Jaunas vyras bučiavo jos plaukus, veidą, akis,nosį ir  vis kažką šnabždėjo jai į ausį…

O malkos krosnyje spragsėjo toliau…

WP_000864

muziejuje…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: