Meilė vienija mus

“Ar būsi kada nors, o siela,gera,paprasta,vieninga,niekuo nepridengta ir aiškesnė negu tave gaubiantis kūnas? Ar paragausi kada laimės,kurią teikia meilė ir draugiškumas?Ar ateis toks metas,kai tau nieko netrūks,nieko nestokosi,nieko nesiilgėsi,netrokši nei dvasinių,nei kūniškų dalykų…Ar tapsi kada nors tokia,kad galėtum sugyventi su dievais ir žmonėmis,nesiskųsdama jais ir jų nekaltindama?” Markas Aurelijus

Ši vasara man padovanojo pilną kraitę susitikimų su draugais, pažįstamais ir visai svetimais žmonėmis. Reikia nemažai žemėje pagyvent ,kad  pradėtum galvoti,jog yra nematomos jėgos,kurios reikiamu laiku ir atitinkamu momentu suveda mus į vieną tašką.Susitikimo  taške mes jaučiamės esantys žymiai stipresni ,nei buvome anksčiau.

Meilė broliui

Einant pro Birutės Turauskienės namus Palangoje,kojos pačios peržengė jos namų slenkstį.  Prieš dešimtį metų mudvi maloniai bendravome,ruošiant publikacijas apie jos brolį , skulptorių Antaną Mončį. Žemaitis iš Mončių kaimo ilgus metus gyveno ir kūrė Prancūzijos žemėje. Ilgesys ir meilė savo kraštui įsikūnijo jo medžio skulptūrose,o visa menininko kūryba,kaip palikimas- dovana Lietuvai. Šiais metais sukako lygiai 2o metų,kai menininko kūną amžinam poilsiui priglaudė tėviškės žemė (Grūšlaukės kapinaitės,Kretingos raj.).

Ponios Birutės atsiprašiau už netikėtą  vizitą, Graži,šiltų akių ir taurių veido bruožų moteris nusišypsojusi linksmai atsakė,kad ne aš viena taip elgiuosi.Šią vasarą prie jos kiemo vartelių priėjusi moteris, kuri po penkiasdešimt nesimatymo metų, suradusi ją. Mokytoja džiaugėsi susitikusi su savo  buvusia auklėtine. Tad,susėdusios mudvi prie stalo šnekučiavomės apie daugelį dalykų,bet pagrinde pokalbis krypo apie jos taip mylimą brolį Antaną. Nuoširdus jausmas savo artimui niekada  niekur nedingsta. Apie tai byloja žmogaus akys.  Švytinčiomis akimis ji suskubo man papasakoti,jog iš Amerikos atvažiavo ponia,kuri atvežė nuotraukas. Jose- dar niekam nerodyti brolio kūriniai ir graži dviejų jaunų žmonių meilės istorija.

“Brolio nebėra,o meilė gyvena”

Pene šeima susyjusi su Freiburgo amatų mokykla,kuriai vadovavo V.K.Jonynas(karo pabėgėliams iš Lietuvos lietuvių dailininkas V.K.Jonynas 1946 m.Freiburge įkūrė Dailės ir amatų mokyklą). Jaunystės metais A.Mončys gyveno Vokietijoje ir mokėsi toje mokykloje. Ponia Birutė pasakojo,jog gimnazistams buvęs sunkus laikas (pokaris), tačiau viena prancūzų šeima(Pierre Pene buvo Freiburgo gubernatorius) rėmė tos mokyklos auklėtinius (maistu, drabužiais), o kai trūkdavo vaikinų rengiamuose šeimos pokyliuose-kviesdavosi gimnazistus. Vienas iš jų buvęs Antanas Mončys.Toje šeimoje buvo dvi seserys.  Vienai iš jų (Annette) “krito” į akį šviesiaplaukis, aukštas ,žydraakis jaunuolis. Tarp jaunų žmonių užsimezgė draugystė,kuri išaugo į meilę. A.Mončys buvo užsiminęs apie savo meilę seseriai. Norėdamas bendrauti su savo mergaite, Antanas pradėjęs mokytis prancūzų kalbos.Deja,kaip dažnai atsitinka,į jaunuolių santykius įsivėlė Antano išrinktosios draugė, kuri paviliojo Antaną.  Annette šeima buvo nupirkusi nuo Antano daugelį jo darbų. 1958 m.Monake, Monte-Karlo galerijoje vyko  Annette motinos ir A.Mončio kūrinių paroda,kurią globojo Monako princas. Praėjo labai daug metų. Pasak Birutės Turauskienės, brolio jau seniai nebėra, o jo mylimosios vyras iki šiol pavydi  žmonai .Jis pavydi gražaus ir talentingo jaunuolio iš Lietuvos.  Į Palangą nuotraukas atvežė Annette sesuo. Nuotraukos iš Pene šeimos kolekcijos  papildė  Antano Mončio kūrybinio kelio biografijos puslapius.

MCbrN72Yfh4QLBBW1dNhdeV2

Annette Pene lietuvių tautiniais rūbais 1946 m. Vokietija

Žibutė

Kai prieš kelis dešimtmečius Palangoje duris atvėrė A.Mončio namai-muziejus ,menininko seseriai mėlyna spalva nudažytas pastatas priminė žibutę. Šiandieną pirmoji pavasario gėlė dovanoja džiaugsmą tūkstančiams meno gerbėjų. Liepos šeštą dieną (A.Mončio gimtadienis) pristatyta didžiulė kultūrinė programa, kurioje galėjau išgirsti, pamatyti ir pajausti tai, ko galbūt ieškojau ištisus metus (gyvenimas emigracijoje nelepina kultūriniais renginiais). Šiai “Žibutei” vadovauja A.Mončio dukterėčia Loreta Turauskaitė. Mane ypač sužavėjo Klaipėdos tearo aktoriaus Beno Šarkos pasirodymas muziejaus kiemelyje. Beno Šarkos “Taka”- tai tobuliausiai kūno kalba pasakyti žodžiai. Šio menininko pasirodymas priminė man Romos imperatoriaus ir filosofo Marko Aurelijaus  žodžius: “Mūsų gyvenimas-tai kova ir klaidžiojimas svetimame krašte”.

Renginių,skirtų A.Mončio atminimui įamžinti metu,muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė, uždarydama taip pat ilgus metus emigracijoje gyvenusio, dramatiškos lemties žymaus lietuvių dailininko Prano Lapės kūrybos parodą, į šventę susirinkusiems visiems meno gerbėjams,draugams ,bičiuliams,giminaičiams  pasakė: “Šiandieną tegu tai bus abiems šv.Mišios”.  Kaip žinia,po šv.Mišių ,žmogaus viduje apsigyvena jo Angelas Sargas.

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: