Mano obuolių vasaros

Sugrįžužusi iš atostogų, lauktuvių parvežiau kvapnų obuolį iš mūsų sodo. Ilgai niekas nesiryžo obuolio atsikąsti.Jis  gulėjo ant spintutės mano miegamajame. Obuolys skleidė svaiginantį,su niekuo nesulyginamą kvapą.Jis kvepėjo mano namais.

Paminklas Žemėje

Užaugau  savo tėvų namuose. Matydavau, kaip dar visai neišaušus tėvas išeidavo į pajūrį ieškoti laimikio.Jo laimikis – tai, ką  iš po audrų į krantą išmesdavo jūra. Mačiau laimingas tėvo akis, kai jis sunkiai, ant kupros užsiritinęs rąstą  ar lentą partempdavo tai į namus. Specialiai tam sukaltoje pašiūrėje medieną džiovindavo, vėliau, pasikinkęs Bėrį, veždavo savo turtą į lentpjūvę. Kiek žinau,taip elgdavosi dauguma ūkiškiškai gyvenančių palangiškių.  Tačiau buvo ir tokių kaimynų, kuriuos vadindavome “šnipais” .Pamenu, sykį į mūsų kiemą įvažiavo milicijos “viliukas” ir visą tėvo turtą konfiskavo. Paaugusi sužinojau, jog mus tada įskundė  kaimynas, kuris mūsų gatvėje turėjo pasistatęs bene didžiausią namą. Šiandieną mąstau ,kad tie, senųjų palangiškių rankomis statyti namai yra ne kas kita, o paminklas, kurį žmogus pasistatė sau dar  gyvam esant. Jie mena laiką,kai šeimininko ranka glostė kiekvieną namo kampą. Jie mena tą stebuklingą momentą, kai pirmą  kartą namuose  buvo užkurta krosnis ir juose apsigyveno šiluma,vaikų klegesys ir meilė.Pagarba išėjusiems.

Adelė

Gyvenimas nestovi vietoje. Namai sensta, o vaikai užaugę palieka savo lizdus .
Dabar visas savo vasaras praleidžiu savo anytos Adelės Česnavičienės namuose. Gaila, mano anytos jau nebėra. Ji iškeliavo Anapus. Liko jos taip mylėti namai, kurie dabar tapo pačia ramiausia ir mylimiausia oaze mano šeimai. Atsiradus galimybei, mes visi skubame į “jos glėbį”.
Jei žmonės per gyvenimą ieško savo guru, tai man gyvenimas dovanojo juos savaime (gal ne?). Džiaugiuosi, kad suspėjau anytai apie tai pasakyti ir padėkoti. Mano anyta Adelė Česnavienė buvo  inteligentiška, protinga, graži ir miela moteris. Ji beveik keturis dešimtmečius vadovavo pirmajam Palangos miesto darželiui (po daugelio metų, atskleidusi savo šeimos albumą nustėrau pamačiusi šalia savęs, mažos pyplės, stovinčią anytą).
Prieš gerą dešimtmetį esu bandžiusi pasikalbėti su ja apie jos gyvenimą. Ji man pasakojo, kad  jos tėveliai buvo labai šviesūs ir geri žmonės.Ylakiuose (Skuodo raj) turėjo puikią sodybą, daug žemės (anyta ,jai priklausiusią žemę padovanojo dėdės vaikams su sąlyga,kad šie  iki gyvenimo pabaigos prižiūrės  jos tėvų kapus). Šeimoje buvo penkios seserys ir brolis.Tėveliai gražiai savo mergaites rengdavo , mokė praktiškų dalykų. Anyta baigė Kaune M.Pečkauskaitės gimnaziją.Jos austi, nerti ir siuvinėti rankdarbiai dar šiandieną  džiugina širdį. Adelė karo metais  dirbo vaikų namuose. Anot jos, reikėjo vaikus slėpti ir nuo rusų, ir nuo vokiečių, o esant pavojingai situacijai- pačiai bėgti. Nuo to laiko, kai pro ausis zvimbiant kulkoms ji bėgo tiltu į kitą upės krantą, prabėgo šešiasdešimt metų .  Buvo ir gerų žmonių,-sake ji. Jos atsiminimuose visam laikui pasiliko atvejas,kada rusų karininkas, atėjęs į pastatą, kuriame buvo vaikai ,jos paklausęs: kiek  vaikų turi? Į tai anyta griežtai atsakiusi:”46 ir visi mano”. Už tai karininkas nepagailėjęs maišo miltų ir cukraus.
Adelė visą gyvenimą buvo labai pamaldi moteris. Ji kas rytą eidavo į bažnyčią .Sovietiniais metais, rizikuodama netekti darbo, ji  važiuodavo melstis į Kretingos bažnyčią. Matydavau, kaip ji kažką vis rašynėdavo į storus sąsiuvinius (kaip vėliau sužinojau, tai buvo tikėjimo žodis).Tuos sąsiuvinius išsinešdavo į namus atėjusios svetimos moterys. Žinojau,jog mano anyta jaunystės metais buvo vienuolė. Kelios buvusios vienuolės dirbo kartu su ja darželyje. Bandžiau jos  apie tai paklausti, bet ši greit nukreipė kalbą į kitą pusę. Šią paslaptį ji nusinešė su savimi. Namuose pasiliko jos vienuolės žiedas, kryžius ir daug šventų paveikslų.Mums-pasiliekantiems.

Išmelsta vieta

Šiandieną galiu drąsiai tvirtinti, jog egzistuoja išmelstos vietos, ir nebūtinai tai turi būti bažnyčia. Taip pat manau,kad į tokius namus ateina ir blogis (gėrio ir blogio kova).Dešimt metų namas be stogo. Antro aukšto šeimininkas sugadinęs visą turtą iki šios dienos  tyčiojasi iš brolių (šeimoje trys broliai) .  Nebe jo “pagalbos” anyta iškeliavo amžinybėn. Iki šiol kaimynai negali pamiršti senutės ,sėdėjusios lauke prie savo namo. Visą naktį praleidusi namuose,kur pro lubas sunkėsi vanduo, tą ankstų pavasario rytą, drebėdama iš šalčio, ji šaukėsi kaimynų pagalbos. Senam žmogui buvo sunku  suprasti, kodėl jos rankomis statyti namai pavirto viena didele pelke. Tada, savo devyniasdešimtąjį gimtadienį Adelė sutiko  mano tėvų namuose.  Piktadarys  tai padaręs užmiršo prisiminti, jog blogi darbai… Toliau nebesakysiu,-patys žinote.

L6UFW76MPM5bCaRfMJQLdtfB

Adelė Česnavičienė su savo sūnumis Sauliumi,Eugenijumi,Kęstučiu

Aušrelė

Kiekvieną vasarą, kartu su savo mama į anytos namus atvažiuoja mūsų Aušrelė.  Apigyvena jos mažame kambarėlyje,yra tylios ir be galo laimingos, turėdamos galimybę savaitę laiko pasimėgauti vasaros teikiamais malonumais.Joms nereikia didelio komforto:”Mes iš kaimo,mums kuo paprasčiau”,- dvyliktus metus iš eilės, kartoja Aušrelės mama. Aušrelės mama, ponia Audronė, kas vasarą atveža savo dukrą  į “Gintaro” vaikų reabilitacijos sanatoriją. Ten jos atlieka eilę procedūrų,  reikalingų dukros sveikatai palaikyti. “Dėka Palangos, gyvename”,-sako moteris. Ponia Audronė prieš 25 metus  pagimdė kūdikį su dauno sindromu ir  įgimta širdies yda. Negana tų nelaimių, prieš keletą metų ji sužinojo,jog  naujagimių kraujo perpilymo centre Vilniuje (naujagimiui buvo suaugusios žarnos) jos kūdikis buvo užkrėstas hepatitu B. Ji namuose turinti” tą popierių”,kuris nukirto ir taip sužalotą medį. Kai Audronė nuvažiavo į Vilnių konsultacijai dėl širdies operacijos, profesorius Nasvytis pasakęs, kad Aušrelei širdies užteks tiek, kiek ji gyvens.” Apsiverkiau ,todėl kasmet  atvažiuojame į Palangą,nes norime gyventi”,-sako vilties neprarandanti motina. Paklausiau,ar ji nesikreipė dėl žalos atlyginimo? Moteris parodė ranka į dukrą.Supratau,-nėra kainos motinos skausmui išpirkti.

Audronė su Aušrele,vyru ir 82 metų savo mama gyvena Panevėžio rajone.Gyvena ūkiškai(turi karvę, daržus ,rūpinasi šienapjūte),. Darbų pakanka, todėl atvažiavusi su dukra į Palangą ji ir pati “deda purvus ant sąnarių”, nes puikiai žino,jog ji neturi teisės sirgti. Praėjusią vasarą poilsiaudamos karoliukais ir vielute apipynė Adelės (Aušrelė labai mylėjo močiutę) plastmasinių gėlių vazonėlį.Šią vasarą Aušrelė man atvežė iš karoliukų išpintą šakelę. Dovaną parsivežiau į namus Anglijoje. Ją pasikabinau ant savo veidrodžio,tad kiekvieną kartą mudvi pasisveikiname.

Optimistiškoji pora

Taip vis sutampa,jog man atvažiavus atostogų,į anytos namus atvažiuoja ponia Regina su savo  vyru Romu . Daug metų jie čia atvažiuoja ,nes niekur taip gerai nesijaučiantis, kaip name be stogo(stogas apsaugotas tik nuo lietaus) ir tarp senų obelų  sodo kieme. Juodu abu kauniečiai.Ponia Regina jaunystėje  žaidė Lietuvos rankinio komandoje. Buvo gera sportininkė.  Gyvenimas susiklostė, jog teko mesti sportą. Ji pradėjo dirbti barmene viename žymiame Kauno restorane.Ten kas vakarą koncertuodavo Romas.Kaip ir susilažinę (kiek ilgai vienas kitą ištvers) -pradėjo draugauti. Šiandieną jiedu jau  atšventė sidabrines vestuves. Man patiktado stebėti,  kaip ponia Regina “paburbuliavusi” ant savo vyro vakarais jam trina radikulito susuktas strėnas, o rytais skuba kepti savo Romukui jo mėgstamiausių blynelių. Šiltais vasaros vakarais susėdus sode buvo gera žiūrėti į meilę vienas kitam spindinčias dviejų  žmonių akis.

Pamenu,vieną vasarą ponia Regina atėjo į mūsų namus labai susikrimtusi.Imigracijoje buvo mirusi jos mylimiausia sesuo.Tais pačiais metais ir aš buvau netekusi sesers. Išvažiuodama ponia Regina sakė, jog šiuose namuose,kurie turėjo sukelti jai skaudžius atsiminimus(čia poilsiavo jos sesuo), ji atgavo dvasios ramybę.

Pabaigai

Šiandien galvoju, kodėl mano anytos namus pasirinko šis saulės vaikas? Kodėl jis nenori jokios kitos aplinkos, kaip tik ši? Kodėl šiuose namuose gera kitiems žmonėms? Esu ne mistikė, bet su metais pradedu tikėti stebuklais, kurių mes negalime įminti (ne mūsų valioje). Tikiu, jog mudvi su Audrone ir jos dukrele kitą vasarą būtinai pasimatysime, atvažiuos  ir linksmoji pora -Regina su savo Romuku, nes mano sodo senos obelys dar meta į žemę  dieviškai kvepiančius vaisius, o tėvų rankomis pastatyti namai-nuramina sielą.

WP_000371

Ponia Regina Palangoje 2013 m.

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: