Deimanto kalba

Prieš gerą dešimtmetį teko spaudai ruošti keletą publikacijų apie keturių Savickų kūrybą. Tuo metu su manimi maloniai bendravo Raimondo Savicko žmona Birutė Savickienė. Ji tada vadovavo Palangoje prieš porą metų pradėjusioje veikti A.Savicko galerijai. Šiandieną,sustojusi prie Lietuvos dailės patriarcho Augustino Savicko drobių A.Mončio galerijoje, garsiai sakau:Jos vertos deimanto kalbos.

Priešistorė

“Mano tėvas Jurgis Savickis buvo rašytojas ir diplomatas,aktyvus Raudonojo Kryžiaus draugijos veikėjas.1915 m. jis buvo pasiųstas rūpintis vokiečių nelaisvėje esančiais lietuviais,dirbo diplomatu,rezidavo Kopenhagoje.Visa tėvo veikla buvo susijusi su kova už Lietuvos nepriklausomybę,-vienoje iš savo publikacijų apie savo šeimą pasakojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius,Rusijos dailės akademijos narys,Lietuvos nacionalinės premijos laureatas profesorius Augustinas Savickas.Prisimindamas savo brolį Algirdą,A.Savickas pasakojo,jog jo brolis pamilo ir vedė žydaitę,1943-aisiais savanoriškai paskui ją nuėjo į getą.Ten jį ir nužudė.Yra išlikę tik du Algirdo paveikslai,o tapė labai puikiai,buvo labai gabus,gerai pažino tapybos šedevrus.Parodoje dalyvauja ir mano sūnus Raimondas Savickas.Jis studijavo biblioteninkystę,dirbo Šilalės bibliotekoje,kol rūsyje pasidarė dirbtuvę ir pradėjo tapyti.Žiūriu-geri,rimti paveikslai.O aš- norėjau būti rašytojas,bet turėjau garbės Sibire akmenis skaldyti,ten sąlygos literatūriniam darbui prastos…beje,iki šios dienos taikiai suderinu tapybą ir rašymą,kai nesimiega,atsikeliu ketvirtą valandą ryto ir užrašinėju genelias mintis.Turiu penkias milžiniškas rankraščių knygas,”-atsiminimais dalinosi ištikimas senosios lietuvių tapybos mokyklos puoselėtojas,30 metų auklėjęs ir į gyvenimo kelią palydėjęs ne vieną dailininkų kartą,prof. A.Savickas.

Palangos dailės galerija

Kaip pasakojo Birutė Savickienė,Vilniuje Augustinas ir Raimondas Savickai turėjo savo studiją.Kai Lietuvoje pasijautė atšilimas ir atsirado pinigų,buvo sugalvota prie studijos atidaryti galeriją( šį sumanymą padėjo įgyvendinti šviesaus atminimo architektas Gytis Ramunis).Vėliau,dėl lėšų stokos-galerija uždaryta.Tačiau paremtai bendraminčių 2000m.galerija oficialiai vėl buvo atidaryta.Galerijoje kas mėnesį buvo keičiamos parodos.Joje dominavo jaunųjų tapytojų darbai: A.Kirvelytės, E.Ridikaitės, J.Skėrytės, A.Kulikauskaitės-Rastauskienės,E.Bžeko. Pajudėjus šiam sumanymui,nutarėme įsteigti Savicko galerijos mokyklą. “Per devynis mėnesius,klausydamiesi patyrusių dėstytojų,žmonės gauna elementarius dailės pagrindus”,-pasakojo B.Savickienė.Neretai savo nstudentams patarimų duoda ir senosios lietuvių tapybos mokyklos puoselėtojas-Augustinas Savickas.Pasak Birutės Savickienės,mintis atidaryti galeriją Palangoje buvo labai sena.Prieš karą A.Savicko mama turėjo Palangoje vilą.Augustino tėvas Jurgis Savickis,Augustino nelaimei,grįžo su mama į Lietuvą ir su diplomato pasu išvažiavo į Rusiją(tokiu būdu pakeitė pavardėje galūnę).Iš girdėtų pasakojimų,Augustinas Savickas mėgdavo atvažiuoti į Palangą (ruošėsi Palangoje laikyti net mokyklinius egzaminus).Laikai keitėsi,vilą sudegino rusai,tačiau prisiminimai apie tuos laikus,pasak Birutės ,liko labai gražūs.Augustino sūnus Raimondas, tęsdamas giminės mintis ir idėjas,ėjusias per kelias kartas,pradėjo įgyvendinti projektą,kaip meną atvežti palangiškiams ir miesto svečiams.

Ne kartą praeidama pro šį “medinuką”(buvęs parodų pavilionas),stebėjausi jokių gyvybės ženklų nerodančia erdve.Daugiau nei prieš dešimtmetį čia ,šioje meno šventovėje, “virė” gyvenimas.Teko pabuvoti ne vienoje parodoje. Galerijoje buvo rodomi Vilniaus dailininkų bei žymių lietuvių menininkų darbai. Meną galėjo regėti žmonės, atvažiavę iš provincijos. Šiandieną ,praeidama pro šią buvusią meno meką skaitau užrašus:”Savicko dailės mokykla”,”Jogos mokykla”,ir nei gyvos dvasios aplink…Nesiimu spręsti kokios  bėdos užklupo Savickų šeimą.Atsiverčiu A.Savicko memuarų knygą “Žalia tyla” ir skaitau  profesoriaus užrašytus žodžius:

“Nepavojingas visuomenei”

“1999 m,vasario 4-oji, ketvirtadienis. Atsikėliau naktį,antrą valandą. Padoriam “pagyvenusiam žmogui” naktį nesimiega.Rašau.Ir velniai žino ką. Ar tik nereiks vėl (kelintą kartą) gulti į psichušką”?Tik šį kartą teks gydytis ne nuo alkoholizmo,o nuo to, kad “stagas važiuoja’,t.y. nuo elementaraus išprotėjimo.Tikiuosi,jog “nepavojingo visuomenei”,bet nelabai tos visuomenės pageidaujamo. Skaitau ir plėšau prirašytus popieriaus lapus. Kartais vėl sulipdau.Vėl plėšau ir vėl rašau. Kodėl nesugebu būti atviras? O kas sugeba?Išgyvenau baisų karą. Rašiau .Bet kurių velnių kartotis? Juk vis tiek geriau už Levo Tolstojaus “Karą ir taiką” neparašysiu. Atviram būti neįmanoma”.Šias savo užrašytas mintis autorius pavadino groteskiškai: “Elementaraus išprotėjimo ženklai”. Šią vasarą apsilankiusi A.Mončio namuose-muziejuje turėjau galimybę  vėl “susitikti” su dailės meno korifėjumi. Šį sykį A.Savicko darbus  plačiajai visuomenei septintą kartą pristatė kolekcininkas Edmundas Kolakauskas.Pasak jo,”bendraudamas su menininku išmokau ne tik vyną gerti, bet ir rėmus paveikslams dažyti”.Už tai dailininkas padovanojęs jam pirmąjį jo kolekcijoje atsiradusį A.Savicko kūrinį “Kiemas”ir išmokęs kaip iš dailininkų juos (paveikslus) “išpešti” .Po to,sekė kiti darbai, kuriuos šiandieną norėtų turėti kiekviena galerija Lietuvoje.

Palikimas

Pernai Anapilin išėjo Lietuvos dailės patriarchas Augustinas Savickas.Prieš vienuoliką metų,kai Palangoje  A.Savicko galerijoje buvo pristatyta keturių Savickų kūryba, praėjo nemažas laiko tarpas.  Pamenu, su kokiu susidomėjimu palangiškiai, miesto svečiai ir meno gerbėjai domėjosi eksponuojama Jurgio Savickio dokumentine medžiaga (nuotraukos, knygos, raštai, monografijos,du tapybos darbai), Augustino brolio Algirdo Savickio (nušautas Vilijampolės gete,kai savo žmonai žydei nešė valgyti), Augustino Savicko ir jo sūnaus Raimondo Savicko tapybos darbai. Šiandieną, praeidama  pro Augustino Savicko didžiules paveikslų drobes A.Mončio namuose-muziejuje jaučiau jėgą, kuri nemari laikui.Tokius dvasiškai stiprius darbus galėjo nutapyti menininkas,kuris didis savo gyvenimu ,kuris nepabijojo pripažinti žinąs “elementaraus išprotėjimo ženklų” kalbą ir būti atviru :”Juk aš ne Jurgis Savickis, o Augustinas Savickas-senas, piktas, nusigėręs tapytojas.Todėl, kai pradedu skęsti savo rašliavoje,griebiu gelbėjimosi ratą:cituoju tėvo žodį-deimantą ir tuos,kurie rašo apie jį.Juk skęstantysis griebiasi visko, kur dingsi,žmogau”(A.Savickas “Žalia tyla”tyto alba”2002 m.) Taip kalbėjo sūnus, kuris jau seniai naudojosi tėvo palikimu: klupdamas, maištaudamas ,mylėjęs  ir nekentęs;skaidrus ir tikras.”Gal ne visiems, tačiau patikėk, jog yra žmonių, kurie gyvena Tavo vizijų pasaulyje, kurie be Tavęs jau neįsivaizduoja savo gyvenimo ir kuriems Tu esi labai reikalingas…Ačiū už didelį grožį.Man labai  įdomu ir jauku Tavo pasaulyje”.(Eduardas Mieželaitis.Poeto laiškas).

WP_000510

Augustinas Savickas “Pokalbis”1989 m.

E.Kolakausko privati koklekcija

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: