Kalbėk myliu

Kalbėk myliu

Užmirštoms  motinoms

Kalbėk myliu

Žaibo atskirtiems vaikams

Kalbėk myliu

Žuvėdrai , nutūpusiai ant bažnyčios stogo  kryžiaus

Kalbėk myliu

Aklam, kurčiam ,išeinančiam…

Kalbėk myliu

Kūdikiui motinos įsčiose

Kalbėk myliu

Man, išsivilkusiai iš Žemės marškinių.

 

Šis eilėraštis – tai tąsa miuziklo „Pranašas :kartokite Myliu“, pamatyto šią vasarą, atostogaujant Lietuvoje. Spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą ( sprendžiu  iš sausakimšos salės Palangos „Ramybės“ klube). Galvoju, kodėl spektaklis patraukė tokį didelį žmonių dėmesį? Patraukliu žanru, aktorių meistriškumu, muzika, žodžiu? (R.Radzevičiaus muzika,poeto R.Stankevičiaus eilės).Atrodo, siužetas gana buitiškas. Jame dominuoja dvi spalvos: juoda ir balta ,du herojai :angelas ir velnias .Viskas taip ,kas seniai girdėta .Nuo Petrarkos, Šekspyro sonetų ,nuo Romeo ir Džiuljetos  tragiškos meilės istorijos laikų.Kodėl žmogų iki šių dienų nepaliauja jaudinę moters ir vyro santykiai,tiesos ir melo užkaboriai,aistros,nepavaldžios žmogui,jėga?

Yra sakoma ,kad visi vykstantys aplink mus reiškiniai geriausiai matosi iš savo varpinės .Kai mirė mano  anyta, gyvendama užsienyje , nenuvykau į  jos laidotuves (melstis galima bet kur).Taip pasielgusi norėjau išsaugoti šios nuostabios moters gyvą prisiminimą. Žinau ,jog lietuviai neatlaidūs tokioms nuodėmėms.  Taip pat žinau ,jog mes labai mylime mirusius. Statome jiems didžiulius ir  brangius paminklus (grąžiname skolą?). Po laidotuvių,ilgai netrukus nuvykau į anytos namus ,kurie savo tuštybe ir išėjusio Anapilin žmogaus palikta buitimi, žinoma, skaudžiai priminė man ją.  Atėjusi prie  kapo kalbėjausi su ja apie paprastus, kasdienius dalykus. Taip kaip kadaise mudvi paprastai ir šiltai bendraudavome. Grįžusi  namo  paskendau vakaro mintyse. Neneigsiu, buvo labai liūdna. Nesiimu gvildenti ,kas man liepė atsistoti, prieiti ir atverti jos spintelės duris. Atidariusi jas  pamačiau raudoną žvakutę. Paėmusi ją į rankas perskaičiau  ant žvakutės šono anytos ranka užrašytus žodžius: “Meilė vienija mus“. Šią žinią pranešiau savo artimiesiems. Mama ir močiutė paliko mums palikimą; tvirtą, nedegantį, nedūžtantį, amžiną.

Pasibaigus spektakliui, už savo nugaros išgirdau  vienos damos liūdnai ištartus žodžius: “Ar jau viskas?“. Nusišypsojau pagalvojusi, jog dvasiniai dalykai  šį vakarą mus suvienijo. Man taip pat nesinorėjo, jog spektaklis pasibaigtų…

Image

tik Tau…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: