R.Liaudanskas:”Praeina laikas ir vėl, blyn…”

Praėjusią vasarą Reinoldas Liaudanskas, pasakodamas man  koks būsiąs jam įtemptas  ruduo (parodos, seminarai, susitikimai su studentais, kolegomis, išvykos į kitus miestus ir šalis) nuoširdžiai prisipažino: “Norint padaryti gerai, reikia daug ir įdėti“. Apie savo klasės draugą R.Liaudanską, kaip „užkietėjusį” balandžių augintoją (Palangos balandininkų klubo pirmininkas), gabų ir perspektyvų landšafto specialistą   (Lietuvos architektų sąjungos narys), esu rašiusi,tačiau  kaskart atvažiavusi   atostogoms į namus Reinoldas stebina mane   savo  gyvenimišku maratonu lėkti nesustojant, o į klausimą, ar nepavargstąs, atsako: “Praeina laikas ir vėl, blyn…”

„Kas įkrito-nebeištrinsi“

-Buvau koordinatorius prieš porą metų  surengtoje floristinių puokščių parodoje-konkurse „M.K.Čiurlionio ruduo”, skirtoje šio menininko 100- metinėms pažymėti. Atidarant parodą į dangų buvo paleistas pulkas balandžių –M.K.Čiurlionio pamėgtas taikos ir ramybės nešėjų simbolis. Renginys turėjo didelį pasisekimą. Jis sutelkė Lietuvos Vakarų puokščių kūrėjus ,kurių gretos pasipildė kūrybingu jaunimo būriu.

Renginio koordinatorius išreiškė viltį, jog tokia floristikos paroda-konkursas Palangoje įgaus pagreitį ir taps tradiciniu (pirmąjį jis buvo surengęs 2007 m. restorane „De Cuba“,kuriame dirbo landšafto specialistu-apželdininku).Na, o aš galiu tik pasidžiaugti Reinoldo sėkme ir pacituoti ištrauką iš I.Šeškevičienės str. “Puokštės alsavo čiurlionišku rudeniu“: “Rudens grožį kūrėjai atskleidė, įsiklausydami į paukščio sparnų plazdesį  ir tylos virpėjimą pūke, voratinklio grafiką ir žiogų puotos čirškesį, gėlių spalvų simfoniją. Sekant M,K. Čiurlionio kūrybiniais pėdsakais, muzika ir dailė čia skambėjo gėlėse“ („Pajūrio naujienos“rugsėjo 20 d.2011 m.). Pasak mano draugo R.Liaudansko, kas įkrito į širdį-to nebeištrinsi. Pagal horoskopą jis-liūtas, o liūtas-atkaklus žvėris.

Tūkstantis balandžių

Reinoldui iki šiol akyse užsifiksavo įspūdingas momentas, kada 2009 m. gegužes 16 d. Palangos kurorto šventės atidarymo metu, Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo proga, nuo pajūrio tilto pakilo tūkstantis į dangų paleistų balandžių. Balandžiai ,kaip taikos ambasadoriai, nešė pasauliui žinią, jog Lietuva prie Baltijos jūros gyvuos dar ne vieną tūkstantmetį. Į šventę susirinkusiai 15.000 žmonių miniai Reinoldui pirmam teko garbė ištarti  pasveikinimo žodžius. “Blyn, buvo baisoka”,-prisimena apie  jau istorija tapusiu renginiu , kuriame pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse buvo paleistas toks kiekis balandžių. Kita, nemažiau įspūdinga balandžių paleidimo į dangų šventė įvyko 2013 vasarą, kai Palanga buvo paskelbta Kultūros sostine.Tartautinėje, dekoratyvinių paukčių parodoje lankytojai turėjo galimybę pamatyti daugiau nei 200 paukščių, o taip pat žavėtis rečiausiomis (nykstančiomis) balandžių veislėmis: Sūduvos baltagalviais, Liepojos baltauodegiais,  Klaipėdos aukštaskraidžiais.

Niekada nebuvau susimąsčius apie tai, kokį jausmą gali suteikti  šis gležnas, baltas dangaus paukštis žmogaus akiai ir širdžiai. Praėjusią vasarą turėjau garbės ir aš tai patirti. Klasės draugų susitikimo proga,  kiekvienas savo rankose pajautęs šio spurdančio paukščio širdies plakimą, kartu su aukštaskraidžiu į dangų paleidome ir savo  mintis bei svajones.

Šią vasarą taip pat turėjau džiugią akimirką paleisti balandį į dangų ir  apsilankyti II-ojoj tarptautinėj dekoratyvinių balandžių parodoje.Dar niekad nebuvau mačiusi tokios balandžių veislių įvairovės.Palangos balandininkų klubo prezidentas R.Liaudanskas eilinį kartą pasirodė kaip puikus renginio organizatorius.Tokios grandiozinės parodos turi ateitį.Jas galima rodyti ne tik Lietuvoje,bet ir užsienio valstybėse.

„Reik daryti, ir viskas“

Idėja surengti pirmąją personalinę fotografijos parodą R.Liaudanskui kilo tada, kai tvarkydamas savo archyvą, namuose atrado prieš tris dešimtmečius darytas skaidres su  Palangos vaizdais. Skaidres jis parodė „Palangos fotoklubo 705“administratoriui Adui Sendrauskui, kuris parėmė jo mintį ir talkino jam organizuojant pirmąją fotografijos parodą. Prieš septynetą metų  „Ronžės uosto“ kavinėje  fotomenininką sveikino jo buvęs mokytojas V.Kusas, rašytojas (klasės draugas) R.Rastauskas,  kino fotoklubo pirmininkė A.Kairytė, kolega A.Sendrauskas. Parodos lankytojai galėjo  pasidžiaugti sustabdytomis akimirkomis, kurios galbūt kai kam priminė vaikystės  ar prabėgusios jaunystės metus. Anot fotomenininko, jam labiausiai patinka fotografijose atskleisti  senosios Palangos vaizdus, kurių šiandien jau nebepamatysi.

Mūsų pokalbio metu, Reinoldas vis įterpdavo žodžius, skirtus jo mokytojui Vytautui Kusui. Su šiuo menininku jį riša daugiametė draugystė.

-Jis mano mokytojas ir draugas. Jo griežtas žodis „reik daryti, ir viskas“- yra ta varomoji jėga, be kurios būtų sunku organizuojant įvairius renginius.

Reinoldas, apart fotografijos, visada labai mėgo piešti. Piešimas jį buvo užvaldęs jau mokyklos suole. Pieštuko jis nepaleidžia ir šiandien. Jo piešinių parodas jau matė ne vienas Lietuvos miestas bei miestelis.   Jam ypač patinka nedidelių miestelių gyventojai: ” Žmonės čia ypač šilti ir nuoširdūs”.

Mėnulio šviesa

Dar daug galėčiau savo dienoraščio skaitytojams papasakoti apie šį energingą, mylintį gamtą ir žmones menininką. Jis ne tik  kūrėjas. Jis – žmogus, kuris supranta, jog neišsaugoję gamtos, nepasirūpinę savo kraštovaizdžio unikalumu, nieko naujo šioje žemėje nepaliksime. Pasak Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos nario Reinoldo Liaudansko, norėdami išsaugoti žaliąjį mūsų planetos genofondą,  turime ko pasimokyti iš mūsų netolimų kaimynų (tarptautinė paroda „Želdynai-tai gyvenimas“ vykusioje 2008 m. Varšuvoje ) ir tą patį perkelti į mūsų miestus ir miestelius.

Gerai žinau, jog savo patirtį mano klasės draugas  perteikia moksleiviams, studentams, tad, manau, jo gražios mintys ir džiaugsmą žmonėms dovanojantys darbai kalba ir atetyje kalbės patys už save. Man ši vasara buvo dosni bendravimu su Reinoldu. Žinojau, jog mano klasės draugas kolekcionuoja visa, kas susyję su balandžiais (pašto ženklai, atvirutės, skulptūrėlės), todėl ir aš jam padovanojau  “balandę”, kurią atvežiau iš savo namų ,Anglijoje. Reinoldas, savo ruožtu,  padovanojo man savo kūrybos piešinį  romantišku pavadinimu „Mėnulio šviesa“. Parsivežus jį į  namus  pasikabinau ant sienos  . Kiekvieną sykį, kai aš į jį žvelgiu-jis man „šviečia“ vis kitomis spalvomis. Kas tai? Mėnulio takas, kuriuo atkeliauja tai, kas lieka už paveikslo rėmų? Blyn, nežinau, bet tai ir puiku.

Pabaigai

Liepos 25 dieną mano klasės draugui R.Liaudanskui-60 metų.Kaip pasakytų jo geras bičiulis žurnalistas ir rašytojas Gediminas Griškevičius :”Nubėgo metai kaip vanduo”.Ir dar maestro  paaiškintų:”Juk išties Laikas mus visus,visas “apvaginėja” kiekvieną sekundę-brandindamas lyg vynus ąžuolo statinėse, sendindamas, nusinešdamas jaunatviškas aistras ir geidulius, jėgas, energiją, išretintas šypsenas, galop palikdamas raukšles ir patirtį, išmintį ir galimybes gėrėtis, grožėtis, mylėti pasaulį sielų akimis-viena yra norėti,kita-mokėti,o trečia galėti.Ir šitaip-“nuo-iki”.Nuo gimimo iki paskutinio atodūsio.Visą gyvenimėlį po žemiška saule . Blogai ar gerai?Kaip yra”(G.Griškevičius str.”Nubėgo metai kaip vanduo”,”Palangos tiltas”2002m.)

Su Gimtadieniu, Reinoldai (Tavo šešiasdešimtmečiai klasiokai).

WP_000657

Reinoldas Liaudanskas klasiokų susitikime,2013 m.vasara.

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: