Džiaugsmo hormonas

Turbūt kiekvienas esame pajutę tą euforišką būseną, kai  krūtinėje ima šokinėti širdis. Tada mums norisi dainuoti, garsiai sušukti, ar pradėti verkti (džiaugsmo ašaros). Tokią pakilią mūsų organizmo savijautą medikai apibūdina ne kuo kitu, o  padidėjusiu serotonino kiekiu kraujyje(serotoninas-cheminė medžiaga,veikianti smegenis ir mūsų nuotaiką). O ar esate sutikę žmogų, kurio organizmas negamina ,arba gamina labai mažomis dozėmis;kaip šykštuolis, pagailėjęs „dvidešimtį sū“ .

Ramunė

Šią gražią ir jauną moterį sutikau visai netikėtai. Mūsų pažintis įvyko miesto autobuse. Ramunė (toks moters vardas) su drauge važiavo į sanatoriją, o aš –į ligoninę aplankyti savo mamos. Jau pirmosiomis pažinties sekundėmis mane nustebino jaunos, didelės ir žingeidžios žmogaus akys, kurios visai nesiderino su raukšlėmis, giliai įsirėžusiomis lūpų kampuose. Ramunė manęs paklausė, ar aš nežinanti, kur jai būtų galima pasibaigus gydymo laikui sanatorijoje,  pratęsti atostogas Palangoje.Ji teiravosi apie galimybę nebrangiai išsinuomoti kokią palėpę ar palapinę ( norėtų prisiminti jaunystės metus). Atvirai pasakius mane nustebino šios merginos noras, nes žinant miestą, kai pačiu karštymečiu nėra vietos ir obuoliui nukristi-  šansų mažai. Todėl pasiūliau savo telefoną, pažadėjusi jai ką nors sugalvoti.

Pažintis

Po savaitės Ramunė paskambino man ir aš savo pažadą ištesėjau.Ji apsigyveno  mažame kambarėlyje, o į klausimą, ar ji galinti miegoti sode, atsakiau- tai jos reikalas. Vieną rytą ji pasibeldė į mano duris, norėdama papasakoti vakarykštį nutikimą. Jau šeši metai, kai ji įsimylėjusi vieną gatvės muzikantą. Kartas nuo karto juodu susitinka, bendrauja „rimtai“ ,bet jos draugas nerodo jokių ateities perspektyvų. Aš,žinoma,buvau jai mažas patarėjas,todėl Ramunė, minutėlę palaukusi , lyg pati sau  pasakė:  “Geriau taip, nei visai nieko“. Vakarykštis įdomumas buvo tame, jog  mergina visai netikėtai sutikusi savo mylimąjį vienoje iš kurorto gatvių sužinojo, jog  šis,  gyvenantis ne kur kitur, o tik kitoje tvoros pusėje; kaimynystėje.

Tokiu būdu susipažinusios, įsikalbėjome. Ramunė iš karto man paaiškino, jog jos veidas atrodantis senesnis dėl to, jog organizmui trūksta serotonino. Buvo ištekėjusi, turėjo darbą. Prieš aštuonis metus “krito” į depresiją, nes jos vyras buvo alkoholikas, jam vaidendavęsi „baltieji arkliai“. Įkristi į duobę lengva, sako ji. Depresinę būsena ji apibūdino kaip važiavima mašina: “Tu važiuoji, sekundę paleidi vairą ir užvažiuoji ant šalikelės. Padarai avariją, nukenčia nekaltas”.

Išsigelbėjimas

Lipti iš duobės jai padėjo Biblija. Anot Ramunės,Biblija – tai nematoma, tačiau didžiulę jėgą turinti ranka, kuri dovanoja išminties ir pažinimo dovanas. “Buvau  labai pažeidžiama. Įgijau nepilnavertiškumo kompleksą. Įtakos tam atsirasti turėjo netikęs tėvų auklėjimas. Buvau nuolat žeminama. Aštuonis metus nebendravau. Buvo mane „užglušinę“ artimieji ir vaistai,-“,-pasakojo ji.

Kad suprastum Bibliją , to reikia  norėti visa širdimi,sakė žmogus, kuris cituodamas eilutes  iš  švento rašto ir tapatindamas jas su savo gyvenimo išgyventais momentais prisipažįsta, kad tai buvęs labai sunkus jos gyvenimo periodas: “Duok man ramybę, kad neišprotėčiau“,-prašiusi Jo. Atėjo ramybė,o su ja “antgamtinis supratimas ,kad Dievas yra. “Gali bet  kas atsitikti, galiu būti nuskriausta,įžeista, bet suvokimo niekas negali atimti”,-sakė moteris, atradusi savo širdyje gelbėtoją.

“Turiu gyvą ryšį”

Vėliau Ramunė sutikusį moterį,kuri jai papasakojusi,jog Dievas “gali gydyti”. Tuo metu Ramunės mama buvo ištikta paralyžiaus. Olga (toks moters vardas) priklausė “Tikėjimo žodžiui”. Ramunė ilgai netrukus metė lankiusi” Tikėjimo žodžio” mokyklą.Prieš tai Ramunei teko 2007 m. dalyvauti suvažiavime,kur Pamaskvės Ramenskosios pušyne, tikintieji atvykę iš viso pasaulio, savaitę laiko praleido gyvendami ir klausydami “Tikėjimo žodžio” pamokslų . Buvę įdomu, bet šiandieną  ji save įvardija esančia tik krikščione. Ji nepripažįstanti katalikų bažnyčios draudimo kunigams vesti ir turėti vaikų. Pasak jos, N.Testamente parašyta ,jog kunigas turi būti vedęs ir užauginęs šeimą.  Šiandien Ramunė  nesilaikanti “jokių sienų”, o turinti gyvą ryšį su juo (Dievu). Ji pasakojo atvejį, kaip bendradarbei nuo amputacijos padėjo “išsaugoti koją” (maldos į Jėzų pagalba).

“Ne tą ligą gydai”

Prisipažinsiu, buvau lengvai šokiruota šios viešnios pasirodymu mano namuose. Ne todėl, kad ji man papasakojo savo gyvenimo istoriją prisipažinusi, jog jai buvo diagnozuotas lengvas šizofrenijos  laipsnis. Mane sujaudino tas žmogaus kritinis gyvenimo momentas,kada griebiamasi už šiaudo. Įkritęs į gilią duobę, jis (žmogus)  išgirdo Dievo balsą, o kartu su juo Auksčiausiojo žodžius:”Ne tą ligą gydai”. Vėliau į Ramunės rankas pateko įvairios literatūros, kurios dėka ji sau deagnozavo depresiją. Nors jaunos moters veidą išvagojo raukšlės,tačiau jos gražios laikysenos, kūno sudėjimo, rišlios kalbos galėtų pavydėti ne viena brandaus amžiaus sulaukusi moteris.Ramunė saikingai maitinasi, visai nenaudoja alkoholio, niekada nerūkė:’Dievas nepakabino ant medžio nei butelių, nei cigarečių”,-sakė ji.

Pasibaigė vasara. Ramunė ,pailsėjusi išvažiavo į namus. Kadangi mudvi neturėjome progos atsisveikinti,tai grįžus į namus radau paliktą jos raštelį. Ji padėkojo man už nuoširdų bendravimą ,svetingumą ir išreiškė viltį pasimatyti kitą vasarą, ar vėliau… Viskam Dievo valia,-rašė ji .Mintimis nusiunčiau Ramunei didelę “puokštę serotonino”, žmonių kalba vadinamo džiaugsmo hormonais.

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: