Mozaika

Karališkame Alberto Memorialiniame Exeter’io muziejuje   (Jungtinė Anglijos Karalystė) pamačiau tūkstančio metų senumo mozaikos fragmentą,kuris man dar kartą priminė amžiną žmonijos istorijoje susiklosčiusią  tiesą: laiko apnašos negali sunaikinti žmogaus rankos ir minčių harmonijos vienybės. Jos įkūnytos mažuose akmenėliuose, išdėliotuose pagal žmogaus-kūrėjo sumanymą. Metams bėgant  šis,tapybos kūrinį primenantis darbas,įgauna unikalią vertę.

Asmeninė mozaika

Vienas labai garsus rusų kilmės Italijoje gyvenęs fotografas Rojus,įamžinęs ne vieną  žymiausią planetos gyventoją, yra pasakęs:”nemokėjau piešti,todėl fotografavau”. Kiekvienas žmogus individualiai pasirenka tą  terpę ,kurioje jis jaučiasi esąs savojo Laiko herojumi. Nereikia būti menininku, skulptoriumi, rašytoju, ar šiaip aukštus mokslus užbaigusiu žmogumi.Savo Laiko herojumi gali jaustis kiekvienas,kuris yra nepraradęs vienintelio dalyko- Sąžinės.

Pamenu, jaunystės metais esu ne kartą svečiavusis menininko Broniaus Uoginto (vyresniojo) namuose Palangoje.Uogintų balta spalva nudažytas vasarnamis su didžiuliais langais stoge, buvo bene pirmoji “kregždė”  tuometinėje, standartinėje, pagal vieną “kurpalių” suprojektuotų gyvenamųjų namų statyboje.  Buvau maža,bet puikiai pamenu, kaip šis neįprastas namas dygo mano kiemo pašonėje. Gana dažnai dėdė Uogintas užeidavo pasišnekėti ūkiškais klausimais pas mano tėvus . Dailininkas savo name gyvendavo iki pat didžiųjų šalčių. Kad visai nesušaltų- gerdavo karštą arbatą  (juokaudamas sakydavo,jog dėlto  ir nosis raudona). Vėlesniais metais, pasikviesdavo  mane su  vyru puodeliui arbatos . Dažniausiai ją gerdavome  jo pačioje mėgstamiausioje vietoje- asmeninėje bibliotekoje. Dailininkas pasakodavo apie savo gyvenimą Paryžiuje,savo kaimynus Gudaičius, Dvarionus,savo sūnų Bronių ir mano vaikystės draugę, savo dukrą Gintarę. Dailininkas mėgdavo pajuokauti. Pasakodavo juokingas istorijas apie savo pažįstamus žmones. Aš jam tada buvau menka  pašnekovė. Tačiau knygą ,kurią jis man davė paskaityti (ir niekam nerodyti)  atsimenu iki šiandien.Tai buvo A.Soldženicyno “Viena Ivano Denisičiaus diena”.  Atvirai prisipažinsiu, tada ji man nepadarė jokio įspūdžio.

Prabėgus keliems dešimtmečiams galvoju,jei nebūtų šių darbščių ,talentingų , kuklių ir drąsių žmonių-nebūtų  sulipdytos ir jų  asmeninės mozaikos.Šiandieną jos turi vieną- Pilnakraujo Gyvenimo Žemėje kainą.

Palikimas

Laikas negailestingas. Jis vienus Laiko herojus keičia kitais. Toks judėjimo gamtoje dėsnis.Šią vasarą turėjau didelį malonumą pamatyti Broniaus Uoginto (vyresniojo) tapybos darbus Palangos “Ramybės” galerijoje .Jubiliejinių metų proga (100 –osios tapytojo gimimo metinės) galerija išleido  dailininko kūrybos palikimo katalogą  “Sugrįžtantys laike”. Labai apsidžiaugiau sužinojusi,jog Uogintų namas (buvusi menininkų Meka Palangoje) pagaliau perėjo Valstybės globon. Tikiuosi, jog per stogą nebesisunks vanduo, nedrėks unikalios knygos ir paveikslai, o vagys-nebenaršys namo nieko “nepešę”( pamenu,vienais metais vagys  pavogė “vertingiausią” daiktą-  dėžutę kavos).

Vaiksčiodama tarp savo vaikystės ir prabėgusios jaunystės atsiminimų (visi galerijoje eksponuoti darbai man matyti) galvojau,jog esu sugrįžusi į namus. Jaučiau terpentino ir aliejinių dažų prisodrintą orą, klausiausi ankstų pavasario rytą  stuksenančio plaktuko garsų saulės apšviestame  name. Žinojau,jog tuoj tuoj bus nuimtos medinės langinės ir name pradės ‘virti’ gyvenimas. Mačiau languotais marškiniais apsivilkusį ir prie namo tvoros akmenys dėliojantį kaimyną, jo plačią šypseną ir garsų juoką. Jo balsą girdžiu ir šiandieną.

Pabaigai

Užrašydama straipsnio pavadinimą dar nežinojau,kad rašysiu būtent apie savo kaimyną Bronių Uogintą. Man norėjosi papasakoti apie save ( kaip išmokau džiaugtis mažais dalykais),  dar kartą prisiminti šią vasarą sutiktus pažįstamus, draugus ir visai svetimus žmones, kurie taip pat dalyvavo, ar dalyvauja mano gyvenimo mozaikos kūrime. O ranka užrašė apie sugrįžtančius laike (jų nebėra,o jie sugrįžta). Žodis mozaika – kilęs iš lotynų kalbos (musivum-pašvęsta mūzoms). Ir tai yra viena iš seniausių dailės formų. Kretoje šis menas buvo išvystytas jau bronzos amžiuje. O tobulėjant gyvenimo kokybei,mozaikos menas imituodavo tapybos darbus. Iki tobulumo turi praeiti šimtmečiai.

rg4yX0UUVa2WBFUbrSrQYy6E

NYF0M2MhHHbMUQC1T3PhP1a3

1.Senosios kartos lietuvių menininkas Bronius Uogintas (vyresnysis)

2.B.Uogintas -Vakarienė- 1932 m. (pirmą kartą eksponuota kompozicija)

Irena Valužė

2013 m.

Kai užsidega šviesų aerodromai

Artėja Helovinas Anglijoje ,Visų Šventųjų diena -Lietuvoje. Kodėl  gyvenant svetur,Vėlinių vakarą būna ypatingai liūdna?

Tatjana

Iki šiol prisimenu  susitikimą su aiškeriage Tatjana. Apsilankiusi pas  Tatjaną jos bute Klaipėdoje buvau iš tiesų nustebusi šios moters sugebėjimu matyti žmogaus aurą, kalbėti apie jo praeitį, dabartį ir astspėti ateitį . Nieko nepagražindama galiu pasakyti, jog iki šiol mano gyvenime pildosi Tatjanos pranašystės. Pas aiškeriagius ateiname dviem būdais:dėl įdomumo ,ir dėl reikalo. Mano atveju: vienu metu sunkiai sirgo abi mano mamos. Malonaus veido,šviesius drabužius vilkinti jauna moteris pasodino  mane už balta staltiese dengto stalo. Ant stalo stovėjo kryželis ir žvakė.Uždegusi žvakę Tatjana  pradėjo mane, švelniai tariant, barti. Anot jos, negalima leisti, kad gyvenimo sunkumai taip „suveltų“ žmogaus aurą. Pasak jos, kai žmogui sukanka 70 metų,su juo jau reikia pradėti atsisveikinti. O mirtis-išsivadavimas iš žemiškų kančių : “Čia, žemėje-vargas, ten,danguje-meilė“,-iki šiol girdžiu Tatjanos prieš du dešimtmečius  pasakytus žodžius.  Kad žmogus nepažeistų darnos,vykstančios gamtoje,jis neturėtų vilkėti juodais rūbais,nes juoda spalva  pritraukia negatyvą,o balta- atspindi šviesą(buvau apsivilkusi tamsiais drabužiais).

Neneigsiu, eidama į aiškeriagės namus žinojau tik jos populiarumą miestelėnų tarpe, o pabendravusi su Tatjana, panorau daugiau sužinoti apie ją pačią.

„Jau vaikystėje nuspėdavau ateitį“

Tatjana atvyko iš Ukrainos.Seneliai ir proseneliai buvo aiškeriagiai.Kiek save atsimena,ji visada žinodavusi,kada kas turi įvykti.Pasak Tatjanos,šeima gyveno labai vargingai,tačiau „ aš visada žinodavau ,kada į namus atvažiuos giminaičiai ir atveš vaikams saldainių‘. Bėgo metai,ji niekada negalvojo eiti senelių pėdomis.Baigė medicinos mokslus,likimas atsiuntė ją gyventi į Lietuvą.Dirbo medicinos seserimi ligoninėje.Gyvenimas tekėjo įprasta vaga tol,kol vieną dieną į Klaipėdą neatvažiavo garsus rusų astrologas Aleksandras Globa. Didžiulėje žmonių susirinkusioje salėje astrologas  ją pamatė,o pasikvietęs po renginio, aiškiai pasakė:“Turi padėti žmonėms“. Pasak Tatjanos,daugelis žmonių turi šią Dievo dovaną,bet ne kiekvienas moka  savyje tai atskleisti. Kodėl aš šį susitikimą prisiminiau prieš pat Vėlines? Mano atmintyje įstrigo aiškeriagės pasakyta mintis,jog Vėlinių metą žmogus, atėjęs prie kapo,gali prašyti  patarimo( dėl darbo,profesijos pasirinkimo,asmeninių dalykų). Atsakymas  būtinai ateis per sapnus,-įsitikinusi aiškeriagė.Tada, pamenu,Tatjanos paklausiau, ko reikia, kad būtum laimingas? Pasak jos, kas rytą žmogus turi nusišypsoti sau.Tam geriausiai tinka veidrodis:“Padovanokite jam savo šypseną ir pasakykite,kad viskas bus gerai“. Nuo mūsų susitikimo prabėgo ne tik  metų virtinė.Gyvenimas nestovi vietoje. Jis verčia žmogaus gyvenimo „vagą“ nesustodamas. Iki šiol prisimenu Tatjanos pranašystę, jog „teks pagyventi užsienyje“.Tada man atrodė,jog tai- iš fantastinės srities.

Moliūgų šventė

Prieš gerą dešimtmetį atvažiavusi į svetimą šalį stebėjausi man tada neįprastais dalykais. Prieš Vėlines parduotuvės užverstos ryškiomis oranžinės spalvos didžiulėmis moliūgų galvomis. Iš jų  spalio 31 dieną Helovino ( Vaiduoklių) šventės metu žmonės išsikaptuoja ir pasidaro žibintus.Dėvi šiai šventei skirtus rūbus, linksminasi (kaimuose vaikai lanko kaimynus.Už tai gauna saldainių).

Helovinas į Europą atkeliavo iš JAV. Prieš 800 metų- keltiška Sauino šventė.Keltų Naujieji metai prasideda lapkričio 1 dieną. O šventė,kuri prasidėdavo  N.Metų išvakarėse buvo skirta keltų  mirties viešpaties Samhaino garbei.Vėliau ja pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi.Keltai tikėdavo,jog Samhuinas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms grįžti į namus.Būdavo užkuriamas didžiulis laužas ir žmonės nuo to laužo parsinešdavo ugnį  į savo namus . Užkurdavo savo šeimos židinį. Buvo gaminamas tai šventei skirtas  maistas. Lietuvoje švenčiame Užgavėnes ir kepame blynus.Katalikų bažnyčia mirusiųjų dieną pavadino Visų Šventųjų diena ir ji oficialiai yra švenčiama lapkričio 1-ąją.Po dešimties gyvenimo metų užsienyje ir aš šiais metais į namus parsinešiau moliūgą;kaip dauguma.

Šventas vakaras

Dar daug būtų galima pasakoti kaip ir kokiose šalyse yra švenčiama ši šventė,ar klausytis astrologinių pranašysčių. Tas esmės nesudaro. Gyvendama užsienyje, daugiausiai eilių esu parašiusi per Vėlines. Kažkoks ypatingai šventas vakaras įsiskverbia į vidų  ir  nebepaleidžia…

Vėlinės

Dangau,Karaliau,kur slepi sielas žmonių?

Kapai nubarstyti aerodromų ugnelėm

Ar sugrįšit šįvakar sielų lėktuvais

Namo vakarienės

pas mamą,pas tėvą

pas žmoną,pas vyrą

pas sūnų,pas dukrą

pas brolį,pas sesę

pas dėdę,pas tetą

pas šunį,pas gėlę…

Už langų žmonės maldą kalbės

Gers arbatą,gal vyną

Gal verks,gal juoksis…

Prie slenksčio droviai stovėsit

Susiglaudę sielų karoliais

ant tvorų,ant langų

ant lizdų,ant obels

ant brydės, ant  kraigo

ant šuns būdos,ant krintančios snaigės delnų

ant degančios žvakės gėlės…

Rytą, ištirpę saulės lašeliais

Išeisit vaivorykštės tiltu…

—————

Jei sieloje plaka širdis

Ji tūkstantį metų skraidys

Ieškodama tavo širdies.

WP_000127

vakaras

Irena Valužė

Ledo muzika ,arba viena gyvenimo istorija

Ankstus rytas. Saulė, įsiskverbusi į kambarį visų pirma apšviečia koklinę krosnį. Lovoje, iš po didžiulio patalų kalno kyšo gulinčios mergaitės nosis ir dvi akys. Kambaryje šalta. Krosnis jau atvėsusi, todėl jei iškištų iš po patalų galvą, galėtų pūsti garus. Saulės spinduliai blyksi koklių ornamentuose ir mergaitė kartu su saulės zuikučiais žaidžia savo įprastą žaidimą. Jai atrodo, kad ten, ant krosnies yra nupiešta daug mažų vaikiškų vežimėlių, ir ji , kurdama įvairias istorijas, dalyvauja didelių tetų ir dėdžių gyvenime.

Šitaip gulėti galėtų ištisą dieną. Po patalais šilta, niekur skubėti nereikia. Ji šeimoje mažiausia, todėl yra daugiau palepinta, nei vyresnės  dvi seserys. Mergaitė turi ir brolį. Jis  ją labai myli, bet jo beveik niekada namie nebūna. Ir dabar jo nėra namuose. Jis išvykęs “į mokslus”. Virtuvėje yra seniai šilta. Paryčiais sugrįžęs tėvas, parnešė iš jūros suledėjusius tinklus. Juos jis sukabino palubėje ant specialiai tam skirto kablio. Mergaitei visados patikdavo žiūrėti į šį pasakišką reginį. Ką tik iš  jūros ištraukti tinklai blizgėdavo, sukdavosi, o ledo gabalėliai, atsitrenkę vieni į kitus, skambėdavo kaip muzika.  Tačiau ledai šilumoje labai greitai ištirpdavo, palikę tik prisiminimą apie jų kerintį grožį.

Vaikystė yra nuostabi tuo, jog esant mažam tu pamėgdžioji suaugusių žmonių gyvenimus manydamas, kad jie, kaip amerikietiškuose kino filmuose, visada turės laimingą pabaigą. O kai tu užaugi, kai tavo gyvenimas prisipildo  sklidina taure,  tu  jį , kaip ilgai brandintą vyną, nori  išgerti kartu su kitais.  Šitaip pasielgti nėra lengva. Tam reikia užaugti ir subręsti, ir tik tada,  kai krūtinėje pajauti sprogstantį garsą- gali drąsiai ištarti:  “Aš esu“.

Iš mamos pasakojimų mergaitė buvo nugirdusi, jog ji į šį pasaulį atėjo laukiama. Tėvai pasimylėję nuėjo į kiną, o kai mama pasijautė esanti nėščia,  jiedu nusprendė, kad jų vaikelis bus artistas. Šiaip ar taip,  prieš penkiasdešimt metų, šiltą bobų vasaros  vakarą, gimė graži mergaitė. Gamta šiam vaikui nepašykštėjo dailumo. Vyresnės mergaitės seserys  buvo daugiau panašios į tėvą, o ji su broliu – į mamą. Po daugelio metų ji suvoks labai  skaudžią tiesą; pavydas šeimoje užaugina  labai ilgas šaknis. Laiku neišraunant, šaknys įsiskverbia ne tik į žemę. Jos sugriauna pačių artimiausių žmonių santykius , neretai iki pat gyvenimo pabaigos. Kartą, vyriausioji mergaitės sesuo buvo sumaniusi jaunėlę nuskandinti išmatų duobėje. Nuo pražūties mažą vaiką išgelbėjo viena vienintelė  sesers mintis: o ką pasakys mama? Nežinia kodėl vyresnė sesuo taip norėjo pasielgti; gal pavydėjo jaunėlei jos naujų triušinių kailinių, kuriuos  buvo nupirkę  jai tėvai, o gal pykdama, kad ši pavogė  iš jos vaikystę?Vaikai skaudžiai išgyvena neprotingai tėvų skirstomą meilę. Juk sveriami saldainiai vienodai visiems skanūs; svarbu, kiek saujoje tu jų laikai.

Žmogus į savo vaikystės kiemą sugrįžta sendamas. Senti, tai nereiškia  save regėti  iš fiziologinės pusės. Greičiausiai ši samprata susijusi su branda į daugelį gyvenimo momentų  pažvelgti suaugusio žmogaus akimis.

Kiek ji save atsimena, jos vaikystės prisiminimų kiemą supo  gera aura. Jei aiškeriagiai gali pamatyti žmogaus aurą, tai mirtingieji savo vidumi pajaučia tą šviesą ir šilumą, kuri  žmogų šildo nuo vaikystės iki pat jo senatvės. Šiam vaikui likimas buvo dovanojęs augti pasakiškoje vietoje. Nuo vėjo besiplaikstančios pušų šakos kutendavo  namų langus, naktimis ji klausydavosi monotoniško jūros ošimo. Vasarą  ji galėdavo išbėgti į kiemą ir pasitaškyti šiltoje, pušų spygliais kvepiančioje lietaus baloje, o panorėjusi, už keletos minučių atsidurti prie jūros ir  pasinerti į baltas jos putas.  Jūra ne visada būdavo draugiška. Kartais ji priversdavo krūptelti ne tik mažo vaiko širdį.  Namiškiai visada žinojo; jei žuvėdros klykdamos suka  kieme ratus  – lauk audros. Šiaip audrų nelabai kas bijodavo , jos būdavo dažnas svečias mažame pajūrio miestelyje. Daugiausiai audrų baimindavosi  žvejų šeimos.  Yra buvęs ne vienas atvejis, kai praūžus naktiniam viesului, į krantą nebegrįždavo kažkurio žvejo valtis.  Arba, atsidūrusi didelėje žioplių minioje ,su siaubu stebėdavo kaip  kažką daktarai daro ant smėlio gulinčiam ir gyvybės ženklų nerodančiam žmogaus kūnui. Tokie matyti ir išgyventi vaizdiniai jūrą žmogaus sąmonėje padaro ne tik romantišką , bet ir baugią.

Mergaitės tėvai ir seneliai buvo žvejai. Daugiau nei pries du šimtus metų statyta senelių troba buvo bene viena pirmųjų namų mažoje pajūrio gyvenvietėje. Iš šios gryčios į pirmąjį pasaulinį karą buvo išėjęs mergaitės senelis. Jis visada sėdėdavęs erdvioje gryčioje,tik jam skirtoje vietoje, ant savo paaukštintos taburetės. Tarp savo vešlių ūsų pypsėdamas pypkute, bočius atrodė stiprus ir galingas, nors daugelį metų reumato išsukinėtomis kojomis vos bepaeidavęs,o susuktais rankų pirštais- vos benulaikydavęs aliuminį šaukštą sriubos lėkštėje. Nesusitaikydamas su savo negalia, bočius buvo piktas. Mergaitė visada jo bijodavusi. Atėjusi aplankyti savo mylimos močiutės,  ji visada stovėdavusi atokiau nuo bočiaus, nes  rudoji jo lazda galėjo pasiekti ir ją. Kai dar jos senelis vaikščiodavo, yra mačiusi,  kai šis, pasidėjęs ant kaladės vištas, nusukdavęs joms galvas.  Po egzekucijos, vištos keletą sekundžių dar bandydavo pakelti savo sparnus,  tačiau labai greitai, tėkštelėjusios ant kaladės migla apsitraukusias akis, nurimdavo. Mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kodėl iš pradžių žmonės laukia išsiritanančio iš kiaušinio geltonsnapio viščiuko, per naktis budi prie apsiveršiuosiančios karvės, ryte, atėję į tvartą rodo apsiseilėjusį ir vos ant  laibų kojų bepastovintį padarėlį kaimynams, vaikams, skuba jam duoti vardą, o, žiūrėk, nepraeina nei kelios savaitės, kaip veršiena , ar vištos sultinys garuoja ant žmonių stalo. Mergaitė sunkiai išgyvendavo gyvulių netektys. Kai ateidavo egzekucijos diena, negalėdama pakęsti skerdžiamo gyvulio šauksmo, išbėgdavo iš namų ir slėpdavosi pajūrio miškelyje. Mergaitei nepatikdavo ir tėvo iš jūros ištraukti ir į namus parvežti didžiuliai ūdų krepšiai. Unguriai, lyg gyvatės ,paspringę aštriais kabliukais , mergaitei  kėlė šleikštulį. Ūgtelėjusi ji supras, kad pardavę žuvį tėvai vaikams nuperka duonos ir saldainių.

Mama kas vakarą sėdėdavo virtuvėje prie lango ir laukdavo iš jūros grįžtančio tėvo. Toje vakaro šviesoje mamos kontūrai nusidažydavo pilka spalva. Toks vaizdas mergaitei primindavo akmenį, nes  jis dvelkė kažkuo itin kietu ir šaltu. Kai mama paskęsdavo laukime- prie jos mergaitė bijodavusi  prisiartinti. Ir tik tada, kai jos lieknas kūnelis vakaro sutemose susiliedavo su jos  brolio ir seserų išsigandusiais siluetais, ji pajusdavo kaip garsiai plaka mamos širdis. Švilpiantis ,ir į pušų kamienus atsitrenkiantis  vėjo staugimas namus  paversdavo mamos dūsavimais, ašaromis ir malda. Poterių  nuotrupas galėdavai girdėti ir vaikų lūpose. Šis, iš proto varantis ir širdį draskantis laukimas ryto metą įgaudavo kitą formą. Kai tėvo žuvimi kvepiantis ir arklio traukiamas vežimas linksmai įriedėdavo į kiemą, mergaitė matė begalo laimingą savo motiną ir iš pasitenkinimo blizgančias  tėvo akis. Jūron išplaukę žvejai jaučia savo mylimąsias. Jei mintys ir jausmai yra stipriai vienas su kitu surišti, tai lemtis, kaip tie   lynai, kuriais tampriai surišami laivai -neleis jiems pasiklysti. Mokėti laukti yra didžiulis menas.  Jo reikia mokytis visą savo gyvenimą. Mergaitės močiutei, mamai ir jai pačiai likimas lėmė būti žvejo žmonomis. O prisiminusi  savo močiutę,  praradusią vieną iš savo keturių sūnų, lenkė  galvą prieš  žilagalvę moterį.  Močiutė  niekada nepyko ant jūros, pasiglemžusios jos vaiką, tačiau ji  visą gyvenimą  sielojosi , kodėl jūra nesugrąžino sūnaus kūno.

Kai vyras uždarydavo lauko duris, prieš tai pabučiavęs jos miegančius vaikus ir apsiverkusią ją pačią,   ji  nuskęsdavo laukimo jūrose.  Ilgesys yra  nenusakomas žodžiais. Jo gelmėje sustoja laikas. Nuo tos  išsiskyrimo minutės ji savo laiką patikėdavo  konvejeriui.  Konvejerio juostoje sukosi jos kasdienybė: rūpintis buitimi, spręsti iškilusias problemas, jausti didžiulią atsakomybę prieš vaikus ir save pačią. Ir taip – diena iš dienos , metai – iš metų…Įveikusi tai, ji tuo didžiuosis.

Palikdamas tėvų namus, žmogus tarsi į lagaminą susideda viską, ką jam davė gimdytojai. Ir ši mergaitė iš tėvų namų  išsinešė tėvų meilę, sutuoktinių ištikimybę , kaip tvirtos šeimos pamatą. Taip ją mokė tėvai, seneliai ir bažnyčia: viskas turi vykti pagal nusistovėjusias tradicijas: kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui.

Romantiškos prigimties mergaitei netrūko ir šalia jos besisukinėjančių romantikų. Jai patiko  bohemiškas gyvenimo stilius. Menininkų tarpe ji  jausdavosi esanti  sava ir laisva. Tačiau vieną dieną  ji sutiko paprastą ir dėmesingą jaunuolį, kuris dirbo savo darbą, gaudamas už tai atlyginimą ir, rodės, blaiviai mąstė apie gyvenimą žemėje. Jūreiviai greiti žmonės. Jie žino, kad laikas krante yra suskaičiuotas, todėl jau antrą jų pažinties dieną, jaunuolis atėjo į merginos namus, o ši, iš molinio gaidžio pildama į taures mamos pagamintą vyną, raudo iš gėdos. Mat iš gaidžio gurklio į taures krito mažosios muselės.  Abu jautėsi tarsi sugauti. Kai vaikinas išėjo į jūrą, jauna mergina jau gerai žinojo, kad jų draugystė užsibaigs vestuvėmis. Tai jautė ir vaikinas, nes grįžęs iš jūros  jai pasipiršo, o po mėnesio buvo atšoktos judviejų vestuvės.

Vestuvių dieną  lietus pylė kaip iš kibiro, nors šiaip tą vasarą saulė svilinte svilino žemę. Žmonės šnekėjo, kad bus derlingas gyvenimas, kiti- ašarų neišvengs. Buvo visokių kalbų, bet jie jomis netikėjo, nes buvo jauni ir laimingi.Vestuvių dieną jis vilkėjo  gražiu mėlynu kostiumu,o ji buvo nepakartojama žydra suknele ir tokios pat spalvos nuometu. Mažame pajūrio miestelyje toks apdaras buvo neįprastas, todėl per vestuves, jos draugių akys žibėjo paprasčiausiu moterišku pavydu. Mergina buvo laiminga, nes manė tinkamai pasirinkusi savo gyvenimo draugą.Vestuvių naktį jie lakstė pajūriais, kažkokie atsitiktiniai praeiviai virš jų galvų laikė ištiesę anklodę, kad nuo lietaus nesušlaptų jaunosios suknelė.  Povestuvinėje kelionėje, kurią jiems padovanojo artimieji, jaunavedžiai pasijuto kur kas laimingesni. Čia nebebuvo žmonių šurmulio, nebebuvo skubos. Jie galėjo mėgautis laisve, duotais pinigais ir vienas antru. Įsimylėjęs jaunuolis kasdien dovanojo žmonai gėles, naktimis jie mylėjosi ir džiaugėsi galimybe pabūti kartu. Jau tada, tame pasakiškame mieste, jaunos moters krūtinėje įsižiebė šiltas jausmas savo išrinktajam. Ji norėjo jį tik vieną matyti, liesti, myluoti. Tai buvo ne nuosavybės jausmas. Į jaunos moters širdį beldėsi meilė;nedrąsiai pravėrusi duris ir kukliai nuleidusi galvą ji stovėjo ir nedrįso įeiti…Kai jauna moteris suprato, jog netrukus juodviem reikės išsiskirti- meilė įsiplieskė,tarsi ilgai kurentas laužas.  Išsiskirti buvo sunku visiems trims, nors juodu dar nežinojo, jog netrukus taps tėvais. Pirmą kartą gyvenimas pateikė šiai moteriai pamoką-pažinti ilgesį.

Ilgesys jai buvo tarsi perdurti taškeliai kišeniniame kalendoriaus lape . Atžymėdama  jame prabėgusią dieną ,ji užbraukdavo laiką , kurio ji nevaldė. Ne, laikas buvo,  jis niekur nedingo. Laikas stovėjo čia pat, už durų, tik reikėjo išlaukti ; ne taip ir daug : šešis mėnesius. Pusmečiais laukti iš jūros grįžtančio vyro jaunam žmogui yra labai sunku. Bet ji ištverdavo. Jos ilgesys buvo uždaras. Jo niekas negalėjo paliesti .

Liūtis per judviejų vestuves  prisodino vaikų kaip grybų. Pirmas pasaulį išvydo sūnus.   Antroji gimė duktė.   Iki trečiojo vaiko gimimo prabėgs dar dešimt metų. Laukdama iš jūros grįžtančio  vyro ji  dirbs, mokysis, augins vaikus ir manys, kad jos namai yra jos tvirtovė. Ji pati viena grąžins  buitį: dažys langus, duris, keis sienų apmušalus, pirks naujus baldus. Kad neprailgtų laikas,  vakarais ji megs drabužėlius visai šeimai.  Vyras, sugrįžęs iš jūros  sakys, kad jam nieko nereikia, arba pasijuoks iš jos įdėto triūso. Visa tai ją labai skaudins. Nurydama susikaupusias ašaras, ji dažnai išeis viena paklajoti pajūriais. Jai  atrodys, kad nesantaikos šeimoje praeinančios, tik reikia viską ištverti.  Išėjus vyrui į jūrą,  jiedu,  užmiršę barnius,  vienas kitam vėl rašys meile dvelkiančius laiškus, bus dėmesingi sau ir vaikams. Taip begs metų metai…

Dažnai vyrai, matydami savo moterys esančias stiprias, sąmoningai nori jas sugniuždyti. Ypač tai liečia tuos vyrus, kurie patys silpni ir priklausomi nuo stiprių moterų. Jie niekada nemato ką moteris veikia, kaip ji šiandien gražiai atrodo, kaip protingai pasielgė vienoje ar kitoje situacijoje. Silpni vyrai, taip kaip amžiams pasilikę mamos vaikai. Jei jais rūpiniesi,  sprendi iškilusias problemas, gamini valgį ir pasiruoši erotiniam vakarui- jie bus labai patenkinti. Bet jei pradėsi reikalauti sau dėmesio ir, neduok Dieve, pasakysi teisybę tiesiai išrėžusi jam į akis – lauk namuose audros. Greičiausiu atveju- jis pirmas trinktels duris ir bėgs pasiguosti kitai moteriai. Taip atsitikdavę dažnai šios moters šeimoje. Bet  ji prie jo  aikštingo būdo priprato,  o norėdama sutvirtinti šeimą- pagimdys dar vieną vaikelį. Taip gims  jos mažiausia dukra.

Šaltas žiemos vakaras. Greitai Kalėdos. Žmonės gyvena laukimu sušilti prie žvakių šviesos. Jie tiki, kad ta stebuklinga gamtos ir Dievo šventė atneš į jų namus šviesos ir laimės.  Spintos gilumoje gulėjo paslėptos  dovanėlės visiems šeimos nariams. Nuprausęs kūdikį ir į lovą atnešęs žmonai puodelį kavos, vyras, išeidamas pro duris žmonai pasakė, jog einąs tvarkyti reikalų. Auginti vaiką, kai moteriai yra ne dvidešimt metų- nėra  paprasta. Moterys per dieną išeikvoja tiek daug energijos, kad vakare užmiega taip pat saldžiai, kaip ir jų kūdikiai. Moters namuose buvo dar du vaikai .Jiems reikėjo skirti tokį pat dėmesį. Motina ir miegodama budi prie savo vaiko. Išgirdusi menkiausią subruzdimą, ji atsibunda labai greitai. Šį kartą ją pažadino ne kūdikio verksmas, bet negera nuojauta pajutus šalia savęs tuščią vietą. Kaip įgelta  ji pašoko iš šilto patalo ir puolė žiūrėti kelinta dabar valanda. Buvo labai vėlus metas. Ją apėmė paniška baimė dėl savo mylimojo.  Juk nėra buvę atvejo, kad vyras negrįžtų naktį ,arba  užtrukęs , jai nepaskambintų.  Miego neliko nė krislo. Ji  virpėdama stovėjo prie virtuvės lango ir žiūrėjo į brėkštantį rytą. Rytas išaušo , tačiau jokios žinios iš niekur ji negavo. Į mokyklą išėjo sunerimę moters vaikai.   Vėliau, netekusi vilties ką nors sužinoti, paskambino į greitąją pagalbą ir į policiją. Pareigūnai  jai pasakė, kad tą naktį jų mažame miestelyje nieko nebuvo atsitikę.  Moteris, lyg sužeistas žvėris, vaikščiojo iš kampo į kampą negalėdama pakęsti nežinios. Jei kambaryje nepravirktų  jos vaikas, manytų, kad namai pavirto laidotuvėmis. Antra naktis taip pat praėjo bestovint  prie lango.  Vėjas kartu su pūga stūgavo prie jos namo cypindamas gatvėje statybininkų paliktą geležinę tvorelę. Tas cypimas buvo beviltiškas, kaip ir morers širdyje susikaupęs nerimas. Ryte, moters nerimas įgavo  formą. Jis buvo apčiuopiamas. Ant naktinės lempos ji pamatė vyro paliktą vestuvinį žiedą. Vėliau jo bendradarbiai paskambino ir pranešė, kad jis gyvas ir sveikas. Moteris, apkabinusi vyresniuosius savo  vaikus iš džiaugsmo pravirko. Kaip bus taip tegu būna, mirties ji niekada niekam nelinkėjo. Pyktis dėl  suteikto skausmo nieko gero nežada. Jis žmogaus kepenis paverčia korėtomis, o širdį užlieja tulžimi. Todėl tą dieną moteris savo likimą pasirengė sutikti tokį, kokį jai davė gyvenimas.

Gyvenimas jai pateikė antrą pamoką- pažinti išdavystę. Vyras, grįžęs į namus prisipažino, jog  buvęs pas kitą moterį. Pateisindamas savo poelgį paaiškino, jog savo vaikų nepaliekąs. Paliekantis tik ją – vieną. Dar paprašė žmonos puodelio kavos. Šią, iš “koto” išverčiamą žinią , ji priėmė gana ramiai. Tačiau nuo to momento, kai kraujas sustingo jos gyslose, gyvenimas jai pateikė dar vieną  pamoką- tapti aktore.  Su šypsena  veide ji užkaitė virdulį, prieš tai pasakiusi savo vyrui nubėgti į parduotuvę ir nupirkti butelį šampano, nes tai  juk paskutinis kartas, kai jiedu dar gali pasėdėti dviese. Kol vyras užtruko parduotuvėje, paliktoji žmona apsivilko kažkada jo dovanotus baltus marškinius , pasidažė, stalą serviravo proginėmis taurėmis. Iš šių taurių jiedu gerdavo tik per vestuvių sukaktis. Keturioliktą kartą jie gers nesulaukę vasaros vidurio. Šeimose laikomos tradicijos kai kuriais gyvenimo atvejais turi labai stiprią jėgą. Vyras, grįžęs iš parduotuvės ,buvo lengvai šokiruotas vaizdu virtuvėje. Graži žmona   į puodukus pilstė kvapnią kavą ir šypsodamasi savo vyrui kalbėjo, kad niekas taip nemylės ir nelauks jo, kaip mylėjo ir laukė ji su vaikais. Jai yra suprantamas susižavėjimas kitu žmogumi, todėl ji leidžianti jam dar kartą pagalvoti,ar jis elgiasi teisingai. Moteris vyrui  padėkojo už pragyventus metus ir už patį  didžiausią turtą –tris savo vaikus. Ji tvirtai vyrui pareškė,jog vaikų lankyti jam neleisianti, nes norinti, kad jie būtų su ja ir per šventes, ir kasdien.  Tuo momentu jai atrodė, kad toks sprendimas yra  teisingiausias. Vėliau ji suvoks, kad taip sakyti jai liepė  širdis. Ji nebūtų galėjusi  matyti savo vyro , ateinančio pas vaikus ir išeinančio  pas kitą moterį. Pirma spektaklio dalis artėjo į pabaigą. Pakilusi, ir, grakščiai pro langą išmetusi taures, vyrui pareiškė, jog  jam skirtas laiko limitas pasibaigė. Vyras, ištraukęs pluoštą pinigų, siūlė juos paimti. Ji griežtai  atsisakė tai daryti. Moters širdyje užvirė didybės manija savo skausmą priimti nuogą : visų akivaizdoje išrengtą ir išniekintą. Moteris sugrįžo į miegamąjį, kur jos laukė tris  vaikai. Sūnus ir duktė prigludo prie jos peties, lyg ieškodami atramos savo mažame, tačiau skaudžiai juos nutvilkiusiame  pasaulėlyje. Vaikai išgyvena šeimynines dramas sunkiau, nei suaugusieji. Jie savo skausmą, kaip sraigės, stipriai laiko uždarę  mažyčiuose savo nameliuose. Vyras stovėjo tarpduryje sutrikęs. Išeiti jam  buvo sunku. Šiltame ir jaukiame kambaryje  ant lovos sėdinčių žmonių siluetai atsispindėjo ir jo veide.  Mažiems vaikams yra  sunku suvokti ypatingai skaudžias šeimynines dramas. Žmogus gimsta, auga ir jam jo tėvas ar mama yra patys svarbiausi asmenys. Apie tėvų neretai padarytas klaidas žmogus supranta tik užaugęs. Mažam vaikui praradimo jausmas yra tarsi gilus ir šaltas šulinys; į jį,  netyčia , įkrito jo pats mylimiausias žaisliukas.

Kartais žmogaus keliai ir klystkeliai lyg vaiduokliai ,klaidžioja nakties labirintuose  nežinodami į kurią pusę pasukti. Ne kitaip jautėsi ir paliktoji žmona. Ji vėl stovėjo prie virtuvės lango, vėl klausėsi širdį draskančio geležinės tvorelės cypimo.Tik  dabar ,mėnulio apšviestoje gatvėje, ji matė savo vyrą, kuris vis kažkur pradingdavo… Gal tai buvo jos vaizduotė, o gal realybė, kas dabar pasakys?.. Ryte, kai ji išgirdo vyro rakinamų durų garsų trakštelėjimą  , moteris gulėjo lovoje. Akimirka jos galvoje šmėkštelėjo mintis, jog vyras sugrįžo pasiimti savo daiktų. Ji klausėsi  koridoriuje varstomų spintos durų girgždesio ir  jautė, kaip jos gyslose nustojo tekėti kraujas. Jai pasidarė silpna. Gyvenimas jai pateikė  dar vieną pamoką-iškęsti kančią.

Nežinia kas tą naktį įvyko palikusiojo savo šeimą vyro galvoje. Gal jis išsigando pradėti gyvenimą iš naujo, o gal sugalvotas melas leido jam taip apsispręsti. Jis sugrįžo į savo namus dar tą patį vakarą. Sugrįžo ne gyventi laimingai pačiam , o gyvenimą pragaru paversti artimam  žmogui. Šią tiesą, kaip ir daugelį kitų, ji supras žymiai vėliau…

Nuo to lemtingo ryto praėjo dešimt metų. Užaugo ir į gyvenimą išėjo vyresnieji moters vaikai. Namuose širdį ramino mažoji dukrelė. Moteris vėl paskendusi  laukime. Tik  dabar jis  buvo kitoks. Jis dabar nuspalvintas abejonėmis, išgyventais vaizdiniais ir kančia. Vyras gyveno dvilypį gyvenimą: jam taip patinka, jo toks gyvenimo stilius. Nieko nėra gyvenime skaudžiau už išduotą meilę. Atleidimo randai taip giliai įsiręžia į odą, sielą, kad, atrodo,  kartais trūksta oro. Lyg koks šetonas apvijęs  kaklą  traukia virvę: stipriau, lėčiau, o kartais pasimėgaudamas-visai pamažu. Ne kartą moteris savęs klausė: ar reikėjo vaikams išsaugoti šeimą, laimės pagailėjus sau pačiai? Žinoma, vaikams  gerai turėti mamą ir tėvą. Tada jų taip skaudžiai nepaliečia aštrios gyvenimo briaunos. Jie auga tvirtesni. Tačiau  moteris save lyg auką guldo ant durklo ašmenų tikėdama, kad tuo išgelbės visą pasaulį. Ji daug kartų rinko save iš mažų gabalėlių ir lipdė vis kitokią: gerą mamą, švelnią žmoną, seksualiai patrauklią moterį. Išgyveno ir finansiškai stiprios bei nepriklausomos moters įvaizdį. Tačiau jai nei viena rolė nepatiko. Ji visada troško  būti tik vieno vyro moterimi.   Kaskart žemindamas, tyčiodamasis, vyras  stūmė žmoną nuo savęs tolyn… Dabar ji galvojo, kad išvažiuoti į kitą miestą- yra jos išsigelbėjimas. Nežinia kankino, bet ji ir į jūrą bijojo plaukti.

Kada jauna moteris nusprendė pagaliau nutraukti visus saitus, rišusius ją su sutuoktiniu, likimas jai padovanojo dar vieną galimybę: išbandyti save ekstremalioje situacijoje. Ji išėjo kartu su savo vyru į jūrą. Jau pačią pirmąją minutę atsidūrusi svetimoje, visai nepažįstamoje erdvėje suprato, jog   kirminas, graužęs ją daugelį, daugelį metų niekur dingo.  Jis tebegyveno moters abejonėmis iškankintoje širdyje.  Laivas, praplaukęs Klaipėdos jūros vartus , tolo nuo kranto. Jiedu stovėjo vienas šalia kito ant denio. Ant molo stovėjo moteris ir mojo jiems pavymui.

Kelionė jūrų keliais moteriai suteikė drąsos. Pagyvenusi tarp tarp jūreivių keletą mėnesių  suprato, jog jauni vyrai negali susitvarkyti su savo fiziologija ,todėl jie ieško nuotykių ant savo galvos. Pagrinde laivo įgulą sudaro vyrai.Moterų joje tik keletas. Kapitono draugė pasakojo jai, jog ją ,vaikystėje (mergina iš gausios šeimos) , niekas nebuvo pasisodinęs ant kelių ir pamilavęs. Kita moteris, gaminusi vyrams valgį, draugavo su įgulos daktaru. Šioji draugystė matėsi esančia tik iki kranto. Laive viskas kaip ant delno. Nieko neįmanoma paslėpti. Grįžusi iš kelionės  ji nusprendė, jog nori pagaliau būti savimi. Moteris,kaip ir jos močiutė, nekaltino jūros, atėmusios šeimos tėvą ir mylimąjį. Ji pyko ant ant savęs: negalima gyvenimą regėti per rožinius akinius. Atsakomybės jausmo prieš savo šeimą ji nebejautė. Vaikai, per daug ilgai užsibuvę prie mamų sijonų, gyvenime būna ištižę. Kuo greičiau jie pradės savarankišką gyvenimą, tuo jie bus laimingesni.  Noras vaikus pririšti prie savęs, užtikrinant saugią senatvę- rezultatų neduoda. Vaikai turi tapti  gerais draugais, kuriuos malonu matyti, pasikalbėti, pasidžiaugti ir kartu paliūdėti. Gimstame vieni ir gyventi reikia pačiam. O kaip susiklostys  likimas- priklausys nuo tavęs, nuo aplinkos ir  aukštesniųjų galių,-mąstė ji.

Kančia žmogų, ypač moterį, padaro labai tvirtą. Su metais ji tampa tarsi ąžuolas ( ir žiemą  nenumetantis lapų).  O kai pasijauti esąs žymiai tvirtesnis nei buvai, prisimeni vaikystę ir savo kiemą. Sugrįžti ten, kur bėgo nerūpestingos dienos, kur šildė tavo basas kojas vasaros lietūs, kur gulėdama šaltoje troboje supratai, kad ten, už sienos, yra suaugusiųjų pasaulis, karšta ugnies liepsna ir tinkluose skambantys ledukai. Jie ir dabar skamba  ausyse kaip nuostabi vaikystės muzika.

Prabėgs dar dešimt metų. Ji išvažiuos į kitą šalį. Vieną vakarą, atsiskleidusi  dienoraštį,  ji perskaitys savo išpažintį . Kūnu perbėgęs drebulys bus įrodymas, jog anos moters seniai nebėra, ji mirusi, yra kita, išmokiusi  ją įsisavinti pagrindinę  gyvenimo pamoką:atleisti.

WP_000293

pušis-girtuoklė

Irena Valužė

Vertingiausia kriauklė-nuskalauta…

Anot vokiečių rašytojo,filosofinės prozos meistro H.Hesės,”Dievo balsas ateina ne nuo Sinajaus kalno ir ne iš Biblijos,meilės, grožio, šventumo esmė glūdi tavyje ir manyje,kiekviename iš mūsų.

Kada vidinis „kirminas“ pradeda mane graužti- atvažiuoju į „savo kaimą“. Teignmouth- mažas žvejų miestelis prie jūros. Eidama  siauru akmeniniu keliu viena kūno puse jaučiu atsimušančių bangų į akmeninį molą  trenksmą po savo kojomis, kita- pro pat veidą prašvilpiančio „greituko“ sukeltą vėją. Trauktis nėra kur. Porą kilometrų  keliauju neatsigręždama, nebent tik prasilenkiu su tokiais pat ekstrimo mėgėjais.  Esu tarsi įrėminta: jūra, geležinkeliu, aukštomis uolomis. “Rėmai” pasibaigia buvusios pilies vietoje. Apie tai, kad čia kažkada buvusi pilis byloja išlikę platūs laiptai ir gerai išsilaikiusi senų , raudonų plytų  siena. Buvusio pastato vietoje – žalia pieva, o jūros pusėje-  egzotiški audrų iškraipyti medžių kamienai. Šioje pievoje aš svajoju,   rašau,  arba pusryčiauju (kaip I.Bergman’o „Žemuogių pievelėje“).

Čia sustoja Laikas. Jis kažkur paslepia mano kasdienius rūpesčius. Nežinau, gal šioje pilyje gyveno labai laimingi žmonės? O gal gerus laikus  mena  senus laiptus skalaujančio vandens atmintis?  Nesvarbu, kiekvienas žmogus ieško savo kampo, kuriame jis jaustųsi valdovu (nors ir ant senų pilies griuvėsių).

Grįžtant į namus visada prisirenku kriauklių. Mano kriauklės- tai plokščios, audrų ir laiko nuskalautos perlamutrinės didelės„sagos“. Kai jas paimu į rankas- jos prilimpa prie  delno, atvėsina jūros gaiva ir sušildo krūtinę.

Mano kriauklei

Mažo vaiko kojos užmina kriauklę lyg šukę

Didelio vaiko kojos drąsiai spiria į  kriauklę- rytdieną savo

Užaugusios kojos ieško jūros išmylėtos kriauklės.

WP_000926

jūros sagos…

Irena Valužė

PASKUTINIS TANGO

Šiandieną gavau iš Lietuvos skaudžią žinią: mirė talentingas menininkas, palangiškis, mano geras bičiulis- Jonas Vaišė

“Jonas Vaišė mano,kad būtų gerai,jei žmogui numirus-kūnas išnyktų,o kol gyvena- nieks negali nueiti per niek”(“Palangos tiltas”2001m). Tada, pries 12 metų, kai menininkas šventė savo  63-metų sukaktį,mudu kalbėjomės jo dirbtuvėje apie daugelį dalykų,kurie paprasčiausiai vadinam vienu žodžiu-gyvenimu.Tada nepagalvojau,jog mano žodžiai bus kada nors vėl atkartojami.Deja,mirtis visada sudėlioja taškus į vietą.

Sklerozė?

Sekunde- (pamiršau jo pavardę) prieš akis matau tik didžiules tapybos drobes: žirgus, pilnus ekspresijos, audringos jūros žalių vandenų karaliją, prabundančios gamtos nekaltybę ir sutemų paskutinį blyksnį…Atsiverčiu savo dienoraštį. Gerai žinau, jog tik prieš keletą mėnesių patalpinau  straipsnį apie savo žemietį  menininką Vaišę (atsiprašau-pamiršau vardą).Visada gerai žinojau, jog Palangoje gyvena žmogus-„originalas“, turintis  firminį ženklą: “Vaišiška“. Prisiminiau, jo vardas –Jonas! Bet iš pradžių buvo Jonukas, kuris mėgo žirklėmis iš popieriaus karpyti įvairias figūras (ypač arklius).Gerai jam sekdavosi. Mažo žmogaus gražius darbelius dažnai „konfiskuodavo“ suaugę dėdės ir tetos. Vėliau, jau vadinamas Jonu, ranką lavino Kauno Dailės mokykloje. Džiaugėsi ir didžiavosi, jog turėjo puikius mokytojus (Žmuidzinavičius, Klova, Kontrimas). Gyvenime daug dirbo (keitė įvairius darbus),o tapyba, kaip pats gyvenimas, atėjo per gana įdomų nutikimą. Pagal specialų užsakymą, Jonas nutapė tris dešimtis paveikslų su piliakalnių ir įvairių istorinių vietų vaizdais . Kaip vėliau sužinojo, jo “užsakovas“ tuos darbus eksponuodavo parodose, pasirašydamas savo vardu. Išaiškėjus šiai avantiūrai, Jonas Vaišė supyko ir teptuko nebepaleido( iki ko? ) gyvenimo pabaigos. Rašydama šiuos žodžius pasigailėjau tebeturinti blaivų protą ir atmintį.

Muzika

Jaunystės  metais matydavau Joną (  pamiršau?) “Jūratės “sanatorijos klube. Šio unikalaus kultūros paveldo nebėra jau kelis dešimtmečius. Jį sudegino. Tiesa, pastatė panašų senoje vietoje. Tačiau jis-naujas. Tame, aname Kurhauze, Jonas buvo  šokėjas Nr.1. Kai  šokdavo seniai jo sielą pavergusį tango, žmonės traukdavosi į pakraščius. Mylėjo jis ne tik šokį. Nuo moterų kerinčio grožio galėjo būti girtas:”Jei pavasarį,papūtus vėjui,pamačiau moters šlaunelę,dešimt ar dvidešimt vyno butelių neatstos to jaudulio”. Jos (moterys) buvo jo gyvenimo ir kūrybos mūzomis. Jis niekada neįsivaizdavęs vienos moters, jam visada norėjosi jų turėti „visą gyvatyną“. Jam patikdavo gyvatės plastiškumas ir paslaptis:”Myliu visas pasaulyje moteris”. Ir moterys mylėjo Joną. Apie savo žmoną  ir dukrą kalbėjo pačiais šilčiausiais žodžiais. Menininkui pati gražiausia gėlė buvo erškėtrožė. Tačiau laukinis erškėtrožės žiedas yra labai trapus. Nuskinsi- ir grožio nebėra,-sakė J.Vaišė.  Suprasdamas,jog neamžini šioje Žemėje- skubėjo mėgautis jos dovanomis. Atsibudęs penktą valandą ryto , sėsdavo ant savo dviračio ir skubėdavo pasiklausyti „paukščių simfonijos“. Gamtos grožis Jonui duodavo tokį stiprų impulsą, kad galėdavo joje ir „nukristi“.

Skaitau: “Jonas Vaišė norėtų, jog jam numirus, skambėtų tik tango garsai“. Šioje vietoje-nulenkiu galvą.

Palanga be Vaišės

Šią vasarą, atvažiavusi į namus, pasigedau Jono Vaišės. Dažnai menininką sutikdavau sėdintį „Rūtos“ kavinėje. Gurkšnodamas kavą (ir ne tik), savo dvigubais akinių stiklais įdėmiai stebėdavo praeivius, lyg tame žmonių skruzdėlyne  norėtų pamatyti kažką ypatingo. Nėra buvę atvejo, jog šis būtų manęs nepastebėjęs. O pamatęs visada galantiškai nusilenkdamas , pasisveikindavo. Šią vasarą ieškojau Vaišės darbų „Mosto „ galerijoje(kažką nujaučiau), tačiau gavau atsakymą,  jog jis nepristato savo kūrybos galerijoms. Dailininkas mėgdavo savo darbus kabinti viešose vietose (kavinėse, poilsinėse) ,ar tapydavo pagal  individualius užsakymus.  Manau, jog daug menininko darbų pateko į privačias rankas.

Menininkas visada turėjo savo privačią teritoriją,kurioje skambėjo “vaišiškas” žodis, humoras, kūrybinis braižas ir niekada nesijautė esąs vienišas ar pasiklydęs. “Esu laimingas žmogus”,-sakė Jonas. Jis ir kitiems  mėgdavo priminti:”Būkime natūralūs”,o pats gyvendamas ir užsiimdamas kūryba galvojo,jog “kvėpuoja visu kūnu,o ne vien tik nosimi “.Paskutinį kartą mudu  matėmės praėjusią žiemą. Sutikau aš jį einantį iš savo namų į miestą.

Atminčiai

Vakarėjo, snaiguriavo, ėjai vienas, paskendęs savo mintyse. Atpažinai ne mane, o mano „gražias“ kojas. Sakei, jog anksti temsta, todėl negali daug dirbti. Akys visai nebemato, turi problemų „su kojom“. Palinkėję vienas kitam geros sveikatos ir sėkmės-išsiskyrėme (neilgam-kol Dievulis pašauks) .

Manau,jog išsipildys  Tavo noras;pakeliui į saulės buveinę, skambės paskutinio tango šioje Žemėje, garsai. Kitaip ir būti negali- juose  įsikūnijo Tavo aistra GYVENIMUI.

WP_000735

kelias į namus…

Irena Česnavičienė-Valužė

:

Kelionė į Lietuvos Veneciją

Per pačias Žolines sėdau į turistinį autobusą ir išvažiavau ieškoti pievų gėlių bei atgaivos savo sielai. Išsipildė sena mano svajonė aplankyti Lietuvos Veneciją.

Istorija

Kai esi visai mažas- gyveni sau, o istorija (datos, įvykiai, politika)-irgi sau. Esant jaunam- gyveni sau, o istorija( mokymasis, pažinimas)-gyvena kažkur šalia. Brandžiam amžiui istorija (miesto, krašto, Žemės) pradeda gyventi kartu su tavimi.

Mūsų autobusas pradėjo savo kelionę į Nemuno deltą. Ekskursija, kurią organizavo Palangos Turizmo-informacijos centras, prasidėjo mūsų ekskursijos vadovo Liudo trumpa kelionės apžvalga ir išsamiu pasakojimu apie mūsų krašto istoriją. Kitaip tariant- visi iki vieno tapome istorijos vingių bendrakeleiviais. Pro autobuso langą šmėkšteli Nemirseta (Nemira mot.v.),Karklė (14-15 a.pašto kelias į Rygą), Memelis, už Klaipėdos -laisva ekonominė zona (17 įsikūrusių firmų, tarp jų-Japonų kompanija). Po savo pasakojimo, Ponas Liudas rusiškai (ekskursantai –rusakalbiai)  solidžioms tetoms ir  dėdėms uždavinėja klausimus. Patikrina, ar šie  gerai įsiminė „išeitą pamoką“. Na,  o ir man buvo ne pro šalį prisiminti tai, ką mokė mokykloje.

Šilutės puošmena

Prieš sustojant mūsų autobusui pirmoje stotelėj Šilutėje ( miestui 500 metų),aš jau žinojau, jog važiuosime į žvejų rojų, kuriame be gausybės įvairių žuvų ir žuvelių žvejai pagauna ungurių,lašišų, lydekų. Žinojau ir tai, kad mūsų ekskursijos kelias ves mus pro paukščių taką,  kuriuo vienu metu  praskrenda pulkai (100.000) įvairiausių rūšių paukščių.  Nemuno delta žymi  retų ir nykstančių rūšių paukščiais: griežle,didžiuoju apuoku,baltakakliu žąsinu,didžiuoju  baubliu,juoduoju ereliu,berkutu,suopiu. O rugpjūčio 24 dieną (kaip laikrodis) išskrenda gandrai,gaudžiau kiekvieną mūsų ekskursijos gido pono Liudo pasakytą žodį.

Kelias iki Šilutės (rajoninio centro),žinoma,apvainikuotas istorijos keliais ir kryžkelėmis, kuriuose šimtmečiais rungėsi svetimų tautų didikai ir šalys. Galutinį tašką toje kovoje padėjo  Lietuvos valstybė (1923 m.Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos). Pravažiuojant Priekulę galvą nulenkiau didžiąjai lietuvininkei Ievai Simonaitytei ir visiems tiems, kas neleido, kad išnyktų lietuviškas žodis ir raštas.

Nuo senų senovės Šilutė priklausė Verdainės parapijasi.1910 m. kaimai Verdainė,Žibai, Cintjoniškiai prisijungė prie Šilokarčemos (16 a.pirmoji gyvenvietė)  ir iškilo būtinybė (3000 gyv.) statyti atskirą bažnyčią. Negotikinio stiliaus bažnyčios architektas- Curt Gulfknecht.Vitražą virš pagrindinio įėjimo padarė Karaliaučiuje stiklo dailininkas Emilis Krugeris,vargonus-Elbingo vargonų firma „Wittek.“Kaip rašo amžininkų kronikos,“Rytų Prūsijos evangelikų bažnyčia-tai buvo dailininko Richardo Pfeiferio,buvusio Karaliaučiaus meno akademijos profesoriaus,nuopelnas“.Jis nupiešė 120 įžymių veikėjų. Pasak mūsų mielos šilutiškės gidės,freskose pavaizduotos žmonių kančios.Negalėjau nesižavėti freskos“Jėzaus žodis įsakė vėjui nutilti“,ar Petro šauksmas skęstant-“Dieve,padėk“- grožiu. Visas freskas apjungia pagrindinė freska ,kuri byloja, jog jei žmogus eina tikėjimo keliu ,jį pasitinka (pačiame viršuje) didžiulė Dievo meilė. Kaip pasakojo mūsų ekskursijos vadovas Liudas ,niekas niekada nedrįso sunaikinti šio meno šedevro (rusų laikais bažnyčios raktas buvo atiduotas tikintiesiems).

Nemuno deltos regioninis parkas

Nemuno deltos regioninis parkas randasi Kuršių marių pietrytinėje pakrantėje. Siekiant išsaugoti Nemuno žemupio kraštovaizdį ir kultūros paveldo vertybes pagal Ramsaro konvenciją 1993 m. Nemuno delta įtraukta į tarptautinio svarbos pelkių sąrašą. Nemuno deltos parkas-tai salos,protakų raizgalynė,užliejamos pievos,pamario pelkės ir miškai. Čia puikios sąlygos praskrendantiems ir perintiems paukščiams. Kiekvieną pavasarį pievas užlieja potvynio vandenys (dumblu patręšia dirvožemį). Tokiu būdu,vasarą šienaujama net keturis kartus. Aukštumalė-pirmoji pasaulyje aprašyta aukštapelkė .Pelkė maitinasi gruntiniu vandeniu (kai drėgna-išsipučia,kai sausra-drėgmę atiduoda). Nemuno deltos įspūdingiausi statiniai: Uostadvario ir Ventės švyturiai,vandens kėlimo stotis ir polderinės sistemos. Unikali Skirvytės kaime esanti etnografinė sodyba-muziejus.

Venecijos keliu

Pasigrožėję laukais, pievomis, gandrų lizdais kiekviename kieme ir ant kiekvieno pakelės stulpo, prisifotografavę ir nufotografavę vaizdus nuo Uostadvario švyturio, išsiruošėme kelionėn vandeniu Minijos upe. Mūsų laivas „Kurėnas“ pakvietė mus į tikrą fiestą (vaišinamės gardžia laivo įgulos išvirta žuviene), praplaukėme pro Mingės kaimą.  Mingės kaimas teisėtai vadinamas Lietuvos Venecija .Jo pagrindinė gatvė yra tapusi Minijos upe. Kaimynas pas kaimyną keliauja valtele,o atėjus šaktarpiui (žiemos laikotarpis) , dešimt kilometrųe ledo čiuožykla. Saulėtos dienos atokaitoje praplaukiame pro  ant meldų  sutūpusius paukščius (meldinės nendriukės). Jos, lyg „kareivėliai“, sutūpusios ant nendrių, saugo savo  valstybę. “Sargybiniai“,”atiduodami” mums pagarbą  perspėja, jog  mes, žmonės, privalome išsaugoti šį unikalų gamtos kampelį ateinančioms kartoms. Pasak mūsų vadovo, nuo senųjų gyventojų kuršių, iki šių dienų tarp žmonių išlikę draugiški ir šilti santykiai. Prisimenat, kad Rusnės sala  iškilusi tik vienu metru virš jūros lygio, o  2-3 mėnesius salas „paralyžuoja“ pavasario potvynis- žmonių vienybė yra būtina sąlyga tam, kad gyvenimas saloje tekėtų įprasta vaga. Kelionės metu , nuo praplaukiančių jachtų, katerių, motorinių valčių signalų, bei ant kranto žvejojančių žmonių draugiškų  rankų  mostų, mus visus apima keistas euforijos jausmas.

Simfonija

Malonu plaukti vasaros karštą dieną, kai vėjas gaivina veidą, kai akys gali aprėpti didžiulius plotus žalio gamtos stebuklo:jausti,užuosti,alsuoti pilna krūtine. Kai „Kurėnas“ įplaukė į Nemuno deltos žiotis ir prieš akis atsivėrė tolių toliai vandens galybės- širdyje pajutau simfoniją. Stovėjau laivo pirmagalyje ir džiaugiausi atradusi  atradimą: štai, kur slepiasi gražiausios pasaulyje muzikos !

Grįžtant aplankėme etnografinį muziejų ir pas rusniškius žvejus nusipirkę kvapnios ,ką tik „išvenzytos“ žuvies, pasukome namų pusėn. Kažkaip keistai tylu buvo autobuse. Nežinau, gal rusakalbiai svarstė apie vieną iš Liudo  papasakotų istorijos vingių (  Vykingų laikais, Rusijos pavadinimas galėjo kilti nuo žodžio „Rus-nė”), o gal žmonės buvo pavargę nuo gautos informacijos ir kelionės įspūdžių.

Jei ryte dar spėjau pagalvoti apie tai, jog šį sykį nenueisiu į bažnyčią ir nepašventinsiu gėlių puokštelės(Žolinių puokštė turi magišką galią), tai ekskursijai pasibaigus, mano vidinę savijautą galėjo nusakyti tik šviesaus atminimo Tėvo Stanislovo žodžiai :“Žolinės yra Žemės Dievo šventė, kuomet žmogus pamato, kaip jo darbas atneša rezultatų, jo sodas subrandina vaisių, miškai atveria savo gėrybių kraites ir atsiranda gamtos ir žmonių santarvė“. Iš “Lietuvos Venecijos” visi laimingi sugrįžome namo.

Nepamirštamos kelionės akimirkos:

Freskos evangelikų-liuteronų bažnyčioje, gardi žuvienė laive,vaizdas nuo švyturio,Minijos upė,vandens karalijoj.

WP_000575 WP_000609 WP_000582 WP_000637 WP_000626

Irena Česnavičienė-Valužė

Taksistas

Gyvenimas įdomus  netikėtomis staigmenomis. Niekada nemaniau,jog  važiuojant taksi mašina dešimt minučių galima suspėti išgirsti taksi vairuotojo papasakotą gyvenimo istoriją, pasiklausyti jo sukurtos poemos ir gauti atsakymą į savo klausimą.

Sveikuolis

Kalbą su manimi ponas Petras (taksisto vardas) pradėjo be jokių ceremonijų. Sužinojęs, kad esu atvažiavusi iš užsienio, ir jau daug metų jame gyvenu, vienu žodžiu-sugrįši,- nukirto mano pasakojimą ir  pradėjo kalbėti apie save.Petras-užimtas žmogus. Taksistu dirba todėl,jog nemėgsta dykinėti.”O jei padėta kapeika,kodėl jos nepaimti,”-postringavo.  Jaunystėje ponas Petras buvo boksininkas. Dabar esantis pensijoje, bet namuose kas rytą neužmiršta “padaužyti maišą” ir 20 kartų pritūpti (taip išgydęs prostatą).Pono Petro namai-penkios minutės kelio iki jūros,todėl kas rytą jis ristele atbėga ir joje išsimaudo (žiemą ir vasarą). Maudynės jūroje padėjo jam “pabėgti „ nuo bronchito. Sveikuoliu savęs nevadina. Gyvena pusiau sveikuolišką gyvenimą (nerūko, negeria),o jaunystėje buvę visko,juokėsi tvirtas , atviro veido ir linksmų akių pusamžis  vyras.

Pažįsta ilgesį

Ponas Petras prisipažino rašantis eilėraščius (kai gera nuotaika ,ar išplaukę iš atminties gyvenimo prisiminimai). Petras 15 metų prabuvo Sibire.  Genocido aukoms atminti, ponas Petras sukūrė poemą. Klausiausi įsijautusio į savo eilėraštį poeto žodžių:“…ir kraujas upeliais ,ir skausmas liejosi dėl Tėvynės, brangios Lietuvos…“. Savo poemą šią vasarą Petras perskaitė Palangoje, prie generolo Žemaičio paminklo,1941 m. birželio 14 d. trėmimo į Sibirą aukoms atminti, metu.  O prisiminęs tą nežmonišką ilgesį, kada „keliais „būtų galėjęs pareiti namo, sakė: “Nėra geresnės žemės už Lietuvą” . Pono Petro paklausiau, o  ką jis manantis apie tuos žmones, kurie savo noru pasirinko “tremtį”? ” Kas yra išvažiavęs ,būtinai sugrįš”,-nė kiek nesudvejojęs, atsakė jis. Bandžiau jam paprieštarauti, jog jaunimas tikrai nebegrįš. Petras, atvežęs mane į vietą ir atsisveikinęs, dar garsiau ir aiškiau pakartojo: “Vis tiek sugrįš“.

Buvau lengvai šokiruota tokia trumpa pažintim, kuri “dūšioje” paliko savotišką sumaištį. Mano atostogos ėjo į pabaigą, bilietas į „kitą krantą“ gulėjo mano lagamino kišenėje.

Išėjusi į balkoną pakėliau galvą į dangų. Nedidelis pulkelis paukščių skriejo dangaus mėlyne. Štai, ir pauksčiai išskrenda-pagalvojau…  Ausyse suskambo  ką tik išgirsti žodžiai: “ Sugrįš, vis tiek sugrįš“.

WP_000754

pėdos smėlyje

Irena Valužė

20013 m.

Previous Older Entries

%d bloggers like this: