Kelionė į Lietuvos Veneciją

Per pačias Žolines sėdau į turistinį autobusą ir išvažiavau ieškoti pievų gėlių bei atgaivos savo sielai. Išsipildė sena mano svajonė aplankyti Lietuvos Veneciją.

Istorija

Kai esi visai mažas- gyveni sau, o istorija (datos, įvykiai, politika)-irgi sau. Esant jaunam- gyveni sau, o istorija( mokymasis, pažinimas)-gyvena kažkur šalia. Brandžiam amžiui istorija (miesto, krašto, Žemės) pradeda gyventi kartu su tavimi.

Mūsų autobusas pradėjo savo kelionę į Nemuno deltą. Ekskursija, kurią organizavo Palangos Turizmo-informacijos centras, prasidėjo mūsų ekskursijos vadovo Liudo trumpa kelionės apžvalga ir išsamiu pasakojimu apie mūsų krašto istoriją. Kitaip tariant- visi iki vieno tapome istorijos vingių bendrakeleiviais. Pro autobuso langą šmėkšteli Nemirseta (Nemira mot.v.),Karklė (14-15 a.pašto kelias į Rygą), Memelis, už Klaipėdos -laisva ekonominė zona (17 įsikūrusių firmų, tarp jų-Japonų kompanija). Po savo pasakojimo, Ponas Liudas rusiškai (ekskursantai –rusakalbiai)  solidžioms tetoms ir  dėdėms uždavinėja klausimus. Patikrina, ar šie  gerai įsiminė „išeitą pamoką“. Na,  o ir man buvo ne pro šalį prisiminti tai, ką mokė mokykloje.

Šilutės puošmena

Prieš sustojant mūsų autobusui pirmoje stotelėj Šilutėje ( miestui 500 metų),aš jau žinojau, jog važiuosime į žvejų rojų, kuriame be gausybės įvairių žuvų ir žuvelių žvejai pagauna ungurių,lašišų, lydekų. Žinojau ir tai, kad mūsų ekskursijos kelias ves mus pro paukščių taką,  kuriuo vienu metu  praskrenda pulkai (100.000) įvairiausių rūšių paukščių.  Nemuno delta žymi  retų ir nykstančių rūšių paukščiais: griežle,didžiuoju apuoku,baltakakliu žąsinu,didžiuoju  baubliu,juoduoju ereliu,berkutu,suopiu. O rugpjūčio 24 dieną (kaip laikrodis) išskrenda gandrai,gaudžiau kiekvieną mūsų ekskursijos gido pono Liudo pasakytą žodį.

Kelias iki Šilutės (rajoninio centro),žinoma,apvainikuotas istorijos keliais ir kryžkelėmis, kuriuose šimtmečiais rungėsi svetimų tautų didikai ir šalys. Galutinį tašką toje kovoje padėjo  Lietuvos valstybė (1923 m.Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos). Pravažiuojant Priekulę galvą nulenkiau didžiąjai lietuvininkei Ievai Simonaitytei ir visiems tiems, kas neleido, kad išnyktų lietuviškas žodis ir raštas.

Nuo senų senovės Šilutė priklausė Verdainės parapijasi.1910 m. kaimai Verdainė,Žibai, Cintjoniškiai prisijungė prie Šilokarčemos (16 a.pirmoji gyvenvietė)  ir iškilo būtinybė (3000 gyv.) statyti atskirą bažnyčią. Negotikinio stiliaus bažnyčios architektas- Curt Gulfknecht.Vitražą virš pagrindinio įėjimo padarė Karaliaučiuje stiklo dailininkas Emilis Krugeris,vargonus-Elbingo vargonų firma „Wittek.“Kaip rašo amžininkų kronikos,“Rytų Prūsijos evangelikų bažnyčia-tai buvo dailininko Richardo Pfeiferio,buvusio Karaliaučiaus meno akademijos profesoriaus,nuopelnas“.Jis nupiešė 120 įžymių veikėjų. Pasak mūsų mielos šilutiškės gidės,freskose pavaizduotos žmonių kančios.Negalėjau nesižavėti freskos“Jėzaus žodis įsakė vėjui nutilti“,ar Petro šauksmas skęstant-“Dieve,padėk“- grožiu. Visas freskas apjungia pagrindinė freska ,kuri byloja, jog jei žmogus eina tikėjimo keliu ,jį pasitinka (pačiame viršuje) didžiulė Dievo meilė. Kaip pasakojo mūsų ekskursijos vadovas Liudas ,niekas niekada nedrįso sunaikinti šio meno šedevro (rusų laikais bažnyčios raktas buvo atiduotas tikintiesiems).

Nemuno deltos regioninis parkas

Nemuno deltos regioninis parkas randasi Kuršių marių pietrytinėje pakrantėje. Siekiant išsaugoti Nemuno žemupio kraštovaizdį ir kultūros paveldo vertybes pagal Ramsaro konvenciją 1993 m. Nemuno delta įtraukta į tarptautinio svarbos pelkių sąrašą. Nemuno deltos parkas-tai salos,protakų raizgalynė,užliejamos pievos,pamario pelkės ir miškai. Čia puikios sąlygos praskrendantiems ir perintiems paukščiams. Kiekvieną pavasarį pievas užlieja potvynio vandenys (dumblu patręšia dirvožemį). Tokiu būdu,vasarą šienaujama net keturis kartus. Aukštumalė-pirmoji pasaulyje aprašyta aukštapelkė .Pelkė maitinasi gruntiniu vandeniu (kai drėgna-išsipučia,kai sausra-drėgmę atiduoda). Nemuno deltos įspūdingiausi statiniai: Uostadvario ir Ventės švyturiai,vandens kėlimo stotis ir polderinės sistemos. Unikali Skirvytės kaime esanti etnografinė sodyba-muziejus.

Venecijos keliu

Pasigrožėję laukais, pievomis, gandrų lizdais kiekviename kieme ir ant kiekvieno pakelės stulpo, prisifotografavę ir nufotografavę vaizdus nuo Uostadvario švyturio, išsiruošėme kelionėn vandeniu Minijos upe. Mūsų laivas „Kurėnas“ pakvietė mus į tikrą fiestą (vaišinamės gardžia laivo įgulos išvirta žuviene), praplaukėme pro Mingės kaimą.  Mingės kaimas teisėtai vadinamas Lietuvos Venecija .Jo pagrindinė gatvė yra tapusi Minijos upe. Kaimynas pas kaimyną keliauja valtele,o atėjus šaktarpiui (žiemos laikotarpis) , dešimt kilometrųe ledo čiuožykla. Saulėtos dienos atokaitoje praplaukiame pro  ant meldų  sutūpusius paukščius (meldinės nendriukės). Jos, lyg „kareivėliai“, sutūpusios ant nendrių, saugo savo  valstybę. “Sargybiniai“,”atiduodami” mums pagarbą  perspėja, jog  mes, žmonės, privalome išsaugoti šį unikalų gamtos kampelį ateinančioms kartoms. Pasak mūsų vadovo, nuo senųjų gyventojų kuršių, iki šių dienų tarp žmonių išlikę draugiški ir šilti santykiai. Prisimenat, kad Rusnės sala  iškilusi tik vienu metru virš jūros lygio, o  2-3 mėnesius salas „paralyžuoja“ pavasario potvynis- žmonių vienybė yra būtina sąlyga tam, kad gyvenimas saloje tekėtų įprasta vaga. Kelionės metu , nuo praplaukiančių jachtų, katerių, motorinių valčių signalų, bei ant kranto žvejojančių žmonių draugiškų  rankų  mostų, mus visus apima keistas euforijos jausmas.

Simfonija

Malonu plaukti vasaros karštą dieną, kai vėjas gaivina veidą, kai akys gali aprėpti didžiulius plotus žalio gamtos stebuklo:jausti,užuosti,alsuoti pilna krūtine. Kai „Kurėnas“ įplaukė į Nemuno deltos žiotis ir prieš akis atsivėrė tolių toliai vandens galybės- širdyje pajutau simfoniją. Stovėjau laivo pirmagalyje ir džiaugiausi atradusi  atradimą: štai, kur slepiasi gražiausios pasaulyje muzikos !

Grįžtant aplankėme etnografinį muziejų ir pas rusniškius žvejus nusipirkę kvapnios ,ką tik „išvenzytos“ žuvies, pasukome namų pusėn. Kažkaip keistai tylu buvo autobuse. Nežinau, gal rusakalbiai svarstė apie vieną iš Liudo  papasakotų istorijos vingių (  Vykingų laikais, Rusijos pavadinimas galėjo kilti nuo žodžio „Rus-nė”), o gal žmonės buvo pavargę nuo gautos informacijos ir kelionės įspūdžių.

Jei ryte dar spėjau pagalvoti apie tai, jog šį sykį nenueisiu į bažnyčią ir nepašventinsiu gėlių puokštelės(Žolinių puokštė turi magišką galią), tai ekskursijai pasibaigus, mano vidinę savijautą galėjo nusakyti tik šviesaus atminimo Tėvo Stanislovo žodžiai :“Žolinės yra Žemės Dievo šventė, kuomet žmogus pamato, kaip jo darbas atneša rezultatų, jo sodas subrandina vaisių, miškai atveria savo gėrybių kraites ir atsiranda gamtos ir žmonių santarvė“. Iš “Lietuvos Venecijos” visi laimingi sugrįžome namo.

Nepamirštamos kelionės akimirkos:

Freskos evangelikų-liuteronų bažnyčioje, gardi žuvienė laive,vaizdas nuo švyturio,Minijos upė,vandens karalijoj.

WP_000575 WP_000609 WP_000582 WP_000637 WP_000626

Irena Česnavičienė-Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: