PASKUTINIS TANGO

Šiandieną gavau iš Lietuvos skaudžią žinią: mirė talentingas menininkas, palangiškis, mano geras bičiulis- Jonas Vaišė

“Jonas Vaišė mano,kad būtų gerai,jei žmogui numirus-kūnas išnyktų,o kol gyvena- nieks negali nueiti per niek”(“Palangos tiltas”2001m). Tada, pries 12 metų, kai menininkas šventė savo  63-metų sukaktį,mudu kalbėjomės jo dirbtuvėje apie daugelį dalykų,kurie paprasčiausiai vadinam vienu žodžiu-gyvenimu.Tada nepagalvojau,jog mano žodžiai bus kada nors vėl atkartojami.Deja,mirtis visada sudėlioja taškus į vietą.

Sklerozė?

Sekunde- (pamiršau jo pavardę) prieš akis matau tik didžiules tapybos drobes: žirgus, pilnus ekspresijos, audringos jūros žalių vandenų karaliją, prabundančios gamtos nekaltybę ir sutemų paskutinį blyksnį…Atsiverčiu savo dienoraštį. Gerai žinau, jog tik prieš keletą mėnesių patalpinau  straipsnį apie savo žemietį  menininką Vaišę (atsiprašau-pamiršau vardą).Visada gerai žinojau, jog Palangoje gyvena žmogus-„originalas“, turintis  firminį ženklą: “Vaišiška“. Prisiminiau, jo vardas –Jonas! Bet iš pradžių buvo Jonukas, kuris mėgo žirklėmis iš popieriaus karpyti įvairias figūras (ypač arklius).Gerai jam sekdavosi. Mažo žmogaus gražius darbelius dažnai „konfiskuodavo“ suaugę dėdės ir tetos. Vėliau, jau vadinamas Jonu, ranką lavino Kauno Dailės mokykloje. Džiaugėsi ir didžiavosi, jog turėjo puikius mokytojus (Žmuidzinavičius, Klova, Kontrimas). Gyvenime daug dirbo (keitė įvairius darbus),o tapyba, kaip pats gyvenimas, atėjo per gana įdomų nutikimą. Pagal specialų užsakymą, Jonas nutapė tris dešimtis paveikslų su piliakalnių ir įvairių istorinių vietų vaizdais . Kaip vėliau sužinojo, jo “užsakovas“ tuos darbus eksponuodavo parodose, pasirašydamas savo vardu. Išaiškėjus šiai avantiūrai, Jonas Vaišė supyko ir teptuko nebepaleido( iki ko? ) gyvenimo pabaigos. Rašydama šiuos žodžius pasigailėjau tebeturinti blaivų protą ir atmintį.

Muzika

Jaunystės  metais matydavau Joną (  pamiršau?) “Jūratės “sanatorijos klube. Šio unikalaus kultūros paveldo nebėra jau kelis dešimtmečius. Jį sudegino. Tiesa, pastatė panašų senoje vietoje. Tačiau jis-naujas. Tame, aname Kurhauze, Jonas buvo  šokėjas Nr.1. Kai  šokdavo seniai jo sielą pavergusį tango, žmonės traukdavosi į pakraščius. Mylėjo jis ne tik šokį. Nuo moterų kerinčio grožio galėjo būti girtas:”Jei pavasarį,papūtus vėjui,pamačiau moters šlaunelę,dešimt ar dvidešimt vyno butelių neatstos to jaudulio”. Jos (moterys) buvo jo gyvenimo ir kūrybos mūzomis. Jis niekada neįsivaizdavęs vienos moters, jam visada norėjosi jų turėti „visą gyvatyną“. Jam patikdavo gyvatės plastiškumas ir paslaptis:”Myliu visas pasaulyje moteris”. Ir moterys mylėjo Joną. Apie savo žmoną  ir dukrą kalbėjo pačiais šilčiausiais žodžiais. Menininkui pati gražiausia gėlė buvo erškėtrožė. Tačiau laukinis erškėtrožės žiedas yra labai trapus. Nuskinsi- ir grožio nebėra,-sakė J.Vaišė.  Suprasdamas,jog neamžini šioje Žemėje- skubėjo mėgautis jos dovanomis. Atsibudęs penktą valandą ryto , sėsdavo ant savo dviračio ir skubėdavo pasiklausyti „paukščių simfonijos“. Gamtos grožis Jonui duodavo tokį stiprų impulsą, kad galėdavo joje ir „nukristi“.

Skaitau: “Jonas Vaišė norėtų, jog jam numirus, skambėtų tik tango garsai“. Šioje vietoje-nulenkiu galvą.

Palanga be Vaišės

Šią vasarą, atvažiavusi į namus, pasigedau Jono Vaišės. Dažnai menininką sutikdavau sėdintį „Rūtos“ kavinėje. Gurkšnodamas kavą (ir ne tik), savo dvigubais akinių stiklais įdėmiai stebėdavo praeivius, lyg tame žmonių skruzdėlyne  norėtų pamatyti kažką ypatingo. Nėra buvę atvejo, jog šis būtų manęs nepastebėjęs. O pamatęs visada galantiškai nusilenkdamas , pasisveikindavo. Šią vasarą ieškojau Vaišės darbų „Mosto „ galerijoje(kažką nujaučiau), tačiau gavau atsakymą,  jog jis nepristato savo kūrybos galerijoms. Dailininkas mėgdavo savo darbus kabinti viešose vietose (kavinėse, poilsinėse) ,ar tapydavo pagal  individualius užsakymus.  Manau, jog daug menininko darbų pateko į privačias rankas.

Menininkas visada turėjo savo privačią teritoriją,kurioje skambėjo “vaišiškas” žodis, humoras, kūrybinis braižas ir niekada nesijautė esąs vienišas ar pasiklydęs. “Esu laimingas žmogus”,-sakė Jonas. Jis ir kitiems  mėgdavo priminti:”Būkime natūralūs”,o pats gyvendamas ir užsiimdamas kūryba galvojo,jog “kvėpuoja visu kūnu,o ne vien tik nosimi “.Paskutinį kartą mudu  matėmės praėjusią žiemą. Sutikau aš jį einantį iš savo namų į miestą.

Atminčiai

Vakarėjo, snaiguriavo, ėjai vienas, paskendęs savo mintyse. Atpažinai ne mane, o mano „gražias“ kojas. Sakei, jog anksti temsta, todėl negali daug dirbti. Akys visai nebemato, turi problemų „su kojom“. Palinkėję vienas kitam geros sveikatos ir sėkmės-išsiskyrėme (neilgam-kol Dievulis pašauks) .

Manau,jog išsipildys  Tavo noras;pakeliui į saulės buveinę, skambės paskutinio tango šioje Žemėje, garsai. Kitaip ir būti negali- juose  įsikūnijo Tavo aistra GYVENIMUI.

WP_000735

kelias į namus…

Irena Česnavičienė-Valužė

:

Comments are closed.

%d bloggers like this: