Vertingiausia kriauklė-nuskalauta…

Anot vokiečių rašytojo,filosofinės prozos meistro H.Hesės,”Dievo balsas ateina ne nuo Sinajaus kalno ir ne iš Biblijos,meilės, grožio, šventumo esmė glūdi tavyje ir manyje,kiekviename iš mūsų.

Kada vidinis „kirminas“ pradeda mane graužti- atvažiuoju į „savo kaimą“. Teignmouth- mažas žvejų miestelis prie jūros. Eidama  siauru akmeniniu keliu viena kūno puse jaučiu atsimušančių bangų į akmeninį molą  trenksmą po savo kojomis, kita- pro pat veidą prašvilpiančio „greituko“ sukeltą vėją. Trauktis nėra kur. Porą kilometrų  keliauju neatsigręždama, nebent tik prasilenkiu su tokiais pat ekstrimo mėgėjais.  Esu tarsi įrėminta: jūra, geležinkeliu, aukštomis uolomis. “Rėmai” pasibaigia buvusios pilies vietoje. Apie tai, kad čia kažkada buvusi pilis byloja išlikę platūs laiptai ir gerai išsilaikiusi senų , raudonų plytų  siena. Buvusio pastato vietoje – žalia pieva, o jūros pusėje-  egzotiški audrų iškraipyti medžių kamienai. Šioje pievoje aš svajoju,   rašau,  arba pusryčiauju (kaip I.Bergman’o „Žemuogių pievelėje“).

Čia sustoja Laikas. Jis kažkur paslepia mano kasdienius rūpesčius. Nežinau, gal šioje pilyje gyveno labai laimingi žmonės? O gal gerus laikus  mena  senus laiptus skalaujančio vandens atmintis?  Nesvarbu, kiekvienas žmogus ieško savo kampo, kuriame jis jaustųsi valdovu (nors ir ant senų pilies griuvėsių).

Grįžtant į namus visada prisirenku kriauklių. Mano kriauklės- tai plokščios, audrų ir laiko nuskalautos perlamutrinės didelės„sagos“. Kai jas paimu į rankas- jos prilimpa prie  delno, atvėsina jūros gaiva ir sušildo krūtinę.

Mano kriauklei

Mažo vaiko kojos užmina kriauklę lyg šukę

Didelio vaiko kojos drąsiai spiria į  kriauklę- rytdieną savo

Užaugusios kojos ieško jūros išmylėtos kriauklės.

WP_000926

jūros sagos…

Irena Valužė

Comments are closed.

%d bloggers like this: