Ledo muzika ,arba viena gyvenimo istorija

Ankstus rytas. Saulė, įsiskverbusi į kambarį visų pirma apšviečia koklinę krosnį. Lovoje, iš po didžiulio patalų kalno kyšo gulinčios mergaitės nosis ir dvi akys. Kambaryje šalta. Krosnis jau atvėsusi, todėl jei iškištų iš po patalų galvą, galėtų pūsti garus. Saulės spinduliai blyksi koklių ornamentuose ir mergaitė kartu su saulės zuikučiais žaidžia savo įprastą žaidimą. Jai atrodo, kad ten, ant krosnies yra nupiešta daug mažų vaikiškų vežimėlių, ir ji , kurdama įvairias istorijas, dalyvauja didelių tetų ir dėdžių gyvenime.

Šitaip gulėti galėtų ištisą dieną. Po patalais šilta, niekur skubėti nereikia. Ji šeimoje mažiausia, todėl yra daugiau palepinta, nei vyresnės  dvi seserys. Mergaitė turi ir brolį. Jis  ją labai myli, bet jo beveik niekada namie nebūna. Ir dabar jo nėra namuose. Jis išvykęs “į mokslus”. Virtuvėje yra seniai šilta. Paryčiais sugrįžęs tėvas, parnešė iš jūros suledėjusius tinklus. Juos jis sukabino palubėje ant specialiai tam skirto kablio. Mergaitei visados patikdavo žiūrėti į šį pasakišką reginį. Ką tik iš  jūros ištraukti tinklai blizgėdavo, sukdavosi, o ledo gabalėliai, atsitrenkę vieni į kitus, skambėdavo kaip muzika.  Tačiau ledai šilumoje labai greitai ištirpdavo, palikę tik prisiminimą apie jų kerintį grožį.

Vaikystė yra nuostabi tuo, jog esant mažam tu pamėgdžioji suaugusių žmonių gyvenimus manydamas, kad jie, kaip amerikietiškuose kino filmuose, visada turės laimingą pabaigą. O kai tu užaugi, kai tavo gyvenimas prisipildo  sklidina taure,  tu  jį , kaip ilgai brandintą vyną, nori  išgerti kartu su kitais.  Šitaip pasielgti nėra lengva. Tam reikia užaugti ir subręsti, ir tik tada,  kai krūtinėje pajauti sprogstantį garsą- gali drąsiai ištarti:  “Aš esu“.

Iš mamos pasakojimų mergaitė buvo nugirdusi, jog ji į šį pasaulį atėjo laukiama. Tėvai pasimylėję nuėjo į kiną, o kai mama pasijautė esanti nėščia,  jiedu nusprendė, kad jų vaikelis bus artistas. Šiaip ar taip,  prieš penkiasdešimt metų, šiltą bobų vasaros  vakarą, gimė graži mergaitė. Gamta šiam vaikui nepašykštėjo dailumo. Vyresnės mergaitės seserys  buvo daugiau panašios į tėvą, o ji su broliu – į mamą. Po daugelio metų ji suvoks labai  skaudžią tiesą; pavydas šeimoje užaugina  labai ilgas šaknis. Laiku neišraunant, šaknys įsiskverbia ne tik į žemę. Jos sugriauna pačių artimiausių žmonių santykius , neretai iki pat gyvenimo pabaigos. Kartą, vyriausioji mergaitės sesuo buvo sumaniusi jaunėlę nuskandinti išmatų duobėje. Nuo pražūties mažą vaiką išgelbėjo viena vienintelė  sesers mintis: o ką pasakys mama? Nežinia kodėl vyresnė sesuo taip norėjo pasielgti; gal pavydėjo jaunėlei jos naujų triušinių kailinių, kuriuos  buvo nupirkę  jai tėvai, o gal pykdama, kad ši pavogė  iš jos vaikystę?Vaikai skaudžiai išgyvena neprotingai tėvų skirstomą meilę. Juk sveriami saldainiai vienodai visiems skanūs; svarbu, kiek saujoje tu jų laikai.

Žmogus į savo vaikystės kiemą sugrįžta sendamas. Senti, tai nereiškia  save regėti  iš fiziologinės pusės. Greičiausiai ši samprata susijusi su branda į daugelį gyvenimo momentų  pažvelgti suaugusio žmogaus akimis.

Kiek ji save atsimena, jos vaikystės prisiminimų kiemą supo  gera aura. Jei aiškeriagiai gali pamatyti žmogaus aurą, tai mirtingieji savo vidumi pajaučia tą šviesą ir šilumą, kuri  žmogų šildo nuo vaikystės iki pat jo senatvės. Šiam vaikui likimas buvo dovanojęs augti pasakiškoje vietoje. Nuo vėjo besiplaikstančios pušų šakos kutendavo  namų langus, naktimis ji klausydavosi monotoniško jūros ošimo. Vasarą  ji galėdavo išbėgti į kiemą ir pasitaškyti šiltoje, pušų spygliais kvepiančioje lietaus baloje, o panorėjusi, už keletos minučių atsidurti prie jūros ir  pasinerti į baltas jos putas.  Jūra ne visada būdavo draugiška. Kartais ji priversdavo krūptelti ne tik mažo vaiko širdį.  Namiškiai visada žinojo; jei žuvėdros klykdamos suka  kieme ratus  – lauk audros. Šiaip audrų nelabai kas bijodavo , jos būdavo dažnas svečias mažame pajūrio miestelyje. Daugiausiai audrų baimindavosi  žvejų šeimos.  Yra buvęs ne vienas atvejis, kai praūžus naktiniam viesului, į krantą nebegrįždavo kažkurio žvejo valtis.  Arba, atsidūrusi didelėje žioplių minioje ,su siaubu stebėdavo kaip  kažką daktarai daro ant smėlio gulinčiam ir gyvybės ženklų nerodančiam žmogaus kūnui. Tokie matyti ir išgyventi vaizdiniai jūrą žmogaus sąmonėje padaro ne tik romantišką , bet ir baugią.

Mergaitės tėvai ir seneliai buvo žvejai. Daugiau nei pries du šimtus metų statyta senelių troba buvo bene viena pirmųjų namų mažoje pajūrio gyvenvietėje. Iš šios gryčios į pirmąjį pasaulinį karą buvo išėjęs mergaitės senelis. Jis visada sėdėdavęs erdvioje gryčioje,tik jam skirtoje vietoje, ant savo paaukštintos taburetės. Tarp savo vešlių ūsų pypsėdamas pypkute, bočius atrodė stiprus ir galingas, nors daugelį metų reumato išsukinėtomis kojomis vos bepaeidavęs,o susuktais rankų pirštais- vos benulaikydavęs aliuminį šaukštą sriubos lėkštėje. Nesusitaikydamas su savo negalia, bočius buvo piktas. Mergaitė visada jo bijodavusi. Atėjusi aplankyti savo mylimos močiutės,  ji visada stovėdavusi atokiau nuo bočiaus, nes  rudoji jo lazda galėjo pasiekti ir ją. Kai dar jos senelis vaikščiodavo, yra mačiusi,  kai šis, pasidėjęs ant kaladės vištas, nusukdavęs joms galvas.  Po egzekucijos, vištos keletą sekundžių dar bandydavo pakelti savo sparnus,  tačiau labai greitai, tėkštelėjusios ant kaladės migla apsitraukusias akis, nurimdavo. Mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kodėl iš pradžių žmonės laukia išsiritanančio iš kiaušinio geltonsnapio viščiuko, per naktis budi prie apsiveršiuosiančios karvės, ryte, atėję į tvartą rodo apsiseilėjusį ir vos ant  laibų kojų bepastovintį padarėlį kaimynams, vaikams, skuba jam duoti vardą, o, žiūrėk, nepraeina nei kelios savaitės, kaip veršiena , ar vištos sultinys garuoja ant žmonių stalo. Mergaitė sunkiai išgyvendavo gyvulių netektys. Kai ateidavo egzekucijos diena, negalėdama pakęsti skerdžiamo gyvulio šauksmo, išbėgdavo iš namų ir slėpdavosi pajūrio miškelyje. Mergaitei nepatikdavo ir tėvo iš jūros ištraukti ir į namus parvežti didžiuliai ūdų krepšiai. Unguriai, lyg gyvatės ,paspringę aštriais kabliukais , mergaitei  kėlė šleikštulį. Ūgtelėjusi ji supras, kad pardavę žuvį tėvai vaikams nuperka duonos ir saldainių.

Mama kas vakarą sėdėdavo virtuvėje prie lango ir laukdavo iš jūros grįžtančio tėvo. Toje vakaro šviesoje mamos kontūrai nusidažydavo pilka spalva. Toks vaizdas mergaitei primindavo akmenį, nes  jis dvelkė kažkuo itin kietu ir šaltu. Kai mama paskęsdavo laukime- prie jos mergaitė bijodavusi  prisiartinti. Ir tik tada, kai jos lieknas kūnelis vakaro sutemose susiliedavo su jos  brolio ir seserų išsigandusiais siluetais, ji pajusdavo kaip garsiai plaka mamos širdis. Švilpiantis ,ir į pušų kamienus atsitrenkiantis  vėjo staugimas namus  paversdavo mamos dūsavimais, ašaromis ir malda. Poterių  nuotrupas galėdavai girdėti ir vaikų lūpose. Šis, iš proto varantis ir širdį draskantis laukimas ryto metą įgaudavo kitą formą. Kai tėvo žuvimi kvepiantis ir arklio traukiamas vežimas linksmai įriedėdavo į kiemą, mergaitė matė begalo laimingą savo motiną ir iš pasitenkinimo blizgančias  tėvo akis. Jūron išplaukę žvejai jaučia savo mylimąsias. Jei mintys ir jausmai yra stipriai vienas su kitu surišti, tai lemtis, kaip tie   lynai, kuriais tampriai surišami laivai -neleis jiems pasiklysti. Mokėti laukti yra didžiulis menas.  Jo reikia mokytis visą savo gyvenimą. Mergaitės močiutei, mamai ir jai pačiai likimas lėmė būti žvejo žmonomis. O prisiminusi  savo močiutę,  praradusią vieną iš savo keturių sūnų, lenkė  galvą prieš  žilagalvę moterį.  Močiutė  niekada nepyko ant jūros, pasiglemžusios jos vaiką, tačiau ji  visą gyvenimą  sielojosi , kodėl jūra nesugrąžino sūnaus kūno.

Kai vyras uždarydavo lauko duris, prieš tai pabučiavęs jos miegančius vaikus ir apsiverkusią ją pačią,   ji  nuskęsdavo laukimo jūrose.  Ilgesys yra  nenusakomas žodžiais. Jo gelmėje sustoja laikas. Nuo tos  išsiskyrimo minutės ji savo laiką patikėdavo  konvejeriui.  Konvejerio juostoje sukosi jos kasdienybė: rūpintis buitimi, spręsti iškilusias problemas, jausti didžiulią atsakomybę prieš vaikus ir save pačią. Ir taip – diena iš dienos , metai – iš metų…Įveikusi tai, ji tuo didžiuosis.

Palikdamas tėvų namus, žmogus tarsi į lagaminą susideda viską, ką jam davė gimdytojai. Ir ši mergaitė iš tėvų namų  išsinešė tėvų meilę, sutuoktinių ištikimybę , kaip tvirtos šeimos pamatą. Taip ją mokė tėvai, seneliai ir bažnyčia: viskas turi vykti pagal nusistovėjusias tradicijas: kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui.

Romantiškos prigimties mergaitei netrūko ir šalia jos besisukinėjančių romantikų. Jai patiko  bohemiškas gyvenimo stilius. Menininkų tarpe ji  jausdavosi esanti  sava ir laisva. Tačiau vieną dieną  ji sutiko paprastą ir dėmesingą jaunuolį, kuris dirbo savo darbą, gaudamas už tai atlyginimą ir, rodės, blaiviai mąstė apie gyvenimą žemėje. Jūreiviai greiti žmonės. Jie žino, kad laikas krante yra suskaičiuotas, todėl jau antrą jų pažinties dieną, jaunuolis atėjo į merginos namus, o ši, iš molinio gaidžio pildama į taures mamos pagamintą vyną, raudo iš gėdos. Mat iš gaidžio gurklio į taures krito mažosios muselės.  Abu jautėsi tarsi sugauti. Kai vaikinas išėjo į jūrą, jauna mergina jau gerai žinojo, kad jų draugystė užsibaigs vestuvėmis. Tai jautė ir vaikinas, nes grįžęs iš jūros  jai pasipiršo, o po mėnesio buvo atšoktos judviejų vestuvės.

Vestuvių dieną  lietus pylė kaip iš kibiro, nors šiaip tą vasarą saulė svilinte svilino žemę. Žmonės šnekėjo, kad bus derlingas gyvenimas, kiti- ašarų neišvengs. Buvo visokių kalbų, bet jie jomis netikėjo, nes buvo jauni ir laimingi.Vestuvių dieną jis vilkėjo  gražiu mėlynu kostiumu,o ji buvo nepakartojama žydra suknele ir tokios pat spalvos nuometu. Mažame pajūrio miestelyje toks apdaras buvo neįprastas, todėl per vestuves, jos draugių akys žibėjo paprasčiausiu moterišku pavydu. Mergina buvo laiminga, nes manė tinkamai pasirinkusi savo gyvenimo draugą.Vestuvių naktį jie lakstė pajūriais, kažkokie atsitiktiniai praeiviai virš jų galvų laikė ištiesę anklodę, kad nuo lietaus nesušlaptų jaunosios suknelė.  Povestuvinėje kelionėje, kurią jiems padovanojo artimieji, jaunavedžiai pasijuto kur kas laimingesni. Čia nebebuvo žmonių šurmulio, nebebuvo skubos. Jie galėjo mėgautis laisve, duotais pinigais ir vienas antru. Įsimylėjęs jaunuolis kasdien dovanojo žmonai gėles, naktimis jie mylėjosi ir džiaugėsi galimybe pabūti kartu. Jau tada, tame pasakiškame mieste, jaunos moters krūtinėje įsižiebė šiltas jausmas savo išrinktajam. Ji norėjo jį tik vieną matyti, liesti, myluoti. Tai buvo ne nuosavybės jausmas. Į jaunos moters širdį beldėsi meilė;nedrąsiai pravėrusi duris ir kukliai nuleidusi galvą ji stovėjo ir nedrįso įeiti…Kai jauna moteris suprato, jog netrukus juodviem reikės išsiskirti- meilė įsiplieskė,tarsi ilgai kurentas laužas.  Išsiskirti buvo sunku visiems trims, nors juodu dar nežinojo, jog netrukus taps tėvais. Pirmą kartą gyvenimas pateikė šiai moteriai pamoką-pažinti ilgesį.

Ilgesys jai buvo tarsi perdurti taškeliai kišeniniame kalendoriaus lape . Atžymėdama  jame prabėgusią dieną ,ji užbraukdavo laiką , kurio ji nevaldė. Ne, laikas buvo,  jis niekur nedingo. Laikas stovėjo čia pat, už durų, tik reikėjo išlaukti ; ne taip ir daug : šešis mėnesius. Pusmečiais laukti iš jūros grįžtančio vyro jaunam žmogui yra labai sunku. Bet ji ištverdavo. Jos ilgesys buvo uždaras. Jo niekas negalėjo paliesti .

Liūtis per judviejų vestuves  prisodino vaikų kaip grybų. Pirmas pasaulį išvydo sūnus.   Antroji gimė duktė.   Iki trečiojo vaiko gimimo prabėgs dar dešimt metų. Laukdama iš jūros grįžtančio  vyro ji  dirbs, mokysis, augins vaikus ir manys, kad jos namai yra jos tvirtovė. Ji pati viena grąžins  buitį: dažys langus, duris, keis sienų apmušalus, pirks naujus baldus. Kad neprailgtų laikas,  vakarais ji megs drabužėlius visai šeimai.  Vyras, sugrįžęs iš jūros  sakys, kad jam nieko nereikia, arba pasijuoks iš jos įdėto triūso. Visa tai ją labai skaudins. Nurydama susikaupusias ašaras, ji dažnai išeis viena paklajoti pajūriais. Jai  atrodys, kad nesantaikos šeimoje praeinančios, tik reikia viską ištverti.  Išėjus vyrui į jūrą,  jiedu,  užmiršę barnius,  vienas kitam vėl rašys meile dvelkiančius laiškus, bus dėmesingi sau ir vaikams. Taip begs metų metai…

Dažnai vyrai, matydami savo moterys esančias stiprias, sąmoningai nori jas sugniuždyti. Ypač tai liečia tuos vyrus, kurie patys silpni ir priklausomi nuo stiprių moterų. Jie niekada nemato ką moteris veikia, kaip ji šiandien gražiai atrodo, kaip protingai pasielgė vienoje ar kitoje situacijoje. Silpni vyrai, taip kaip amžiams pasilikę mamos vaikai. Jei jais rūpiniesi,  sprendi iškilusias problemas, gamini valgį ir pasiruoši erotiniam vakarui- jie bus labai patenkinti. Bet jei pradėsi reikalauti sau dėmesio ir, neduok Dieve, pasakysi teisybę tiesiai išrėžusi jam į akis – lauk namuose audros. Greičiausiu atveju- jis pirmas trinktels duris ir bėgs pasiguosti kitai moteriai. Taip atsitikdavę dažnai šios moters šeimoje. Bet  ji prie jo  aikštingo būdo priprato,  o norėdama sutvirtinti šeimą- pagimdys dar vieną vaikelį. Taip gims  jos mažiausia dukra.

Šaltas žiemos vakaras. Greitai Kalėdos. Žmonės gyvena laukimu sušilti prie žvakių šviesos. Jie tiki, kad ta stebuklinga gamtos ir Dievo šventė atneš į jų namus šviesos ir laimės.  Spintos gilumoje gulėjo paslėptos  dovanėlės visiems šeimos nariams. Nuprausęs kūdikį ir į lovą atnešęs žmonai puodelį kavos, vyras, išeidamas pro duris žmonai pasakė, jog einąs tvarkyti reikalų. Auginti vaiką, kai moteriai yra ne dvidešimt metų- nėra  paprasta. Moterys per dieną išeikvoja tiek daug energijos, kad vakare užmiega taip pat saldžiai, kaip ir jų kūdikiai. Moters namuose buvo dar du vaikai .Jiems reikėjo skirti tokį pat dėmesį. Motina ir miegodama budi prie savo vaiko. Išgirdusi menkiausią subruzdimą, ji atsibunda labai greitai. Šį kartą ją pažadino ne kūdikio verksmas, bet negera nuojauta pajutus šalia savęs tuščią vietą. Kaip įgelta  ji pašoko iš šilto patalo ir puolė žiūrėti kelinta dabar valanda. Buvo labai vėlus metas. Ją apėmė paniška baimė dėl savo mylimojo.  Juk nėra buvę atvejo, kad vyras negrįžtų naktį ,arba  užtrukęs , jai nepaskambintų.  Miego neliko nė krislo. Ji  virpėdama stovėjo prie virtuvės lango ir žiūrėjo į brėkštantį rytą. Rytas išaušo , tačiau jokios žinios iš niekur ji negavo. Į mokyklą išėjo sunerimę moters vaikai.   Vėliau, netekusi vilties ką nors sužinoti, paskambino į greitąją pagalbą ir į policiją. Pareigūnai  jai pasakė, kad tą naktį jų mažame miestelyje nieko nebuvo atsitikę.  Moteris, lyg sužeistas žvėris, vaikščiojo iš kampo į kampą negalėdama pakęsti nežinios. Jei kambaryje nepravirktų  jos vaikas, manytų, kad namai pavirto laidotuvėmis. Antra naktis taip pat praėjo bestovint  prie lango.  Vėjas kartu su pūga stūgavo prie jos namo cypindamas gatvėje statybininkų paliktą geležinę tvorelę. Tas cypimas buvo beviltiškas, kaip ir morers širdyje susikaupęs nerimas. Ryte, moters nerimas įgavo  formą. Jis buvo apčiuopiamas. Ant naktinės lempos ji pamatė vyro paliktą vestuvinį žiedą. Vėliau jo bendradarbiai paskambino ir pranešė, kad jis gyvas ir sveikas. Moteris, apkabinusi vyresniuosius savo  vaikus iš džiaugsmo pravirko. Kaip bus taip tegu būna, mirties ji niekada niekam nelinkėjo. Pyktis dėl  suteikto skausmo nieko gero nežada. Jis žmogaus kepenis paverčia korėtomis, o širdį užlieja tulžimi. Todėl tą dieną moteris savo likimą pasirengė sutikti tokį, kokį jai davė gyvenimas.

Gyvenimas jai pateikė antrą pamoką- pažinti išdavystę. Vyras, grįžęs į namus prisipažino, jog  buvęs pas kitą moterį. Pateisindamas savo poelgį paaiškino, jog savo vaikų nepaliekąs. Paliekantis tik ją – vieną. Dar paprašė žmonos puodelio kavos. Šią, iš “koto” išverčiamą žinią , ji priėmė gana ramiai. Tačiau nuo to momento, kai kraujas sustingo jos gyslose, gyvenimas jai pateikė dar vieną  pamoką- tapti aktore.  Su šypsena  veide ji užkaitė virdulį, prieš tai pasakiusi savo vyrui nubėgti į parduotuvę ir nupirkti butelį šampano, nes tai  juk paskutinis kartas, kai jiedu dar gali pasėdėti dviese. Kol vyras užtruko parduotuvėje, paliktoji žmona apsivilko kažkada jo dovanotus baltus marškinius , pasidažė, stalą serviravo proginėmis taurėmis. Iš šių taurių jiedu gerdavo tik per vestuvių sukaktis. Keturioliktą kartą jie gers nesulaukę vasaros vidurio. Šeimose laikomos tradicijos kai kuriais gyvenimo atvejais turi labai stiprią jėgą. Vyras, grįžęs iš parduotuvės ,buvo lengvai šokiruotas vaizdu virtuvėje. Graži žmona   į puodukus pilstė kvapnią kavą ir šypsodamasi savo vyrui kalbėjo, kad niekas taip nemylės ir nelauks jo, kaip mylėjo ir laukė ji su vaikais. Jai yra suprantamas susižavėjimas kitu žmogumi, todėl ji leidžianti jam dar kartą pagalvoti,ar jis elgiasi teisingai. Moteris vyrui  padėkojo už pragyventus metus ir už patį  didžiausią turtą –tris savo vaikus. Ji tvirtai vyrui pareškė,jog vaikų lankyti jam neleisianti, nes norinti, kad jie būtų su ja ir per šventes, ir kasdien.  Tuo momentu jai atrodė, kad toks sprendimas yra  teisingiausias. Vėliau ji suvoks, kad taip sakyti jai liepė  širdis. Ji nebūtų galėjusi  matyti savo vyro , ateinančio pas vaikus ir išeinančio  pas kitą moterį. Pirma spektaklio dalis artėjo į pabaigą. Pakilusi, ir, grakščiai pro langą išmetusi taures, vyrui pareiškė, jog  jam skirtas laiko limitas pasibaigė. Vyras, ištraukęs pluoštą pinigų, siūlė juos paimti. Ji griežtai  atsisakė tai daryti. Moters širdyje užvirė didybės manija savo skausmą priimti nuogą : visų akivaizdoje išrengtą ir išniekintą. Moteris sugrįžo į miegamąjį, kur jos laukė tris  vaikai. Sūnus ir duktė prigludo prie jos peties, lyg ieškodami atramos savo mažame, tačiau skaudžiai juos nutvilkiusiame  pasaulėlyje. Vaikai išgyvena šeimynines dramas sunkiau, nei suaugusieji. Jie savo skausmą, kaip sraigės, stipriai laiko uždarę  mažyčiuose savo nameliuose. Vyras stovėjo tarpduryje sutrikęs. Išeiti jam  buvo sunku. Šiltame ir jaukiame kambaryje  ant lovos sėdinčių žmonių siluetai atsispindėjo ir jo veide.  Mažiems vaikams yra  sunku suvokti ypatingai skaudžias šeimynines dramas. Žmogus gimsta, auga ir jam jo tėvas ar mama yra patys svarbiausi asmenys. Apie tėvų neretai padarytas klaidas žmogus supranta tik užaugęs. Mažam vaikui praradimo jausmas yra tarsi gilus ir šaltas šulinys; į jį,  netyčia , įkrito jo pats mylimiausias žaisliukas.

Kartais žmogaus keliai ir klystkeliai lyg vaiduokliai ,klaidžioja nakties labirintuose  nežinodami į kurią pusę pasukti. Ne kitaip jautėsi ir paliktoji žmona. Ji vėl stovėjo prie virtuvės lango, vėl klausėsi širdį draskančio geležinės tvorelės cypimo.Tik  dabar ,mėnulio apšviestoje gatvėje, ji matė savo vyrą, kuris vis kažkur pradingdavo… Gal tai buvo jos vaizduotė, o gal realybė, kas dabar pasakys?.. Ryte, kai ji išgirdo vyro rakinamų durų garsų trakštelėjimą  , moteris gulėjo lovoje. Akimirka jos galvoje šmėkštelėjo mintis, jog vyras sugrįžo pasiimti savo daiktų. Ji klausėsi  koridoriuje varstomų spintos durų girgždesio ir  jautė, kaip jos gyslose nustojo tekėti kraujas. Jai pasidarė silpna. Gyvenimas jai pateikė  dar vieną pamoką-iškęsti kančią.

Nežinia kas tą naktį įvyko palikusiojo savo šeimą vyro galvoje. Gal jis išsigando pradėti gyvenimą iš naujo, o gal sugalvotas melas leido jam taip apsispręsti. Jis sugrįžo į savo namus dar tą patį vakarą. Sugrįžo ne gyventi laimingai pačiam , o gyvenimą pragaru paversti artimam  žmogui. Šią tiesą, kaip ir daugelį kitų, ji supras žymiai vėliau…

Nuo to lemtingo ryto praėjo dešimt metų. Užaugo ir į gyvenimą išėjo vyresnieji moters vaikai. Namuose širdį ramino mažoji dukrelė. Moteris vėl paskendusi  laukime. Tik  dabar jis  buvo kitoks. Jis dabar nuspalvintas abejonėmis, išgyventais vaizdiniais ir kančia. Vyras gyveno dvilypį gyvenimą: jam taip patinka, jo toks gyvenimo stilius. Nieko nėra gyvenime skaudžiau už išduotą meilę. Atleidimo randai taip giliai įsiręžia į odą, sielą, kad, atrodo,  kartais trūksta oro. Lyg koks šetonas apvijęs  kaklą  traukia virvę: stipriau, lėčiau, o kartais pasimėgaudamas-visai pamažu. Ne kartą moteris savęs klausė: ar reikėjo vaikams išsaugoti šeimą, laimės pagailėjus sau pačiai? Žinoma, vaikams  gerai turėti mamą ir tėvą. Tada jų taip skaudžiai nepaliečia aštrios gyvenimo briaunos. Jie auga tvirtesni. Tačiau  moteris save lyg auką guldo ant durklo ašmenų tikėdama, kad tuo išgelbės visą pasaulį. Ji daug kartų rinko save iš mažų gabalėlių ir lipdė vis kitokią: gerą mamą, švelnią žmoną, seksualiai patrauklią moterį. Išgyveno ir finansiškai stiprios bei nepriklausomos moters įvaizdį. Tačiau jai nei viena rolė nepatiko. Ji visada troško  būti tik vieno vyro moterimi.   Kaskart žemindamas, tyčiodamasis, vyras  stūmė žmoną nuo savęs tolyn… Dabar ji galvojo, kad išvažiuoti į kitą miestą- yra jos išsigelbėjimas. Nežinia kankino, bet ji ir į jūrą bijojo plaukti.

Kada jauna moteris nusprendė pagaliau nutraukti visus saitus, rišusius ją su sutuoktiniu, likimas jai padovanojo dar vieną galimybę: išbandyti save ekstremalioje situacijoje. Ji išėjo kartu su savo vyru į jūrą. Jau pačią pirmąją minutę atsidūrusi svetimoje, visai nepažįstamoje erdvėje suprato, jog   kirminas, graužęs ją daugelį, daugelį metų niekur dingo.  Jis tebegyveno moters abejonėmis iškankintoje širdyje.  Laivas, praplaukęs Klaipėdos jūros vartus , tolo nuo kranto. Jiedu stovėjo vienas šalia kito ant denio. Ant molo stovėjo moteris ir mojo jiems pavymui.

Kelionė jūrų keliais moteriai suteikė drąsos. Pagyvenusi tarp tarp jūreivių keletą mėnesių  suprato, jog jauni vyrai negali susitvarkyti su savo fiziologija ,todėl jie ieško nuotykių ant savo galvos. Pagrinde laivo įgulą sudaro vyrai.Moterų joje tik keletas. Kapitono draugė pasakojo jai, jog ją ,vaikystėje (mergina iš gausios šeimos) , niekas nebuvo pasisodinęs ant kelių ir pamilavęs. Kita moteris, gaminusi vyrams valgį, draugavo su įgulos daktaru. Šioji draugystė matėsi esančia tik iki kranto. Laive viskas kaip ant delno. Nieko neįmanoma paslėpti. Grįžusi iš kelionės  ji nusprendė, jog nori pagaliau būti savimi. Moteris,kaip ir jos močiutė, nekaltino jūros, atėmusios šeimos tėvą ir mylimąjį. Ji pyko ant ant savęs: negalima gyvenimą regėti per rožinius akinius. Atsakomybės jausmo prieš savo šeimą ji nebejautė. Vaikai, per daug ilgai užsibuvę prie mamų sijonų, gyvenime būna ištižę. Kuo greičiau jie pradės savarankišką gyvenimą, tuo jie bus laimingesni.  Noras vaikus pririšti prie savęs, užtikrinant saugią senatvę- rezultatų neduoda. Vaikai turi tapti  gerais draugais, kuriuos malonu matyti, pasikalbėti, pasidžiaugti ir kartu paliūdėti. Gimstame vieni ir gyventi reikia pačiam. O kaip susiklostys  likimas- priklausys nuo tavęs, nuo aplinkos ir  aukštesniųjų galių,-mąstė ji.

Kančia žmogų, ypač moterį, padaro labai tvirtą. Su metais ji tampa tarsi ąžuolas ( ir žiemą  nenumetantis lapų).  O kai pasijauti esąs žymiai tvirtesnis nei buvai, prisimeni vaikystę ir savo kiemą. Sugrįžti ten, kur bėgo nerūpestingos dienos, kur šildė tavo basas kojas vasaros lietūs, kur gulėdama šaltoje troboje supratai, kad ten, už sienos, yra suaugusiųjų pasaulis, karšta ugnies liepsna ir tinkluose skambantys ledukai. Jie ir dabar skamba  ausyse kaip nuostabi vaikystės muzika.

Prabėgs dar dešimt metų. Ji išvažiuos į kitą šalį. Vieną vakarą, atsiskleidusi  dienoraštį,  ji perskaitys savo išpažintį . Kūnu perbėgęs drebulys bus įrodymas, jog anos moters seniai nebėra, ji mirusi, yra kita, išmokiusi  ją įsisavinti pagrindinę  gyvenimo pamoką:atleisti.

WP_000293

pušis-girtuoklė

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: