Labas vakarėlis

Belaukdama  lėktuvo skrydžio Kauno Karmėlavos oro uoste,susipažinau su mamytėmis ir tėtukais, kurie pirmą kartą nutarė aplankyti savo vaikus , gyvenančius užsienyje. Baikščiai dairydamiesi aplinkui,jie veržte veržėsi į lėktuvą ,o šiam nusileidus Anglijos žemėje , laimingi sveikinosi su pasus tikrinančiais pareigūnais  gražia lietuviška kalba :”Labas vakarėlis”.

Kodėl taip niūru?

Iš tiesų mane labai pralinksmino matytas “vaizdelis” Bristolio oro uoste ,kai grįžau iš savo trumpos viešnagės Lietuvoje. Vėliau,prisiminusi žmonių niūrius veidus , darganotą orą, ištuštėjusius Lietuvos miestus bei miestelius, sausakimšus lėktuvus,kuriuose verkia, ar ant mamų bei močiučių rankų snaudžia mažyliai – juokas išgaravo.Galvoje pasiliko tik  mano klasės draugo Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Budrio, vieną vakarą prie kavos puodelio ištarti žodžiai:”Niekas nepasikeitė nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų.Padėtis tik pablogėjo. Depresija-visuomenės būsena,o jos pasekoje- niūrūs žmonių veidai ir tamsi apranga”.Pasak Rimvydo, šiandieną žmogui atsivėrė erdvė laisvai judėti .Jeigu jis “išmoko,pamatė,sugrįžo- viskas tvarkoje, tačiau jei jis nebegrįžta-nukenčia kalba,religija,palikuonys.”Labai nustebau,jog statistiniais duomenimis,pagal gyventojų skaičių daugiausiai į užsienį emigravo palangiškiai. Kurorte gyventojų sumažėjo apie 4o%. Anot psichologo, emigracija-nebegalinė.Kad ši banga praeitų,turi susiklostyti įvairūs faktoriai(ne vien ekonominiai,bet ir socialiniai).

Kas gali padėti?

R.Budrys piktinosi,jog į valdžią ateina žmonės,kurie neturi menko supratimo apie politiką(nuo verslo į politiką).Uždėtas štampas radikaliai keičia asmenybę.Bandžiau Rimui prieštarauti sakydama, jog prezidentais buvę ir muzikantai.Į tai jis atsakė vienareikšmiškai:” Prieš tampant politiku, reikia mokytis politikos”.Tai daroma kitose šalyse (Šveicarijoje, Prancūzijoje ir kt.). Daug klaidų buvo padaryta 2008 metų krizės laikotarpiu.  Anot jo, žmogus nieko negali pakeisti.Murdydamiesi toje klampynėje turime patys stengtis sau padėti.Lietuviams nėra būdingas uždaras gyvenimo būdas,taip kaip skandinavams,-sako jis. Lietuvis -nuolat kryžkelėje ,tačiau jis sugeba prisitaikyti. Identiškumo išlaikymas padeda išlikti tautai.Psichologas siūlo neužsidaryti kiaute, lankytis vieni pas kitus be jokių išskaičiavimų.Dažniau sugrįžti į namus ,pagal galimybes burtis į klubus,draugijas,naudotis technologijomis(skaipu ir kt.).Iškilus problemoms gali padėti ir psichologas. Tai daryti neatsisako ir pats Rimas (rimasbudrys@ gmail.com, vilkopeda- skaipas www. lhpa.net),Lietuvos Humanistinė psichologijos asociacija (LHPA),(HEPI) Humanistinis ir egzistencinis psichologijos institutas.

Prognozės

Iš savo klasiokų išgirdau,kad mūsų Rimas tapo šamanu. Į tai visai rimtai jis atsakė, jog tai vienas kitam nemaišo.Pasak jo, šamanizmas-tai viena iš antropologijos tyrimų sferų,einančių kartu su psichologija. Kadangi ne už kalnų Naujieji Metai, tad kam gi daugiau,jei ne šamanui, jaučiančiam visos planetos pulsą , užduoti šį klausimą : kas  mūsų laukia  mėlyno medinio arklio metais? Nusijuokęs Rimvydas atsakė, jog tai “būsianti tikrai ne kumelė “(pagal Ostapą Benderį). Anot jo, neturėtų būti didelių kataklizmų (kuo daugiau kataklizmų-tuo gamta atšiauresnė,kuo daugiau tarpusavio žmonių nesutarimų–sulauksime atitinkamo atsako). Gamta daugiau naudojamės,negu ją remiame. O kada Lietuvoje gyvenimas pagerės?”Po 20-30 metų”,-nė nemirktelėjęs atsakė šis.

Prie puodelio kavos

Atvirai prisipažinsiu,jog šis mudviejų pokalbis mane nuliūdino.Prieš dešimt metų mudu kalbėjomės toje pačioje Rimo brolio kavinėje. Tada,kaip ir šiandien, prie puodelio kavos Rimvydo paklausiau :kaip žmogui išgyventi tamsiuoju žiemos periodu? Tada jis sakė ,jog audros žmogaus gyvenime geras dalykas, tik svarbu,kad jų nebūtų per daug. Prieš dešimt metų mano reportažas buvo žymiai optimistiškesnis. Šiandieną man rūpi mano pačios ir mano vaikų gyvenimai. Man rūpi sužinoti,ar iš tiesų mišrios poros susilauks sveikų palikuonių, ar jos bus tvirtos ir laimingos. “Etniniai skirtumai yra vertybė,-sako Rimas. -Etninių grupių vaikai būna išskirtiniai, tačiau mažiau atsparūs įvairioms ligoms.” Į žmones,palikusius šalį Rimvydas žiūri normaliai. Pasak jo,jei tai nesiekia 10%-nėra ko nuogastauti,jei daugiau-iškyla dvikalbystės,skirtingos kultūros ir biologiniai dalykai.Išsiskiriant,lyg norėdamas mane padrąsinti, mano klasės draugas pasakė:” Kataklizmų žemėje daugėja,tačiau yra pasaulyje ir stabilių vietų.Viena iš jų- Lietuva”. Taigi, Nauji Metai-nauji ratai. “Labas vakarėlis”,- britui sako vienas iš užsienyje gyvenančių vaikų tėvelis. Jis atvažiavo pas savo palikuonį.

WP_001030

Rimvydas Budrys

Irena Valužė

Įžiebk Kalėdų žvaigždę

Šiandieną klausiausi Adventinių giesmių miesto gatvėje.Melodingais balsais juos traukė trys britai .Nejučia prisiminiau, kaip prieš 10 metų,vieną prieškalėdinę naktį, prašiau Auksčiausiojo:”Įžiebk Kalėdų žvaigždę” ir man.

Draugė

Perskaičiau laišką,kurį man atsiuntė draugė,jau keletą metų gyvenanti su šeima Anglijoje.Ji man rašė,kad jos šeima gyvenanti Kalėdų laukimu: perkanti dovanas, puošianti namus,laukianti svečių. Pamenu,kai mano draugė  ruožėsi palikti Lietuvą,tuo metu bijojau jai ką pasakyti, neįsivaizdavau, kaip galima ryžtis tokiam žingsniui…Tuokart man buvo sunku suvokti, kad jos vaikai priims kitos šalies kultūrą, kalbės svetima kalba…

Nuo to laiko praėjo ketveri metai.Mano draugė džiaugiasi gyvenimu svetur. Ji  turinti gerą ir dėmesingą vyrą. Jiems gimė dukrytė, jų šeima nusipirko namą. Vyresnieji draugės vaikai mokosi prestižiniame koledže. Su vaiko gimimu valstybė jai suteikė daug socialinių garantijų,tad,gyvendama ten,ji jaučiasi saugiai.Ji tik ilgisi Lietuvos gamtos, o apie savo buvusį gyvenimą nenorinti net prisiminti, nes gyvendama Lietuvoje,kentė vyrų apgaules ir nuolat išgyveno sunkią finansinę būklę.

Viltis dėl vilties?

Begalės mano pažįstamų,vieni, ir su šeimomis, išvažiavo laimės ieškoti svetur.Vieniems pasisekė, kiti-grįžo namo. Tačiau jie ir vėl nenuleidžia sparnų ,ruošdamiesi išskristi…Kas čia,galvoju,visuotinė ir savanoriška tautos emigracija, kodėl mes,  moterys,sulaukusios brandaus amžiaus,užauginusios vaikus,turime palikti savo namus?..

Katedros ir Rotušės aikštėse šiemet, kaip niekada anksčiau,jau įsižiebė kalėdinės eglės,dangų nuberdamos tūkstančiais žvaigždžių. Žmonės ,susirinkę aikštėse, atrodo, buvo laimingi…Laimingi,tuo metu užmiršę apie visai suplonėjusias pinigines,valdžios apgaules,gatvėse besitęsiantį smurtą…

Kalėdinėmis žvaigždutėmis mūsų vaikai papuošė langus.Laukimas visada yra nuostabus,ypač tai gerai jaučia maži žmogiukai . Jie tiki kalėdinės nakties paslaptimi…Tą naktį ilgai meldžiausi prašydama Dievo stiprybės:įžiebk Kalėdų žvaigždę ir mano širdy…

Dovanos

Išgirdo mane Aukščiausiasis. Štai jau dešimt metų puošiu Kalėdinę eglę “kitame krante” . Labai nemėgstu pasakoti apie gyvenimą svečioje šalyje. Smalsuoliams atsakau vienu sakiniu:”Pabandyk pats – žinosi”.Galiu tik tiek pasakyti: šiandieną turiu viską, ko reikia žmogui normaliai gyventi. Mano vaikai baigė mokslus ir yra laimingi. Tad ko daugiau norėti? Man reikia Kalėdoms sugrįžti į namus. Neveltui visas pasaulis eina iš “proto”, kai prieš Kalėdas išgirsta Chris Rea dainą:”Driving Home For Christmas”. Esu laimingas žmogus,  galėdamas   visiems pasigirti:važiuoju Kalėdoms  pas mamą.  Mano prisiminimuose mano namai visada kvepėjo  eglės gaiva ir saldžia vanile.   Man reikia apkabinti savo seną mamą, nuskęsti jos švelniose akyse ir susiglaudus galvomis pabūti tyloje… Tai- mano didžiausia kalėdinė dovana! Ji -neįkainuojama.

Įžiebsime Kalėdų žvaigždę mudvi abi,mamyt! Tu tik manęs palauk…

WP_000387

mano mama

Irena Valužė

Išvalyta erdvė

Tik kartą sutiktas žmogus gali  atmintyje užsibūti ilgai. Kodėl, kas slypi už tos paslapties ribų? Žymų Lietuvoje fotografą Remigijų Treigį prieš daugelį metų sutikau Antano Mončio namuose-muziejuje, ir nepamiršau ligi šiol.

“Laiškai iš Ekeno”

Klaipėdiškis Remigijus Treigys , sugrįžęs iš Suomijos, pirmą kartą Lietuvoje eksponavo savo darbus, sukurtus svetimoje šalyje.Pasak parodos autoriaus,draugai ir kolegos dažnai jo klausia,kodėl fotografijos iš ciklo “Laiškai iš Ekeno” yra tokios tamsios. Remigijus galvoja,kad turbūt jose yra šiek tiek liūdesio,nes ,gyvendamas ir dirbdamas Suomijoje,norėjęs kuo greičiau grįžti į namus. Greičiausiai būčiau neteisi sakydama,kad Remigijui Treigiui darbas ir gyvenimas svetimoje šalyje buvo iki kaulo įgrisęs. Anaiptol-menininkas džiaugėsi švedų kultūros centro Suomijoje “Proartibus”  suteikta galimybe du mėnesius pagyventi ir padirbėti šioje šalyje. Į šią šalį R.Treigys turėjo atvykti su turėtais darbais ir sukurti naujų darbų Suomijos tematika. Menininkas sutinka,kad jo fotografijos yra skirtos neeiliniam žiūrovui. Jose paslėpta gili mintis, kurią kiekvienas individualiai turi įminti. Bandžiau pono Remigijaus paklausti, o ką gi reiškia iš nuotraukų dvelkianti senovė ar miniatiūrinės,vos plika akimi įžiūrimos fotografijos. Autoriaus nuomone,visa tai sukuria tam tikrą nuotaiką.

“Paslaptį patikiu žiūrovui”

R.Treigys personalines parodas yra surengęs Šiauliuose, Vilniuje, Panevėžyje, tris-Lenkijoje,Latvijoje,o antrą kartą pristatydamas savo darbus A.Mončio namuose-muziejuje,džiaugėsi,jog čia yra viena palankiausių erdvių parodoms rengti. R. Treigiui įsiminė kelionė į Vokietiją. Šiame projekte dalyvavo  menininkai iš Vokietijos,Lenkijos,Lietuvos.

R.Treigys yra Dailės akademijos auklėtinis,baigęs dizaino specialybę,tačiau šiandieną jis negali pasakyti,kam suteiktų pirmenybę:fotografijai ar dizainui. Jo manymu,fotografuodamas jis “daro nuotraukas”, internete- taip pat reikalinga panaudoti grafiką, tapybą, erdvės apšvietimą.Tad,ko gero, abiem atvejais svarbiausia yra įdėti į darbą ir meilės. Atrodytų,ko gi daugiau reikia:paroda atidaryta Palangoje,darbo nestinga ir kitur,tad menininko paklausiau,ar jis jaučiasi laimingas? Giliai susimąstęs ponas Remigijus prisiminė laiką,praleistą Suomijoje:baltąsias naktis,ramius užutėkius,sutemų grožį. Kūryba-tai darbas ir visas gyvenimas, bet yra dar svarbesnių dalykų: gal savas kraštas, gal kiekviename žmoguje slypinti paslaptis, kurios jis nepanoro atskleisti savo fotografijose-jas palieka įminti mums.

Išvalyta erdvė

Kartais save pagauni suvokęs, jog kiekvieno žmogaus keliai ir klyskeliai eina kažkur  visai greta. Tačiau mes sąmoningai save įsprausdami į voveriško gyvenimo rėmus nepastebime tai,kas svarbu dabar,  šią vienintelę  ir jau niekada nebepasikartosiančią akimirką tai pajausti,girdėti,matyti. Šią vasarą aš neturėjau galimybės (baigėsi atostogų laikas) pamatyti R.Treigio fotografijos parodą “Ramybės” galerijoje Palangoje, tačiau aš gavau kitą puikią dovaną . Klasiokų susitikimo proga  rašytojas Rolandas Rastauskas man padovanojo savo esė rinktinę “Privati teritorija”.  Knygos viršelio puslapyje- RoRos (R.Rastausko) fotografija ,kurią padarė ne kas kitas,o Remigijus Treigys! Po nuotrauka-žodžiai,atsakantys į mano klausimą: ko nepasakė meninkas ? “Žinojimas-tai ne formulės, o išvalyta šviesi erdvė, iš principo atsisakanti būti sandėliu.Tą gerai žino prisiekę keliautojai, vienuoliai ar kitokie nuskaidrėję “būties minimalistai”.Žinojimas-visada vienišojo kelias.Itin privati teritorija” R.Rastauskas kn. “Privati teritorija”.

New Doc 1_1

Remigijus Treigys  2001 m.   Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Irena Valužė

Smėlio laikrodis

Ar reikia atmintį išsaugoti ateinančioms kartoms? Be abejonės-taip.Neįamžinęs šiandien-ryt nebebus kam ir dėl ko tai daryti.

Mūsų Staselė

Stanislava Paulauskienė,kitaip tariant,Staselė,šventė 85 -erių metų jubiliejų.Ji-sena palangiškė ir senosios žvejų Paulauskų giminės atstovė. Su vyru nugyveno ilgą gyvenimą,užaugino du sūnus ir dukrą.Gyvenimas nelepino šios moters,bet ši išliko tokia ,kokia buvusi:geros širdies,ir neišsenkančios energijos.Kiek prisimenu,ji niekada nestovėjo vietoje. Nemokėjusi lėtai vaiksčioti,o tik bėgte,ir darbus atlikdavo greitai-lyg vėjo genama.Iš savo namų Plungėje  į pasaulį laimės ieškoti išėjo dar labai jauna.Kadangi tėvai gyveno  skurdžiai,tad savo jaunystės dienas praleido patyrusi  samdinės dalią.Tarnavo pas turtingus žmones,prižiūrėjo jų vaikus ir dirbo kasdienius darbus ūkyje. Bet ir tada,kiek atsimena seni palangiškiai, Stasės visur buvo pilna:ir darbuose,ir vakarėliuose.Ji visus pavergdavo savo linksmumu ir optimizmu.

Senoji žvejų trobelė

Savo gyvenimą Stanislava Paulauskienė praleido uošvio Kazimiero Paulausko ir anytos Albinos Paulauskienės namuose.Tai buvo bene viena pirmųjų sodybų,pastatytų Palangos mieste.Kazimieras Paulauskas ją surentė dar praėjusiame šimtmetyje, šventai tikėdamas,kad šiame name užaugs jo vaikai ir vaikaičiai. Deja,senosios žvejo sodybos nebėra,jos vietoje išdygo naujas,modernus pastatas.Praradęs kažką labai artimą,pradedi analizuoti   praeitį. Šiandien mąstau, jog senolių bakūžė   galėjo tapti palangiškių žvejų gyvenimo bei jų buities prisiminimais ateities kartoms (žinoma kraštotyrininkė  E.Adiklienė dažnai apsilankydavo senoje Paulauskų sodyboje). Laikas  sugriauna pastatus, kaip ir užverčia žmogaus gyvenimo knygą.Tad pajutusi bėgančio laiko greitį, noriu nors trumpam sustoti ir papasakoti apie tuos paprastus,dorus ir darbsčius žmones.

Mano vaikystės kiemas

Šiandieną jau tik prisiminimais galiu grįžti į savo vaikystės kiemą.Nebėra jau mano senelių senųjų palangiškių žvejų Albinos ir Kazimiero Paulauskų, nebėra  jų sūnų-Kazio,Antano,Felikso,Leono. Iš gyvenimo pasitraukė puiki tautodailininkė mezgėja ir šokėja Agnė Paulauskienė,nebėra Barboros Paulauskienės, mano tėvo, taip pat žvejo Petro Valužio (mano tėvas- Stasės brolis,buvo vedęs Paulauskų dukrą Scholastiką).Visi jie buvo šios giminės geneologinio medžio šaknys ir šakos. Aš galiu prisiminti tik tai, kas man,vaikui,labiausiai įstrigo atmintyje.  Mūsų kiemas visada kvepėjo žuvimi.Į jį žmonės užsukdavo nusipirkti šviežios,ką tik iš jūros pagautos silkės,stintos,plekšnės,žiobrio,ungurio,menkės…Jei jūra būdavo rami, visi gerai žinodavo,kad vyrai parneš pilnus tinklus žuvies. Jei jūroje siausdavo audra, tai ir kiemas būdavo tuščias.Jis buvo lyg barometras, tiksliai nuspėjantis tos dienos orus.

Moterų rankos

Kai laimikis jūroje būdavo sėkmingas,visas darbo krūvis tekdavo moterims. Reikėdavo sutvarkyti ūdas,iš tinklų ištraukti neretai sušalusias žuvis,o suplėšytus tinklus sutaisyti.Todėl ilgais žiemos vakarais šioje sodyboje ilgai negesdavo žiburys. Moterys, pirkios palubėje sukabinusios tinklus,specialia šeive lopydavo juos. Žvejienės greitais rankų judesiais sumegzdavo mazgus-ir skylės kaip nebūta. Aš taip ir neišmokau to tinklų lopymo meno. Moterų rankos ne tik tvarkydavo žvejybai skirtus įrankius, bet atlikdavo ir visus buitinius darbus:siūdavo namiškiams drabužius,verpdavo vilnas, megzdavo, minkydavo duonai tešlą.Be visų darbų,jos dar neužmiršdavo paglostyti ir savo vaikams galvelių.Prabėgus metams,jų rankas matau tokias pat gražias, kaip ir kadaise,nes esu pajautusi jų šilumą. Štai ir šiandien, žvelgdama į Stanislavą Paulauskienę, sėdinčią gėlių ir giminių rate, galvoju, kad laiko sustabdyti negalime,tik patys sustojame, kaip toje nuotraukoje, palikę prisiminimą.

Smėlio laikrodis

Kai buvau maža  esu Palangos Senojoje vaistinėje mačiusi keistą  per vidurį pergnybtą stiklinį vamzdelį. Akimirksniu smėlis iš vienos vamzdelio pusės  subėgdavo į kitą, o apvertus-vaizdas kartodavosi. Kaip vėliau sužinojau , tai buvo smėlio laikrodis. Šiandieną ,mėgėjiškoje ir nuo laiko pageltusioje fotografijoje  matau užrašytą tikslų elektronį laiką:99 ,5 ,7. Būčiau labai norėjus ,kad Laikas  šioje nuotraukoje niekada nebūtų nieko pakeitęs. Juk joje sustabdyta laiminga akimirka būti visiems drauge. Deja, nekalto smėlio nuvilnijusi plona srovelė sustojo ties mano teta-Stanislava Paulauskiene, mano seserimi-Regina Tytmoniene, pusseserės vyru-Alfonsu Augučiu. Žinau, ši srovė nepraeis pro šalį nė vienam iš mūsų. Ji tekės tol ,kol bus gyva žmogaus atmintis, suskaičiavusi kiekvieną jo gyvenimo minutę. Vėliau- tik nuotrauka, užrašiusi tikslų Gyvenimo Laiką.

New Doc 5_1

Stanislava Paulauskienė švenčia savo jubiliejų 1999 m.

Irena Valužė

Gyvenime reikia mylėti save

Liucija Jasaitė,daugiau kaip prieš trisdešimt metų apsilankiusi Palangoje , prisimena, kad tą šaltą žiemos rytą, sėdėdama parke ant apsnigto suolelio, jautėsi be galo laiminga. Tada ji suprato, kad tai- miestas langas,pro kurį gali “matyti” Paryžių, mėgautis pajūrio erdve. O kai labai sunku, smėlis ir jūra viską nuplauna…Šiame mieste ji išmoko pamilti save.

Prasta šeimininkė

Liucija su nostalgija prisimena tuos laikus,kai į “Pajūrio” kavinę kasdien ateidavo pietauti.Juokaudama pasakojo,kad tada, jaunystės metais,ji buvo prasta šeimininkė-nemokėjo net blynų išsikepti.Tada tam ji neteikė dėmesio, kadangi kavinėje galėjo pigiai ir skaniai papietauti. Beje,valgis nebuvo pagrindinis dalykas.Pasak Liucijos,ji vadovavosi hemingvėjiška nuostata, kad kavinė- ta vieta, kur gali matyti, susitikti,bendrauti.Tais laikais į “Pajūrį” ateidavo daug meno žmonių.

Kaip ir kiekvienas iš mūsų, prabėgus keliems dešimtmečiams , atrandame tai, kas, atrodo, kažkada neturėjo jokios reikšmės. Šiandieną Liucija kepa skanius  blynus, o maisto gaminimas tapo maloniu pomėgiu.Ji mano,jog nėra to, ko negalėtų padaryti. Pasitaikius progai, Liucija norėtų išgriauti savo bute sieną, kad virtuvė su kambariu taptų viena erdve. Ji negali pakęsti, kai ją pačią kas virtuvėje vaišina kava.

Į Palangą atvažiavo prieš 30 metų iš Panevėžio.Lygindama gyvenimą tėvų  namuose ir darbą Projektavimo institute galvoja,kad tuo metu, kai Miltinio teatras išgyveno renesanso laikotarpį, jai ir kolegoms pasisekė.  Jie nepraleisdavo  nė vieno spektaklio. Dabar,mano Liucija, Panevėžys-“nulemtas” miestas, nes jame apsigyvena “bandos” bendruomenė. Jai nereikia minios.Jai malonu suvokti,kad kojomis gali pereiti miestą,o jei nori bendrauti-visada suras įdomių žmonių. Susirgti depresija-ne jai. Ji visada užsiėmusi(daug skaito, rašo). Kalbėdama apie palangiškes,Liucija galvoja,kad provincialumas pasireiškia nebent apkalbomis apie kitą žmogų. Liucijai svarbiau-patikrinto draugo nuomonė,o jei ji neteisinga-ją labai žeidžia. Tačiau per gyvenimą netikri draugai, kaip tie pajūrio akmenys,-paprasčiausiai  išsibarsto.

Atėnė-geriausia draugė

Liucija vaikystėje daug sirgo.Kartą jai tėvas skaitė mitą apie Dzeusą. Jai tada labai patikęs išminties deivės Atėnės vardas. Tad, kai gimė duktė, ją pavadino Atėne.Liucija yra baigusi dailės mokyklą.Dukra studijuoja dizainą Vilniaus dailės akademijoje.Jos su dukra-dvi draugės,nors,kaip prisipažino, dukra ją aplenkia. Atėnei patinka filosofinės knygos. Kai dukra išvažiuoja į studijas-pasipila “dvimetriniai” laiškai, netyla telefonas. Jei su vaiku bendrausi nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų,jei laiku užčiuopsi jo sielą,jei pati rodysi teigiamą pavyzdį,blogi dalykai neprilips. Net ir nusikaltęs vaikas atskirs blogį nuo gėrio.Liucija dirba Palangos “Baltijos” mokyklos raštinės vedėja.Patinka darbo kolektyvas.

“Myliu įsimylėjusius žmones”

Liucija mano, jog po vaiko gimimo, moteriai savo gyvenimo nebelieka.O tai nėra gerai,nes metams prabėgus suvoki,jog nesi visiškai savęs realizavęs. Liucija gailisi,jog kažkada nebaigė paskutinio kurso Politechnikos institute. Ji svajoja,kad jos vaikas , baigęs mokslus,atras mėgiamą darbą.

Pati norėtų parašyti ir sutaupiusi pinigų išleisti knygą.Tą knygą jau seniai nešiojanti širdyje. Joje būtų sudėtos daugelio moterų godos (daug kas save atpažintų).Rašant jai patinka leisti laiką (tai kaip vadovėlis,atsakantis į gyvenimo klausimus).

Liucijai patinka įsimylėję žmonės. Meilės žaidimas,ypač tarp vedusių žmonių, turėtų vykti nuolat. Reikia išmokti mylėti.Ypač moterys turėtų save daugiau pastebėti:gerti kavą ne virtuvėje, kvepintis brangiais kvepalais ir puoštis gražiais drabužiais.Vienu žodžiu-mylėti save.Na, o pinigai Liucijai reikalingi tiek, kiek jie reikalingi, kad jaustumeisi laisvu,o jei reikėtų juos valdyti-nenorėtų. Jei išložtų “aukso puodą”-paskirtų juos vaikų namų gabiems auklėtiniams.

Liucijos močiutė sakydavusi, jog likimą galima pataisyti, tačiau ji mananti, jog esanti stipri, gyvena išsvajotame mieste,turi puikią dukrą, galimybę užsiimti kūryba,todėl likimu nenori tikėti.Ji tiki savimi.

Pabaigai

Prabėgęs laikas viską sudėlioja į vietas:būtus ir menamus dalykus. O kaip susiklosto likimas, priklauso ne nuo mūsų. Jis užrašytas knygoje ,kurios mums nevalia žinoti. Tikiu,jog Liucija savo bute pasidarė remontą,Atėnė ( gal ir anūkai) džiugina šios didelės svajotojos širdį. Bet tai ir puiku,ji- patenkinta savimi. Šiandieną atėjusi prie putojančios ir iš savo krantų besiveržiančios upės savo dienoraštyje užrašiau :”Nenoriu kalbėti apie ilgesį(aš jį nukišu toli).Noriu kalbėti apie gyvenimą,apie pačius gražiausiu jausmus kiekvienam,mano gyvenimo kelyje sutiktam,ar dar mane sutiksiančiam žmogui…Man patinka  mano  Laikas,kuris dovanoja džiaugsmo akimirkas pajusti tėkmę savo gyvenimo upėje.”

New Doc 4_1

Liucija Jasaitė 2001 m.

Irena Valužė

Belaukiant…

Prie vienos senos vaistinės laukiau iš studijų grįžtančios savo dukros.Mano žvilgsnis užkliuvo už išmaldos prašančio žmogaus. Beveik kas trečias praeivis įmesdavo į pastarojo ant žemės padėtą žieminę kepurę smulkių monetų. Prie duoneliautojų mes seniai įpratę. Dažnai į juos nebekreipiame jokio dėmesio. Kasdieniniai nepritekliai užgriuvo mus visus. Be to,dažnai regėdami prašančiųjų išpurpusius nuo alkoholio veidus,suabejojame,ar mūsų pinigėliai tikrai bus skirti duonai, o ne buteliukui odekolono. Tačiau šį sykį nustebau pamačiusi labai tvarkingai apsirengusį žmogų.Tad smalsumo vedina priėjau prie jo ir,įmetusį litą,užkalbinau,

Jis vardu Viktoras.Pensininkas.Kaip jis man pasakojo,visą gyvenimą dirbęs Vakarų laivų remonto įmonėje. Abu su žmona gaunantys nedideles pensijas,gyvena dviejų kambarių bute. Atrodytų,pensijos užtektų susimokėti už komunalinius patarnavimus ir liktų šiek tiek maistui.Bet,kaip supratau iš senuko žvilgsnio , priežastis duoneliavimui buvo ne sunki šio žmogaus finansinė būklė.Priežastis-Viktoro atžala. Viktoro sūnus parsivedė į namus sugyventinę,kuri paskui save atsitempė ir savo dvidešimtmetį sūnų.”Nė vienas nedirba ir darbo neieško,o ir žmona pasiligojo,reikia pirkti vaistų”,-liūdnai nuleidęs akis kalbėjo žilagalvis vyras.Anot Viktoro,per dieną jis surenka po 5,6 litus.

Žiūrėjau aš į šį žmogų ir mąsčiau:ne jam reikia tų pinigų.Šį seną žmogų prievartauja jo paties vaikas.Todėl jis,neberasdamas išeities,kiekvieną dieną išsilygina jūreiviško milo juodas kelnes,švariai nusiskutą barzdą ir išeina į “tarnybą”. Jis ją atlieka taip pat oriai,kaip kažkada atlikdavo savo tiesiogines pareigas. Tvarkingas,mandagus,tačiau prašantis duonos…

Pabaigai

Istoriją apie Viktorą užrašiau ne šiandieną. Manau,kad nelabai kas pasikeitė nuo to laiko,kai ant piramidžių sienų buvo užrašytos tėvų ir vaikų nesantaikos. Kaip elgtis,kai tave įskaudina tavo paties vaikas? Susidūrus su tokia situacija,reikia prisiminti savo vaikų  nuotraukas.Kūdikio akys pramuša visas negatyvias mintis. O vėliau- elgtis taip,kaip pasakys tavo širdis: ar pabarti,ar patylėti,ar apkabinti,ar išeiti. Biblijoje Dievas sako:”Jūs,vaikai,klausykite Viešpatyje savo gimdytojų,nes šito reikalauja teisingumas.Gerbk savo tėvą ir motiną-tai pirmasis įsakymas su pažadu:Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje. Ir, jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų,bet auklėkite juos,drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu”.(N.Testamentas.Vaikai ir tėvai).

WP_000825

gatvė

Irena Valužė

Ilgesys neturi spalvos

Iš Amerikos į Lietuvą atvažiavęs lietuvis Alfredas Juška sakė,kad po 59-erių metų čia sugrįžti atvedė jausmas moteriai,kurią jis stebuklingai sutikęs savo gyvenimo kelyje,ir noras aplankyti tėvų bei protėvių vietas.

Alfredas Juška-užsiėmęs žmogus.Jis Floridoje dirba technologu radiologijos srityje,save įvardindamas “pagalbininku medikams”.Netrukus jis turės grįžti į namus,nes jo laukia atsakingas darbas ligoninėje. Apie sutiktą meilę,kaip reikėjo tikėtis,ponas Alfredas pasako tik tiek,kad savo prigimtimi esąs romantikas ir savo širdies damai rašąs eiles. Ilgiau pabendravus su ponu Alfredu supranti,kad ne tik gražus jausmas moteriai nuspalvintas romantiška gaida,bet ir vaikystės atsiminimai, kurie mažo berniuko sąmonėje paliko neišdildomą įspūdį. Alfredo atmintyje- ant palangės garuojanti  ką tik močiutės iškepta duona, išlikęs Palangos paplūdimio vaizdas, senelio žąsys… Mažo vaiko atmintį išsaugojo ir šeimos nuotraukos ,atsivežtos iš Lietuvos, bei bendravimas su vyresnės kartos lietuviais , kai bare Čikagoje susirinkdavę,diskutuodavę…

Beveik prieš šešis dešimtmečius Alfredui Juškai teko, kaip ir daugeliui žmonių, su tėvais emigruoti į Ameriką, kad nereikėtų, kaip jo močiutei, bočiui ir dėdei praleisti dešimt metų Sibire. Šilčiausiai ponas Alfredas prisimena močiutę, Kretingoje gyvenusią Barborą Špokaitę. Iš savo motinos pasakojimų jis girdėjo,kad,siaučiant marui, visa močiutės šeima išmirė, liko tik keturiolikmetė mergaitė, kuriai žydas Kretingos turguje paskolino “bačką silkių”.Pardavinėdama jas, ji pati išsilaikė, o savo vaikams visada sakydavusi:”Nepeikite žydų”. Tad atvykęs į Lietuvą, ponas Alfredas visų pirma apsilankė Kretingoje, susirado Vytauto gatvėje buvusį močiutės namą, kuriame buvo jos įkurta duonos kepykla. Deja,vaizdas, kurį jis pamatė, labai nuliūdino. Vietoj vaiko atmintyje išlikusio gražaus namo, jis pamatė “nuvarytą bakūžę”, kur dabar svetimi žmonės įrenginėja maisto parduotuvę. Kiek prisimena Alfredas Juška, Lietuvoje likę giminaičiai ir jo šeima Amerikoje nuolat susirašinėjo. Kretingoje gyvenusiam sesers sūnui buvo padovanotas močiutės namas.  A.Juška svarstė, gal ir nereikėjo to daryti, nes šis tik pasipelnė.

Į Lietuvą patekęs kaip iš “petelnės ant ledo”, nes dabar Majamyje virš 30 laipsnių šilumos. Pasak svečio, didieji Lietuvos miestai jo nedomina. Jis norėtų kada nors sėsti ant dviračio, aplankyti mažus miestelius bei kaimus ir pasikalbėti su žmonėmis.Tą jis žada padaryti kitą kartą .Ir ilgai netrukus.

Pabaigai

Mudviejų susitikimas įvyko prieš daugelį metų.Tada, tą šaltą žiemos rytą, šnekėjomės Palangoje A.Mončio namuose-muziejuje. Už langų snigo,šiltuose ir jaukiuose namuose kalbėdamasi su savo pašnekovu stebėjausi pusamžio vyro entuziazmu per trumpą viešnagės Lietuvoje laiką apglėbti ne tik mylimąją. Ponas Alfredas buvo sužavėtas A.Mončio darbais. Medinės skulptoriaus išdrožtos verpstės priminė jam taip išsiilgtus namus : “Jei galėčiau-čia ir miegočiau”,-juokėsi svečias. Buvo laimingas, gavęs žemaičio pasą,kurį jam įteikė Žemaičių kultūros pirmininkas Augustinas Narmontas. Tada aš nelabai supratau šio vyro garsiai reiškiamų emocijų viskam,kas jį džiugino,piktino,ar žavėjo.  Šiandien, kai pati skubu vasaromis į namus,anas susitikimas,įgavo visai kitą spalvą. Jis nuspalvintas ilgesiu. Tokios spalvos nerasime nė vienoje spalvų paletėje: nei žiemą,nei vasarą,nei po metų,nei po penkiasdešimties… O žmogaus gyvenimo prisiminimai-istorija,kuri turi išliekamąją vertę.

P21eyfW1SUBbhr03R5SQN5S8

Alfredas Juška ir Žemaičių kultūros draugijos Palangos skyriaus pirmininkas Augustinas Narmontas 2003 m.

Irena Valužė

%d bloggers like this: