Gyvenime reikia mylėti save

Liucija Jasaitė,daugiau kaip prieš trisdešimt metų apsilankiusi Palangoje , prisimena, kad tą šaltą žiemos rytą, sėdėdama parke ant apsnigto suolelio, jautėsi be galo laiminga. Tada ji suprato, kad tai- miestas langas,pro kurį gali “matyti” Paryžių, mėgautis pajūrio erdve. O kai labai sunku, smėlis ir jūra viską nuplauna…Šiame mieste ji išmoko pamilti save.

Prasta šeimininkė

Liucija su nostalgija prisimena tuos laikus,kai į “Pajūrio” kavinę kasdien ateidavo pietauti.Juokaudama pasakojo,kad tada, jaunystės metais,ji buvo prasta šeimininkė-nemokėjo net blynų išsikepti.Tada tam ji neteikė dėmesio, kadangi kavinėje galėjo pigiai ir skaniai papietauti. Beje,valgis nebuvo pagrindinis dalykas.Pasak Liucijos,ji vadovavosi hemingvėjiška nuostata, kad kavinė- ta vieta, kur gali matyti, susitikti,bendrauti.Tais laikais į “Pajūrį” ateidavo daug meno žmonių.

Kaip ir kiekvienas iš mūsų, prabėgus keliems dešimtmečiams , atrandame tai, kas, atrodo, kažkada neturėjo jokios reikšmės. Šiandieną Liucija kepa skanius  blynus, o maisto gaminimas tapo maloniu pomėgiu.Ji mano,jog nėra to, ko negalėtų padaryti. Pasitaikius progai, Liucija norėtų išgriauti savo bute sieną, kad virtuvė su kambariu taptų viena erdve. Ji negali pakęsti, kai ją pačią kas virtuvėje vaišina kava.

Į Palangą atvažiavo prieš 30 metų iš Panevėžio.Lygindama gyvenimą tėvų  namuose ir darbą Projektavimo institute galvoja,kad tuo metu, kai Miltinio teatras išgyveno renesanso laikotarpį, jai ir kolegoms pasisekė.  Jie nepraleisdavo  nė vieno spektaklio. Dabar,mano Liucija, Panevėžys-“nulemtas” miestas, nes jame apsigyvena “bandos” bendruomenė. Jai nereikia minios.Jai malonu suvokti,kad kojomis gali pereiti miestą,o jei nori bendrauti-visada suras įdomių žmonių. Susirgti depresija-ne jai. Ji visada užsiėmusi(daug skaito, rašo). Kalbėdama apie palangiškes,Liucija galvoja,kad provincialumas pasireiškia nebent apkalbomis apie kitą žmogų. Liucijai svarbiau-patikrinto draugo nuomonė,o jei ji neteisinga-ją labai žeidžia. Tačiau per gyvenimą netikri draugai, kaip tie pajūrio akmenys,-paprasčiausiai  išsibarsto.

Atėnė-geriausia draugė

Liucija vaikystėje daug sirgo.Kartą jai tėvas skaitė mitą apie Dzeusą. Jai tada labai patikęs išminties deivės Atėnės vardas. Tad, kai gimė duktė, ją pavadino Atėne.Liucija yra baigusi dailės mokyklą.Dukra studijuoja dizainą Vilniaus dailės akademijoje.Jos su dukra-dvi draugės,nors,kaip prisipažino, dukra ją aplenkia. Atėnei patinka filosofinės knygos. Kai dukra išvažiuoja į studijas-pasipila “dvimetriniai” laiškai, netyla telefonas. Jei su vaiku bendrausi nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų,jei laiku užčiuopsi jo sielą,jei pati rodysi teigiamą pavyzdį,blogi dalykai neprilips. Net ir nusikaltęs vaikas atskirs blogį nuo gėrio.Liucija dirba Palangos “Baltijos” mokyklos raštinės vedėja.Patinka darbo kolektyvas.

“Myliu įsimylėjusius žmones”

Liucija mano, jog po vaiko gimimo, moteriai savo gyvenimo nebelieka.O tai nėra gerai,nes metams prabėgus suvoki,jog nesi visiškai savęs realizavęs. Liucija gailisi,jog kažkada nebaigė paskutinio kurso Politechnikos institute. Ji svajoja,kad jos vaikas , baigęs mokslus,atras mėgiamą darbą.

Pati norėtų parašyti ir sutaupiusi pinigų išleisti knygą.Tą knygą jau seniai nešiojanti širdyje. Joje būtų sudėtos daugelio moterų godos (daug kas save atpažintų).Rašant jai patinka leisti laiką (tai kaip vadovėlis,atsakantis į gyvenimo klausimus).

Liucijai patinka įsimylėję žmonės. Meilės žaidimas,ypač tarp vedusių žmonių, turėtų vykti nuolat. Reikia išmokti mylėti.Ypač moterys turėtų save daugiau pastebėti:gerti kavą ne virtuvėje, kvepintis brangiais kvepalais ir puoštis gražiais drabužiais.Vienu žodžiu-mylėti save.Na, o pinigai Liucijai reikalingi tiek, kiek jie reikalingi, kad jaustumeisi laisvu,o jei reikėtų juos valdyti-nenorėtų. Jei išložtų “aukso puodą”-paskirtų juos vaikų namų gabiems auklėtiniams.

Liucijos močiutė sakydavusi, jog likimą galima pataisyti, tačiau ji mananti, jog esanti stipri, gyvena išsvajotame mieste,turi puikią dukrą, galimybę užsiimti kūryba,todėl likimu nenori tikėti.Ji tiki savimi.

Pabaigai

Prabėgęs laikas viską sudėlioja į vietas:būtus ir menamus dalykus. O kaip susiklosto likimas, priklauso ne nuo mūsų. Jis užrašytas knygoje ,kurios mums nevalia žinoti. Tikiu,jog Liucija savo bute pasidarė remontą,Atėnė ( gal ir anūkai) džiugina šios didelės svajotojos širdį. Bet tai ir puiku,ji- patenkinta savimi. Šiandieną atėjusi prie putojančios ir iš savo krantų besiveržiančios upės savo dienoraštyje užrašiau :”Nenoriu kalbėti apie ilgesį(aš jį nukišu toli).Noriu kalbėti apie gyvenimą,apie pačius gražiausiu jausmus kiekvienam,mano gyvenimo kelyje sutiktam,ar dar mane sutiksiančiam žmogui…Man patinka  mano  Laikas,kuris dovanoja džiaugsmo akimirkas pajusti tėkmę savo gyvenimo upėje.”

New Doc 4_1

Liucija Jasaitė 2001 m.

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: