Smėlio laikrodis

Ar reikia atmintį išsaugoti ateinančioms kartoms? Be abejonės-taip.Neįamžinęs šiandien-ryt nebebus kam ir dėl ko tai daryti.

Mūsų Staselė

Stanislava Paulauskienė,kitaip tariant,Staselė,šventė 85 -erių metų jubiliejų.Ji-sena palangiškė ir senosios žvejų Paulauskų giminės atstovė. Su vyru nugyveno ilgą gyvenimą,užaugino du sūnus ir dukrą.Gyvenimas nelepino šios moters,bet ši išliko tokia ,kokia buvusi:geros širdies,ir neišsenkančios energijos.Kiek prisimenu,ji niekada nestovėjo vietoje. Nemokėjusi lėtai vaiksčioti,o tik bėgte,ir darbus atlikdavo greitai-lyg vėjo genama.Iš savo namų Plungėje  į pasaulį laimės ieškoti išėjo dar labai jauna.Kadangi tėvai gyveno  skurdžiai,tad savo jaunystės dienas praleido patyrusi  samdinės dalią.Tarnavo pas turtingus žmones,prižiūrėjo jų vaikus ir dirbo kasdienius darbus ūkyje. Bet ir tada,kiek atsimena seni palangiškiai, Stasės visur buvo pilna:ir darbuose,ir vakarėliuose.Ji visus pavergdavo savo linksmumu ir optimizmu.

Senoji žvejų trobelė

Savo gyvenimą Stanislava Paulauskienė praleido uošvio Kazimiero Paulausko ir anytos Albinos Paulauskienės namuose.Tai buvo bene viena pirmųjų sodybų,pastatytų Palangos mieste.Kazimieras Paulauskas ją surentė dar praėjusiame šimtmetyje, šventai tikėdamas,kad šiame name užaugs jo vaikai ir vaikaičiai. Deja,senosios žvejo sodybos nebėra,jos vietoje išdygo naujas,modernus pastatas.Praradęs kažką labai artimą,pradedi analizuoti   praeitį. Šiandien mąstau, jog senolių bakūžė   galėjo tapti palangiškių žvejų gyvenimo bei jų buities prisiminimais ateities kartoms (žinoma kraštotyrininkė  E.Adiklienė dažnai apsilankydavo senoje Paulauskų sodyboje). Laikas  sugriauna pastatus, kaip ir užverčia žmogaus gyvenimo knygą.Tad pajutusi bėgančio laiko greitį, noriu nors trumpam sustoti ir papasakoti apie tuos paprastus,dorus ir darbsčius žmones.

Mano vaikystės kiemas

Šiandieną jau tik prisiminimais galiu grįžti į savo vaikystės kiemą.Nebėra jau mano senelių senųjų palangiškių žvejų Albinos ir Kazimiero Paulauskų, nebėra  jų sūnų-Kazio,Antano,Felikso,Leono. Iš gyvenimo pasitraukė puiki tautodailininkė mezgėja ir šokėja Agnė Paulauskienė,nebėra Barboros Paulauskienės, mano tėvo, taip pat žvejo Petro Valužio (mano tėvas- Stasės brolis,buvo vedęs Paulauskų dukrą Scholastiką).Visi jie buvo šios giminės geneologinio medžio šaknys ir šakos. Aš galiu prisiminti tik tai, kas man,vaikui,labiausiai įstrigo atmintyje.  Mūsų kiemas visada kvepėjo žuvimi.Į jį žmonės užsukdavo nusipirkti šviežios,ką tik iš jūros pagautos silkės,stintos,plekšnės,žiobrio,ungurio,menkės…Jei jūra būdavo rami, visi gerai žinodavo,kad vyrai parneš pilnus tinklus žuvies. Jei jūroje siausdavo audra, tai ir kiemas būdavo tuščias.Jis buvo lyg barometras, tiksliai nuspėjantis tos dienos orus.

Moterų rankos

Kai laimikis jūroje būdavo sėkmingas,visas darbo krūvis tekdavo moterims. Reikėdavo sutvarkyti ūdas,iš tinklų ištraukti neretai sušalusias žuvis,o suplėšytus tinklus sutaisyti.Todėl ilgais žiemos vakarais šioje sodyboje ilgai negesdavo žiburys. Moterys, pirkios palubėje sukabinusios tinklus,specialia šeive lopydavo juos. Žvejienės greitais rankų judesiais sumegzdavo mazgus-ir skylės kaip nebūta. Aš taip ir neišmokau to tinklų lopymo meno. Moterų rankos ne tik tvarkydavo žvejybai skirtus įrankius, bet atlikdavo ir visus buitinius darbus:siūdavo namiškiams drabužius,verpdavo vilnas, megzdavo, minkydavo duonai tešlą.Be visų darbų,jos dar neužmiršdavo paglostyti ir savo vaikams galvelių.Prabėgus metams,jų rankas matau tokias pat gražias, kaip ir kadaise,nes esu pajautusi jų šilumą. Štai ir šiandien, žvelgdama į Stanislavą Paulauskienę, sėdinčią gėlių ir giminių rate, galvoju, kad laiko sustabdyti negalime,tik patys sustojame, kaip toje nuotraukoje, palikę prisiminimą.

Smėlio laikrodis

Kai buvau maža  esu Palangos Senojoje vaistinėje mačiusi keistą  per vidurį pergnybtą stiklinį vamzdelį. Akimirksniu smėlis iš vienos vamzdelio pusės  subėgdavo į kitą, o apvertus-vaizdas kartodavosi. Kaip vėliau sužinojau , tai buvo smėlio laikrodis. Šiandieną ,mėgėjiškoje ir nuo laiko pageltusioje fotografijoje  matau užrašytą tikslų elektronį laiką:99 ,5 ,7. Būčiau labai norėjus ,kad Laikas  šioje nuotraukoje niekada nebūtų nieko pakeitęs. Juk joje sustabdyta laiminga akimirka būti visiems drauge. Deja, nekalto smėlio nuvilnijusi plona srovelė sustojo ties mano teta-Stanislava Paulauskiene, mano seserimi-Regina Tytmoniene, pusseserės vyru-Alfonsu Augučiu. Žinau, ši srovė nepraeis pro šalį nė vienam iš mūsų. Ji tekės tol ,kol bus gyva žmogaus atmintis, suskaičiavusi kiekvieną jo gyvenimo minutę. Vėliau- tik nuotrauka, užrašiusi tikslų Gyvenimo Laiką.

New Doc 5_1

Stanislava Paulauskienė švenčia savo jubiliejų 1999 m.

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: