Kai beldžiasi Naujieji…

Prieš Naujuosius žmogus linkęs pasvarstyti apie prabėgusius metus ir su viltimi bei tikėjimu įžengti į kitus-mėlynojo medinio arklio metus. Astrologai pranašauja, jog protingo ir darbštaus gyvulio metais  pagaliau galėsime lengviau  atsikvėpti. O jei Naujuosius pasitiksime po eglute padėję dovanas arkliui (obuolius, cukrų, avižas, medines figūrėles, rankdarbius)-sėkmė garantuota.

Senovės baltai

Kai Žemėje tiek daug neramumų, kai prieš Naujus metus žūsta nekalti žmonės (įvykiai Volgograde), nori  ar nenori, bet pradedi ieškoti atsakymų ten, kur per amžius  harmoningas žmogaus gyvenimas  atitiko žmogaus egzistencijos dėsnius . Pamenu, prieš vienuoliką metų, pasitinkant mėlynojo mangusto metus, kalbėjausi su mūsų senovės baltų tikėjimą išpažįstančiu žyniu Augustu Narmontu. Pagal pagonių papročius, ant kalno, kai pro Patulo ir Vėlinio stulpų ragus besileidžiančios saulės blyksniai susilieja į visumą, kovo 21 dieną pagonys pasitinka Naujus metus. Kartu su pavasariu atėjęs lygiadienis, tai atgaiva gamtai, o kas 32 metus Visatoje besikartojantis ciklas apsprendžia pokyčius ir žmogaus gyvenime.

Liaudiškoji pagonybė

Pasak Augusto Narmonto, 32 metai, tai žmogaus augimo metai, kurie beje yra ir kritiniai žmogaus metai. Jei gyvenai pilnatvėje su Visatos diktuojamais dėsniais, tai 64-ieji  ir tolimesnieji metai užtikrina gražią žmogaus senatvę ir ramų išėjimą anapus. 2002 m.kovo 21 d. prasidėjusi šviesioji epocha padės žmogui “apsivalyti”, tačiau žmogus turi pats tame aktyviai dalyvauti. Liaudiškoji pagonybė, pasak žynio, jau įžengė į kosminį pagonybės lygį. Jo įsitikinimu, ateis metas, kai susiliejęs senasis ir naujasis mąstymas, pagal mokslininkų prognozes, į žemę atneš vieną tikėjimą,nes Dievas, nepriklausomai  nuo religijų įvairovės, egzistuoja jau milijonus metų,-sakė senųjų baltų tikėjimą išpažįstantis ir 2001 m. Teisingumo Ministerijoje įregistruotos “Žemaičių alka” žynys A.Narmontas.

Pabaigai

Dauguma planetos tautų šį vakarą kels šampano taures tikėdami Naujųjų metų pradžia šviesiasniam, geresniam ir laimingesniam rytojui. O aš norėčiau pacituoti Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus žodžius:”Išversk ( savo kūną) ir pažiūrėk, koks jis tampa nuo senatvės, ligų ir vargų. Trumpaamžis ir tas, kuris giria, ir tas, kuris giriamas, ir tas, kuris atmena, ir tas, kuris atmenamas. Be to,visa tai vyksta viename žemės kampelyje, kuriame ne visi žmonės tarp savęs sutaria, o kai kas nesutaria ir pats su savimi; ir visa žemė yra tik taškelis.”Anot filosofo, “Mūsų gyvenimas-tai kova ir klaidžiojimas svetimame krašte”, tad pažinkim save ir nebijokim gyventi, nes” niekur žmogui nėra nei ramiau,nei maloniau kaip savo sieloje, ypač jeigu joje yra tai, į ką įsižiūrėjęs žmogus pasijunta visiškai ramus”.

Su Naujaisiais 2014 metais!

WP_001278

nauja žievė

Irena Valužė

Su šv.Kalėdom!

Prieš Kalėdas net oras “cypia” prisisotinęs energijos,kuri pulsuoja kiekviename iš mūsų.

Prabėgę metai nusineša mūsų gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius.Vandens tėkmės neįmanoma pasukti: nei atgal, nei į priekį. Ji teka vejama vėjo, jos vandenys pakelėje paglosto žolę, gėlę, paukštį. Kiekvienam norėtųsi palinkėti pilnatvės pajusti tai, ką dovanoja mums mūsų gyvenimo upės. Ta proga visiems savo dienoraščio skaitytojams noriu priminti, jog “Gyvenimo negali būti be meilės. Meilės jausmas duoda stimulą gyventi, puošia gyvenimą. Be meilės gyvenimas beprasmis ir nenaudingas. Širdis, nepažeista meilės viruso, pačios gražiausios ir trokštamiausios ligos, kietėja, juoduoja ir subyra. Žmogus miršta todėl, kad jo širdis nustoja mylėjusi. Arba pavargsta mylėti. Jeigu to nebūtų,visas pasaulis ir žmonija būtų visai kitokie” (Gabrielis Garsija Markesas”100 metų vienatvės”).

Man, gyvenančiai toli nuo Tėvynės, labai norėtųsi žinoti, jog aš turiu giminę, draugus, kurie be jokių išskaičiavimų mane priima tokią, kokia esu.  Anot vyskupo Kęstučio Kėvalo ,”Jėzus turi stovėti kiekvieno draugo užnugaryje. Tokia draugystė yra amžina. Viešpaties žodžiais-Jus aš draugais vadinu”. Dar norėtųsi, kad neverktų  mamos, kad, susėdę prie Kūčių stalo prisimintume tuos, kurių nėra šalia mūsų, kad žmogaus širdyje atsirastų vietos poezijai. Poezija išlaisvina žmogų, išvaduoja iš kasdienybės gniaužtų ,išvalo sielą. Norim ar nenorim tai pripažinti, bet Kalėdos-tai žmogaus pastangos tapti poetu.

Ramybės ir džiaugsmo jums!

Žvakelė

Žvakelė blyksi lange

pasišokinėdama

žvaigždele žybsi

Greit Kalėdos

džiaukis žmogau

džiaukis širdie

Tu gimsi iš naujo

gyvensi iš naujo

svajosi, mylėsi, nekęsi, pyksi, kvatosies ar verksi

iš naujo.

Žvakele,

iškelk mane į dangų

būsiu tavo šviesa

kai pavargsi mylėti.

Žvakelė blyksi lange

pasišokinėdama

žvaigždele

žybsi mano širdy…

WP_001302

Kalėdų medis

Irena Valužė

Suaugti stuburu

Pastatyti namą,užauginti vaiką,būti sveikam ir laimingam-tai šeimos pilnatvė,-sakė palangiškiai Edmundas ir Zofija Vaišnorai.

Kas yra laimė?

Ar jiedu laimingi? Ponia Zofija nedvejodama atsakė:”Jei turi darbą, esi sveikas-esi laimingas”. O vėliau, kol vyras buvo tumpam išėjęs, pridūrė: “Edmundas-darbštus, myli vaiką, rūpinasi šeima,tad ko daugiau gyvenime reikia?”. Ponas Edmundas, pasvarstęs apie laimės sampratą žmogaus gyvenime, mano, jog tai filosofinis klausimas. Jis vieną dieną jaučiasi laimingas, kitą-ne. Žiūrėk, kitas žmogus nieko neturėdamas yra laimingas.Tad į klausimą atsakė trumpai:”Dabar-labai gera”. Prieš dešimtmetį, kalbėdamasi su sutuoktiniais jų namuose supratau, jog šie žmonės savo gyvenime suspės nuveikti dar daug gražių dalykų. Jų laimė- kaip jiedu patys: suaugę vienas su kitu.

Lemtingas šokis

Jaukiame,tik prieš metus pačių sutuoktinių pastatytame name kalbėjomės apie daugelį dalykų:apie pirmąjį jų šokį kurhauzo salėje,apie sėkmingai ištekėjusią dukrą Aušrą, apie laimingos santuokos formulę. Nuo to įsimintino vakaro šokių salėje, kai šaltą žiemos vakarą palydėjęs į namus jaunutę mergaitę iš Skaudvilės palangiškis Edmundas jai pasakė,”jei rimtai draugausią-rudenį apsivesią”, praėjo trys dešimtmečiai. Šiandieną šie jaunatviškai atrodantys, tik pradedantys skaičiuoti penkiasdešimtuosius savo gyvenimo metus sutuoktiniai prisipažįsta, jog savo prigimtimi esantys visiškai skirtingi. Ponas Edmundas-uždaro būdo, ponia Zofija-linksma, mėgstanti bendrauti. Anot jos, žmogus per ilgą buvimą drauge “suauga stuburu”.Tačiau jie netampa priklausomi vienas nuo kito. Jos šeimoje visada buvo toleruojama kito žmogaus laisvė ir tarpusavio supratimas:

-Jei kur nors užtrunkame,visad vienas kitą perspėjame,nes širdyje visada jauti nerimą:gal kas jam atsitiko?

Kaip pajuokavo mano pašnekovai, specialiai kopūstuose vaikų neieškoję. Dievulis davė vieną vienintelę dukrelę, kuriai tėvai stengėsi atiduoti gyvenimo išmintį,padėjo siekti išsimokslinimo.Prakalbus apie iš Lietuvos išvažiuojančius vaikus, ponas Edmundas pritaria tokiam jų pasirinkimui. Tėvynė-brangi, bet jei tu negali  savęs realizuoti-išeitis viena,-teigė jis. Pasak ponios Zofijos, juodvi su dukra labai artimos (gali viena kitai patikėti visas moteriškas paslaptis).

Bendrabučio laimė

Prisiminusi bendrą gyvenimo pradžią, Z.Vaišnorienė mano,jog patys laimingiausi metai prabėgę mažyčiame bendrabučio kambarėlyje. Baigusi Pedagoginį institutą, Zofija gavo paskyrimą dirbti vaikų darželyje auklėtoja. Šiandieną, turėdama savo namus, galvoja, jog jauniems žmonėms reikia gyventi atskirai nuo tėvų. Jai pačiai teko 15 metų gyventi anytos namuose. Su anyta gerai sutarusi, tačiau jaunam žmogui reikia laisvės, jis neturi jaustis suvaržytu. Pačių gražiausių gyvenimo metų niekas nebesugrąžins. Todėl tėvai, dar tik dukrai besiruošiant ištekėti, nupirko jai butą ir padėjo jį suremontuoti (vaikas neturi kartoti tėvų klaidas).

Namas savo rankomis

Ponas Edmundas dirba Palangos aerouoste direktoriaus pavaduotoju.Nuo jaunystės savo gyvenimą susiejo su aviacija. Šiandieną jis skaičiuoja 31-uosius darbo metus. Man buvo smalsu paklausti, kaip jis, eidamas tokias atsakingas pareigas, suspėjęs per trejus metus beveik vienas pats savo rankomis pastatyti namą?

-Kadangi pradėjau namo statybas “nuo” 6000 Lt.,tai reikėjo viską labai gerai apmąstyti. Jei turi menką pinigų sumą ir pats nieko nesugebi, gal geriau ir nepradėti. O taupant, statybai naudojant senas medžiagas, nesamdant žmonių, pačiam konsultuojantis su statybininkais, galima susiręsti nedidelį būstą.

Patinka Zofijai ir Edmundui dalyvauti  giminių šventėse, ne kartą patys yra buvę piršliais . Prieš trejus metus, švęsdami  savo sidabrines vestuves, priėmė bažnyčioje Santuokos sakramentą.Pasak Edmundo Vaišnoro, anksčiau tai daryti neleido laikmetis, pareigos,o supratę, kad nevalia laužyti senolių tradicijų, nusprendė susituokti iš naujo.

Tada,išėjusi iš šių mielų žmonių jaukių namų nusišypsojusi sau dar kartą pakartojau sutuoktinių ištartą frazę:per laiką žmogus su žmogum suauga stuburu.

Pabaigai

Pradžioje rašinio norėjau savo straipsnį pavadindi “Sudeginti tiltai”. Buvau įkvėpta Roberto Volerio romano “Medisono grafystės tiltai” ekranizacija. Nepakartojama amerikiečių aktorių vaidyba (filmo žvaigždės:Klintas Ystvudas ir Merie Stryp) ,siužetu, kuriame kiekviena moteris gali atrasti save. Filmas sukurtas remiantis realiais faktais (ūkininkė Frančeska Džonson ant Kedro tilto sutinka savo meilę-fotografą Robertą Kinkeidą). Tik keturios dienos laimės ir visas likusis gyvenimas-saugant meilės prisiminimą. Ilgi santuokos metai,pareiga ,atsakomybės jausmas prieš savo šeimą, neleido Frančeskai būti laimingai.Ajovos Medisono tiltas buvo sudegintas. Mano rašinio herojams-sudegęs kurhauzas. Ir vienas,ir kitas šiandieną prikelti naujam gyvenimui. Paradoksas:  ” meilės tiltai” nedega.

foto straipsniui

Edmundas ir Zofija Vaišnorai 2002 m.

Irena Valužė

Skrydis palaužtu sparnu

Palangos dailininkų kūrybinei grupei „Mostas“ šiais metais sukako 20 metų. Šią vasarą į mano rankas pateko tai progai išleistas menininkų bukletas. Sklaidydama bukleto puslapius sustojau prieš aštuonis metus anapilin išėjusio menininko nuotrauka. Tai – mano ir mano šeimos geras draugas ir bičiulis Juozas Meškys. Pasijutau nejaukiai. Kodėl  apie įdomų žmogų, gabų menininką, fotografą, filosofą, kurį labai gerai pažinojau,niekada nerašiau? Nejučia į galvą ateina mintis:  Juozas yra čia ir dabar.

Ryšiai

Namuose ant sienos kabo įvairiomis progomis dovanoti paveikslai,  Juozo darytos fotografijos (Juozas ir Genutė – mano jaunėlės dukros krikštatėviai), galvoje mirgėte mirgantys prisiminimai. Jų labai daug. Kaip praeities, kuri niekada nebesugrįš. Ji pasislėpė kažkur už horizonto. Mūsų bendravimas nutrūko prieš penkioliką metų. Laukinio kapitalizmo žaidimuose susipainiojo žmonių likimai. Kaltų  nėra: mums šį žaidimą padovanojo iš po tankų vikšrų į laisvę „ištraukta“ Lietuva. Pamenu, kaip mano vyras kartu su Juozu sausio 13 naktį kartu su kitais palangiškiais skubėjo rankomis apsupti Klaipėdos televizijos  bokštą. Ir šiandieną girdžiu savo kaimynės architektės nakties tylą perrėžusį klyksmą: “Žmonės, kelkitės“ viename iš miegamojo rajono  kiemų. Tada mes buvome labai vieningi. Kada visa tai pasibaigė? Ar tada, kai pradėjome kovoti už savo išlikimą? Ar tada, kai žmoguje pradėjome ieškoti  naudos kuriant savo gerbuvį? Juozas buvo ir liko atviras visiems, kaip ir jo atviros namų durys  (deja, ir buteliuko beieškantiems). Menininkas didžiavosi esąs palangiškis, mylėjo Palangą ir buvo užkietėjęs žemaitis. Filosofuodamas visada mėgdavo pabrėžti, jog  Žemaitija turi būti nepriklausoma valstybė. Gerbė savo tėvus, mylėjo mamą.

Pažintis

Mūsų pažintis įvyko prieš 30 metų Palangos Sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijime „Jūratė“, kur Juozas ir Genutė Meškiai dirbo dailininkais. Vėliau pradėjome bendrauti šeimomis. Pamenu jų mažą nuomojamą kambarėlį Jūratės gatvėje, kai Juozas tapė didžiulius paveikslus , kuriuose “ištraukos” iš jų varganos buities ( ant niekada remonto nemačiusių sienų džiūsta vaiko šliaužtiniai), ir čia pat stovi  molbertas, kuriame  nutapytas rudeniškas  per langą matomos bažnyčios vaizdas. Toje gyvenimo būtyje, kaip  akvarelėje, tilpo visos spalvos. Galėjome susėdę  ant grindų gurkšnoti Juozo parvežtą uzbekišką trauktinę su nematytais pipirais butelyje, klausytis jo  pasakojimų iš kelionių po Azijos šalis. O kur dar gražiausi prisiminimai, kai vasaros naktimis kurdavome laužus Meškių sodyboje prie Šventosios upės. Sėdėdami ant slenksčio Juozo rankomis suręstoje trobelėje klausydavomės nakties garsų. Juozas buvo romantikas iki sielos gelmių. Ištisas valandas galėjo tapyti Lietuvos upių vingius, gamtos vaizdus, o vėliau prisipūtęs guminę valtį kartu su sūnumis plaukti upe, ieškodamas adrenalino ir savo kūnui.

Kryžius

Vieną dieną Juozo dirbtuvėse atsirado didžiulis kryžius, kurį jis parsivežė iš vienos senos sodybos. Kadangi menininkas buvo baigęs Telšių Dailės technikumą ir įsigijęs jame kalvystės specialybę, tai jį visada  domino dirbiniai iš metalo, domėjosi etnokultūra. Atvirai prisipažinsiu, tas kryžius mane baugino. Dabar, sugrįždama į prisiminimus, svarstau, ar tik kryžius, atsiradęs šių puikių žmonių šeimoje buvo tas kertinis akmuo, kurį pajudinus, pradėjo irti šeimos pamatai? Nemanau, kryžiai turėtų būti ten, kur jiems skirta būti, o mylimieji-visada drauge.

2005 metais, prieš pat Kalėdas iš gyvenimo pasitraukė du palangiškiai menininkai: Julius Vertulis ir Juozas Meškys (kažkas pajuokavo, kad dviems linksmiau išeiti). Esu girdėjusi, jog per Kalėdas Dievas pasikviečia išrinktuosius. Manęs tada Lietuvoje nebuvo. Gyvenimo būtis diktavo taisykles ir mano šeimai. Šiandieną, vartydama palangiškių dailininkų kūrybinės grupės jubiliejaus proga išleistą bukletą matau Juozo Meškio tapytas žuvėdras ar kirus (jie tapo „Mosto“ kūrybiniu ženklu).Prabėgus virtinei metų galvoju , jog žuvėdra- jūros paukštis ir jai nebaisios jokios audros. Jai svarbiau, kaip tai Džonatano Livingstono žuvėdrai, R.Bach‘o knygos herojui, nebijoti pakilti (Kuo aukščiau pakyla žuvėdra, tuo toliau ji mato.( R.Bach). O tam, kad atsitrenkęs į savo gyvenimo uolą nenusilaužtum sparno, reikia draugo žodžio,- tikro ir nemeluoto.

Juozas, dirbdamas sargu Jūros apsaugos ir gelbėjimo tarnyboje Nemirsetoje (paskutinė darbovėtė) ne kartą yra sakęs, kokia graži yra mūsų jūra. Retkarčiais,turėdamas proga paskraidyti  sraigtasparniu , su didžiausiu entuziasmu fotografavo jūros ir dangaus platybes. Kas dabar žino, gal tai buvo paskutinė galimybė aprėpti savąjį krantą iš paukščio skrydžio?..

Juozui M.

Gruody,kai žmonės skubėjo į šventę

kelionmaišin įsimetei dažus (gal prireiks)

vaikų nuotraukas, Eriką Claptoną ir mylimosios portretą

Kitame krante- nupiešei ŠVYTURĮ.

WP_001123 WP_001121

Dailininkas Juozas Meškys

Livingstonas žuvėdra J.Meškio drobėje

Palikime pasaulį geresnį

Prieš mirtį 1941 m. pasaulinės skautų organizacijos įkūrėjas Lordas baden-Povelis kaip pamokąmąjį testamentą visiems skautams užrašė tokius žodžius:”Palikite pasaulį geresnį,negu jūs jį radote”.Nuo tos datos prabėgo vos ne šimtmetis.Istorijos vingiuose būta visko, tačiau skautijos veikla visame pasaulyje,o taip pat Lietuvoje,nenustojo judėjusi į priekį.Šiandien Lietuvoje skautijos organizaciją vienija daugiau nei trys tūkstančiai skautų, veikia apie du šimtai draugovių. Prieš dešimtmetį apie Palangos skautų veiklą kalbėjausi  tuometiniame kurhauze su jų vadu Steponu Bladžiu.

Jei nori-būk, nenori-išeik

Mažytis ir šaltas Moksleivių klubo kambarėlis-nepasakyčiau, kad tai gera vieta vaikams po pamokų čia ateiti,bendrauti,mokytis šventų skautams priesaikos žodžių. Skautų vadas pasakojo,jog dažnai vaikai susigrūdę ar atsitūpę prie kėdžių(vienu metu būna apie dešimt vaikų) rašo,pildo sąsiuvinius.Paėmusi į rankas patį pirmąjį sąsiuvinį,skaitau N.Narkaus užrašytą maldelę “prie stalo”:”Palaimink Viešpatie mus ir brangink dovanas šias ,kurias  iš tavo dosnumo šiandien valgysime”. Tada mane šie žodiai labai sutrigdė ,tad p,Stepono paklausiau:kas atsitiko,kad Palangos skautai atsidūrė tokioje beviltiškoje padėtyje? Kiek supratau iš skautų vado,konfliktas įvyko su Moksleivių namų direktore,kuri vieną dieną S.Bladžiui pasakiusi:”Jei nori dirbti būk,jei nenori-išeik”.Nežiūrint į direktorės negatyvą nepelno siekiančiai organizacijai, palangiškiai skautai ir toliau tęsė savo veiklą pagal pagrindinį skautų šūkį: “Dievui, Tėvynei, Artimui”.

Mokoma to,ko nemokoma mokykloje

Tokius principus ne kiekvienas narys savyje sugeba išsiugdyti.Skautų uniforma,patyrimo laipsnį ženklinantys kaklaraisčiai įpareigoja juos tapti pavyzdžiu kitiems.Ponas Steponas džiaugėsi,jog mieste yra nemažas būrys žmonių,kurie yra verti skautų vardo.Tai-V.Jurgučio mokyklos skautai:Genovaitė Krasauskienė,Evelina Tučkutė,Natalija Baran,Rokas Vaičiūnas,Tomas Paulauskas,Simas Kunickis,Audrius Blauzdys,Edvinas Meškys.Jie ir kiti aktyvistai,dalyvaudami įvairiose skautų stovyklose,kelia savo patyrimo laipsnį,susiranda naujų draugų,svečiuodamiesi kitose šalyse,tobulina kalbą,išmoksta būti savarankiški,ugdo sugebėjimus greitai orentuotis,gyvenime tapti lyderiais. Todėl skautai siekia gauti auksčiausią įvertinimo laipsnį-“Skautas Vytis”.Pasak S.Bladžio,skautai-tai mokymas,ko nemoko mokykla.

Veiklos tikslas-eiti į priekį

Kaip pasakojo skautas Vytis S.Bladžius, 1940 metais,išmokęs Lietuvos himną,tapo skautu.Okupaciniame laikotarpyje skautų veikla buvo nutrūkusi,tad vėliau,po instituto,”užsidegiau turizmu’.Kartu su Lietuvoje žinomu skautu Vyčiu Pijumi Ambrzaičiu vaikams diegė turizmo pamokas mokytojaudamas Klaipėdoje,o 1989-1990 m.atkūrus skautiją,sukūrė skautų tuntą. 1992 m. buvo įkurta skautų organizacija Palangoje,kurią šiuo metu vienija keturios draugovės:suaugusių žmonių -J.Basanavičiaus draugovė,M.Valančiaus vaikų draugovė Salantuose,Birutės ir Kęstučio skautų draugovės.Norima įkurti draugoves Darbėnuose ir Skuode.Skautai bendradarbiauja su tremtiniais, dalyvauja organizuojant miesto renginius . Atsidavusių žmonių dėka,kaip paskautininkės sesės Angelinos Liaudanskienės,patyrusio skauto Antano Kalantos, skauto Petro Lukočiaus,prityrusio skauto Romualdo Rimos organizuojamos didžiulės skautų stovyklos.Palangos skautų vadas renginių sėkme niekada neabejojantis.

Kiekvienam brangios vietos

Mažame ir nežmoniškai šaltame kambarėlyje ,kuriame telpa sudėtas tiktai inventorius,sklaidydama nuotraukų albumus,įvairius apdovanojimų raštus,vaikų nuoširdžius rašinius perskaičiau skautijos metrasčio tituliniame puslapyje paliktus Vyskupo Antano Vaičiaus užrašytus palinkėjimus:”Dieve,laimink šauniuosius Palangos skautus! Laimink jų vadus! Budėkite ,jaunieji Lietuvos patriotai!”.Pasak Palangos skautų vado,palangiškiai gali didžiuotis turėdami,bene vieninteliai pasaulyje, skautams tokią šventą vietą-skautų slėnį,kur 1933 metais pasaulio skautų organizacijos įkūrėjas Lordas Baden-Povelis kartu su savo žmona ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona,lankydamiesi skautų stovykloje Palangoje,paliko įrašytus inicialus ant akmens,kuris Vitaliaus Litvaičio ir parko direktoriaus Antano Sebecko dėka buvo išsaugotas,o skautų slėnis nuolat prižiūrimas.Palangiškiai gali pasigirti Birutės kalnu, A.Smetonos pasodintu ąžuolu,buvusia Baden-Povelio gatve (dabartinė Dariaus ir Girėno gatvė) ,nes tai kiekvienam žmogui brangios vietos. Jos mena gilią istoriją, jos moko jaunus žmones”būti skaisčiais ir blaiviais savo mintimis, žodžiais ir darbais”,-  kalbėjo Palangos skautų vadas senajame kurorto kurhauze.

Pabaigai

Šį straipsnį į savo dienoraštį įdėjau šiandieną,kai žinau,jog į naują,atstatytą ir atrestauruotą kurhauzo pastatą Palangoje renkasi miesto svečiai, vadovai  ir gerbiami miestelėnai. Koks bus naujasis kurhauzas, kuris, atkentėjęs  nežinia už kokias bausmes jam siustus išbandymus (privatizuotas,parduotas, degintas,neišlipantis iš teismų),bet visos Lietuvos žmonių mylimas, šiandieną  ,kaip feniksas  keliasi iš pelenų krūvos naujam gyvenimui. Jei būčiau miesto vadovas,visų pirma į šventę pakviesčiau maldininkus,o vėliau -tautos patriotus (jų dar yra), kurie žino ką reiškia gyventi Dievui, Tėvynei, Artimui.

IMG_20131214_175636

Palangos skautai 1994 m.

Irena Valužė

Žodžio atgarsis

Labai apsidžiaugiau savo viešnagės Lietuvoje metu ,  priešais Kretingos Pranciškonų vienuolyną esančioje “Špitolėje” suradusi Austrų medicinos ir filosofijos daktaro,Vienos neorologijos klinikos profesoriaus Viktor E.Frankl’io knygą “Žmogus ieško prasmės”.Pirmą kartą  šio autoriaus cituojamas mintis išgirdau apsilankiusi Palangoje Tomo ir Mariaus Viluckų namuose.

Iš širdies į širdį

Kuo ilgiau gyveni ,tuo aiškiau suvoki,jog niekas iš niekur taip paprastai neatsiranda .Reikiamu momentu tau kažkas ima ir  padovanoja žodį ,kurio tau reikia kaip oro, kaip voratinklinio siūlo ,už kurio galėtumei tą lemtingą minutę įsikibus atsispirti. V.Frankl’is, pabuvojęs  koncentracijos stovyklos kūno ir sielos “mėsmalėje” nepaliaudamas kartoja:”…vis vien sakyti gyvenimui TAIP”. Tada  ,išėjusi iš Viluckų namų dar nežinojau, kad šio psichologo minčių ieškosiu po 10 metų ,o suradus- skaitysiu visą naktį. Anot V.Frankl’io,”visada maniau ir sakiau ,kad paprastai tik po penkerių ar dešimties metų žmogus sužino ,kuo geras buvo tas ar kitas jo gyvenimo įvykis”. Ir broliai nežinojo,ką dar jiems padovanos gyvenimas,”nes meilė yra galutinė ir didžiausia aukštuma, kurion pakilti geba žmogaus būtis”. Sužinojusi, jog Tomas ir Marius surado savo antrąsias puses-labai apsidžiaugiau. Atrodytų ,kaip paprasta suvokti, jog “meilė yra vienintelis būdas suprasti slapčiausią kito žmogaus esmę”.

Gyvenimo prasmė

Gyvenimo prasmės ieškojimuose,pasak E.Frankl’io, didžiulį vaidmenį vaidina kančia.”Juk kančia irgi yra gyvenimo dalis-kaip likimas ir mirtis.Tik kančia ir mirtis paverčia žmogaus būtį visuma”,-sako knygos autorius. Ir čia pat jis cituoja kito mąstytojo Nietzsche’s žodžius:”Kas turi KAM gyventi, ištvers bet kokį KAIP”. Turiu prisipažinti, kad savo gyvenimo kelyje esu susidūrusi su  netektimi, kuri ir po dešimties metų nepasitraukia nuo manęs. Jei jos nebėra mano mintyse, tai ji gyvena mano pasąmonėje ( sūnėno suicidas). Ir štai žmogus-liūdininkas teigia, kad “net koncentracijos  stovykloje žmonės elgėsi kaip gyvuliai, kiti-kaip šventieji. Žmogus savyje turi galimybę būti vienokiu , ir kitokiu. Ką jis pasirenka, priklauso nuo jo vidinio apsisprendimo, o ne sąlygų. Ši logoterapijos išvada svarbi mūsų nelengvai kasdienai, nes kiekvienas mūsų vėliau ar anksčiau praeina “koncentracijos stovyklas” savo viduje. Žmogus už save atsako pats.

Pabaigai

Jeigu nejausčiau žodžio atgarsio,kurį prieš dešimtmetį išgirdau nuo negalę turinčių brolių, jei nesižavėčiau žmonėmis, kurie perlaužę visus strereotipus šiandieną  yra laimingi-nesivarginčiau apie tai rašiusi. Tuo labiau, jog šį vakarą gavau nuo  Egidijaus Strigausko (Tytmonų šeimos draugo) laišką iš Hamburgo. Jis rašo, jog jam “skauda, kad nebėra jų minčių (Klaipėdos universiteto docento Alfredo bei jo sūnaus Kęstučio) skvarbumo, erudicijos, žinių ir nuostatos į mokslą. Skauda, kad nebėra šių žmonių, kurie mylėjo Lietuvą ir gerbė mokslą, nes kiekvienas prisiminimas apie juos, tai kažkas, ką mes dar turime atrasti patys”. Štai, šioje vietoje aš galiu sau pasakyti, jog mano žodis (str.”Alfredo Tytmono palikimas”) surado atgarsį Egidijaus širdyje ir jis panoro pasidalinti prisiminimais apie tuos žmones.   Žodis-lyg tiltas. Juo  einame vienas pas kitą kasdien.

WP_000057

šąlant…

Irena Valužė

Premijos už bet ką nedalinamos

Gavau iš Lietuvos džiugią naujieną. Mano klasės draugas pranešė, kad gruodžio 14 d. Lietuvos nusipelniusiam mokytojui Jonui Brindzai suteikiamas miesto garbės piliečio vardas. Prieš porą savaičių, viešėdama savo gimtajame mieste Palangoje keletą kartų sutikau savo auklėtoją miesto gatvėse. Kaip visada jaunatviškai energingas  (mokytojas mėgsta kasdienines vaikštynes prie jūros), jis pasidomėjo, kokiu tikslu atvykau į namus. Paaiškinau, jog atvažiavau pasveikinti savo mamą Kalėdų proga. Mokytojas prisiminė, kad ir jis , kol buvo gyva mama, dažnai apsilankydavo savo gimtajame mieste-Biržuose, dabar-„nebetraukia“.

Vasaros aidai

41-ųjų mokyklos metų baigimo proga šią vasarą turėjome didžiulį malonumą susitikti su klasiokais ir mūsų klasės auklėtoju Jonu Brindza. Į susitikimą atėjo nedidelė grupelė žmonių.Bet kaip vėliau pastebėjome, atėjo tie, kam to reikėjo. Padovanojusi baltą gėlės žiedą padėkojau mokytojui už tai, kad  buvo ir yra .Klasės auklėtojas nė nemirktelėjęs pridūrė: “Ir būsiu“. Susitikimo džiaugsmingas akimirkas įamžinome nuotraukose su mūsų klasioko Reinoldo Liaudansko aukštaskaraidžiais balandžiais. Paleidę tuos gražuolius į dangų kiekvienas paleidome ir savo svajonę. Kokia ji? Manau, šviesi ,graži ir trokštanti erdvės.

Lietuvių kalbos ir literatūros kabinete, kur nuo 1961metų Jonas Brindza pradėjo dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą, prabėgo ir mūsų klasės susitikimo trumpoji pamoka. Užgniaužę kvapą vėl klausėmės savo mokytojo ramaus balso tono, jo išmintingos kalbos. Dabar jis mums nebepasakojo apie kalvį Ignotą(mokytojas juokavo, kad šis dažnai lydėdavęs jį per egzaminus studijų metu). Jis prisiminė mokytojavimo laiką, mokytojus, mokinius, kurie vienaip, ar kitaip labiausiai įstrigę atmintin. Sakęs, jog niekada vaikų nerūšiavęs į blogus ar gerus, bet  ir nepabijojo prisipažinti, jog mūsų klasė jam išlikusi išskirtinė.

Mokytojas ir mokinys

Kiek pamenu, kiekviena J.Brindzos  pamoka pasibaigdavo žodžiais; “Visiems viso gero, pasilieka Rolandas.“ Niekas neabejojo ir sau klausimo nekėlė, kodėl Rolandas Rastauskas? Juodu buvo vienu; mokinys ir mokytojas. Pamenu ,ir mes didžiavomės  Rolandu.Šešiolikmečio Rolando  pjesę pastatė Jaunimo teatras. O kai per vienus Naujus metus pagal Rolando scenarijų šventėme kaubojišką naujametinį vakarėlį, ne juokais gavome barti už sulaužytą mokyklos inventorių(taip švenčia kaubojai).O kur dar Bitlai, džinsai ir pirmosios laisvės “gėlės” Lietuvos padangėje.

Jonas Brindza iki šiol skausmingai prisimena saugumiečių kvotas ir savo mylimo literato Antano Vaišnoros prisipažinimą iškėlus Lietuvos vėliavą ant statomo devynaukščio pastato kamino. Gaila jam Antano(labai talentingas literatas buvo). Mokytojas ilgus metus vadovavo Palangos vidurinės mokyklos literatų  būreliui. Didžiuojasi  literatais, tapusiais ištikimais plunksnos draugais. Tačiau labiausiai mokytojui džiugu už tuos auklėtinius, kurie, rodos,  mokykloje buvo  nepastebimi, o gyvenime  nustebino atsivėrusiais talentais, darbštumu ir nuoširdumu. Jis visada su įtarimu žiūrėdavęs į medalininkus (kaip čia reikia viską mokėti), nors  pats mokėsi penketais(dabartiniai dešimtukai), tačiau vieną dieną supratęs, kad turi daugiau dėmesio skirti pasirinktai profesijai- lietuvių kalbai.

Reikia reportažo?

Mano klasiokai man įsakė kitą vasarą, kai atvažiuosiu į namus, būtinai parašyti apie mūsų auklėtoją .Sutikau, tik vėliau prisiminiau, jog prieš gerą dešimtmetį aš tai norėjau padaryti. Paskambinusi į auklėtojo namus  iš jo žmonos sužinojau, kad mokytojas neseniai turėjęs širdies operaciją. Tą pačią dieną aš mokytoją sutikau einantį į savo namus. J.Brindza  prisipažino, jog užsikimšusios kraujagyslės reikalavo medikų pagalbos.  Operacijos metu jis išgyvenęs klinikinę mirtį. „Dievas davė dar vieną šansą“,-šypsodamasis sakė jis. Be reikalo jis tokių dovanų nedalina,dar daug ką gyvenime reikės nuveikti,-tuokart  pasakiau sau pačiai.  Šiandieną žinau, jog mokytojas kartu su savo žmona džiaugiasi anūkėliu ir  gyvenimu.

Esu mokytojo prašiusi, kad paskaitytų ir duotų mano kūrybos įvertinimą. Auklėtojas atsisakė,jis per daug pergyvenantis už saviškius. Geriau tegu tai daro kiti.  Šiandien, apkabinusi savo mokytoją Palangos gatvėje galiu jam palinkėti tik geros sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. Šiam kukliam žmogui nereikia ,kad apie jį rašytų. Jam svarbiau žinoti, kad jo auklėtiniai,suradę save(geriau vėliau,negu niekad)eina savo gyvenimo keliu.

Buvo ir bus!

Klasės susitikimas, matomai, paliko gerą įspūdį mokytojo širdyje. Jis man prisipažino, kad buvę gerai, tačiau per trumpai. “Negalėjau ilgiau pasilikti, nes kitą dieną turėjau eiti pas daktarą“,-lyg teisindamasis, sakė auklėtojas. Ir tuoj pat  užklausė, o kaip gi tas mūsų vakarėlis pasibaigęs? Na, klasiokų baliai pasibaigia visada triukšmingai,-sakau jam. Mes –ne išimtis. Mokytojui pasigyriau, kad Rolandas man padovanojo savo esė knygą „Privati teritorija“. Prisipažinau, jog, jei anksčiau mano klasioko intelektualaus rašymo nelabai „įkirtau“, tai ši knyga- „prižeminta“ ir sava.  Sublizgo mano mokytojo akys. „Nacionalinės premijos laureato vardo bet kam nedalina“,-skuba jis man priminti. Žinau, mokytojau. Ir miesto garbės piliečio vardo bet kam taip pat nedalina.

Ačiū, kad buvot, esat ir būsit!

WP_000663

Nusipelnęs Lietuvos mokytojas ,Palangos miesto garbės pilietis Jonas Brindza

Irena Valužė (Valužytė)

Previous Older Entries

%d bloggers like this: