Žodžio atgarsis

Labai apsidžiaugiau savo viešnagės Lietuvoje metu ,  priešais Kretingos Pranciškonų vienuolyną esančioje “Špitolėje” suradusi Austrų medicinos ir filosofijos daktaro,Vienos neorologijos klinikos profesoriaus Viktor E.Frankl’io knygą “Žmogus ieško prasmės”.Pirmą kartą  šio autoriaus cituojamas mintis išgirdau apsilankiusi Palangoje Tomo ir Mariaus Viluckų namuose.

Iš širdies į širdį

Kuo ilgiau gyveni ,tuo aiškiau suvoki,jog niekas iš niekur taip paprastai neatsiranda .Reikiamu momentu tau kažkas ima ir  padovanoja žodį ,kurio tau reikia kaip oro, kaip voratinklinio siūlo ,už kurio galėtumei tą lemtingą minutę įsikibus atsispirti. V.Frankl’is, pabuvojęs  koncentracijos stovyklos kūno ir sielos “mėsmalėje” nepaliaudamas kartoja:”…vis vien sakyti gyvenimui TAIP”. Tada  ,išėjusi iš Viluckų namų dar nežinojau, kad šio psichologo minčių ieškosiu po 10 metų ,o suradus- skaitysiu visą naktį. Anot V.Frankl’io,”visada maniau ir sakiau ,kad paprastai tik po penkerių ar dešimties metų žmogus sužino ,kuo geras buvo tas ar kitas jo gyvenimo įvykis”. Ir broliai nežinojo,ką dar jiems padovanos gyvenimas,”nes meilė yra galutinė ir didžiausia aukštuma, kurion pakilti geba žmogaus būtis”. Sužinojusi, jog Tomas ir Marius surado savo antrąsias puses-labai apsidžiaugiau. Atrodytų ,kaip paprasta suvokti, jog “meilė yra vienintelis būdas suprasti slapčiausią kito žmogaus esmę”.

Gyvenimo prasmė

Gyvenimo prasmės ieškojimuose,pasak E.Frankl’io, didžiulį vaidmenį vaidina kančia.”Juk kančia irgi yra gyvenimo dalis-kaip likimas ir mirtis.Tik kančia ir mirtis paverčia žmogaus būtį visuma”,-sako knygos autorius. Ir čia pat jis cituoja kito mąstytojo Nietzsche’s žodžius:”Kas turi KAM gyventi, ištvers bet kokį KAIP”. Turiu prisipažinti, kad savo gyvenimo kelyje esu susidūrusi su  netektimi, kuri ir po dešimties metų nepasitraukia nuo manęs. Jei jos nebėra mano mintyse, tai ji gyvena mano pasąmonėje ( sūnėno suicidas). Ir štai žmogus-liūdininkas teigia, kad “net koncentracijos  stovykloje žmonės elgėsi kaip gyvuliai, kiti-kaip šventieji. Žmogus savyje turi galimybę būti vienokiu , ir kitokiu. Ką jis pasirenka, priklauso nuo jo vidinio apsisprendimo, o ne sąlygų. Ši logoterapijos išvada svarbi mūsų nelengvai kasdienai, nes kiekvienas mūsų vėliau ar anksčiau praeina “koncentracijos stovyklas” savo viduje. Žmogus už save atsako pats.

Pabaigai

Jeigu nejausčiau žodžio atgarsio,kurį prieš dešimtmetį išgirdau nuo negalę turinčių brolių, jei nesižavėčiau žmonėmis, kurie perlaužę visus strereotipus šiandieną  yra laimingi-nesivarginčiau apie tai rašiusi. Tuo labiau, jog šį vakarą gavau nuo  Egidijaus Strigausko (Tytmonų šeimos draugo) laišką iš Hamburgo. Jis rašo, jog jam “skauda, kad nebėra jų minčių (Klaipėdos universiteto docento Alfredo bei jo sūnaus Kęstučio) skvarbumo, erudicijos, žinių ir nuostatos į mokslą. Skauda, kad nebėra šių žmonių, kurie mylėjo Lietuvą ir gerbė mokslą, nes kiekvienas prisiminimas apie juos, tai kažkas, ką mes dar turime atrasti patys”. Štai, šioje vietoje aš galiu sau pasakyti, jog mano žodis (str.”Alfredo Tytmono palikimas”) surado atgarsį Egidijaus širdyje ir jis panoro pasidalinti prisiminimais apie tuos žmones.   Žodis-lyg tiltas. Juo  einame vienas pas kitą kasdien.

WP_000057

šąlant…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: