Skrydis palaužtu sparnu

Palangos dailininkų kūrybinei grupei „Mostas“ šiais metais sukako 20 metų. Šią vasarą į mano rankas pateko tai progai išleistas menininkų bukletas. Sklaidydama bukleto puslapius sustojau prieš aštuonis metus anapilin išėjusio menininko nuotrauka. Tai – mano ir mano šeimos geras draugas ir bičiulis Juozas Meškys. Pasijutau nejaukiai. Kodėl  apie įdomų žmogų, gabų menininką, fotografą, filosofą, kurį labai gerai pažinojau,niekada nerašiau? Nejučia į galvą ateina mintis:  Juozas yra čia ir dabar.

Ryšiai

Namuose ant sienos kabo įvairiomis progomis dovanoti paveikslai,  Juozo darytos fotografijos (Juozas ir Genutė – mano jaunėlės dukros krikštatėviai), galvoje mirgėte mirgantys prisiminimai. Jų labai daug. Kaip praeities, kuri niekada nebesugrįš. Ji pasislėpė kažkur už horizonto. Mūsų bendravimas nutrūko prieš penkioliką metų. Laukinio kapitalizmo žaidimuose susipainiojo žmonių likimai. Kaltų  nėra: mums šį žaidimą padovanojo iš po tankų vikšrų į laisvę „ištraukta“ Lietuva. Pamenu, kaip mano vyras kartu su Juozu sausio 13 naktį kartu su kitais palangiškiais skubėjo rankomis apsupti Klaipėdos televizijos  bokštą. Ir šiandieną girdžiu savo kaimynės architektės nakties tylą perrėžusį klyksmą: “Žmonės, kelkitės“ viename iš miegamojo rajono  kiemų. Tada mes buvome labai vieningi. Kada visa tai pasibaigė? Ar tada, kai pradėjome kovoti už savo išlikimą? Ar tada, kai žmoguje pradėjome ieškoti  naudos kuriant savo gerbuvį? Juozas buvo ir liko atviras visiems, kaip ir jo atviros namų durys  (deja, ir buteliuko beieškantiems). Menininkas didžiavosi esąs palangiškis, mylėjo Palangą ir buvo užkietėjęs žemaitis. Filosofuodamas visada mėgdavo pabrėžti, jog  Žemaitija turi būti nepriklausoma valstybė. Gerbė savo tėvus, mylėjo mamą.

Pažintis

Mūsų pažintis įvyko prieš 30 metų Palangos Sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijime „Jūratė“, kur Juozas ir Genutė Meškiai dirbo dailininkais. Vėliau pradėjome bendrauti šeimomis. Pamenu jų mažą nuomojamą kambarėlį Jūratės gatvėje, kai Juozas tapė didžiulius paveikslus , kuriuose “ištraukos” iš jų varganos buities ( ant niekada remonto nemačiusių sienų džiūsta vaiko šliaužtiniai), ir čia pat stovi  molbertas, kuriame  nutapytas rudeniškas  per langą matomos bažnyčios vaizdas. Toje gyvenimo būtyje, kaip  akvarelėje, tilpo visos spalvos. Galėjome susėdę  ant grindų gurkšnoti Juozo parvežtą uzbekišką trauktinę su nematytais pipirais butelyje, klausytis jo  pasakojimų iš kelionių po Azijos šalis. O kur dar gražiausi prisiminimai, kai vasaros naktimis kurdavome laužus Meškių sodyboje prie Šventosios upės. Sėdėdami ant slenksčio Juozo rankomis suręstoje trobelėje klausydavomės nakties garsų. Juozas buvo romantikas iki sielos gelmių. Ištisas valandas galėjo tapyti Lietuvos upių vingius, gamtos vaizdus, o vėliau prisipūtęs guminę valtį kartu su sūnumis plaukti upe, ieškodamas adrenalino ir savo kūnui.

Kryžius

Vieną dieną Juozo dirbtuvėse atsirado didžiulis kryžius, kurį jis parsivežė iš vienos senos sodybos. Kadangi menininkas buvo baigęs Telšių Dailės technikumą ir įsigijęs jame kalvystės specialybę, tai jį visada  domino dirbiniai iš metalo, domėjosi etnokultūra. Atvirai prisipažinsiu, tas kryžius mane baugino. Dabar, sugrįždama į prisiminimus, svarstau, ar tik kryžius, atsiradęs šių puikių žmonių šeimoje buvo tas kertinis akmuo, kurį pajudinus, pradėjo irti šeimos pamatai? Nemanau, kryžiai turėtų būti ten, kur jiems skirta būti, o mylimieji-visada drauge.

2005 metais, prieš pat Kalėdas iš gyvenimo pasitraukė du palangiškiai menininkai: Julius Vertulis ir Juozas Meškys (kažkas pajuokavo, kad dviems linksmiau išeiti). Esu girdėjusi, jog per Kalėdas Dievas pasikviečia išrinktuosius. Manęs tada Lietuvoje nebuvo. Gyvenimo būtis diktavo taisykles ir mano šeimai. Šiandieną, vartydama palangiškių dailininkų kūrybinės grupės jubiliejaus proga išleistą bukletą matau Juozo Meškio tapytas žuvėdras ar kirus (jie tapo „Mosto“ kūrybiniu ženklu).Prabėgus virtinei metų galvoju , jog žuvėdra- jūros paukštis ir jai nebaisios jokios audros. Jai svarbiau, kaip tai Džonatano Livingstono žuvėdrai, R.Bach‘o knygos herojui, nebijoti pakilti (Kuo aukščiau pakyla žuvėdra, tuo toliau ji mato.( R.Bach). O tam, kad atsitrenkęs į savo gyvenimo uolą nenusilaužtum sparno, reikia draugo žodžio,- tikro ir nemeluoto.

Juozas, dirbdamas sargu Jūros apsaugos ir gelbėjimo tarnyboje Nemirsetoje (paskutinė darbovėtė) ne kartą yra sakęs, kokia graži yra mūsų jūra. Retkarčiais,turėdamas proga paskraidyti  sraigtasparniu , su didžiausiu entuziasmu fotografavo jūros ir dangaus platybes. Kas dabar žino, gal tai buvo paskutinė galimybė aprėpti savąjį krantą iš paukščio skrydžio?..

Juozui M.

Gruody,kai žmonės skubėjo į šventę

kelionmaišin įsimetei dažus (gal prireiks)

vaikų nuotraukas, Eriką Claptoną ir mylimosios portretą

Kitame krante- nupiešei ŠVYTURĮ.

WP_001123 WP_001121

Dailininkas Juozas Meškys

Livingstonas žuvėdra J.Meškio drobėje

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: