Kai stokojame “grynojo proto”

Imanuelis Kantas -“Grynojo proto” Prūsijos filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas sakė:”Du dalykai pripildo mano protą nuolat didėjančios nuostabos ir pagarbios baimės…žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsniai manyje”. Nuo šio iškilaus pasaulio mąstytojo mus skiria tik tris šimtai metų. Kodėl rašau “tik”? Todėl ,jog susidurdama su absurdiškais mūsų dienų “mąstytojų’ protais, nori ar nenori-šaukiesi amžių nugludintos išminties.

Sensacijų mėgėjams

Šiandieną sužinojau, jog žmogui (mano giminaitei), kurią neseniai ištiko insultas,vietinis laikraštis “Vakarinė Palanga” paviešinęs šią informaciją parašė ne tik apie moters laurus, nuskintus darbuojantis kelis dešimtmečius kurorto gerovei, bet dar neužmiršo  paaiškinti, kad jos paralyžuota visa dešinė pusė ir ji beveik nekalbanti. Redakcijos darbuotojai taip pat neužmiršo įdėti nukentėjusiosios nuotrauką (trūksta tik kaspino), kad visi gerai įsižiūrėję galėtų prisiminti, pagailėti, arba pasidžiaugti (pasaulis margas). Ir vėl klausiu Imanuelio, kuriam tėvai  suteikė neeilinį vardą  (išvertus Imanuelis reiškia-“Dievas su mumis”),ar sveiko proto žmogus gali tyčiotis iš nelaimės ištikto žmogaus?”Gudrumas-labai ribotų žmonių mąstymo būdas. Jis labai skiriasi nuo proto. Į kurį iš išorės panašus.”Tad išeitų, jeigu  bepročiui duosi valią- jis savo pasieks? Sveikinu visą “Vakarinės Palangos “kolektyvą. Šią savaitę jūsų laikraštis turės aukštą reitingą (  man  ir į Angliją skambina draugai ir pažįstami).

Kur dingo moralė

Dar viena istorija , kurią išgirdau  iš kito Palangos laikraščio “Palangos tiltas” publikacijų (Livijos Grajauskienės str.”Verdiktas:pasodintus medžius ir krūmus B.Dvariono artimiesiems teks šalinti”) supykdė mane ne juokais. Palangos miesto Liaudies teismas patenkino ieškovės S.G.Bitvinskienės ir A.Bitvinsko skundą dėl pažeidimų jiems priklausiančioje žemėje. Teks dabar mano kaimynui Jurgiui Dvarionui su savo vaikaičiais vienu metru nuo su ponais Bitvinskais besiribojančios žemės atitraukti į savo pusę dar tėvų sodintus medžius ir krūmus, o taip pat trijų metrų atstumu perkelti klevus, šermukšnį, kaukazinę alyvaitę, kriaušės medį ir riešutmedį. Taip pat skunde buvo nurodyta, kad ponų Bitvinskų namas atsidūręs žemesnėje pusėje, todėl į jų žemę suplaukia viskas, kas neatitinka standartų (kaimynų tvoros akutės per didelės,kieme daug vandens ir šiukšlių). Berašydama šias eilutes pagalvojau  vieną vienintelį dalyką:kur mūsų geležinės šakės, kuriomis mūsų tėvai ir seneliai mėžė iš tvartų mėšlą.

Akistata

Yra gyvenime du dalykai: arba tu susitaikai su tuo, kas aplink tave vyksta, arba ne. Anot baltų šaknis turinčio filosofo I.Kanto:”Teisingumas turi nugalėti, net jei dėlto turėtų žūti visi pasaulio nenaudėliai”. Labai gerai pamenu, kaip mano mama pasakojo, kad buvo atėjusi kaimynė (ta pati S.G.Bitvinskienė) ir prašė,kad ši duotų (pasirašytų) sutikimą, kuriuo ji galėtų savo “mažą namelį” priartinti prie mūsų namo tvoros. Už tai mamai padovanojo “Valokardino” bonkutę. Negaila. Sakė, esanti provizorė vaistinėje. Namas išdygo “nemenkas”(dabar mums užstoja saulę).Vėliau jai nepatiko mūsų kieme esanti “būda”(vasarinio tipo geležinis namelis). Atitraukėme. Anot jos, prie namelio esanti žemė irgi jai priklausė. Atsiėmė. Toliau nerimstanti kaimynė konstatavo, kad jai turi būti duotas išėjimas į gatvę mišku. “Privatizavo” miško taką išklojusi jį medinėm plokštėm. Dabar eilė atėjo Dvarionų medžiams. Kas toliau?..Bijau, kad “didelė garbėtroška nuo seno daugelį žmonių paversdavo bepročiais”(I.Kantas).

Pabaigai

Imanuelio Kanto  auksinės mintys surašytos protingose knygose protingiems žmonėms. Palikdamas šį pasaulį “grynojo proto”filosofas palinkėjo mums sakydamas:”Būk panašus į uolą- bangos be paliovos dūžta į ją, o ji stovi tvirtai, ir, atsimušęs į ją, nurimsta putojantis vanduo”. Šiuos žodžius norėčiau šiandieną ištarti savo brolienei, kuri ryžtingai grumiasi už gyvenimą, savo kaimynui profesoriui Jurgiui Dvarionui, kad jis nenuleistų rankų, saugodamas šventą savo tėvų atmintį. O visiems, kam nereikia sensacijų, o tik grynojo proto ir nemeluotų jausmų- eiti savo sąžinės keliu, nes “Būti yra daryti”(I.Kantas).

WP_000006

ilgesys…

Irena Valužė

Sofija Rickevičiūtė:”Gyvenimas tęsiasi”

Saulėtą ir gražų rugsėjo rytą Palangos kūrybos namuose susitikau su nepaprastai šiltai ir maloniai bendraujančia dailininke tapytoja, daugelio personalinių parodų autore, čia pailsėti ir padirbėti atvykusia Sofija Rickevičiūte. Mažame jos kambarėlyje ant grindų dėliodama išlietas akvareles , dailininkė sakė:”Važiuodama į Palangą visada žinau,jog čia rasiu tai, ko man reikia. Šis miestas yra nenuspėjamas,tad,kai noriu atsigauti,-važiuoju į Palangą”.

Universali dailininkė

Su Sofijos Rickevičiūtės darbais yra susipažinęs ne vienas meno  gerbėjas. Menininkė gyvena ir dirba Kaune. Jos darbai dažnai eksponuojami Kauno menininkų namuose,filharmonijoje. Jos paveikslų yra nemažai privačiose kolekcijose Amerikoje, Danijoje, Vokietijoje. Ilsėdamasi ir dirbdama Palangoje ji renkasi tik šiam miestui būdingą tematiką. Jos akvarelėse dominuoja polikis, spalvų žaismas, paslaptinga jūra ir tik menininko akiai pastebimas besikeičiančios gamtos neišsenkamas įspūdis. O darbų tematika gana plati: gamta, religija ir kitos temos, todėl ponia Sofija save vadina universalia dailininke. Ji-koloristė, mėgstanti gana didelės apimties darbus. Ne viena parsivežta iš kūrybinių plenerų kompozicija namuose perkeliama į drobę, kur tampa atskiru tapybos darbu, kitos kompozicijos pasilieka įrėmintais darbais jos dirbtuvėje ar parodų salėse.

Mokytojai

Dailininkė yra garsaus lietuvių tapybos klasiko profesoriaus Antano Gudaičio mokinė. Profesorius Gudaitis buvo ne tik mokytojas, bet ir diplominio darbo vertintojas. Ponia Sofija prisiminė,kad,kai buvo maža, mama ją nusivedė pas ponus Gudaičius. Tada dar ji nežinojo, jog pasirinks menininkės duoną, tačiau jai, vaikui, tada labai įstrigo įspūdingai išpieštos vasarnamio grindys ir spalvingos sienos. Žinoma, menininkė didžiuojasi, jog savo kūrybiniame kelyje sutiko puikius mokytojus A.Gudaitį, J.Švažą, tačiau galvojanti , jog kiekvienas mokinys neišvengęs tam tikros mokytojo įtakos turi individualiai atrasti savo kūrybinį braižą, stilių, erdvę. Sofija Rickevičiūtė į kūrybos namus atvažiavo su 10 žmonių grupe, tarp kurių buvo tapytojų, grafikų, rūbų modeliuotoja. Pasak menininkės,visi gerai pailsėję, pasisėmę gerų minčių, vienu žodžiu- atsigavę. Kadangi kūryba kiekvienam menininkui, kaip ir jai pačiai, yra gyvenimas, tai tas gyvenimas tęsiasi…

Paralelės

Įtraukdama į savo dienoraštį  straipsnį apie Sofiją Rickevičiūtę , rašytą prieš daugelį metų, norėjau dar kartą prisiminti tą laiką, kai Palanga bet kuriuo metų laikotarpiu buvo  tapusi menų Meka. Dailininkus iš visų Sovietinės Sąjungos kraštų ir kraštelių galėjai pamatyti stovinčius prie savo molbertų parke, ant tilto, prie jūros. O kokie būdavo šaunūs dailininkų plenerų uždarymai! Atrodė, jog  miestelėnai, atėję į šventę, yra  tokie pat meno vertintojai, kaip jo  žinovai. Tačiau Laikas – kaip šventė, kuri nuolat keičia savo dekoracijas ( viena pakeis kita,-nauja).

Rašydama  ponios Sofijos prisiminimus apie profesorių, mano kaimyną Antaną Gudaitį, širdyje nusišypsojau. Prieš daugelį metų, kai Gudaičiai dar negyveno šioje sodyboje, šiame name gyveno mažutė seneliukė vardu Kotrynelė. Mano tėvų namo statybos metu ji buvo priglaudusi mūsų šeimą. Šiame name buvau pradėta ir aš…Gyvenimas tęsiasi!

IMG_20140128_131019

Dailininkė S.Rickevičiūtė Palangoje 2002 m.

Irena Valužė

Kai rūpi ne tik “pilvo” kultūra

Visais laikais Palanga buvo šventovė menininko sielai.Yra žinoma, jog parke ant Birutės kalno ne vieną valandą tapė M.K.Čiurlionis. Palangoje gyveno ir dirbo A.Žmuidzinavičius,   A.Gudaitis,B.Uogintas. Šie ir kiti menininkai šiame mieste paliko labai daug svarbių darbų. Palangos dailininkų kūrybos namai taip pat atliko svarbų vaidmenį kultūriniame Lietuvos gyvenime. Šie namai tris dešimtmečius buvo vieni iš kultūros židinių, kurie suteikė pastogę ne tik lietuviams menininkams, bet ir daugeliui Sovietų Sąjungoje gyvenusių meno žmonių.

Optimizmas

“Taip, laikai pasikeitė, ir mūsų tikslas atgaivinti šiuos namus”,- išgirdau prieš gerą dešimtmetį , kalbėdamasi su “Individualistų” kūrybinės tapytojų grupės vadovu Aloyzu Stasiulevičiumi . Kaip minėjo ponas A.Stasiulevičius, “Individualistų”  grupei tai antras pleneras šiuose namuose. “Individualistų” kūrybinės grupės veikla buvo žinoma dar Nepriklausomoje Lietuvoje, todėl 1993 m. susibūrus 17  žmonių grupei visų pirma norėjosi atgaivinti ir tęsti senąsias lietuvių tapybos mokyklos tradicijas. Šiandieną “Individualistų” grupės menininkai gyvena gana intensyvų gyvenimą Lietuvoje bei pasaulyje.Dalis menininkų yra surengusi ir eksponavusi savo darbų parodas Graikijoje, Italijoje. Pasak vadovo, šiuo laikmečiu nėra lengva tai padaryti, tačiau eidami į Europą per asmeninius kontaktus gana aukštą lygį turintys menininkai stengiasi užmegzti pažintis, kad savo kūryba atstovautų Lietuvai.

Palanga-antrieji namai

Daugeliui menininkų Palanga buvo ir yra antrieji namai. “Džiugu, jog jau galime eksponuoti savo darbus Savicko paveikslų galerijoje, A.Mončio namuose- muziejuje, Gintaro muziejuje, tačiau norėtųsi, kad Palanga būtų ne tik kurortas, kur galima džiaugtis gamtos teikiamomis gėrybėmis, norėtųsi, kad jame, kaip ir daugelyje pasaulio kurortų, meno būtų daugiau. Būtų gaila, mano menininkas, jei “menas Palangoje būtų tik prie bažnyčios, todėl yra didžiulis noras, kad atvažiavusieji į kurortą ne tik gertų alų ar žiūrėtų fejerverkus, bet galėtų lankytis aukštesnį lygį turinčiuose renginiuose”  , -samprotavo dailininkas,tapytojas,dailėtyrininkas A. Stasiulevičius.

“Lentos daug nekainuoja”

Menininkas su nuoskauda kalbėjo apie tai, jog pasigenda Palangoje užrašų, įamžinančių mūsų senosios kartos atmintinas gyvenimo ir kūrybos vietas. Pasak jo, kur dingo užrašas prie jūros tilto, skelbiantis apie pirmąjį lietuvišką  spektaklį? O kiek dar yra užmirštų menininkų, rašytojų, poetų,  muzikų  ir kitų nusipelniusių Lietuvai žmonių, kurie Palangoje gyveno ir dirbo? Juk “tos lentos daug nekainuoja” , tačiau, anot menininko, reikia pagaliau pradėti rūpintis ne tik “pilvo”, bet savo vidine kultūra”.Tokius žodžius išgirdau iš senosios lietuvių tapybos tradicijų puoselėtojo Aloyzo Stasiulevičiaus vieną  šiltą birželio dieną, kai miestas ruošėsi kurorto šventės atidarymui, o menininkai savo kūrybos parodai “Žemė, dangus ir aš”.

Pabaigai

Pamenu, per “Individualistų” kūrybinės grupės plenero atidarymą Savicko galerijoje, sutikau savo gerą bičiulę, mano vaikystės draugę Gintarę Uogintaitę.Vėliau, mažame Palangos kūrybos namų kambarėlyje, kur ji kartu su sūneliu gyveno ir dirbo, šnekėjomės apie  jos šeimą ir “Keturių Uogintų” rengiamą parodą uostamiestyje. Gintarė rodė man savo darbus (nuostabius gėlių natiurmortus), kuriuos ji žadėjo eksponuoti Danijoje. Name virė gyvenimas( kažkas užeidavo, kažkam kažko reikėdavo, ar šiaip įkišęs galvą  pasiteiraudavo ,ar šiam viskas  gerai).  Toje draugiškoje atmosferoje gyveno žmonės, kuriuos jungė vienintelis  dalykas- noras kurti.

Praėjusią žiemą teko man pačiai apsistoti Palangos kūrybos namuose “Palangos Dailė”, kuris dabar atlieka viešbučio funkcijas. Tiesa, dabar pro langus nebesiskverbia žvarbūs vėjai,  viešbučio numeriai minimaliai sutvarkyti, ant išdažytų sienų kabo didžiuliai paveikslai.  Ore dvelkia švelnus aliejinių dažų kvapas. Jis mena renesansą…

WP_000405

prisiminimas

Irena Valužė

R.Dzimidas: “Kiekviename-sava bažnyčia”

Praėjusiais metais palangiškiai išleido miesto literatų kūrybos rinktinę “Takai per kopas”. Trisdešimt trijų, iš mokyklos suolo išaugusių literatų kūryba patalpinta gražiai apipavidalintame leidinyje. Palanga visais laikais didžiavosi ir didžiuojasi meną kuriančiais žmonėmis. Aš taip pat nudžiugau suradusi Senosios gimnazijos kūno kultūros mokytojo metodininko Ramūno Dzimido pavardę. Mano atmintyje iškilo mudviejų susitikimas prieš daugelį metų jo namuose,vieną šaltą žiemos vakarą. Tuokart prie kaitrios židinio ugnies  buvau sušilusi ne tik kūnu…

Savastis

Ramūnas Dzimidas- ne palangiškis. Gimęs ir augęs Gargžduose, tačiau 1989 metais baigęs Vilniaus pedagoginį institutą ir gavęs paskyrimą dirbti Palangoje iki šiol dirba fizinio lavinimo mokytoju. Kaip pats prisipažino, iš pradžių buvo truputį liūdnoka iškeisti sostinės šurmulį į ramų miestelį, tačiau dabar  jis nebekeistų Palangos, nes jo jau nebežavi didmiesčio triukšmas ir grūstys. Palanga jam tapo dėkingu miestu gyventi, bendrauti su draugais ir ieškoti savęs. Savęs ieškojimas kiekvienam žmogui prasideda tik jam užgimus. Ir kam kitam, jei ne eiles rašančiam žmogui lemta suprasti, jog savęs ieškojimo kelias yra gana skausmingas.  Ramūnas galvoja,jog žmogus yra tarsi kiaurymė ar aklas, jei nepažįsta savęs. R.Dzimidas- Palangos Grubiojo teatro aktorius. Nuo pat pirmųjų teatro įkūrimo dienų jis dirba šiame teatre.Yra suvaidinęs daugelį jam patikėtų personažų. Su teatro aktoriais aplankė daugelį  miestų, sutiko daug nuostabių žmonių. Aktorius prisiminė tą jaunystės polėkiu pulsavusią pradžių pradžią, kai gyveno mokytojų bendrabutyje ir kaip buvę smagu vakarais kartu su teatro režisieriumi Virginijumi Miliniu, mokytoja Rozita gyventi teatro dvasia.

Dvasiniai dalykai

Darbas ir pinigai netenkina R.Dzimido. Jis  nuolat savyje išgyvena tą nerimastingą būseną ,kai ‘nugalėjus baimę išeini į sceną”. Bet tai  tik vienas momentas, kuriame jis realizuoja savo susikaupusią energiją, jaučia savo augimą, tačiau, anot jo, neįmanoma iki galo atrasti save: “Tai iliuzija ar paukštis, kurio tu niekados nepagausi. Nėra nei pradžios , nei pabaigos.Yra kiekvienos, kokia ji bebūtų – dovanotos dienos džiaugsmas”. Kaip pats prisipažino, mokykloje lietuvių kalba jam nesisekė. Kiekviename rašinyje pridarydavęs gramatinių klaidų, tačiau vieną rašinį, kuris galbūt ir įkvėpė jį pradėti domėtis literatūra, jis labai gerai prisimena. Tai buvęs A.Baranausko “Anykščių šilelis’. Vėliau, studijų metais, su kurso draugais susitikdavę su aktoriais, klausydavęsi eilėraščių, gitaros garsų. Dėka tokių vakarų ir pats pradėjo rašyti progines humoreskas draugams, o atvažiavus į Palangą-kurti eiles. “Palanga užpildė ilgų dienų ir naktų tarpą.Poezija, kūryba, gimdama iš skausmo, neveda į depresiją, nes išgyvendamas tą būseną jauti ir džiaugsmą”,-sakė poetas.

Namų šiluma

Ramūnas save laiko praktišku žmogumi. Iš tiesų, pasižvalgiusi po beveik jo rankomis įrengtus namus, neabejodama galėjau pati tai pamatyti. Kažkada prie Baltijos mokyklos pastatytas mokytojų bendrabutis, išradingo meistro rankomis gali pavirsti jaukiais ir gražiais namais. Nežiūrint į tai, kad tai atima nemažai laiko, meistrauti  Ramūnui patinka. Pasak jo, savo būsto įrengimo etapas turi savotiško žavesio: lauki,kada bus kitas etapas. Besišnekučiuojant prie kaitrios židinio liepsnos, į namus po vakarinio pasivaiksčiojimo su Dzimidų šeimos numylėtine spaniele sugrįžo Ramūno žmona Audronė. Ponia Audronė yra pradinių klasių mokytoja, tad, kaip pajuokavo Ramūnas, žmonos ilgai ieškoti nereikėjo: meilė buvo čia pat, mokykloje. Prakalbus meilės tema, Ramūnas ją priskiria prie neaiškių temų, kurias “įsiminsime tada, kai iškeliaudami užmerksime akis”. Abu sutuoktiniai dažnai lankosi Kretingos bažnyčioje. Bažnyčia kiekvienam yra dvasios atgaiva, o tikėjimas, kaip ir gyvenimo lūžiai: per nuodėmes – pažinti save. Ramūnas Dzimidas anaiptol ne kaip bažnyčioje, kurioje žmonėms linkima ramybės, linki “ne ramybės”.Jis mano,kad žmoguje turi pulsuoti gyvenimo aistra. Jis turi augti savyje, nes  kiekviename iš mūsų yra sava bažnyčia.

Pabaigai

Uždariusi šių mielų žmonių namus išėjau į pūgą. Kaip ne keista, ji manęs visai nebaugino. Mano  palto kišenėje gulėjo Ramūno Dzimido padovanota “Kibirkštėlė”.

Ilgai ir kantriai

tėvas laukė,

kada nustosiu

aš klaidas daryti,

bet slinko dienos,

mano batai dilo

tarytum nieko naujo

pasakyti negali.

Bet sykį mažą kibirkštėlę

pastebėjau tavo paaky,

kuri lyg ta

Bengalijos ugnelė,

nerūpestingą džiaugsmą

skleidė per Naujus metus

ir vienąkart po to pavyko

sudegint man klaidas

literatūros rašiny…

(R.Dzimidas eil.”Kibirkštėlė”)

IMG_20140124_000433

R.Dzimidas 2002 m. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Irena Valužė

Knyga – armonika popierinėmis dumplėmis

Kiekvienas žmogus savo gyvenimo knygoje įrašo ne tik savo gimimo datą. Joje, kaip veidrodyje,  atsispindi mūsų kasdienybė su savo šviesesnėmis ar tamsesnėmis pusėmis. Mes traukiame savo gyvenimo, atrodytų,visai lengvai grojantį instrumentą (verkiame, juokiamės,mylime, pykstame, neapkenčiame, esame sentimentalūs, demoniški,sarkastiški,nusivylę) ir, tik atsitikus nelaimei ,suprantame, kad mūsų armonikos dumplės – popierinės. Išsigandę bandome padėtį taisyti.

Kas yra liga?

Liga yra STOP ženklas tavo gyvenimo gatvėje. Ėjai, skubėjai, ar lėkei kaip išprotėjęs, kol vieną dieną prieš nosį išniro ženklas lyg siena. Nebėra kur eiti. Tu privalai sustoti ir gydytis. Žinoma,visų pirma tu pradedi ryti saujomis piliules ,tikėdamas greito poveikio savo sveikatai.Tu manai, kad, jos, piliulės, kaip aliejus suteps tavo girgždantį organizmą ir jis tau tarnaus dar tūkstantį metų. Ir, štai, tu kemši tas piliules, o tavo organizmas kaip ožys ,stovi vietoje. Kyla panika. Tu bandai kaltinti visus, tik ne save. Ir tik tuomet, kai liga šiek tiek  atsitraukia- atsidūsti su palengvėjimu: štai, pagaliau, esu laisvas kaip paukštis. Mano gyvenimo erdvė priklauso man. Aš esu jos šeimininkas. Galvoji iki to momento, kai eidamas , ar lėkdamas savo gyvenimo gatvėje kaktomuša neatsimuši į ženklą STOP. Jis gali būti ir paskutinis.

Kas yra jausmai?

Kas yra mūsų jausmai? Ar jie priklauso tik mums? Nemanau, kad teisinga galvoti apie juos, kaip apie visumą kažko, ko mes patys dažnai nesuprantame. Gal reikėtų paprasčiausiai pasėdėti tyloje, kai esame ypač dirglūs ir suirzę, ar pasimėgauti ta palaiminga minute, kai mūsų mintys išveda mus už tos matematinės skaičiuotės;du kart du-keturi. Protas, palikdamas mus, diktuoja savo tiesas, ir jei atsispirsime jo diktatūrai-padarysime daug klaidų, o minčių jausmai- visada teisūs. Reikėtų manyti, jog mūsų mintys-lyg prieskoniai mūsų kūnui? Be jų būtume bejausmiai ? Taip tai taip, jeigu nebūtų vieno BET. Visada reikia žiūrėti, ką beri į savo gyvenimo puodą. Jei įbersi karčiųjų pipirų-jausies vienaip, jei kvapniųjų gvazdikėlių-kitaip. Šefais esame gimę mes patys.

Mes patys

Radijas, televizija , kas tik netingi, kalba ir rodo mums, mirtingiesiems, apie neišvengiamą mūsų planetos katastrofą- pasaulio pabaigą. Mokslininkai įsigudrino dar ir vaizdžiai tai pailiustruoti. Pasak jų, mus susiurbs saulės planeta, arba gigantiškas meteoritas išmuš Žemės ašį ir visi vienu metu atsidursime vienoje “baloje”. Dar galime sulaukti branduolinės žiemos, kuri užšaldys viską; gyvą ir negyvą. Bauginimų daug, o ar mes nepagalvojome, kad jau seniai pas mus yra atkeliavusi ta nepageidaujama viešnia-katastrofa. Ji seniai gyvena mūsų namuose, gatvėse, ištaiginguose rūmuose, baruose, restoranuose, kalėjimuose, mokyklose ,širdyse , jausmuose… Mes praeiname pro ją nepastebėję ir jai ataskaitos nedavę:apie ką mes kalbame, darome, valgome, svajojame, sergame ,mirštame. Katastrafa- tai mes patys, seniai užmiršę 10  Dievo įsakymų (o gal ne mums jie buvo surašyti?).  Jei Žemę pavertėme šiukšlių kalnu- su jomis ir išskrisime.

Pabaigai

“Jeigu šiais metais perskaitysite tik vieną knygą, tai ji turėtų būti  V.Franklio knyga”. Tokią   žymaus austrų psichiatro, profesoriaus knygos “Žmogus ieško prasmės”anotaciją perskaičiau  tituliniame leidinio puslapyje.  Su tuo visiškai sutinku. Ištvėrus koncentracijos stovyklos baisumus,  žmogus nežino kaip elgtis laisvėje (neretai ir mes nežinome kaip gyventi toliau):”Ir vis dėlto nelaimei pasiruošta nebuvo.Šiaip ar taip, kiekvienam  paleistajam ateina diena, kai jį apima keistas jausmas : žvelgdamas atgal į visą stovyklos patirtį, jis pats negali suprasti, kaip sugebėjo ištverti viską, ko reikalavo tenykštis gyvenimas. Ir jei buvo diena-jo laisvės diena,-kai viskas atrodė kaip gražus sapnas, ilgainiui ateina ir tokia diena, kai visa, ką jis patyrė stovykloje, veikiau primena sapno košmarą. O tada kelią namop atrandančio žmogaus išgyvenimai pasiekia viršūnę, tą nuostabų jausmą, kad tiek iškentėjus šiame pasaulyje nieko neverta bijoti-išskyrus savąjį Dievą”.

Šį vakarą ir aš jums “pagrojau” popierinėmis dumplėmis iš savo gyvenimo knygos.

WP_000384

užmirštas…

Irena Valužė

S.Šilgalienė:”Gyvenimas pralekia kaip vėjas”

Staselė Šilgalienė, žymaus Lietuvos botaniko ir sodininko duktė, savo atsiminimuose apie tėvą rašė: “Mano tėvas, Pranas Martinaitis, tarpukariu buvo žinomas dekoratyvinės sodininkystės specialistas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis baigė Berlyno sodininkystės mokyklą,  nuo 1927 m.-Kauno miesto Sodininkystės skyriaus vedėjas. P.Martinaitis sodino Ąžuolyną, kitus miesto parkus, rūpinosi laisvės alėja, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Pažaislio  vienuolyno, įvairiais Lietuvos dvarų želdiniais. Nuo 1957-1961 m.- Palangos botanikos parko direktorius“. Prieš 13 metų, apsilankiusi S.Šilgalienės namuose , kalbėjausi ne apie jos tėvą, o apie ją pačią (S.Šilgalienė buvo neseniai atšventusi 80 metų jubiliejų). Žymaus sodininko dukra įsitikinusi , kad gyvenimas pralekia kaip vėjas. Vyresnieji šitai gerai žino, todėl taip dažnai susimąsto apie amžinybę, nes jie baigia praeiti Didžiąją Gyvenimo Mokyklą. Anot jos, reikia skubėti semtis jų sukauptomis žiniomis, kadangi paskui būsią per vėlu. Iš tiesų, šiandieną šių iškilių žmonių jau nebėra. Jie iškeliavo amžinybėn, palikę mums atmintį.

Bemiegės naktys

Ponia Stasė gyveno ramioje, pavadinimą atitinkančioje “Ramybės” gatvelėje,  didžiuliame name, kur tik vasaros atostogoms prasidėjus į jį suskrisdavo  trys dukros su keturiais anūkais ir keturiais proanūkiais. Puikiai atrodanti žilagalvė moteris pasakojo, kad vaikai kiek beįmanydami stengėsi jai padėti. Per  jubiliejų suvažiavę namiškiai  dovanoję jai “nešiojamą” telefoną, kad būtų  patogiau kalbėtis, kai jie pasiilgę skambina jai. Bet gyvenimo, kaip ir senatvės, negalima nuspėti. Ji, ta nenuorama, žiūrėk, ima ir iškrečia visokių netikėtumų. Anksčiau, kai būdavo labai liūdna, ilgu ar šiap ko širdis nerimdavo, ji keldavosi ir naktimis  vis rašydavo ir rašydavo. Tos užmigti neleidžiančios mintys,  susikaupę  jausmai išsiliedavo poezijos posmais, prozos kūrinėliais,  atsiminimais apie vaikystę, jaunystės metus, ar apie tai, kas metų tėkmėje pačios išgyventa ir subrandinta.

Iš atsiminimų kraitės

Kaip pasakojo S.Šilgalienė,ji  savo gyvenimą praleido įdomiai ir turiningai. Turėjusi puikią šeimą. Tėvas  buvęs gana griežtas, bet labai teisingas, o  mama- nepaprstai švelni ir miela moteris. Jiedu įskiepijo jos gyvenime pačias svarbiausias – žmogiškąsias vertybes. Ji didžiuojasi savo tėvais. Staselė, jausdama pareigą apie tai atsiminti, dažnai vietinėje spaudoje ir kituose leidiniuose yra ne kartą apie tai rašiusi  (Lietuvai brangius ir žymius žmones negalima neatsiminti) . Jie paliko gilų pėdsaką  Lietuvos kultūrai, mokslui. Iškęsdami Sibiro kančias, vargus ir valdžios persekiojimus, jie mylėjo Tėvynę visa širdimi ir įrodė tai savo darbais,-prisiminimais dalinosi S.Martinaitytė-Šilgalienė. Sėdėdama  jaukiuose S.Šilgalienės namuose klausiausi jos pasakojimų apie Lietuvos lakštingalą B.Grincevičiūtę, T. Ivanauską, S.Kymantaitę, A.Zmuidzinavičių,  Vyskupą Stankevičių, Rimaitę, K.Petrausko bei V.Lansbergių šeimas.  Šios moters atmintyje, lyg kraičių skrynioje,   sudėta gyvenimo atmintis, kurią ji norinti išsaugoti ateinančioms kartoms. Ji pergyveno, kad dar ne viskas josios  pasakyta:“ Atmintis nebe ta. Atidaviau tėvo rankraščius „Vakarinei Palangai“ , tai taip ir guli jų stalčiuose“,-skundėsi moteris.

Širdyje vienuma

Ponia Stasė pasakojo, kad štai jau trys metai, kaip jos širdyje vienuma. Kaip pati sakė, gyvenime turėjusi du mylimus vyrus. Vienas buvo jos vaikų tėvas, o kitą suvedė likimas, kai abu gedėjo netekę mylimų žmonių. Tokio puikaus, suprantančio ir intelektualaus žmogaus, kaip buvo jos Pranas, retai kada galima gyvenime sutikti,-sakė ji. Ji prisiminė puikius vakarus praleistus drauge, kai abu  eidavę prie jūros, ant tilto. Iš atminties vienas kitam padėdavę deklamuoti eilėraščius, vienu žodžiu, kaip pati sakė, vienas kitą atitikę „religinėm ir tautinėm pažiūrom“.  Dėl medikų kaltės netikėtai praradus mylimą žmogų- netektis žymiai skaudesnė. Todėl jau kuris laikas ji nebenorinti niekur eiti, sėdinti viena ir žiūrinti pro langą. Nors širdyje ir jaučia vienumą, tačiau ji viena nebūna. Ją aplanko jos seni pažįstami, draugai. Iš Palangos  išvažiuoti pas savo vaikus gyventi ji nenorinti. Juk čia jos namai, čia jos mylimų žmonių kapinės, čia jai ramiau laukti gyvenimo saulėlydžio.

Kad nebūtų „žulikysčių‘

Jei žmonės žinotų ir mokytųsi iš tų, kurie Lietuvai darė gerus darbus, šiandieniniame gyvenime būtų mažiau”žulikystės”,- sakė mano pašnekovė. Juk jauni žmonės galėtų pratęsti patriotines lietuvių tautos tradicijas. Jos tėvelis, kuris tiek meilės ir sumanumo įdėjo tvarkydamas parko augmeniją,  jo takelius, o dabar, mano moteris, galėtų tai perimti parko direktorius A.Sebeckis, įkurdamas gamtos būrelį. Vaikai  išmoktų globoti gamtą, nešiukšlintų ir kitus sudrausmintų, juk senieji žmonės išmirs, o jaunieji liks nieko neišmokę,- sakė S.Šilgalienė.

Nuo mažų dienų ponia Stasė buvo apsupta dėmesio. Į tėvų namus rinkdavosi  pasiturintys ir paprasti žmonės. Jos tėvelio gražios pažiūros ir gera širdis suprasdavo kiekvieną ( puikus bendravimas, labdaringa veikla vargstantiems). Tėvai buvę tikintys žmonės, todėl ir ji save laiko tikinčia. Kol leisdavo sveikata, eidavo į bažnyčią, niekada nepraleisdavusi sekmadienininių mišių. Gal tikėjimas, ar Angelo Sargas ne kartą poniai Stasei yra ištiesęs pagalbos ranką. Ji prisiminė, kaip daug kartų yra skendusi, o ir dabar, visai neseniai, savo namuose vienut vienutėlė nugriuvo , ir kaip pati sakė: laimingai.

Palikti atmintį

Sklaidydama storus atsiminimų ir savos kūrybos sąsiuvinius ponia Stasė,  pasakodama apie tėvus, apie sutiktus jos gyvenime žmones, su širdgėla balse kartojo, jog  ne kiekviename mažame provincijos miestelyje yra duota turėti tokius intelektualius ir šviesius žmones, kurie į gyvenimą atsineša savo tėvų sukauptą gyvenimo palikimą, o turėdama pati Dievo dovaną kūrybai ir sugebėjusi ją realizuoti ,- „įgavo naują kvėpavimą  čia, šioje Žemėje“. Sugrįždama mintimis apie savo tėvą Praną Martinaitį galvojanti, kad jos tėvelis  užmirštas . Dirbdamas Palangos botanikos parko direktoriumi, domėjosi jurginais, išvedė daugybę jos rūšių,  augino rožes. Jos noras, kad tėvo darbai būtų išspausdinti, o rankraščiai-  saugomi Gintaro muziejuje. Anot ponios Stasės, dirbdamas ir gyvendamas Palangoje, tėvas daugiausiai meilės , šilumos čia ir  palikęs .

Pabaigai

Šią vasarą man teko dar kartą apsilankyti  „Ramybės“ gatvėje, kai ieškojau savo klasiokės Jūratės Šilgalytės (ji-velionės  dukra).Prabėgus virtinei metų namo beveik nebeatpažinau (jis paaugo į viršų). Jį dabar saugo labai tvirta geležinė tvora su užrakintais varteliais. Kaimynai minėjo,jog  retkarčiais matantys žmones, išvedančius šunį palakstyti.

55555555555

S. Martinaitytė-Šilgalienė 2009 m.

Irena Valužė

Šauksmas

  • (esė)

skiriu savo kiemo kaimynų atminimui

Klevas išdygo visai netikėtai. Matyt, Žemė Motina  pasodino jį mūsų kieme. Augo jis sparčiai. Buvo visų mylimas: dailininko, kuris dar visai laibą jį vieną rudenį nuspalvino Rojaus spalva, muzikanto,  vieną vakarą įkėlusio į medžio viršūnę  Žvaigždę-dainą savo. Po daugelio metų, kai klevas ruošės vestuvėms, vargšelį  nukirto. Vienu mostu- taip kerta galvą prityręs žudikas. Nebėra poeto,  dailininko ir  muzikanto. Nebėra nieko, kas klevą užtartų. Viena tik Žvaigždutė, kažkada užkabinta, suspėjo, mažutė, stryktelt į dangų…

Miręs klevas dar labai ilgai buvo gyvas. Kaip vaiduoklis  jis stovėjo tylut tylutėliai. Jį prausė lietūs , degino saulė, o jis, tik kartkartėm girgžtelėdamas savo senais kaulais pakeldavo  akis į dangų, ir, lyg kažko ieškodamas, dairėsi…Gal jis ieškojo vietos savo neišsakytoms mintims, nebeišsipildysiančioms svajonėms, maldai, artimo meilei? Kas dabar pasakys.  Medis stovėjo ir laukė. O  kai paskutiniai syvai   šaknyse išseko – jis skilo pusiau (taip skyla dangus, užkluptas  baisaus uragano). Išleidęs paskutinįjį kvapą vilties, jis tyliai suriko. Žmogus neišgirdo jo šauksmo (  negirdime vienas kito audringoj nakty). Viena tik Žvaigždutė, kažkada užkabinta, klevo  šerdį (gal širdį?)  neregio daina apkabinusi,  ji  kilo ir kilo į dangų, kol pasislėpė už debesies.

WP_000299

vargonai

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: